Kai gyvūnas ima teisti žmogų

Kalbama apie teisę nebūti išnaudojamam, teisę būti laisvam, teisę būti laimingam. Tokios frazės iš pirmo žvilgsnio atrodo šviesios ir humanistinės, tačiau kyla klausimas: ar iš tikrųjų žmogus, kuriam patikėta atsakomybė už kūriniją, nebeturi teisės būti šeimininku? Ar nesame ties riba, kai rūpinimasis gyvūnais tampa pretekstu atsisakyti rūpinimosi žmogumi? Nuo rūpesčio prie spaudimo Žmonija jau seniai ieškojo būdų sumažinti kančią – tiek žmonių, tiek gyvūnų. Tai natūrali etinė pažanga. Tačiau kai gyvūnų gerovės klausimas tampa viską nustelbiančiu moraliniu įrankiu, jis ima veikti ne kaip rūpinimosi, bet kaip spaudimo forma. Spaudimo, nukreipto ne tik prieš žemdirbį, bet ir prieš patį žmogų, kuris, rodos, yra dėl visko kaltas – dėl klimato kaitos, gyvūnų patiriamo streso, maisto grandinės, kurios be žmogaus tiesiog nebūtų. Šiandien Lietuvoje ir Europoje vis dažniau susiduriame su situacijomis, kai sprendimai dėl maisto gamybos, žemės naudojimo ar net vaikų auklėjimo grindžiami emocinėmis reakcijomis, o ne objektyviu vertinimu. Gyvūnų gerovė viešajame diskurse tampa ne tik rūpesčio objektu, bet ir moraliniu etalonu, kuriuo matuojama žmogaus vertė. Viešpatavimas ar atsakomybė? Šventasis Raštas žmogui patiki ne valdymo despotizmą, bet atsakingą tarnystę. „Pripildykite žemę ir ją valdykite“, – sako Dievas (Pr 1, 28). Tačiau šią sąvoką šiandien dažnai interpretuojame kaip dominavimą, o ne kaip priežiūrą. Viešpatavimas suprantamas ne kaip atsakingas naudojimasis ištekliais, bet kaip engimo sinonimas. Šiuolaikinėje Vakarų kultūroje žmogus vis dažniau vaizduojamas ne kaip kūrėjas ar rūpestingas globėjas, bet kaip grėsmė aplinkai, gyvūnams ir net pačiai gyvybei Žemėje. Viešajame diskurse jis yra ne tas, kuris stato, puoselėja ir atsakingai naudoja jam patikėtus išteklius, bet tas, kuris naikina gamtą, išnaudoja silpnesnius, kankina gyvūnus. Tokia nuostata ne tik sugriauna sveiką pasitikėjimą žmogaus veikla, bet ir sukuria ideologinį kraštutinumą, kuriame net žemdirbys – kasdien užtikrinantis gyvūnams gerovę – tampa kaltinamuoju. Tuo tarpu aktyvistas, dažnai neturintis realios patirties nei gyvulininkystės praktikoje, nei žemės ūkyje apskritai, laikomas moraliniu autoritetu vien todėl, kad kalba jausmingai ar moka kurti paveikias žinutes. Tokia inversija žlugdo dialogą ir trukdo ieškoti subalansuotų sprendimų, kurie derintų ir rūpinimąsi  gyvūnais, ir pagarbą žmogaus darbui. Gyvūnas – žmogaus vietoje? Ši vertybinė inversija pasireiškia ne tik žemės ūkyje. Pastaraisiais metais daugėja šeimų, kurios sąmoningai atsisako vaikų deklaruodamos, kad nenori apkrauti planetos. Vietoj to jų meilė, dėmesys ir net egzistencinis turinys perkeliamas į gyvūnus – jie tampa šeimos nariais, vaikų pakaitalais, net sielos draugais. Unsplash.com nuotrauka Tai nėra paprastas pasirinkimas. Tai yra tam tikras kultūrinis ženklas: žmogaus atsakomybė už žmogų – sudėtinga, kartais skaudi. Rūpinimasis gyvūnu – patogus, estetiškas, socialiai priimtinas. Tačiau kai toks pasirinkimas tampa norma, o rūpestis žmogumi – išimtimi, tai reiškia, kad visuomenė ima nykti iš vidaus. Kailinių žvėrelių sektoriaus uždraudimas – daugiau nei vienas precedentas Vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip emocinė logika užgožia atsakingą sprendimų priėmimą, – tai kailinių žvėrelių sektoriaus uždraudimas Lietuvoje. Veikla, kuri buvo vykdoma pagal teisės aktus, atitinkanti Europos Sąjungos reikalavimus, tapo simboliniu taikiniu ne dėl faktinių pažeidimų, o dėl vertybinių deklaracijų. Nors dauguma ūkių veikė skaidriai, buvo tikrinami, turėjo veterinarinę priežiūrą ir investavo į gyvūnų gerovę, jų veikla buvo politiškai likviduota. Ne dėl faktų, bet dėl moralinio pasipiktinimo, kurį kurstė organizacijos, dažnai remiamos iš išorės, savo darbotvarkėje numatančios palaipsnį gyvulininkystės ir mėsos vartojimo atsisakymą. Šis pavyzdys parodė – pakanka sukelti triukšmą, ir net teisėtai dirbantys žmonės netenka pragyvenimo šaltinio, šalies biudžetas – pajamų, surenkamų įvairiais mokesčiais. Kur kitur tokia praktika būtų toleruojama demokratinėje valstybėje? Kai kastravimas tampa moraline problema Panaši situacija klostosi dėl diskusijų apie chirurginį kiaulių kastravimą. Tai procedūra, žinoma kiekvienam veterinarui ir ūkininkui, – būtina, kad būtų išvengta agresijos tarp patinų, kad gyvūnai nesužalotų vieni kitų ir kad būtų užtikrinta produkcijos kokybė. Tačiau dabar ši procedūra pradedama vertinti ne kaip būtinybė, o kaip smurtas. Toks požiūris įsitvirtina politiniuose svarstymuose, o kai kur – ir teisės aktuose. Tai rodo, kad net mokslo patvirtinti, praktikoje išbandyti sprendimai tampa ideologinės kovos lauku. Kaimo žmogus – moralinis įtariamasis? Šiandien dažnas ūkininkas jaučiasi spaudžiamas ne tik ekonominių sunkumų, augančios biurokratinės naštos, bet ir visuomeninio įvaizdžio. Žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, net kai kuriuose edukaciniuose projektuose jis vaizduojamas kaip priešistorinis, žiaurus, naikinantis planetą. Toks nutolimas lemia moralinį paradoksą: tas, kuris kasdien rūpinasi gyvūnais, žeme ir bendruomenės aprūpinimu maistu, tampa įtariamuoju. Unsplash.com nuotrauka Ši situacija daro žalą ne tik ūkininkams – ji kenkia ir visos visuomenės gebėjimui sąmoningai suvokti maisto kilmę, gamybos procesų sudėtingumą ir vertę. Jei nebesuprantame, kas mus maitina, jei nepasitikime tais, kurie kasdien rūpinasi žeme ir gyvūnais, mes prarandame ne tik ryšį su gamta – mes prarandame dalį savasties. Ši krizė – ne tik ekonominė ar politinė. Tai vertybinė krizė, kuri reikalauja ne kaltinimų, o tikro, gyvo dialogo. Dialogo tarp miesto ir kaimo, tarp vartotojo ir gamintojo, tarp emocijų ir atsakomybės. Grįžti prie tvarkos Šioje vertybių sumaištyje būtina atsigręžti į tvarką, kuri buvo nuo pradžios. Žmogus yra atsakingas už gyvūnus – bet jis nėra jų pavaldinys. Rūpinimasis gyvūnais ne tik leidžiamas, bet ir būtinas. Tačiau tai negali išstumti atsakomybės už žmogų. Privalu iš naujo įvertinti kai kuriuos ideologizuotus teisės aktus, kurie buvo priimti emocijų įkarštyje, nepasvėrus visų pasekmių. Taip pat būtina susigrąžinti žemės ūkį kaip neatsiejamą ne tik ekonomikos, bet ir kultūros bei moralės dalį. Kaip rašoma Pradžios knygoje: „Negerai žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Šis vienatvės pavojus kyla ne tada, kai žmogus neturi partnerio, bet kai jis nebeturi pašaukimo, bendruomenės, atsakomybės. Jei rūpinimasis gyvūnu tampa pakaitalu tam, kas iš tikrųjų yra mūsų misija – rūpintis žmogumi, – tada visuomenė ima blėsti. Romualdas Zemeckis. Asmeninio archyvo nuotrauka Vietoj pabaigos: žmogus nėra grėsmė – jis yra viltis Žmogus nėra gamtos priešas. Jis nėra klaida, kurios reikėtų gėdytis, ar problema, kurią reikėtų sumažinti. Žmogus – tai tas, kuriam patikėta atsakomybė rūpintis žeme, prižiūrėti kūriniją, saugoti gyvybę ir ją puoselėti. Tai – kilnus pašaukimas, o ne grėsmė. Žmogaus ir gyvūno santykis neturi būti grindžiamas nei abejingumu, nei perdėta stabmeldyste. Gyvūnas neturi būti nei daiktas, nei dievas. Tačiau žmogus – tai tas, kuris geba kurti santykį, rūpintis, gydyti, apsaugoti. Būtent ši atsakomybė liudija jo orumą ir pašaukimą. „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino Edeno sode, kad jį dirbtų ir prižiūrėtų“ (Pr 2, 15). Ši biblinė nuoroda primena – žmogus pašauktas būti sodo prižiūrėtoju, ne naikintoju; tarpininku tarp dangaus ir žemės, o ne atsiskyrėliu ar grėsme. Todėl šiandienos iššūkių akivaizdoje kvietimas paprastas, bet esminis – ne pasitraukti, ne nusišalinti, bet grįžti – prie žemės, prie tikrų darbų, prie santykio su gyvūnais, žmonėmis ir Dievu. Atkurti pusiausvyrą, kurioje išlieka pagarba viskam, kas gyva, bet pirmiausia – žmogaus laisvei, atsakomybei ir vilties galiai. Tik tuomet ne tik gamta, bet ir žmogus gyvens taikoje. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Rita Bagdonaite

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama