J. Micevičiūtė: patikėję kaimynų skleidžiama dezinformacija ispanai jau du šimtmečius gyvena dvasiškai susigūžę

Ispaniškosios imperijos kilimas sutapo su prasidėjusiu karu tarp katalikų ir protestantų, tad nekeista, kad Ispanijai pulti buvo pasitelktos pačios įvairiausios ir išmaniausios to meto priemonės – spausdinimo staklės ir pamfletai. Pasitelkta buvo ir juodoji inkvizicijos legenda, kurią iki šiol priimame už gryną pinigą, nesivargindami pasitelkti kritinį mąstymą ir paieškoti faktų.

„Ispanų bėda, kad jie patys patikėjo tuo, ką apie juos pasakojo jų kaimynai, tvirtinę, kad jų protėvių drauge su Pietų ir Centrinės Amerikos gyventojais sukurta civilizacija buvo blogis. Šioje vietoje turime atskirti du skirtingus reiškinius: imperiją ir imperializmą“, – teigia vertėja, knygų autorė ir piligrimų vadovė dr. JŪRATĖ MICEVIČIŪTĖ.

Su ja kalbamės apie šimtmečiais formuotą ispanų karių moralę, jų gebėjimą administruoti ir klonuoti savo institucijas į kitas teritorijas, taip pat apie perteklinę savikritiką, nulemtą didžiulio informacinio karo, XVI a. kilusio tarp katalikų ir reformatų.

Šv. Ignacą beveik mirtinai sumuša Barselonos vienuolių gerbėjai, kerštaudami, kai jos, įtikintos Ignaco maldos, užtrenkė jiems duris. XX a. pr. Joano Flotatso bareljefas perėjoje iš Šv. Ignaco šventovės į Šventąją olą Manresoje, Ispanijoje. Jūratės Micevičiūtės nuotrauka

Jūrate, jau gana seniai gyvenate Ispanijoje, puikiai mokate ispanų kalbą ir išmanote šios šalies kultūrą, istoriją bei dabartines aktualijas. Viename savo interviu esate užsiminusi, kad ispanams, turėjusiems didžiulę imperiją, būdinga savikritika. Ne paslaptis, kad ją lėmė ir didžiulis informacinis karas tarp reformatų ir katalikų, prasidėjęs XVI amžiuje. Kodėl Ispanija, katalikiška valstybė, pralaimėjo šį karą?

Nesu istorikė, tad galiu pasidalinti tik keletu įžvalgų, kurias norom nenorom įžvelgiau kapstydama savo vagą. Tiesiog mano darbas – versti ir pristatyti lietuviškai XVI a. ispanų mistikos lobyną – reikalavo susipažinti su to amžiaus kontekstu.

XVI amžius – esminio lūžio tarpsnis, prilygstantis mūsų laikams ir dažnai skausmingai į juos panašus, nes žmonės irgi išgyveno informacijos sprogimą, vienos tiesos monopolijos griūtį (šiandien ją atitinka keleto nuosekliai suformuotų tiesos sistemų – vadinamųjų metapasakojimų – griuvimas), pirmąją visą pasaulį apglėbusią globalizaciją, taip pat ir informacinį karą.

Frazė „informacinis karas“ nurodo negatyvios informacijos srautą, kurį anuomet sukūrė dvasinį pavaldumą popiežiui atmetusių karalysčių lyderiai. Tai – ne poetinė metafora, o apibrėžimas. Karu, kaip rašoma žodyne, vadinama „agresyvi politika, daranti grėsmę taikai“. Žodis „politika“ reiškia, kad vykdoma sisteminga veikla, turinti strateginius tikslus, kurių nuosekliai siekia konkreti žmonių grupė. Žodžiai „grėsmė taikai“ apibrėžia tos veiklos pobūdį, kai siekiama sukelti konfliktą, supriešinti, sukiršinti.

Savo taikinius Renesanso amžiaus reformatų rašytojai pasirinko su karišku tikslumu: buvo nusitaikyta į hierarchinę Bažnyčią ir ją gynusią Ispanijos karalystę, todėl XVI a. olandų, anglų, o kiek vėliau ir prancūzų kalba prikurta tiek pamfletų apie pasipūtėlį popiežių, apsirijėlius vienuolius, gašlius pasileidėlius ispanus, savo sūnų nužudžiusį Ispanijos karalių Pilypą II ir vulgarius, tuščius pagyrūnus jo kareivas, o ir apskritai apie žemesnę ispanų rasę, sugadintą kitų rasių priemaišų... Juk žydus ir musulmonus jie iš savo krašto išvarė vėliausiai iš visų europiečių, tik 1492-aisiais, ir dar davę šiems galimybę apsikrikštyti, taip įsiliejant tarp krikščionių, su jais tuokiantis ir toliau gadinant gryną kraują...

Nuo antisemitinės germanų reformatų retorikos šiandien šiaušiasi plaukai, o perėmė jie ją iš XV a. italų humanistų. Šie norėjo kurti paniekinamą ispanų karikatūrą, nes patys ilgėjosi Romos imperijos laikų, kai Hispanija tebuvo viena iš jos provincijų, o dabar tų „barbarų hispanų“ įgulos stovi italų miestuose, mat patys italai jų ginti nuo Viduržemio jūroje viešpataujančių turkų piratų nerodė nė menkiausio noro, nes buvo linkę kurti bankus, prekybos ryšius, meną ir literatūrą.

Kodėl šį informacinį karą pralaimėjo ir Ispanija, ir Katalikų Bažnyčia? Teko girdėti tokį atsakymą: dėl pagarbos žodžiui. Tai – labiau pagrįstas teiginys, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Juk būtent ant žodžio – tam tikros idėjos, pažado – ir pastatomos imperijos. Tuo jos esmiškai skiriasi nuo gentinių, feodalinių, o vėliau ir tautinių valstybių, kurias vieningas išlaiko fiziškai apčiuopiamas artumas: kraujo giminystė, vasalo ir pono priesaika, draugystė, verslas, bendra teritorija, kalba, papročiai, o ypač – bendras priešas.

Fiziniais ryšiais grįsti dariniai linkę vis labiau smulkėti – juk mes tiesiog nepajėgiame taikiai sugyventi, todėl XVI a. tiek prisidaugino reformatų atšakų, ir jų vis dar daugėja. Imperija, paremta tarnavimo tiesai idėja, turi teisę pareikalauti iš atskiro žmogaus aukos pakęsti kitą, irgi tai idėjai tarnaujantį, todėl imperijos linkusios augti. Fiziniu artumu grįstas darinys žvelgia atgal (į praeitį, kilmę) ir žemyn (ant ko stovi), o imperijos mąstysena žvelgia į ateitį (idėjos apibrėžtą tikslą) ir aukštyn. Šia prasme XVI a. Ispanija, nors visada vadinosi karalyste, visgi yra tikra imperija. Tokia yra ir Katalikų Bažnyčia, bet iškart perspėju: atsargiai vartokime žodį „imperija“, nes tai – dar viena mūsų žodyne įprastai demonizuojama sąvoka.

Ką gi, imperijos stiprybė kartu yra ir jos silpnoji vieta: jos kūrėjai šventai tiki, kad tiesos nereikia ginti ar užsiimti jos piaru – esą tiesa įsigali pati. Deja, taip nėra, ir tą puikiai iliustruoja tiek Ispanijos imperijos griūtis, tiek Katalikų Bažnyčios padėtis visuomenėje iki XIX a.

Pilioriaus Mergelė Marija veda ispanų laivus į Ameriką. Stiklo rožinio paroda Saragosoje, Ispanijoje. Jūratės Micevičiūtės nuotrauka

Kaip ispanams sekasi kovoti su primestomis klišėmis ir melagienomis – turiu mintyje vadinamąją juodąją legendą apie inkviziciją ir tamsius bažnytininkus. Ne viename savo interviu esate pateikusi faktus, kad šią legendą, siekdami konkurencinėje kovoje įveikti galingą Ispanijos imperiją, pasinaudoję Gutenbergo staklėmis paskleidė Nyderlandų, Anglijos ir Vokietijos reformatai.

Ispanams su juodąja legenda kovoti nesisekė ir nesiseka, ir tai – dar vienas įrodymas, kad jie tebemąsto imperiškai (bet ne imperialistiškai – atsargiai su sąvokomis!). Manoma, kad jaunos imperijos yra tokios ekspansyvios ir gaivališkos dėl to, kad griauna barjerus tarp socialinių sluoksnių, kitaip tariant, atveria galimybę socialinės hierarchijos laipteliais kopti gabiausiems ir ambicingiausiems, o ne gimusiems kilmingoje giminėje. Juk svarbiausias jų veiklos matas yra ištikimybė idėjai, o ne vienokios ar kitokios spalvos kraujas, dėl to imperijose tokia svarbi savikritika: idėją reikia visą laiką gryninti, tikrinti, ar einama teisinga kryptimi.

Pavyzdžiui, Ispanijos karalius garsiuosius dominikono Bartolomé de Las Casaso tekstus apie „ispanų konkistadorų žiaurybes“ savo karalystėje platinti uždraudė tik po septyniolikos metų (beje, spausdinamų kūrinių kontrolė jam valdant veikė puikiai!) ir tik primygtinai raginamas savo patarėjų dėl tų veikalų daromos žalos. Vos išleistus ispaniškai juos išsivertė britai ir olandai – pastarieji dar ir iliustravo dramatiškomis graviūromis, kurios sumirgės jūsų ekrane vos įvedus į paiešką kūrinio pavadinimą. O Pilypas II, užuot įmetęs šio pamfleto autorių į belangę, sukūrė jam „indėnų gynėjo“ pareigybę ir paskyrė pensiją iki gyvos galvos.

Jei kas suabejojote, kodėl garsųjį de Las Casaso tekstą „Trumpas pasakojimas apie Indijų sugriovimą“ vadinu pamfletu, tiesiog jį atsiverskite ir paskaitykite bent du puslapius... Tokios rašliavos man neteko matyti net sovietinio mokslinio ateizmo laikais, tad negaliu atsistebėti, kaip karaliaus kanceliarija pajėgė net tokį „veikalą“ vertinti kaip vertingos savikritikos šaltinį. Ką gi, tie žmonės buvo daug didesni idealistai nei aš – ieškoti tiesos jiems rūpėjo daug labiau, nei ginti šalies reputaciją.

Toks modelis veikia, kol patys tikime savo tiesa. Deja, jei nesuvoksime, kad tiesą reikia ginti, gali ateiti momentas, kai kritika kirs per pačią tikėjimo šerdį, ir tada tikėjimas grius. Šv. Petras ne veltui aušina burną, kai perspėja, kad turime būti „visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse gyvenančią viltį“ – kiekvienam, o pirmiausia – patiems sau (plg. 1 Pt 3, 15).

Pakirtus idėją, ja paremta imperija pradeda eižėti. Ispanijai taip nutiko XVIII a., kai ispanai patys suabejojo, ar katalikų tikėjimas tikrai yra toks vertingas – o gal jis tik tamsybės, kaip tvirtina kaimynai? Beje, juodoji legenda yra tokia paplitusi dėl to, kad iš tiesų neturi konkretaus turinio. Anot Williamo S. Maltby, tai „nuomonė, kad ispanai iš tiesų atsilieka nuo kitų europiečių savybėmis, kurios paprastai priskiriamos civilizuotam žmogui“. Ką laikome civilizuotu, laikui bėgant keičiasi, tad XVI a. juodoji legenda pasireiškė tuo, kad ispanai vadinti bukais papistais, žiauriais, gašliais ir pasipūtusiais, o šiandien ji atgimsta kaskart, kai sakome, jog ispanai yra tinginiai, nerimti, mokantys vien švęsti, nuolat atidėliojantys, nepatikimi, vėluojantys...

Senieji „žinių“ šaltiniai, kurių ypač gausu vikipedijoje olandų kalba. Casparo Jacobszo Philipso graviūra (apie 1780 m.), nusižiūrėta nuo Bernardo Picart'o (apie 1730 m.). Wikipedia.org nuotrauka

Per šimtmečius Europos paribyje gyvenantys ispanai buvo įgiję naudingų įgūdžių įsisavinti naujas teritorijas ir jas administruoti. Užkariavę Centrinę ir Pietų Ameriką jie sukūrė didžiulę kelis šimtmečius gyvavusią imperiją. Kokios priežastys lėmė tos imperijos subyrėjimą? Kokias pasekmes tai sukėlė Ispanijai?

Ispanų bėda, kad jie patys patikėjo tuo, ką apie juos pasakojo jų kaimynai: kad jų protėvių drauge su Pietų ir Centrinės Amerikos gyventojais sukurta civilizacija buvo blogis. Šioje vietoje turime atskirti du skirtingus reiškinius: imperiją ir imperializmą. Imperija yra tam tikra valstybės organizavimo forma, savaime neutrali. Jos pavadinimas kildinamas iš lotynų žodžio imperium (liet. „galia, valstybės suteikta tam tikram asmeniui daryti kas reikalinga valstybės labui“, A. H. M. Joneso apibrėžimas). Romos laikais taip vadinta laikinai konkrečiam valdininkui suteikta teisė vadovauti kariuomenei.

Kitaip tariant, valdymo galios šaltinis buvo institucija, o žmogus ją gaudavo tik dėl savo gebėjimo institucijai tarnauti. Štai kodėl XVI a. ispanai tiesiog pribloškia siekiu kuo tiksliau viską suformuluoti įstatymais: net karaliaus valdžia buvo jų ribojama, tad ispanams niekaip netilpo į galvą, kad dievišku gali būti laikomas pats karaliaus asmuo (o į Ispaniją valdyti atkeliavęs austrų dinastijos atstovas nesuprato, kodėl čia jo nelaiko dievu; jį atlydėję briuseliečiai dėl to ispanus apšaukė barbarais). 

Kai imperija konstruojama kaip tam tikra sugyvenimo tvarka, jai lengva plėstis – tereikia atsivežtą išbandytą paveikią tvarką užkloti ant kitos teritorijos, kad ir kokios gentys ten gyventų, kad ir kokia kalba kalbėtų. Imperijoje teritorija neskirstoma į metropoliją (centrą, galvą) ir kolonijas – antrarūšius kraštus, skirtus tik turtinti ir maitinti centrą. Būtent pastaroji politika, įsigalėjusi XIX a., vadinama imperializmu, kaip tik atvedė prie dviejų pasaulinių karų.

Per aštuonis šimtmečius ispanų suformuota moralė ir išsiskleidė XVI a., kai staiga vos per dvi kartas mažutis kraštas tapo imperija, „virš kurios nenusileidžia saulė“. Tačiau kai ispanai patys patikėjo juodąja legenda, imperija mirė: juk neisi lieti kraujo už idėją, kuria pats netiki.

Kitaip nei gentinė, tautinė ar rasinė valstybė, imperija savotiškai klonuoja savo institucijas – perkelia į kitas teritorijas tai, ką turi geriausia. Ispanija tokiu būdu perkėlė į Amerikos žemyną savo įstatymus (beje, jau įtraukusius ankstyvą žmogaus teisių idėją, kilusią iš krikščioniško įsitikinimo, kad visi žmonės yra to paties Dievo vaikai – tai imperinė, o ne fizinio artumo ryšiu grįsta brolybė), taip pat ligonines, universitetus.

Amerikos žemyne įkurtos ne kolonijos, o vicekaralystės – europinės Ispanijos klonai. Mes šių dalykų nepastebime, nes esame įpratę demonizuoti visas imperijas. Tą išmokome iš Lenino, išpopuliarinusio sąvoką „imperializmas“, idant įvardintų didžiausią proletariato kuriamos valdžios priešą (sąvoką sukūrė 1902 m. Johnas A. Hobsonas, ir, beje, iškart sukūrė kaip negatyvią, skirtą pasmerkti). Beje, jo kritika turėjo pagrindą: juk Leninas ir jo amžininkai turėjo prieš akis XIX a. kolonijinę politiką, kai Europos valstybės (metropolijos) savo „užjūrio teritorijas“ (kolonijas) melžte melžė.

Suprasti XVI a. Ispanijos karalystės sprendimus ir ispanų jauseną turbūt geriausiai mums padės XX a. Jungtinės Valstijos. Beje, prisiminkime ir tai, kaip europiečiai mėgsta į amerikiečius žvelgti kiek iš aukšto, su niekinama šypsenėle. Tačiau... kokioje Europoje gyventume, jei ne amerikiečių sprendimas įsivelti į Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus? Ir jei ne jų Marshallo planas?

Anot Europos tėvu tituluojamo Roberto Schumano (vienintelio nusipelniusio taip vadintis), kaip tik įvairių tautų europiečių komisija, sukurta dalinti iš JAV siunčiamai paramai, tapo būsimos Europos Sąjungos užuomazga. Dar prisiminkime, kaip taikos metais niurzgėjome prieš ES primetamas taisykles, prieš JAV visur steigiamas karines bazes ir kaip mūsų laikysena pasikeitė 2014-aisiais, o ypač 2022-aisiais. Tereikėjo subruzdėti neramiam kaimynui, kad prisimintume, jog būtent ES ir NATO sukūrimas atnešė ilgiausiai istorijoje trukusią taiką tarp Europos valstybių.

Tačiau šiandien padėtis vėl kitokia: JAV politika dabar pasikeitė radikaliau nei bet kada – atmetusi imperijos atvirumą šalis tapo uždara kaip tautinė valstybė, pagrįsta fiziniu artumu. Ispanijai toks užsidarymas atsiėjo savigarbą ir vos nekainavo valstybės praradimo – beje, XIX a. lemiamą smūgį jai smogė ne kas kitas, o gimstanti jauna veržli imperija – JAV.

Louis Augustas Turgis, „Kristupo Kolumbo priėmimas po atradimo“ (XIX a). Wikipedia.org nuotrauka Nicholas Pocockas, „Trafalgaro mūšis“ (XIX a.). Wikipedia.org nuotrauka

Ispanija Lietuvos žiniasklaidoje nėra dažnai minima, tačiau ji pagarsėjo ne iš pačios geriausios pusės prieš pastarąjį NATO viršūnių susitikimą šių metų birželio mėnesį, Ispanijos premjerui Pedro Sánchezui pareiškus, kad bet koks Aljanso tikslas padidinti išlaidas gynybai iki 5 proc. bendrojo vidaus produkto Ispanijai būtų neracionalus. Pasak jo, toks išlaidavimas galėtų slopinti šalies ekonomikos augimą dėl didesnės skolos bei infliacijos ir nukreipti investicijas iš tokių sričių kaip sveikatos apsauga ir švietimas. Tačiau panašius argumentus galėtų pateikti bet kuri valstybė, tad dėl kokių priežasčių, Jūsų nuomone, būtent Ispanija pasipriešino bendram sprendimui didinti išlaidas gynybai?

Jau sakiau, kad nesu istorikė, o dabar perspėju, jog nesu politikos apžvalgininkė, tad tegaliu pasidalinti keletu asmeninių pastebėjimų.

Demokratiškai renkamas prezidentas visada pirmiausia atsižvelgia į vidaus politiką: juk jį renka ne Baltijos kraštų, o jo paties šalies piliečiai. Šia prasme dabartinis Ispanijos premjeras yra tikras įkaitas, ir, deja, surištą jį laiko ne šalies rinkėjai ir netgi ne jo paties partija (beje, socialistų), o trys ar keturios konkrečios mažumų partijos. Jis tiesiog neturi daugumos: 2023 m. tapo premjeru už jį balsavus 179 parlamentarams, iš kurių tik 120 priklauso paties Sáncheso partijai. Prieš jį balsavo 171.

Tad dabar, kai jo partiją – ir net kelis artimiausius jo giminaičius bei bendražygius – vieną po kito purto korupcijos skandalai, premjero krėsle Sánchesas išsilaiko tik kol pajėgia įvairiais pažadais užsitikrinti devynių deputatų paramą. Tai yra viena iš demokratinės tvarkos grimasų, kai gali susiklostyti padėtis, kad mažytei rinkėjų dalelei atstovaujanti partija (pakanka turėti tuos devynis deputatus parlamente) gali įgyti absoliučią galią bent jau vetuoti kiekvieną įstatymą.  

Tad kalbama ne apie tai, ką mano ispanai, bet kaip mąsto būtent tos mažytės partijos. Jos yra radikalios, socialistinės ir nacionalistinės, tad rinkėjų palaikymą gavo ne dėl susirūpinimo tuo, kas vyksta kažkur prie rytinės Sąjungos sienos. Dar daugiau: partijų rinkėjai nuo Sovietų Sąjungos laikų Rusijai išlaikė tam tikrą simpatiją – prisimena, o ir kitiems neleidžia pamiršti 1936–1939 m. pilietinio karo, kai ne kas kitas, o Stalinas aprūpino respublikonus lėktuvais, pilotais ir bombomis, mainais gavęs pasaugoti Ispanijos aukso fondą, bet tai jau kita istorija.

Todėl tuos 5 proc. dabartinei valdžiai daug labiau apsimoka išdalinti išmokomis, paperkant potencialius savo balsuotojus, ar, pavyzdžiui, pasiūlyti apmokėti vertimo išlaidas ES institucijose, įvedant kaip privalomas katalonų ir baskų kalbas (kaip jau supratote, šių kraštų nacionalistinės partijos turi Ispanijos parlamente premjerui taip reikalingą deputatų skaičių, atitinkamai 7 ir 11).

Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sánchezas. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka

Ispanai visuomet garsėjo kaip puikūs kariai, kone aštuonis šimtus metų stūmę musulmonus iš Iberijos pusiasalio, vykstant vadinamajai rekonkistai. Vėliau aragoniečių karių įgulos budėjo Milane, Neapolyje ir kituose miestuose, nuo turkų antpuolių saugodamos ne tik gyventojus, bet ir meno lobyną – dėl to galėjo sužydėti Renesansas. Šimtmečiais buvo formuojama kariška ir asketiška ispanų karių moralė. Kiek šios moralės apraiškų turi dabartiniai ispanai? Klausiu todėl, kad nustebino Ispanijos nenoras imtis ryžtingesnių priemonių dėl Europos gynybos.

Per aštuonis šimtmečius ispanų suformuota moralė ir išsiskleidė XVI a., kai staiga vos per dvi kartas mažutis kraštas tapo imperija, „virš kurios nenusileidžia saulė“. Tačiau kai ispanai patys patikėjo juodąja legenda, imperija mirė: juk neisi lieti kraujo už idėją, kuria pats netiki.

Mes labai klystame, jei kiekvieną imperiją laikome multinacionaline verslo įmone: esą toks darinys siekia vien tik pelno. Istorija vis kartojasi: kai jie kažkodėl ateina veltis į mūsų vietines rietynes, o jų kariai rizikuoja gyvybe, nes tiki savo ginama idėja ir ja didžiuojasi, mes, nepajėgdami to kitoniško jų mąstymo perprasti, juos apšaukiame pasipūtėliais ir neišmanėliais, o kad patys nesijaustume minkštakūniai, pareiškiame, jog patys nekovojame, nes iš tiesų esame daug dvasingesni ir kultūringesni. Prisiminkite, kaip dar visai neseniai būtent šitaip patyliukais laikėme amerikiečius vulgariais, pasipūtusiais, nekultūringais peštukais...

Vargu ar atsirastų bent vienas žmogus, sutinkantis aukoti gyvybę dėl pinigų. Paprastai net didžiausi godišiai siekia kažko tauresnio – bent jau valdžios ar palikti įmonę (namus, žemę) vaikams. Štai neseniai skaitėme Evangelijos ištrauką apie turtuolį, ketinusį pasistatyti didesnius aruodus: jis siekė ne maudytis grūduose (ar piniguose, kaip vaizduoja karikatūros ir naivūs videožaidimai), bet užsitikrinti sau ramų, džiugų gyvenimą. Tačiau vertinti pasaulį pasitelkus klišes ir fiziologines funkcijas juk yra daug paprasčiau...

Grįžkime prie ispanų: patikėję juodąja legenda jie jau du šimtmečius gyvena dvasiškai susigūžę, gėdydamiesi savo protėvių, nors istorijoje tikrai atrastų ne vieną ir ne du epizodus, kuriais net labai verta pasididžiuoti. Kas nutiks, kai juos atras?

Procesija per Didžiąją savaitę Ispanijoje. Jūratės Micevičiūtės nuotrauka

Lietuviai Ispaniją vertina kaip šalį, kurioje malonu atostogauti, o pačius ispanus – kaip žmones, kuriems tik siesta ir fiesta terūpi, tačiau keliaujančiuosius po Ispaniją stebina nepaprastai kokybiški keliai, taip pat švara ir tvarka miestuose bei miesteliuose, tai byloja apie ispanų darbštumą. Dėl kokios priežasties tokios klišės paplitusios ne tik Lietuvoje, bet ir kitur?

O taip, lydėdama piligrimų grupes vis susiduriu su išankstinėmis mūsų nuostatomis ir kaskart nustembu, kaip giliai mums įkaltas tas neigiamas įvaizdis. Jį aktyviai kurstė protestantiškos šalys, kovojusios dėl „užjūrio teritorijų“; tam labai tiko apšaukti katalikus ispanus tinginiais, juk jie – o siaube – švenčia sekmadienį!

Prisidėjo ir romantikai, kruvinomis ašaromis apraudoję milijonus „vargšų indėnų“ (tiek konkistadorų laikais nė negyveno, beje, gyventojų ėmė daugėti ispanams perkėlus savo institucijas; keista ta tikrovė, netelpa į klišes...) ir nešę gėlių vainikus ant nuostabiosios actekų civilizacijos griuvėsių (kai sava valstybė niokoja afrikiečius ar azijiečius, naudinga pamiršti, kiek žmonių paaukodavo actekai ir kaip jų nekentė turėjusios tas aukas parūpinti kaimyninės gentys). Žinoma, šiuos pasakojimus perėmė ir dar pastiprino marksistai – kaip praeisi pro tokį gerą įrankį suduoti Katalikų Bažnyčiai...

Manau, kad mes mėgstame įsikibti į tokius įvaizdžius dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia dėl tingumo – juk jau juos turime, į burną įdėtus ir sukramtytus, tik praryti belieka... Kartą sudėliojus žmones į lentynėles nereikia kaskart stebėti ir mąstyti – metei sau klišę ir toliau skrolini per socialinius tinklus. 

Antroji priežastis skaudesnė: niekinti kitą yra pigus, bet labai žemas būdas pačiam pasijusti aukštesniam, geresniam. Bėda ta, kad patys ispanai septintajame dešimtmetyje būtent šį fiestos ir siestos įvaizdį pavertė šūkiu turistams į Ispaniją privilioti. Jiems tikrai pavyko labai pelningai parduoti tai, kas iki tol buvo didžioji krašto bėda – perteklinę saulę ir pakrančių smėlį. Bet už trumpalaikę sėkmę ispanai sumokėjo itin skaudžią kainą, patys ėmę save laikyti padavėjų tauta.

O klišė mums sugrius pati, kai kitąkart atvykę į Ispaniją pasidžiaugti fiesta ir siesta atidžiau pažvelgę pamatysime: kol mes švenčiame ir ilsimės, mus aptarnaujantys ispanai išsijuosę dirba tiek pat valandų, kiek ir mes, o pagal kai kurias statistikas – ir daugiau.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Rasa Baškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama