Karas yra rutina

Perfrazuojant, aštrinant šį teiginį galima daryti prielaidą, kad tie, kurie turi suprasti, kas yra karas, šimtais mylių nutolę nuo to, kas tai yra iš tiesų. Apie civilius net nekalbu.

Verta patikslinti: tai ne priekaištas Lietuvos kariuomenei. Neįmanoma, kad visi žinotų viską. Kariuomenėje netarnauja vien specukai ar kokie nors žvalgai. Tai mes, civiliai, taip manome. Bet kuri seniai nekariavusi pasaulio kariuomenė yra biurokratija, protokolai ir instrukcijos. Ten besimaldamas dažnai sutiksi vidutiniokų, kuriems verslo aplinka ir dinamiškas darbas yra tiesiog neįkandami. Per prasti.

Suprantama, būna išimčių. Ir dar kartą – tai joks ne priekaištas, o realybė, su kuria susiduria visos pasaulio kariuomenės, bent 20 metų gyvenančios tik pratybomis. Mūsų kariuomenė šiuo atveju nėra kitokia. Patogumas išlepina net tuos, kurie kasmet turi išlaikyti fizinio parengtumo testus.

Kodėl apie tai rašau?

Atsakymas paprastas. Kalbėdami ir apie bet kurią vakarietišką kariuomenę, ir apie karą Ukrainoje susiduriame su begalybe stereotipų, kurie uždusina bet kokį sveiko proto kvėptelėjimą šiuose kariškuose reikaluose.

Pirmas klausimas, kurį girdžiu – ar saugu? Taip, jei nelendi gilyn, nulio link. Aną savaitę bendravau su kariais, kuriems toks požiūris atrodė nesuvokiamas. Dar kartą teko aiškinti, kad Ukraina yra be proto didelė valstybė – jei vienoje pusėje vyksta kariniai veiksmai, tai nereiškia, jog kitoje pusėje visi vaikšto su šalmais. Sirenos kaukia, bet niekas į jas seniai nebekreipia dėmesio.

Įsikalbėję šnektelėjome ir kiek konkretesnėmis temomis. Supratau vieną esminę visų fronte nebuvusiųjų (pirmiausia karių, bet ir civilių) mąstymo klaidą: dauguma mano, kad karas tapatintinas su ideologija, pasiaukojimu, tėvynės meile, drąsa ir dar bala žino kuo. Dar su nuolat ore zyziančiais šachedais, rūsiais, kuriuose gyvena žmonės, ir dailiai nuaugusiais geraisiais kariais, kurie visuomet laimi.

Turiu jus nuvilti, nes taip nėra. Tai medijų suformuota ir visokių socialinių inžinierių mums įkalta mintis. Jei valandų valandas žiopsai filmukus iš Ukrainos, tai karas tuo ir tampa.

Iš tiesų karas yra sekinanti, niekuomet nesibaigianti pilka rutina. Atsikėlei, darai įgrisusius darbus, ruošiesi ir atėjus laikui atlieki užduotis. Grįžti bazėn ir vėl geimini, valgai ir nuobodžiauji. Ir taip be galo...

Iš esmės karas yra laukimas. Tai niekada nesibaigianti Samuelio Becketto absurdo drama „Belaukiant Godo“. Ir tu esi tik statistas spektaklyje, kuris neturi pabaigos.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama