Ekspertas G. E. Klimenka: kiekvienas turime pasirūpinti priedanga, o ne pasikliauti vien valdžios institucijomis
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Svarbus dalykas yra ir žmonių psichologinė būsena. Žinojimas, kad yra saugi vieta, kurioje galima pasislėpti, sumažina nerimą ir paniką, tai leidžia žmonėms jaustis labiau apsaugotiems ir pasiruošusiems nenumatytiems įvykiams. Išsamiau apie tai dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms specialistas dr. GABRIELIUS E. KLIMENKA.
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 6500 civilinės saugos priedangų. Manoma, kad jos galėtų apsaugoti maždaug 55 proc. šalies gyventojų. Priedangų yra per mažai, ir jų skaičius turėtų didėti.
Labai svarbu suprasti, kad vien priedangos nėra panacėja išsigelbėti. Ukrainos patirtis parodė, kad net esant priedangoms ne visuomet spėjama jose pasislėpti, jomis pasinaudoti.
Reikia žinoti: jeigu prasidėjo oro pavojus, galima slėptis ir namuose, naudojant dviejų sienų principą, kad tave nuo lauko saugotų dvi sienos. Pavyzdžiui, jeigu esi vonioje, saugo išorinė namo siena ir vonios siena. Taip galima sėkmingai pasislėpti nuo oro pavojaus. Reikia suprasti, kad priedangos Lietuvoje yra naujas dalykas, nauja koncepcija, tad turime didinti jų skaičių.
Papasakokite, kokie pagrindiniai reikalavimai keliami priedangoms. Kas jose privalo būti, kad prireikus žmonės galėtų jose pasislėpti?
Pirmiausia turime suprasti, apie ką mes kalbame. Neretai žmonės priedangas painioja su slėptuvėmis. Priedangos paprastai yra skirtos trumpalaikiam apsisaugojimui nuo oro pavojaus, o slėptuvės – slėptis nuo įvairių pavojų ilgesnį laiką, kai gali kilti atominis, radiacinis, biologinės taršos ar pan. pavojus.
Jeigu žmogus nusprendė įsirengti priedangą savo valdoje, jis tam gali panaudoti rūsį, garažą ar požeminę automobilių stovėjimo aikštelę. Reikėtų turėti galvoje, kad priedanga turėtų būti greitai pasiekiama, geriausia, kad ji būtų po žeme arba vidinėje pastato dalyje, apsaugota išorinių sienų.
Priedangoje neturėtų būti langų, ji turėtų būti sudaryta iš tvirtos konstrukcijos (čia, aišku, reikėtų pasikonsultuoti su architektu, nes ne kiekvienas garažas, ne kiekvienas rūsys yra tinkamas būti priedanga). Taip pat čia turėtų būti įrengtas apšvietimas, ventiliacija, atvestas vanduo. Labai svarbus yra atsarginis išėjimas, nes jeigu užgriūtų vienas išėjimas, mes išeitume pro kitą. Taip pat reikėtų turėti maisto atsargų, įsirengti guolį, tualetą, atskirtą nuo gyvenamosios erdvės sanitarinę zoną.
Be to, jeigu slepiamės ar einame slėptis į priedangą, tuomet reikėtų įprasti informuoti artimuosius, kad esame toje priedangoje, nes jeigu ją užgriūtų ir aplinkui būtų daug sugriautų pastatų, gelbėtojai ieškotų pagal tam tikrą algoritmą. Jeigu jie žinos, kad esate priedangoje, nuo jos ir pradės gelbėjimo darbus.
Jeigu žmogus nusprendė savo valdoje įsirengti priedangą, kai kuriais atvejais reikėtų gauti statybos leidimą, suderintą su savivaldybe.
Juliaus Kalinsko / ELTA nuotrauka
Gerbiamas Gabrieliau, neseniai atliktas Valstybės kontrolės auditas atskleidė, kad Lietuvoje nėra pakankamai rūpinamasi priedangų įrengimu. Kas yra atsakingas už jų įrengimą ir priežiūrą, kalbant platesniu mastu? Suprantama, yra privačių ir daugiabučių namų savininkai, kurie priedangoms skiria tam tikrą dėmesį, tačiau kas apskritai yra atsakingas už viso šio tinklo plėtrą ir priežiūrą?
Įdomus ir sudėtingas klausimas. Paprastai žmonės mano, kad kažkas kitas yra atsakingas už jų saugumą. Tačiau neseniai priimta bendra europinė, vadinamoji 72 valandų, koncepcija nurodo, kad žmogus pats turi pasirūpinti savimi 72 valandas. Tai nereiškia, kad Vyriausybei jis nerūpi. Tokia savimi pasirūpinimo tvarka numatyta todėl, kad pagalba bus teikiama tada, kai pradės veikti įvairūs logistiniai algoritmai, kai bus užgesinti pagrindiniai gaisrai arba pavojai.
Galima manyti, kad taip tarsi bandoma sumažinti Vyriausybės ar savivaldybių rūpestį mūsų saugumu. Taip nėra. Vyriausybė yra atsakinga už nacionalinės politikos formavimą, statybų techninį reglamentą, kuris nustato priedangų reikalavimus, jų sukūrimą ir veiklų koordinavimą.
Vidaus reikalų ministerija, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas yra atsakingi už civilinės saugos mokymų organizavimą, civilinę saugą nacionaliniu lygiu, rengia priedangų registrą, rekomendacijas, standartus ir panašiai. Savivaldybės šiuo atveju yra atsakingos už savo teritorijoje esančių priedangų inventorizavimą, duomenų pateikimą į nacionalinį registrą, esamų priedangų vertinimą ir gyventojų informavimą.
Taigi, už priedangų įrengimą yra atsakingi patys namų savininkai, valdytojai arba statytojai. Statytojas iš karto gali numatyti, kad bus priedanga, ir tada statyti namą su ja. Jeigu yra namų savininkas, bendrijos administratorius ar kitas asmuo, jis gali savo iniciatyva įrengti ir pritaikyti priedangas jau stovinčiuose pastatuose.
Mes patys esame atsakingi už tai, kad priedangų daugėtų, ir neturėtume permesti visos atsakomybės valstybės institucijoms.
Jus turbūt taip pat sujaudino žinia, kad pusė Lietuvos savivaldybių iki šiol deramai nesirūpina priedangų įrengimu. Ką tai rodo?
Tai rodo, kad reikia mažinti biurokratinį aparatą ir kurti efektyvias sistemas, kaip galėtume tas priedangas kurti. Mes susiduriame su tam tikrais teisiniais dalykais, įvairūs reikalavimai nėra baigtiniai. Biurokratinio aparato mažinimas, manau, būtų geriausias žingsnis didinant priedangų skaičių.
Kaip vertinate visuomenės informuotumą apie priedangas? Ar žmonės žino, kur yra artimiausia priedanga ir ką daryti ekstremaliosios situacijos atveju?
Dažniausiai žmonės priedangos ieško vaikštinėdami ir žiūrėdami, kur kabo jos ženklelis. Atkreipiu dėmesį, kad vis daugiau žmonių žino, kur yra priedangos, kaip jas pasiekti, kaip atpažinti. Nors, aišku, dalis visuomenės dar gyvena nežinioje.
Mes gyvename moderniais laikais. Atsidarome interneto puslapį lt72.lt, ir ten yra interaktyvus žemėlapis, kuriame galime pasižiūrėti, kur yra artimiausios priedangos. Čia sužymėtos priedangos žmonėms, turintiems negalią, yra kitų nuorodų.
Manau, žmonės tampa sąmoningesni ir žino, kaip nukakti iki priedangos. Tai mane džiugina.
Kartais priedangoms naudojamos buvusios senos slėptuvės. Ar geriau jas nugriauti ir statyti naujas, atitinkančias šiandienos reikalavimus, ar renovuoti?
Kalbant apie senąsias slėptuves, daugumos jų, ko gero, nepavyktų renovuoti. Kitas klausimas – ar verta? Manyčiau, verta kurti naujas priedangas. Nes tas senųjų slėptuvių pritaikymas – kaip senų kelnių: gali jas sulopyti ir nešioti, bet gerai neatrodysi.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
