Kodėl tie mokytojai neprižiūri vaikų visą likusį gyvenimą?

Įvykis tragiškas. Ir net čia tarpsta norintieji pasipelnyti. Kažkas patiktukus renkasi samprotaudamas apie psichologinio balanso išlaikymą tokiose – kasdienėse – situacijose. Portalai klausinėja visus, ką gali, apie viską, kas įmanoma – kad tik su byla susietų, kad tik klikų daugiau ir reklamos pardavimų.

Gyvenimas tęsiasi (ne visiems).

Šiuose viešumo pursluose ėmė ir prasprūdo dar viena susijusi naujiena – apie tai, kad nužudyto jaunuolio bendraklasių tėvai labai pasipiktino tuo, kad buvo palikti vieni ir pagalbą jiems teikė tik institucijos (?), o ne ugdymo įstaigos vadovybė bei mokyklos psichologė.

Citata tokia: „Kartu su klasės auklėtoja likome likimo valiai – be emocinės paramos, be organizacinio palaikymo, be lyderystės. Mokyklos psichologės vaidmuo krizės metu buvo praktiškai nematomas. Nors žinome, kad tokia specialistė yra, tačiau ji neatnaujino kontakto su vaikais. Konsultacijos, kaip teigiama, teikiamos tik nuotoliniu būdu. Mūsų nuomone, krizės akivaizdoje būtent ji pirmoji turėjo būti atšaukta iš atostogų ir pradėti dirbti su pažeidžiamiausia bendruomenės dalimi – vaikais ir jų tėvais.“¹

Kartais sunkoka susilaikyti nesikeikiant.

Aukščiau pateikta citata – nuostabus neadekvačių lūkesčių, kuriuos dalis (nežinau, ar didelė, ar vis dėlto užparaštinė) tėvų kelia Lietuvos Respublikos bendrojo ugdymo įstaigoms, pavyzdys.

Pacituotą pasisakymą vedant iki absurdo, būtų galima pareikalauti, kad kiekvienoje mokykloje atsirastų vispariu budinčių pedagogų daliniai, kurie gebėtų teikti profesionalią psichologinę (ar net psichiatrinę) pagalbą visokių krizių, nelaimių, katastrofų, masinių žmogžudysčių ir kitais kasdieniškais atvejais.

Dar daugiau – būtų galima juos visus – tuos nelemtus mokytojus – įpareigoti spręsti visas įmanomas (ir galimas) bendruomenės problemas. Ne šiaip ta vasara jiems duota – tegul dirba, dykaduoniai.

Prieš porą dienų teko matyti žinių reportažą, kuriame pranešta apie nedžiuginančią būsimųjų pedagogų rengimo padėtį: pedagogikos studijas renkasi šiek tiek daugiau jaunuolių, bet daugiausia jų renkasi priešmokyklinį ir ikimokyklinį ugdymą, ir beveik niekas nesirenka tapti tokių mokslų kaip fizika, chemija ir informatika mokytojais.²

Pastarąją žinią derėtų supriešinti su tuo anuo lūkesčiu – apie visur spėjančius, visokeriopą pagalbą teikiančius ir visokiausias krizes valdančius pedagogus. Supriešinus pasimatytų: Lietuvos bendrojo ugdymo sistema sparčiai žlunga, ir tuoj nebus ne tik kam teikti pagalbą „pažeidžiamiausiai bendruomenės daliai – vaikams ir jų tėvams“, bet ir vesti pamokas – t. y. atlikti tą funkciją, kurios šiaip ir reikėtų tikėtis iš mokyklos.

Na, bet yra ir gera žinia – dar kol kas bus kam paruošti darželinukus ir pradinukus: ir tai jau visai neblogai.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama