Ar Zarasų katalikai liudija tikėjimą artimo meilės darbais? Domininko Bukonto šimtmetis

Kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas aprašė įvykusias iškilmes: „Šisai paminklas puikiuose Zarasų kapuose teko pašvęsti man, dalyvaujant Teisingumo Ministeriui A. Tumėnui, Švietimo Ministeriui K. Jokantui, M. Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai ir didelei miniai apylinkės ir tos pat vietos žmonių visų tautų ir visų tikėjimų. Tai buvo 1925 m. birželio 2 d., Sekminių trečią dieną. Stebuklingai gražus oras, stebuklingai graži kapams vieta, žiūrėk, bene pati gražioji visoje Lietuvoje, poetinte poetino visą tą atsitikimą ir paliko dalyvavusiems labai gilaus ir meilaus įspūdžio. Šis atsitikimas lyg iš karsto prikėlė ir mums vėl prieš akis pastatė dr. D. Bukontą – didžiulį mūsų tautos užtarytoją aname Lietuvos pakraštėlyje, kur jau gudai prasideda ir tie dažnai sulenkėję“ („Tiesos kelias“, 1926 m. Nr. 7–8, p. 8–24; cituota iš knygos „Domininkas Bukontas“, Zarasai, 2011 m.).

Lygiai po šimto metų D. Bukonto kapą Zarasuose aplankė dabartinio Lietuvos Respublikos Seimo narys Vytautas Sinica, buvęs (1998–2000) žemės ir miškų ūkio ministras, biomedicinos mokslų daktaras Edvardas Makelis ir šio susitikimo iniciatorius – Visuomeninio muziejaus Zarasuose steigėjas miškininkas Rimantas Jurevičius.

Sužinojęs, kad birželio 2 d. V. Sinica Zarasuose pristatys naujausią savo knygą „Kolonizacija“, jis pakvietė šį politologą aplankyti D. Bukonto kapą. R. Jurevičius rado esant simboliška tai, kad po šimto metų istorija pasikartoja, o D. Bukonto veiklą, žadindamas tautą, tęsia V. Sinica. Tą dieną vyko net trys jo susitikimai su skirtingomis auditorijomis, gausus būrys zarasėnų klausėsi pranešimo ir klausinėjo, o visos atvežtos knygos rado susidomėjusius skaitytojus. Naujausioje savo knygoje V. Sinica rašo apie imigracijos problemą mūsų šalyje, kelia klausimą, ar spėsime išsaugoti lietuvišką Lietuvą.

Kaip čia neprisiminus D. Bukonto? Jam atvykus į Zarasus šis kraštas buvo visiškai nutautėjęs, tai mini ir garsus kunigas bei rašytojas J. Tumas-Vaižgantas. Katalikų tikėjimas ir lietuvių kalba buvo du didžiausi skauduliai, dėl kurių D. Bukontas rašė laiškus vyskupams ir net caro skirtam administruoti kraštą gubernatoriui. Ši kova truko ne vienus metus.

1933 m. vyskupo į Zarasus pasiųstas kanauninkas Petras Rauda savo dienoraštyje pasakoja radęs kultūriškai tamsų kraštą, kuriame gausu mišrių šeimų. Jaunuoliai neturėjo iš tėvų paveldėtų aiškių vertybinių nuostatų ir sektino pavyzdžio, paskatinimo. Dėkui Dievui, kad radosi iš Žemaitijos čia atvykusių gyventi inteligentų, tokių kaip teisininkas Juozas Žagrakalys ir jo žmona vertėja Antanina, kurie aukojosi dirbdami su vaikais ir jaunimu.

D. Bukonto pasėta sėkla sudygo. Tegul negausiai, bet regimai – praėjus penkiolikai metų Zarasuose susikūrė lietuviškos katalikiškos bendruomenės – vaikų, jaunimo ir moterų. Tą veiklą 1940 m. nutraukė sovietinė okupacija.

1956 m. iš įkalinimo Sibire grįžęs kunigas Antanas Juška vyskupo buvo paskirtas klebonu ir dekanu į Zarasus. Tarnavo čia dešimt metų. Atvažiavęs stebėjosi gatvėje nesutikęs nė vieno lietuvio – praeiviai kalbėjo rusiškai, o parapijiečiai bažnyčioje – tik lenkiškai. Kiekvienas iš minėtų dvasininkų savaip tęsė D. Bukonto pradėtą darbą. Visi kartu jie matė ir įvardijo savo laiškuose ar dienoraščiuose grėsmę lietuviams prarasti tautinę tapatybę.

Centrinė miesto aikštė Zarasuose 2025 m. Algimanto Navicko nuotrauka

Gydytojo D. Bukonto atminimas

Gydytojas D. Bukontas čia gyveno trylika metų, iš jų devynerius – Zarasų mieste. Mirė 1919 m. sausio 19 d., paliko žymę žmonių širdyse. Jo atminimą miesto gyventojai įamžino aikštėje pastatydami iš bronzos išlietą biustą. Buvo praėję daugiau kaip septyniasdešimt metų nuo gydytojo mirties. Tie, kas aukojo lėšas paminklo statybai, apie D. Bukonto gyvenimą ir jo asmenį žinojo tik iš artimųjų pasakojimų.

Dar po dešimties metų rajono savivaldybė įsteigė D. Bukonto vardo premiją ir ją kiekvienais metais teikia už nuopelnus švietimo, mokslo, medicinos ir net turizmo srityse. Ir tik 2011-aisiais buvo išleista monografija, kurioje surinkta visa, kas buvo rašyta apie garsųjį gydytoją, visuomenininką ir kovotoją už lietuvybę, paminėti jo paties publikuoti straipsniai.

2020 m. R. Jurevičius atnaujino D. Bukontui nuosavybės teisėmis priklausiusį gyvenamąjį namą, atkūrė to laiko interjerą, savo rankomis restauravo baldus. Taip buvo įkurtas vienintelis Lietuvoje D. Bukonto muziejus.

Gydytojo biustas stovi iškilęs aukštai virš miesto aikštės ir žvelgia į Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, esančią kitoje gatvės pusėje. Zarasų planavimas savitas – visos miesto gatvės prasideda centrinėje aikštėje ir driekiasi tarsi spinduliai. Kitos gatvės juosia miesto aikštę lanku.

Eidama į šv. Mišias ar grįždama iš bažnyčios matau D. Bukonto paminklą. Nors biustas stovi ant aukšto granitinio postamento, jis neatrodo man tolimas. Vyras pakelta galva žvelgia tiesiai prieš save – tai oraus žmogaus laikysena, liudijanti bajorišką kilmę. Dešinė plaštaka priglausta prie krūtinės tarytum priesaikai. Ranka, įspausta gilyn į metalo formą, primena biblinį pelikaną, snapu plėšiantį savo kūno mėsą, kad pamaitintų silpnus jauniklius.

Virš kairiojo peties iškilusi bronzinė detalė – gal sparnas, o gal vėliava. Ant jos vinimi įrėžta citata: „Visą širdį, protą ir gyvybę – tautai ir visai žmonijai!“ Toks D. Bukonto gyvenimo šūkis ir stulbinamai charakteringas Leono Striogos sukurtas skulptūrinis portretas.

Vienintelis Lietuvoje paminklas šiai šviesiai ir tauriai asmenybei stovi Zarasuose. Turime kuo didžiuotis. Ir dėkoti Apvaizdai, kad įkvėpė troškimą aikštėje susirinkusiems zarasėnams nuliedinti biustą. Skulptūra primena, koks žmogus buvo D. Bukontas: brandžiausius gyvenimo metus praleido Zarasuose, atidavė save netaupydamas – siaučiant epidemijai, pats karščiuodamas, paprašytas padėti vyko lankyti ligonio, užsikrėtė šiltine ir mirė, nes mieste nebuvo kito gydytojo.

Ar centrinėje miesto aikštėje stovintis paminklas mus įpareigoja? Statydami jį gyventojai tarsi sakė: šio žmogaus gyvenimas mums yra reikšmingas, o jo puoselėtos vertybės brangios. „Jei esi katalikas, tai visur elkis katalikiškai, kiekvieną savo žingsnį derink prie katalikybės principų, niekada neužmiršk savo garbingo vardo“ („Domininkas Bukontas“, p. 115, Zarasai, 2011 m.).

Ar pažįstame gyvenimiškas nuostatas žmogaus, kurį užkėlėme ant granitinio postamento? Juk dešimtmečiais buvome pratinami lenktis stabams, kurių nei pažinome, nei gerbėme, nei vertinome: pusę šimtmečio Zarasuose fotografavomės papėdėje postamento, ant kurio sovietų okupacinė valdžia užkėlė netikrą didvyrę su automatu rankoje. Dabar šis stabas išvežtas į Grūtą. Ar iš tiesų skiriame, ką gerbti verta, o ko – ne?

Domininko Bukonto paminklo atidengimo iškilmės Zarasuose 1993 m. vasarą. Zarasų krašto muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka D. Bukonto premija

Neseniai pašto dėžutėje radau Zarasų rajono merės pasirašytą laišką, kuriame buvo pareikšta padėka už parodytą iniciatyvą ir dokumentas, patvirtinantis, kad drauge su kunigu Vydu Juškėnu teiktas prašymas papildyti rajono savivaldybės tarybos Kultūros ir meno premijų vertinimo komisijos nuostatus dar vienu punktu yra priimtas.

Kaip skambėjo mūsų pateiktas prašymas? „Atsižvelgus į žemiau pateiktus faktus, prašome papildyti Domininko Bukonto premiją gaunančiųjų sąrašą šia nominacija: pagerbti žmones, taip pat žmonių grupes, visuomeniniais pagrindais liudijančius katalikų tikėjimą artimo meilės darbais ar vykdančius labdaringą veiklą tarp tikinčiųjų Zarasų mieste ir rajone.“

Prašymą argumentavome faktais: „D. Bukontas gimė praktikuojančių katalikų šeimoje, jo brolis buvo kunigas. Visa D. Bukonto veikla bei jo aukšta moralė buvo grįsta meile Kristui ir vykdoma laikantis Katekizmo mokymo. Už savo profesinę gydytojo veiklą jis gavo atlygį – įsigijo namą, turėjo santaupų, bet atkakli D. Bukonto kova dėl lietuviškų šv. Mišių įteisinimo Zarasų bažnyčioje buvo visuomeninė ir labdaringa, ji truko ilgai, reikalavo daug jėgų, drąsos ir sumanumo. Būtent ši veikla pelnė pagarbą ir neblėstantį atminimą žmonių širdyse; lietuviai jautė dėkingumą už sugrąžintą galimybę melstis ir ugdyti vaikų tikėjimą gimtąja kalba, kitataučiai gerbė D. Bukonto tiesų, atvirą ir nepalenkiamą būdą principiniais klausimais.

Pateiksiu vieną pavyzdį – visas savo ir dviejų draugų santaupas (5000 carinių rublių – tai buvo tikrai dideli pinigai) D. Bukontas paaukojo, kad nugriautų priešais Zarasų bažnyčią įsikūrusią Leibos Melniko smuklę. Įsigytame sklype, nugriovus smuklę, buvo pastatyti Šaulių namai. Tai buvo padaryta po D. Bukonto mirties jo bendražygių.

Šiuos ir daugiau faktų galima rasti rajono savivaldybės viešosios bibliotekos išleistoje knygoje „Domininkas Bukontas“ (Zarasai, 2011 m.). Premijos steigėjai ir visuomenė neturėjo galimybės išsamiai susipažinti su D. Bukonto biografijos faktais – monografija buvo išleista gerokai vėliau. Nuo įvykių, apie kuriuos kalbame, buvo praėję šimtas metų. Esančios nominacijos Domininko Bukonto premijai gauti neatspindi tiesos ir šios iškilios asmenybės veiklos motyvų bei faktų, veiklą pagrindžiančių.“

Domininko Bukonto muziejus Zarasuose. Algimanto Navicko nuotrauka Rimantas Jurevičius, Domininko Bukonto muziejaus steigėjas, 2025 m. Algimanto Navicko nuotrauka

Ar bijome liudyti katalikų tikėjimą artimo meilės darbais?

Toks buvo pateiktas prašymas. Jį tarybos nariai vienbalsiai pripažino pagrįstu – jie įsiklausė į prašymą ir nuostatus papildė. Sprendimas vertas pagarbos. Bet žinia, kad nominacijai siūlytas tekstas buvo pakeistas, suglumino. Frazė „liudyti katalikų tikėjimą artimo meilės darbais“ ir žodis „tikinčiųjų“ buvo išbraukti iš prašymo formuluotės. 35-aisiais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais mes bijome kalbėti ir rašyti apie savo tikėjimą.

Rajono savivaldybės teikiamas apdovanojimas yra vadinamas kultūros ir meno premija, nors toks apibūdinimas mažai bendro turi su tuo, už ką miesto gyventojai pastatė D. Bukontui paminklą.

Suprantama, gydytojas Domininkas buvo kultūringas žmogus, bet tai nėra pakankama priežastis statyti paminklą ar steigti jo vardo premiją. Tai, už ką jis taip karštai kovojo – už lietuvių kalbą Zarasų katalikų bažnyčioje, – liko užmiršta. Labai gaila, kad tikinčiųjų bendruomenę, jos iškilius asmenis, katalikiškas organizacijas ir jų poreikius savivaldybės administracija ignoruoja ar skiria joms nepakankamą dėmesį.

Informacinėje lentelėje prie D. Bukonto paminklo nėra minimas faktas, kad gydytojas buvo giliai tikintis katalikas, kurio veiksmai buvo grįsti tikėjimu ir kilo iš tikėjimo: jo altruizmas, nuoširdus rūpinimasis ligoniais ir pastangos apginti lietuvybę bei tautos dvasinę savimonę šiame krašte buvo tikėjimo išdava.

Kitas garsus dvasininkas, mokslininkas ir pedagogas, kurio milžiniškomis pastangomis Zarasuose buvo pastatytas gražiausias miesto pastatas (šiuo metu jame įsikūręs Zarasų krašto muziejus), jau trisdešimt penkerius nepriklausomybės metus nėra pagerbtas viešai – nėra jo vardo gatvės, nėra lentelės ant pastato, net muziejuje nėra kunigo dr. Jono Steponavičiaus gyvenimo pristatymo.

Kas verčia ignoruoti istorinę tiesą – neišprusimas ar apsileidimas? Nepagerbti ir kiti Lietuvoje garsūs dvasininkai: kanauninkas Petras Rauda (veltui ieškosite Zarasuose informacijos apie šią iškilią asmenybę), vyskupas Mečislovas Reinys, kunigas dr. Juozapas Čepėnas, kunigas Antanas Juška, kunigas Stanislovas Baltrimas (1941 m. žiauriai nužudytas sovietinės kariuomenės), Juozas ir Antanina Žagrakaliai bei kiti svarbūs miestui ir parapijai asmenys.

Rimantas Jurevičius ir Rūta Kapočiūtė prie Domininko Bukonto muziejaus Zarasuose 2025 m. Algimanto Navicko nuotrauka

Zarasų katalikų bendruomenė

Beveik 4 tūkst. katalikų vienijanti miesto bendruomenė prisimenama tik prieš rinkimus – dalis kandidatuojančiųjų į rajono tarybą tada susivokia patys esantys katalikai ir noriai tai demonstruoja rinkėjams – savo tikėjimo broliams ir seserims.

Zarasų katalikų bendruomenė niekuo neišsiskiria iš kitų Lietuvos rajonų, kuriuose tikėjimas ir katalikų reikmės išstumti į viešosios erdvės užribį. Vis dėlto padėtis kviečia susimąstyti ir pažvelgti giliau. Pirmiausia paminėčiau objektyvias ir akivaizdžias priežastis: tai demografinės problemos ir emigracija. Vyriausioji karta, ištikimai liudijusi krikščionišką tikėjimą okupacijos metais, sparčiai nyksta. Jai įkandin ateina sovietmečiu gimusi katalikų karta – ji stebi, smalsauja, viską supranta, bet nuolankiai tyli ir parapijos gyvenime nedalyvauja. Provincijos miestelių jaunimas, kiekvienais metais vietinėse bažnyčiose gausiai priimantis Sutvirtinimo sakramentą, išvyksta studijuoti ir randa jaunas, gyvybingas katalikiškas bendruomenes sostinėje.

Prisimenu, kaip atgavus nepriklausomybę rinkdavomės bažnyčioje rugsėjo 1-ąją, kokios šviesios ir džiugios būdavo pamaldos! Gimnazijos ir mokyklų vyresniųjų klasių mokiniai drauge su mokytojais dalyvaudavo šv. Mišiose, direktoriai nešdavo atnašas, visi mokiniai priimdavo Komuniją, o klebonas teikdavo iškilmingą palaiminimą – bent du dešimtmečius taip prasidėdavo kiekvieni mokslo metai.

Dabar rugsėjo 1-ąją į ryto šv. Mišias ateina keturi mokytojai, nes mokslo metų atidarymo iškilmės mokyklose suplanuotos taip, kad susirinkti bažnyčioje nėra kada. Daugybę metų galėjome burtis į ryto šv. Mišias, o jau kurį laiką nebegalime. Nutylėjome, nieko neklausinėjome ir nesusirinkome prie savivaldybės su plakatais „Grąžinkite jaunimui rugsėjo 1-osios šventas Mišias!“ Tiesa, klebonas vis dar kviečiamas tarti sveikinimo žodį mokykloje, bet švęsti Mišias ir pasiklausyti sveikinimą nėra tas pats.

Viešoji erdvė ir tikėjimo liudijimo ženklai

Nebeturime spaudos. Šimtą metų gyvavęs laikraštis „Zarasų kraštas“, su kuriuo glaudžiai bendradarbiavau ir aš asmeniškai, noriai publikuodavo poleminius straipsnius apie miesto ir parapijos gyvenimą. Deja, prieš metus „Zarasų kraštas“ veiklą nutraukė. Naujame leidinyje, kuris dosniai remiamas iš savivaldybės lėšų (tai yra visų mokesčių mokėtojų lėšų), net didžiųjų katalikiškų švenčių proga neberandame klebono sveikinimo. Tai turbūt principinė nuostata, kylanti iš naujo laikraščio redaktoriaus pasaulėžiūros ir abejingumo tradicijoms.

Tikėjimo liudijimo ženklai nuosekliai stumiami iš viešojo gyvenimo erdvės. Apibūdinimas „katalikų tikėjimo liudijimas artimo meilės darbais“ išbraukiamas iš savivaldybės dokumento. Visi šie žodžiai yra vartojami norminėje lietuvių kalboje – kam juos prireikė pakeisti žodžių dariniu, neapibrėžiančiu jokio turinio – formuluote apie nieką? Tai reiškia, kad į tą formuluotę bus dedama bet kas (pagoniški arba musulmoniški ritualai, šamanizmas ar jogos pratimai, kurie irgi galės būti pavadinti religija). Mūsų, pateikusiųjų prašymą, niekas neklausė, ar sutinkame su perrašyta formuluote. O tarybos nariai ar žino, už ką jie tuomet balsavo?

Iki šiol viena iš nominacijų galėjo būti skiriama žmonėms, mėgstantiems turizmą. Kyla pagrįstas klausimas: ar turėtume tokius apdovanojimus vadinti D. Bukonto vardu? Manau, tai nepagarba istorinei asmenybei ir miesto gyventojams. Bet ne tik tai kelia nerimą: mūsų gyvenime sparčiai daugėja neapibrėžto turinio – svetimžodžių, mūsų savimonei svetimų švenčių ir primestų vertybių, kurios nei brangios, nei vertingos. Dėl to tampame svetimi sau patiems, gimtam kraštui ir išsirinktai valdžiai. Įsigali abejingumas ir nepagarba artimui. Vėl tenka užduoti biblinį klausimą: kas gi tas mano artimas? Nereikia stebėtis, kad jaunimas bėga iš provincijos – jauni žmonės ypač jautrūs dvasiniam vakuumui.

Domininko Bukonto kapas Zarasų kapinėse. Rimanto Jurevičiaus nuotrauka

Elgtis garbingai, kad būtume gerbiami

Skaitydama D. Bukonto biografiją radau daug pamokomų istorijų, tad pasidalinsiu viena iš jų. Kai galiausiai pavyko pasiekti, kad Zarasų bažnyčioje būtų aukojamos šv. Mišios lietuvių kalba, grupė oponentų parašė metropolitui skundą. Laiške visaip koneveikė ir dergė Zarasų kleboną ir Žemaičių vyskupą, išdavusį leidimą lietuviškoms šv. Mišioms. Bet aplinkybės skundikams susiklostė nepalankiai. Jų rašytas laiškas, nepasiekęs adresato, pašto darbuotojo buvo persiųstas atgal į Zarasus klebonui Juozapui Liasauskiui, dėl kurio veiklos skųstasi, o šis jį nunešė D. Bukonto advokatui Antanui Tumėnui.

Žinodamas skundikų pavardes, vėliau susitikęs vieną iš jų Zarasų miesto valdyboje, D. Bukontas atsisakė paspausti ištiestą jam ranką. Skundikas padavė gydytoją į teismą – jis buvo kilmingas šlėkta ir priėmė D. Bukonto elgesį kaip garbės ir orumo įžeidimą. Iškviestas pas taikos teisėją D. Bukontas patvirtino įvykusį faktą ir pasiaiškino: tas, kuris negerbia mano bažnyčios dvasininkų, o juo labiau jos vadovų, negerbia ir manęs – aš tokiam žmogui rankos paduoti negaliu („Domininkas Bukontas“, p. 16–17; 60–61, Zarasai, 2011 m.). Nors buvo švelnus ir sugyvenamo būdo, principiniais klausimais nesilankstė.

Tikėdamiesi aplinkinių pagarbos ir mes turime elgtis garbingai. Turime nebijoti ginti savo tikėjimą, kaip nebijojo to daryti D. Bukontas. Juk neatsitiktinai mūsų mieste stovi šio kilnaus vyro biustas.

Apaštalas Paulius ir popiežius Pranciškus nuolat kvietė ir ragino būti misionieriais, liudyti laiku ir ne laiku, liudyti vietoje ir ne vietoje. Jie nesakė, kad „jūs būsite išgirsti, suprasti ir jumis patikės“. Gali būti, kad taip neatsitiks. Visgi niekas mūsų neatleido nuo pareigos kalbėti tikint, kad tai, ką darome, yra teisinga. Šiais Bažnyčios Jubiliejaus metais bendruomenė pirmą kartą teikė kandidatūras Zarasų rajono savivaldybei garbės piliečio ir D. Bukonto premijoms gauti.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Rūta Kapočiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama