Lietuvos tautinių mažumų integracijos politikos fiasko: lenkų ir rusų ugdymo įstaigose lietuvių kalba – podukros vietoje
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
G. Poznańskis paminėjo Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo Audriaus Valotkos liepos 11 d. interviu „YouTube“ platformoje „Alfa TV“ kanalo transliuojamoje laidoje „Alfa taškas“. A. Valotka paragino uždaryti valstybines mokyklas, kuriose mokoma Lietuvos lenkų tautinės mažumos gimtąja kalba, ir „skleidė melą apie tariamus „Šalčininkų getus“ arba „kalbinius getus“.
Atkreipęs dėmesį į tai, kad Lenkijoje lietuvių mažuma turi visas teises ir čia joks valstybės tarnautojas ar reikšmingas politikas mokyklų, kuriose dėstomoji kalba yra lietuvių, nevadina kalbiniais getais, G. Poznańskis paragino Lietuvos Respublikos valdžios atstovus ir visuomenės nuomonės formuotojus pasisakyti už visų tautiečių, įskaitant tautinių mažumų atstovus, teisę tinkamai įvardyti grėsmes ir pasiūlyti sprendimus, kurie padėtų stiprinti visuomenės ir Europos Bendrijos vienybę bei atsparumą.
Jau kitą dieną Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas A. Valotka apgailestaudamas viešai atsiėmė savo raginimą uždaryti mokyklas, kuriose ugdoma lenkų kalba, teisindamasis, kad pasikarščiavo. Kartu jis pasidalijo nerimu dėl itin prastai laikomo valstybinio lietuvių kalbos B lygio egzamino: tarp jo neišlaikiusių moksleivių maždaug pusė yra baigę tautinių mažumų kalbomis dėstančias mokyklas.
„Neturime nusigręžti nuo šių žmonių ir apsimesti, kad viskas gerai. Kalbėkimės apie tai. Kviečiu tautinių mažumų atstovus sėsti prie stalo ir diskutuoti tiesiogiai, o ne pareiškimais ir atsišaukimais žiniasklaidoje“, – siūlė Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas.
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka. Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Tautinių mažumų mokyklų mokinių lietuvių kalbos kokybė – prastesnė
2021 m. Lietuvos mokyklose, kuriose ugdoma lenkų ir rusų kalba, buvo atliktas tyrimas, susijęs su mokinių kalbos vartojimo polinkiais ir kalbinėmis nuostatomis. Tyrimą, kurio rezultatai ir išvados nugulė į mokslinę studiją, vykdė Lietuvių kalbos instituto mokslininkės NIDA PODERIENĖ ir dr. Aurelija Tamulionienė kartu su Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja eksperte doc. dr. Sonata Vaičiakauskiene.
Tyrimo duomenys buvo surinkti iš skirtingų Lietuvos savivaldybių: Klaipėdos, Šalčininkų, Vilniaus, Vilniaus rajono ir Visagino, jame dalyvavo mokyklų, kuriose dėstoma lenkų ir rusų kalba, 3–8 klasių mokiniai ir jų lietuvių kalbos bei literatūros mokytojai.
Tyrimas atskleidė prastesnę didžiosios dalies tautinių mažumų mokyklų mokinių lietuvių kalbos kokybę, lyginant ją su besimokančiųjų lietuviškose mokyklose rezultatais. Tyrėjoms rūpėjo klausimas: kokios priežastys ir veiksniai trukdo tautinių mažumų mokyklų mokiniams mokytis lietuvių kalbą?
Viena pagrindinių priežasčių – didelė kalbos įtaka namuose. Nors rusakalbiai dažniausiai bendrauja rusų kalba ir namuose, ir už jų ribų, su lenkakalbiais moksleiviais yra kitaip. Mažiau nei pusė jų namuose kalba tik lenkiškai, kita dalis bendrauja lenkiškai ir rusiškai, penktadalis vartoja tik rusų kalbą. Pagal kalbos pirmumo pasirinkimą kasdienėje vartosenoje mokyklų, kuriose mokoma rusų ugdomąja kalba, mokinių pirmoji kalba – rusų, antra – lietuvių; mokyklų, kuriose mokoma lenkų kalba, mokinių – lenkų ir rusų; trečia – lietuvių kalba.
Pasak tyrimą atlikusios N. Poderienės, mokiniai vertina kalbų mokėjimą kaip socialinio prestižo ir išsilavinimo žymę, tačiau didžiausią motyvaciją lemia, kiek kalba bus reikalinga ateityje.
„Jei galvojama, kad galima išsiversti tik su rusų kalba, tokiu atveju nebus ir motyvacijos. Tas pragmatinis požiūris rodo, kad jei nėra jokio santykio su lietuvių kalba kaip su tėvynės kalba, tai ta motyvacija mokytis yra paremta kalbos galios aspektu. Jei didesnę galią turės kita kalba, pavyzdžiui, anglų, tai natūraliai mokiniai pereis prie jos, – atkreipia dėmesį tyrėja. – Valstybė formuoja švietimo politiką ir mokymosi pasiekimų reikalavimus, reglamentuoja mokymosi turinį.
Tyrimas atskleidė, kad mokinių tėvai skiria tiek pat dėmesio ir gimtosios kalbos mokymuisi, ir lietuvių kalbai. Tai tiesiogiai susiję su lūkesčiais dėl vaikų ateities.“
Lietuvių kalbos instituto mokslininkė Nida Poderienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tačiau pačių moksleivių motyvacijos nepakanka – valstybė turi priimti sprendimus. Tyrimo medžiaga rodo, kad didesnė dalis vaikų į pradines klases ateina beveik ar visai nemokėdami lietuvių kalbos, tad vienos ar kelių lietuvių kalbos pamokų pridėjimas, jei jos būtų mokomasi ir ja kalbama tik per šio dalyko pamokas, problemos neišspręstų.
ŠMSM ieško išeičių
Dienraštis „Bernardinai.lt“ pasiteiravo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM), kaip ji vertina prastą lietuvių kalbos mokymo kokybę tautinių mažumų mokyklose. Gautame atsakyme pripažįstama, kad prastesni tokių mokyklų moksleivių pasiekimai kelia nerimą, tad ieškoma būdų, kaip tai pakeisti.
„Veiksmingiausiai ir realiausiai šią situaciją galima pakeisti pradedant nuo ankstyvojo vaikų ugdymo, – rašoma ministerijos atsakyme. – Ir ministerijoje, ir Seimo komitete vyko intensyvios diskusijos, be abejo, įtraukiant ir tautinių mažumų atstovus, mokytojus, kaip būtų galima gerinti padėtį, kur link judėti.
Suprasdami, kaip svarbu gerai išmokti valstybinę kalbą ir koks reikšmingas šiuo atžvilgiu ankstyvasis ugdymas, per diskusijas patys tautinių mažumų atstovai, ypač lenkų tautinės mažumos, pageidavo daugiau ugdymo lietuvių kalba ikimokyklinėse įstaigose.
Valandų skaičius lietuvių kalbai prieš porą metų jau buvo padidintas. Šiuo metu darželiuose, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupėse ugdymui lietuvių kalba turi būti skiriama ne mažiau kaip penkios valandos per savaitę. Ikimokyklinės įstaigos, rengdamos savo ugdymo programas, tėvų pageidavimu ir bendruomenei sutarus gali dar pasididinti lietuvių kalbai skiriamų valandų skaičių.“
Tačiau pradinukai tautinių mažumų mokyklose turi mažiau lietuvių kalbos pamokų nei lietuviškose mokyklose. Pastarųjų pradinėse klasėse mokiniai, priklausomai nuo klasės, turi septynias ar aštuonias valandas tokių pamokų per savaitę, o tautinių mažumų mokyklose – keturias ar penkias. Bent kol kas ministerija neplanuoja suvienodinti lietuvių kalbos pamokų skaičiaus, nes tai viršytų nustatytą maksimalų leistiną pamokų skaičių pradinių klasių mokiniams.
Oresto Gurevičiaus / ELTA nuotrauka
„Parengėme prašymą Sveikatos apsaugos ministerijai koreguoti higienos normas ir leisti didžiausią galimą pamokų skaičių pradinių klasių mokiniams padidinti nuo 30 iki 31–32, – rašoma ministerijos atsakyme. – Tai leistų tautinių mažumų vaikams mokytis daugiau lietuvių kalbos, dėl to neaukojant kitų dėstomųjų dalykų.
Su Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybe rugpjūčio pradžioje susitikę aptarėme šios problemos sprendimo žingsnius. Tikimės, reikalingus teisės aktus pavyks atitinkamai pakoreguoti, kad papildomų pamokų galėtų būti pridedama nuo 2026–2027 mokslo metų.
Taigi, nuo naujų mokslo metų lietuvių kalbos pamokų skaičius nesikeis, nes tokiu atveju arba didėtų krūvis mokiniams, arba reikėtų atsisakyti kitų pamokų. Yra galimybė pačiai mokyklai mažinti bendruosiuose ugdymo planuose tautinių mažumų gimtajai kalbai ir literatūrai mokytis skirtų metinių pamokų skaičių, jas perskirstant lietuvių kalbos ir literatūros dalykui, o vidurinio ugdymo programoje – mokinio pasirinktiems individualaus mokymo plano dalykams mokytis. Tačiau mokiniams neturi blogėti sąlygos gimtajai kalbai mokytis ir pasiekti bendrosiose programose numatytus mokymosi rezultatus.“
Tautinių mažumų mokyklų situacija Lenkijoje ir Šveicarijoje
Lenkijoje gyvenantis Rytų Europos kolegijos vadovas LAURYNAS VAIČIŪNAS, dienraščio „Bernardinai.lt“ paklaustas apie šios šalies mokyklas, kuriose mokoma lietuvių kalba, mini Punsko licėjų, pradinę mokyklą ir gimnaziją Seinuose, neseniai Suvalkuose įsteigtą naują mokyklą, kurios mokomoji kalba yra lietuvių ir kuri veikia šalia lietuviško darželio, taip pat pradinę mokyklą Vidugiriuose.
Pasak L. Vaičiūno, Lenkijoje yra 14 tradicinių tautinių bendrijų, ir visoms užtikrinamas švietimas jų gimtąja kalba – jei jos to prašo ar reikalauja.
„Tokių teisių negauna tradicinėmis nelaikomos tautinės bendrijos. Palyginus su kitomis tautinėmis mažumomis Lenkijoje, lietuvių diasporos, turinčios apie 500 mokinių, lankančių lietuvių mokyklas, padėtis švietimo atžvilgiu yra nebloga, nors, aišku, trūksta kompetentingų mokytojų.
Šių mokyklų mokiniai Lenkijoje lenkiškai mokosi tik geografiją ir istoriją, kitos disciplinos dėstomos lietuvių kalba. Lenkijoje nėra teisinės prievolės mokėti valstybinę lenkų kalbą, bet žmonės ją greitai išmoksta – ypač slavų kilmės imigrantai. Gal sunkiau imigrantams iš Azijos, bet kol kas tai nėra problema“, – tvirtina L. Vaičiūnas.
Rytų Europos kolegijos vadovas Laurynas Vaičiūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tačiau kitų tautinių mažumų situacija yra kitokia. Dviejose baltarusių mokyklose baltarusiškai mokoma kaip papildoma kalba, ji nėra mokomoji, trūksta vadovėlių arba jų išvis nebūna. Brandos egzaminai laikomi lenkų kalba.
Vokiečių tautinei mažumai buvęs dešiniosios politinės valdančiosios jėgos ministras pažeisdamas įstatymus buvo sumažinęs vokiečių kalbos pamokų skaičių iki vienos per savaitę, neskirdamas joms lėšų. Tačiau šiuo metu pamokos jau grąžintos.
Iki 2023-iųjų veikusi Rusijos ambasados mokykla, kurios mokomoji kalba – rusų, buvo uždaryta prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje, ir dabar Lenkijoje nėra nė vienos oficialios mokyklos, kurioje būtų mokoma rusiškai.
L. Vaičiūnas atkreipia dėmesį į labai svarbų faktą: jei nesi Lenkijos pilietis, jokios mažumų teisės tau nėra taikomos. Nėra valstybės priemokų ir kitų lengvatų valstybinėse mokyklose migrantams ir pabėgėliams. Praėjusiais metais Lenkijoje įsigaliojo tvarka, kuria vadovaujantis visi imigrantų vaikai, skiriant vaiko pinigus, nukreipiami mokytis į lenkų mokyklas.
Beje, tokia tvarka vadovaujamasi ir Šveicarijoje, kurioje yra keturios oficialios valstybinės kalbos: vokiečių, italų, prancūzų ir retoromanų. Šveicarijoje yra 26 kantonai, kiekvienas iš jų turi vieną arba daugiausia dvi oficialias kantono kalbas: Ciuriche kalbama vokiečių, Tichine – italų, o Ženevoje – prancūzų kalba. Visi vaikai, nepriklausomai nuo gimtosios kalbos ir kilmės šalies, privalo mokytis kantono, kuriame gyvena, kalba.
Švietimo programa Šveicarijoje yra suvienodinta valstybiniu lygiu, ir jos negalima keisti ar pritaikyti prie individualių šeimos ar diasporos poreikių. Migrantų vaikai vienus ar dvejus metus mokosi integracijos klasėse, skirtose pagreitinti kalbos mokymąsi, baigę šiuos mokslus jie prisijungia prie įprastų kantono klasių. Ši taisyklė, Šveicarijoje tapusi raktu į visavertę integraciją, yra neginčijama.
Ministerija skubotų sprendimų nesiims
Tuo tarpu Lietuvoje baltarusiai, ukrainiečiai ir atvykėliai iš Pietų Kaukazo ar Azijos iki šiol renkasi mokyklas, kuriose mokoma rusų kalba ir kurias finansuoja valstybė. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija dienraščiui „Bernardinai.lt“ uždavus klausimą, ar planuojama naujai atvykstančius rusakalbių imigrantų vaikus lavinti mokyklose, kuriose ugdoma rusų kalba, patikino, kad skubotų sprendimų nesiims – Lietuvos mokyklos, kurių mokomoji kalba yra rusų, išliks tol, kol bus toks poreikis.
„Ministerija neplanuoja uždaryti tokias mokyklas ir visus vaikus nukreipti į kitas. O rusakalbiai, turintys leidimą gyventi Lietuvoje, laisvi pasirinkti bet kurią mokyklą, kuri priklauso pagal jų gyvenamą teritoriją. Yra galimybė rinktis ir mokyklą, kurioje mokoma rusų kalba, ir mokyklą, kurioje ugdoma lietuvių kalba, ar privačią mokyklą anglų ar kita užsienio kalba.
Visi iš užsienio atvykę ir Lietuvos mokyklose registruoti mokiniai skirtingomis apimtimis ir tempu privalo mokytis lietuvių kalbos pagal kalbos mokėjimo lygių programą (A1–B2). Jie gali mokytis bendrosiose klasėse, išlyginamosiose klasėse, išlyginamosiose mobiliosiose (laikinosiose) grupėse. Kiekvienam mokiniui sudaromas individualus ugdymo planas, kuris yra pritaikytas mokinio galioms ir poreikiams, padeda išsikelti tikslus, juos įgyvendinti“, – rašoma ministerijos atsakyme.
Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka
Lietuvoje šiuo metu veikia 25 bendrojo ugdymo mokyklos, kuriose visas ugdymas vyksta rusų mokomąja kalba, taip pat yra 18 mišrių mokyklų, kuriose mokoma rusiškai ir kartu lenkiškai ar lietuviškai. Šiose ugdymo įstaigose mokosi apie 12 800 moksleivių. Turime vieną baltarusišką Pranciškaus Skorinos gimnaziją Vilniuje – joje mokosi 250 mokinių iš baltarusių ar mišrių šeimų, 63 mokyklas, kurių mokomoji kalba yra lenkų, ir 36 mokyklas, kuriose yra lenkų mokomosios kalbos klasės.
Šiose mokyklose mokosi apie 12 tūkst. mokinių.
Rusijoje veikia vienintelė Jurgio Baltrušaičio mokykla, finansuojama Maskvos valdžios lėšomis, kurioje mokoma lietuvių kalbos, bet visų kitų dalykų dėstomoji kalba yra rusų. Karaliaučiuje anksčiau veikė 13 lietuviškų švietimo įstaigų, tačiau pastaruoju metu jos uždarytos.
Prieš kelerius metus Lietuvių kalbos institutas kartu su Europos nacionalinių kalbų institucijų federacija (EFNIL) Lietuvoje surengė tarptautinę konferenciją „Kalba ir migracija“. Joje šalys pristatė savo ugdymo modelius, imigrantų švietimo politiką, integraciją ir pan. Lietuvos tautinių bendrijų ugdymo ir imigrantų integravimo klausimai kitų šalių atstovams atrodė kaip galintys kurti atskirtį, nes įprasta praktika yra ne atskirti pagal skirtingas kalbas, bet integruoti.
Taigi viena iš galimybių ir Lietuvoje galėtų būti mokymas lietuvių kalba, neatsisakant ir tautinių bendrijų gimtųjų kalbų mokymo. Bet tam reikia išminties ir politinės valios.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka. Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Tautinių mažumų mokyklų mokinių lietuvių kalbos kokybė – prastesnė
2021 m. Lietuvos mokyklose, kuriose ugdoma lenkų ir rusų kalba, buvo atliktas tyrimas, susijęs su mokinių kalbos vartojimo polinkiais ir kalbinėmis nuostatomis. Tyrimą, kurio rezultatai ir išvados nugulė į mokslinę studiją, vykdė Lietuvių kalbos instituto mokslininkės NIDA PODERIENĖ ir dr. Aurelija Tamulionienė kartu su Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja eksperte doc. dr. Sonata Vaičiakauskiene.
Tyrimo duomenys buvo surinkti iš skirtingų Lietuvos savivaldybių: Klaipėdos, Šalčininkų, Vilniaus, Vilniaus rajono ir Visagino, jame dalyvavo mokyklų, kuriose dėstoma lenkų ir rusų kalba, 3–8 klasių mokiniai ir jų lietuvių kalbos bei literatūros mokytojai.
Tyrimas atskleidė prastesnę didžiosios dalies tautinių mažumų mokyklų mokinių lietuvių kalbos kokybę, lyginant ją su besimokančiųjų lietuviškose mokyklose rezultatais. Tyrėjoms rūpėjo klausimas: kokios priežastys ir veiksniai trukdo tautinių mažumų mokyklų mokiniams mokytis lietuvių kalbą?
Viena pagrindinių priežasčių – didelė kalbos įtaka namuose. Nors rusakalbiai dažniausiai bendrauja rusų kalba ir namuose, ir už jų ribų, su lenkakalbiais moksleiviais yra kitaip. Mažiau nei pusė jų namuose kalba tik lenkiškai, kita dalis bendrauja lenkiškai ir rusiškai, penktadalis vartoja tik rusų kalbą. Pagal kalbos pirmumo pasirinkimą kasdienėje vartosenoje mokyklų, kuriose mokoma rusų ugdomąja kalba, mokinių pirmoji kalba – rusų, antra – lietuvių; mokyklų, kuriose mokoma lenkų kalba, mokinių – lenkų ir rusų; trečia – lietuvių kalba.
Pasak tyrimą atlikusios N. Poderienės, mokiniai vertina kalbų mokėjimą kaip socialinio prestižo ir išsilavinimo žymę, tačiau didžiausią motyvaciją lemia, kiek kalba bus reikalinga ateityje.
„Jei galvojama, kad galima išsiversti tik su rusų kalba, tokiu atveju nebus ir motyvacijos. Tas pragmatinis požiūris rodo, kad jei nėra jokio santykio su lietuvių kalba kaip su tėvynės kalba, tai ta motyvacija mokytis yra paremta kalbos galios aspektu. Jei didesnę galią turės kita kalba, pavyzdžiui, anglų, tai natūraliai mokiniai pereis prie jos, – atkreipia dėmesį tyrėja. – Valstybė formuoja švietimo politiką ir mokymosi pasiekimų reikalavimus, reglamentuoja mokymosi turinį.
Tyrimas atskleidė, kad mokinių tėvai skiria tiek pat dėmesio ir gimtosios kalbos mokymuisi, ir lietuvių kalbai. Tai tiesiogiai susiję su lūkesčiais dėl vaikų ateities.“
Lietuvių kalbos instituto mokslininkė Nida Poderienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tačiau pačių moksleivių motyvacijos nepakanka – valstybė turi priimti sprendimus. Tyrimo medžiaga rodo, kad didesnė dalis vaikų į pradines klases ateina beveik ar visai nemokėdami lietuvių kalbos, tad vienos ar kelių lietuvių kalbos pamokų pridėjimas, jei jos būtų mokomasi ir ja kalbama tik per šio dalyko pamokas, problemos neišspręstų.
ŠMSM ieško išeičių
Dienraštis „Bernardinai.lt“ pasiteiravo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM), kaip ji vertina prastą lietuvių kalbos mokymo kokybę tautinių mažumų mokyklose. Gautame atsakyme pripažįstama, kad prastesni tokių mokyklų moksleivių pasiekimai kelia nerimą, tad ieškoma būdų, kaip tai pakeisti.
„Veiksmingiausiai ir realiausiai šią situaciją galima pakeisti pradedant nuo ankstyvojo vaikų ugdymo, – rašoma ministerijos atsakyme. – Ir ministerijoje, ir Seimo komitete vyko intensyvios diskusijos, be abejo, įtraukiant ir tautinių mažumų atstovus, mokytojus, kaip būtų galima gerinti padėtį, kur link judėti.
Suprasdami, kaip svarbu gerai išmokti valstybinę kalbą ir koks reikšmingas šiuo atžvilgiu ankstyvasis ugdymas, per diskusijas patys tautinių mažumų atstovai, ypač lenkų tautinės mažumos, pageidavo daugiau ugdymo lietuvių kalba ikimokyklinėse įstaigose.
Valandų skaičius lietuvių kalbai prieš porą metų jau buvo padidintas. Šiuo metu darželiuose, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupėse ugdymui lietuvių kalba turi būti skiriama ne mažiau kaip penkios valandos per savaitę. Ikimokyklinės įstaigos, rengdamos savo ugdymo programas, tėvų pageidavimu ir bendruomenei sutarus gali dar pasididinti lietuvių kalbai skiriamų valandų skaičių.“
Tačiau pradinukai tautinių mažumų mokyklose turi mažiau lietuvių kalbos pamokų nei lietuviškose mokyklose. Pastarųjų pradinėse klasėse mokiniai, priklausomai nuo klasės, turi septynias ar aštuonias valandas tokių pamokų per savaitę, o tautinių mažumų mokyklose – keturias ar penkias. Bent kol kas ministerija neplanuoja suvienodinti lietuvių kalbos pamokų skaičiaus, nes tai viršytų nustatytą maksimalų leistiną pamokų skaičių pradinių klasių mokiniams.
Oresto Gurevičiaus / ELTA nuotrauka
„Parengėme prašymą Sveikatos apsaugos ministerijai koreguoti higienos normas ir leisti didžiausią galimą pamokų skaičių pradinių klasių mokiniams padidinti nuo 30 iki 31–32, – rašoma ministerijos atsakyme. – Tai leistų tautinių mažumų vaikams mokytis daugiau lietuvių kalbos, dėl to neaukojant kitų dėstomųjų dalykų.
Su Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybe rugpjūčio pradžioje susitikę aptarėme šios problemos sprendimo žingsnius. Tikimės, reikalingus teisės aktus pavyks atitinkamai pakoreguoti, kad papildomų pamokų galėtų būti pridedama nuo 2026–2027 mokslo metų.
Taigi, nuo naujų mokslo metų lietuvių kalbos pamokų skaičius nesikeis, nes tokiu atveju arba didėtų krūvis mokiniams, arba reikėtų atsisakyti kitų pamokų. Yra galimybė pačiai mokyklai mažinti bendruosiuose ugdymo planuose tautinių mažumų gimtajai kalbai ir literatūrai mokytis skirtų metinių pamokų skaičių, jas perskirstant lietuvių kalbos ir literatūros dalykui, o vidurinio ugdymo programoje – mokinio pasirinktiems individualaus mokymo plano dalykams mokytis. Tačiau mokiniams neturi blogėti sąlygos gimtajai kalbai mokytis ir pasiekti bendrosiose programose numatytus mokymosi rezultatus.“
Tautinių mažumų mokyklų situacija Lenkijoje ir Šveicarijoje
Lenkijoje gyvenantis Rytų Europos kolegijos vadovas LAURYNAS VAIČIŪNAS, dienraščio „Bernardinai.lt“ paklaustas apie šios šalies mokyklas, kuriose mokoma lietuvių kalba, mini Punsko licėjų, pradinę mokyklą ir gimnaziją Seinuose, neseniai Suvalkuose įsteigtą naują mokyklą, kurios mokomoji kalba yra lietuvių ir kuri veikia šalia lietuviško darželio, taip pat pradinę mokyklą Vidugiriuose.
Pasak L. Vaičiūno, Lenkijoje yra 14 tradicinių tautinių bendrijų, ir visoms užtikrinamas švietimas jų gimtąja kalba – jei jos to prašo ar reikalauja.
„Tokių teisių negauna tradicinėmis nelaikomos tautinės bendrijos. Palyginus su kitomis tautinėmis mažumomis Lenkijoje, lietuvių diasporos, turinčios apie 500 mokinių, lankančių lietuvių mokyklas, padėtis švietimo atžvilgiu yra nebloga, nors, aišku, trūksta kompetentingų mokytojų.
Šių mokyklų mokiniai Lenkijoje lenkiškai mokosi tik geografiją ir istoriją, kitos disciplinos dėstomos lietuvių kalba. Lenkijoje nėra teisinės prievolės mokėti valstybinę lenkų kalbą, bet žmonės ją greitai išmoksta – ypač slavų kilmės imigrantai. Gal sunkiau imigrantams iš Azijos, bet kol kas tai nėra problema“, – tvirtina L. Vaičiūnas.
Rytų Europos kolegijos vadovas Laurynas Vaičiūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tačiau kitų tautinių mažumų situacija yra kitokia. Dviejose baltarusių mokyklose baltarusiškai mokoma kaip papildoma kalba, ji nėra mokomoji, trūksta vadovėlių arba jų išvis nebūna. Brandos egzaminai laikomi lenkų kalba.
Vokiečių tautinei mažumai buvęs dešiniosios politinės valdančiosios jėgos ministras pažeisdamas įstatymus buvo sumažinęs vokiečių kalbos pamokų skaičių iki vienos per savaitę, neskirdamas joms lėšų. Tačiau šiuo metu pamokos jau grąžintos.
Iki 2023-iųjų veikusi Rusijos ambasados mokykla, kurios mokomoji kalba – rusų, buvo uždaryta prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje, ir dabar Lenkijoje nėra nė vienos oficialios mokyklos, kurioje būtų mokoma rusiškai.
L. Vaičiūnas atkreipia dėmesį į labai svarbų faktą: jei nesi Lenkijos pilietis, jokios mažumų teisės tau nėra taikomos. Nėra valstybės priemokų ir kitų lengvatų valstybinėse mokyklose migrantams ir pabėgėliams. Praėjusiais metais Lenkijoje įsigaliojo tvarka, kuria vadovaujantis visi imigrantų vaikai, skiriant vaiko pinigus, nukreipiami mokytis į lenkų mokyklas.
Beje, tokia tvarka vadovaujamasi ir Šveicarijoje, kurioje yra keturios oficialios valstybinės kalbos: vokiečių, italų, prancūzų ir retoromanų. Šveicarijoje yra 26 kantonai, kiekvienas iš jų turi vieną arba daugiausia dvi oficialias kantono kalbas: Ciuriche kalbama vokiečių, Tichine – italų, o Ženevoje – prancūzų kalba. Visi vaikai, nepriklausomai nuo gimtosios kalbos ir kilmės šalies, privalo mokytis kantono, kuriame gyvena, kalba.
Švietimo programa Šveicarijoje yra suvienodinta valstybiniu lygiu, ir jos negalima keisti ar pritaikyti prie individualių šeimos ar diasporos poreikių. Migrantų vaikai vienus ar dvejus metus mokosi integracijos klasėse, skirtose pagreitinti kalbos mokymąsi, baigę šiuos mokslus jie prisijungia prie įprastų kantono klasių. Ši taisyklė, Šveicarijoje tapusi raktu į visavertę integraciją, yra neginčijama.
Ministerija skubotų sprendimų nesiims
Tuo tarpu Lietuvoje baltarusiai, ukrainiečiai ir atvykėliai iš Pietų Kaukazo ar Azijos iki šiol renkasi mokyklas, kuriose mokoma rusų kalba ir kurias finansuoja valstybė. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija dienraščiui „Bernardinai.lt“ uždavus klausimą, ar planuojama naujai atvykstančius rusakalbių imigrantų vaikus lavinti mokyklose, kuriose ugdoma rusų kalba, patikino, kad skubotų sprendimų nesiims – Lietuvos mokyklos, kurių mokomoji kalba yra rusų, išliks tol, kol bus toks poreikis.
„Ministerija neplanuoja uždaryti tokias mokyklas ir visus vaikus nukreipti į kitas. O rusakalbiai, turintys leidimą gyventi Lietuvoje, laisvi pasirinkti bet kurią mokyklą, kuri priklauso pagal jų gyvenamą teritoriją. Yra galimybė rinktis ir mokyklą, kurioje mokoma rusų kalba, ir mokyklą, kurioje ugdoma lietuvių kalba, ar privačią mokyklą anglų ar kita užsienio kalba.
Visi iš užsienio atvykę ir Lietuvos mokyklose registruoti mokiniai skirtingomis apimtimis ir tempu privalo mokytis lietuvių kalbos pagal kalbos mokėjimo lygių programą (A1–B2). Jie gali mokytis bendrosiose klasėse, išlyginamosiose klasėse, išlyginamosiose mobiliosiose (laikinosiose) grupėse. Kiekvienam mokiniui sudaromas individualus ugdymo planas, kuris yra pritaikytas mokinio galioms ir poreikiams, padeda išsikelti tikslus, juos įgyvendinti“, – rašoma ministerijos atsakyme.
Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka
Lietuvoje šiuo metu veikia 25 bendrojo ugdymo mokyklos, kuriose visas ugdymas vyksta rusų mokomąja kalba, taip pat yra 18 mišrių mokyklų, kuriose mokoma rusiškai ir kartu lenkiškai ar lietuviškai. Šiose ugdymo įstaigose mokosi apie 12 800 moksleivių. Turime vieną baltarusišką Pranciškaus Skorinos gimnaziją Vilniuje – joje mokosi 250 mokinių iš baltarusių ar mišrių šeimų, 63 mokyklas, kurių mokomoji kalba yra lenkų, ir 36 mokyklas, kuriose yra lenkų mokomosios kalbos klasės.
Šiose mokyklose mokosi apie 12 tūkst. mokinių.
Rusijoje veikia vienintelė Jurgio Baltrušaičio mokykla, finansuojama Maskvos valdžios lėšomis, kurioje mokoma lietuvių kalbos, bet visų kitų dalykų dėstomoji kalba yra rusų. Karaliaučiuje anksčiau veikė 13 lietuviškų švietimo įstaigų, tačiau pastaruoju metu jos uždarytos.
Prieš kelerius metus Lietuvių kalbos institutas kartu su Europos nacionalinių kalbų institucijų federacija (EFNIL) Lietuvoje surengė tarptautinę konferenciją „Kalba ir migracija“. Joje šalys pristatė savo ugdymo modelius, imigrantų švietimo politiką, integraciją ir pan. Lietuvos tautinių bendrijų ugdymo ir imigrantų integravimo klausimai kitų šalių atstovams atrodė kaip galintys kurti atskirtį, nes įprasta praktika yra ne atskirti pagal skirtingas kalbas, bet integruoti.
Taigi viena iš galimybių ir Lietuvoje galėtų būti mokymas lietuvių kalba, neatsisakant ir tautinių bendrijų gimtųjų kalbų mokymo. Bet tam reikia išminties ir politinės valios.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Rasa
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
