„Tuščių narvų“ vadovė G. Vaitkevičiūtė gaunamų įžeidimų nesureikšmina: pasijuokiu ir užsiklijuoju ant sienos
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Ji sako tokių įžeidimų nesureikšminanti, nes gyvūnų gerovės siekianti organizacija skaičiuoja jau vienuoliktus veiklos metus. Nors pati pradžia, pasak įkūrėjos, atrodė naivi ir vaikiška, šiandien „Tušti narvai“ yra atpažįstami daugelio gyventojų ir gali pasidžiaugti ne vienu nuveiktu darbu, dėl kurio gyvūnai Lietuvoje gyvena geriau.
Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ organizacijos vadovė ir įkūrėja G. Vaitkevičiūtė prisimena veiklos pradžią, dalijasi mintimis apie sulaukiamą kritiką ir įvardija pagrindinį tikslą – ateityje likti bedarbiais.
Yra toks posakis, kad gyvūnai – geriausi žmonių draugai. Ar šiandien galite tai patvirtinti?
Gyvūnai galbūt mums yra geriausi draugai, bet mes gyvūnams dažnai esame baisiausi jų kankintojai. Vienas žydas pasakė: gyvūnų akimis visi žmonės yra naciai, nes mes su jais elgiamės taip žiauriai, kad net baisiausių nusikaltėlių taip nebaudžiame, kaip baudžiame gyvūnus už nieką. Jie absoliučiai nieko nepadarė, o mes su jais elgiamės labai žiauriai.
Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka
Nevyriausybinę organizaciją „Tušti narvai“ įkūrėte 2014-aisiais. Kas jus tuo metu paskatino susimąstyti apie gyvūnų gerovę?
Apie tai aš galvojau jau kurį laiką, ypač būdama septyniolikos. Taip sutapo, kad Lietuvoje tokios organizacijos nebuvo. Jų buvo užsienyje, kūrėsi aplink mus, jos buvo gana naujos (susikūrusios prieš metus ar trejus). Man ir dar keliems entuziastams Vilniuje pasitaikė galimybė susitikti su gyvūnų gerovės aktyvistais – jie mus ir paskatino sukurti tokią organizaciją, kad panašia veikla būtų galima užsiimti ir Lietuvoje.
Pirmiausia sutikau bendraminčių čia, tada susitikome su užsieniečiais. Jie mus skatino veikti, nes tokie dalykai vakuume nevyksta, ir turbūt retas žmogus, kuris pats vienas sugalvoja tikslą, nusprendžia vienas jo ir siekti. Dažnai reikia, kad kas nors tave padrąsintų ir šalia būtų žmonių, irgi norinčių tai daryti.
Kai kūrėte organizaciją, ar tikėjotės, kad tapsite vieni garsiausių kovotojų už gyvūnų gerovę Lietuvoje?
Tikrai ne. Nenoriu mūsų žeminti, bet pati pradžia buvo ganėtinai naivi ir iš dalies vaikiška. Mes buvome labai jauni. Man buvo dvidešimt vieni, o smegenys žmonėms formuojasi iki 25-erių. Esi kažkoks besiformuojantis darinys ir dar nesusivoki, kaip šiame pasaulyje veikia dalykai. Tikrai neturėjome jokių iliuzijų, kad būsime žinoma organizacija. Negalvoji apie nieką – nei ateitį, nei savo reputaciją. Mintyse buvo tik viena – dabar gyvūnams yra blogai, vadinasi, reikia ką nors dėl to daryti.
„Tuščių narvų“ vadovė Gabrielė Vaitkevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ką jums per šį laikotarpį pavyko pasiekti?
Noriu pabrėžti, kad „Tušti narvai“ yra tik įrankis žmonių, kuriems rūpi gyvūnų gerovė, rankose. Viskas, ką pavyksta pasiekti dėl gyvūnų, yra žmonių, kuriems tai rūpi ir kurie imasi veiksmų, nuopelnas. „Tušti narvai“ gali tik iškelti temą ar pasiūlyti kokį nors sprendimą, bet jeigu nebus pakankamos visuomenės dalies, kuri imasi veiksmų, – nieko neįvyks.
Didžiausias dalykas, kurį Lietuva padarė dėl gyvūnų – uždraudė auginti ir žudyti juos dėl kailio. Vis dar yra parlamentarų, kurie bando šį draudimą kaip nors atšaukti ar nukelti. Iki jo įsigaliojimo, priversiančio uždaryti kailių fermas, liko pusantrų metų, tai dar pažiūrėsime, kaip čia bus... Manau, tiek laiko truks įvairūs Seimo narių bandymai draudimą atšaukti. Visgi tai svarbiausias dalykas, kurį mums pavyko padaryti. Kalbame apie milijoną gyvūnų per metus, kurie šioje industrijoje būdavo auginami ir nužudomi. Lietuva, maža valstybė, buvo viena didžiausių kailių gamintojų pasaulyje. Tai tikrai didelis Lietuvos visuomenės nuopelnas ir demokratijos pergalė prieš verslo lobistus.
Kiti svarbūs pokyčiai gyvūnams – tai didelio skaičiaus vištų iš narvų išlaisvinimas. 2017 m. Lietuva buvo paskutinė Europos Sąjungoje pagal tai, kiek vištų laikomos ne narvuose: tokių turėjome tik 3 procentus iš trijų milijonų. Dabar, man atrodo, daugiau nei milijonas vištų yra laikomos ne narvuose. Per aštuonerius metus tai didelis pokytis, bet vis tiek dar du milijonai vištų lieka narvuose. Nedaug tokių šalių, kurios taip greitai transformavo industriją, bet vėlgi tai įvyko todėl, kad žmonės pakeitė pirkimo įpročius ir reikalavo didžiųjų verslų atsisakyti narvuose laikomų vištų kiaušinių.
Nevyriausybinės gyvūnų apsaugos organizacijos VšĮ „Tušti narvai“ socialinė akcija „Įkalintos narvuose“. Vilnius, 2023 m. balandžio 3 d. Juliaus Kalinsko / ELTA nuotrauka
Dar vienas įvykis – tai gyvų žuvų prekybos centruose prekybos pabaiga. Yra dar kelios vietos, kuriose prekiaujama gyvomis žuvimis, bet to jau beveik neliko. Anksčiau skaičiavome, kad Lietuvoje kasmet galėjo būti parduodama apie 300 tūkst. gyvų karpių ar eršketų, o dabar – tik keli vienetai per visą šalį. Taip įvyko, nes žmonės fotografuodavo pažeidimus ir siųsdavo juos tarnyboms. Šios tikrindavo prekybos tinklus, rasdavo pažeidimų, ir ilgainiui žuvų akvariumų nebeapsimokėjo turėti.
O kokius tikslus esate išsikėlę šiandien?
Šiandien yra vienas tikslas. Mes dirbame pagal principą „Kol neperšokai griovio, nesakyk „op“ – vadinasi, kol nepasiekiame vieno išsikelto tikslo, tol negalvojame apie kitus. Dabar norime sustabdyti paršelių kastraciją be nuskausminamųjų.
Kokių priekaištų jums, kaip kovojančiai už gyvūnų gerovę, tenka sulaukti iš gyventojų?
Papasakosiu keletą įdomesnių. Buvęs Seimo narys Valdemaras Valkiūnas mane yra pavadinęs valkata. Seimo narys Viktoras Pranckietis yra sakęs, kad manęs nei klausti, nei klausyti reikėtų. Taip pat esu girdėjusi pasakymų, kad tuos tai reikėtų prie sienos sustatyti ir sušaudyti kaip Adolfo laikais.
Į tokius priekaištus nereikia kreipti dėmesio. Po vienu „Delfi“ straipsniu apie gyvūnų gerovę parašiau vieno sakinio komentarą. Tai buvo labai seniai, tame straipsnyje nebuvo jokios mano nuotraukos. Apskritai jų internete nebuvo daug, ir žmonės negalėjo žinoti, kaip aš atrodau. Ir vienas asmuo po tuo straipsniu parašė komentarą: „Pažiūrėkite, kokia ji perkarusi, ką čia jos klausyti?“ Jis net negalėjo žinoti, kaip aš atrodau, ir tada tu supranti, kad žmonės net nepaskaitę straipsnio rašo bet ką.
Ar jus skaudina tokie įžeidimai?
Ne. Aš seniai supratau, kad tokių įžeidimų ar komentarų skaičius yra susijęs su tuo, kaip gerai mums sekasi siekti tikslų. Beje, kuo aukštesnėse pozicijose esantys žmonės taip mus kritikuoja, tuo, vadinasi, geriau mums sekasi pasiekti tikslus, nes negali tikėtis, kad pakeisi kokią nors nusistovėjusią sistemą arba pajudinsi žiauriai su gyvūnais besielgiančio verslo interesą ir nesulauksi jokių komentarų. Jeigu nėra įžeidimų – greičiausiai niekam neužkliūvi. O šioje srityje užkliūti turi.
Kaip jums atrodo, ar kovojant už gyvūnų gerovę nekyla pavojus kartais peržengti sveiko proto ribas, kad, atrodo, tuoj ir kokio nors uodo užmušti negalėsime?
Man atrodo, mes dar labai toli iki diskusijos apie uodo užmušimą. Dabar kalbame apie tai, kad galbūt pjaustant gyvūnus jiems būtų galima suleisti nuskausminamųjų. Tokia dabar diskusija. Dar turėsime daug metų dirbti, kad prieitume iki kalbėjimo apie gyvūnų, kurie yra ne žinduoliai, ne žuvys, o vabalai, gerovę.
Iš tiesų man nėra labai svarbu kalbėti apie uodų gerovę.
Protestas „Klykiantys paršeliai, tylinti VMVT“. Vilnius, 2025 m. birželio 16 d. ELTA nuotrauka
Nemanote, kad kada nors ateis laikas, kai jūs tiesiog pavargsite nuo tų pačių įžeidimų, į viską numosite ranka ir tiesiog pasakysite „pavargau“?
Dėl įžeidimų tikrai nepavargsiu. Man dažniausiai jie būna juokingi, ir aš juos užsiklijuoju ant sienos.
Gali būti, kad pavargsiu. Yra žmonių, kurie perdega. Dažnai neužtenka dviejų savaičių atostogų, kad pailsėtum ir persikrautum. Negaliu garantuoti, kad taip neatsitiks, bet kartu suprasdama riziką į šį dalyką žiūriu kaip į ultramaratoną.
Sprinteriai ir maratonininkai treniruojasi ir bėga skirtingai. Suprantu, kad reikia taupyti jėgas pradžioje, nes dar laukia dešimtmečiai. Reikia dirbti taip, kad galėtum dirbti dar kelis dešimtmečius. Privaloma dirbti ir su savimi – sportuoti, sveikai valgyti, gerai išsimiegoti, kad biologinę mašiną išlaikytum kuo ilgiau. Suprasdama rizikas bandau šiomis dienomis gyventi taip, kad jas kuo labiau sumažinčiau.
Jūsų nuomone, ar mums kada nors teks gyventi pasaulyje, kai organizacijų, siekiančių gyvūnų gerovės, tiesiog nebereikės?
Aš labai tikiuosi, kad nebereikės. Vienas ilgą laiką dėl laukinių gyvūnų gerovės kovojęs aktyvistas, Paulas Watsonas, yra pasakęs: „Mes patys save išstumiame iš verslo.“ Mūsų tikslas – padaryti taip, kad liktume bedarbiai, apsaugoti gyvūnus iki tokio lygio, kad mūsų išvis nebereikėtų.
Aš tam labai pritariu ir tikiuosi, kad ateis diena, kai nebereikės gyvūnų apsaugos organizacijų. Kad bus tik vienetai situacijų, kai, neduok Dieve, nugaiš koks nors katinas ar reikės pasirūpinti, kad dar gyvas katinas rastų naujus namus. Tikiuosi, kad tokių atvejų bus vienetai, o ne kaip matome dabar – žmonės pasiima gyvūną, uždaužo ir palieka gaišti pievoje. Ir tarnyboms tai absoliučiai normalu – jos tuo nesirūpina.
youtube.com video
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Tomas Kemzūra
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
