Jelcino Rusijos mitas

Jelcino laikas siejamas su demokratizacijos bandymais, atsivėrimu pasauliui, naujos kaimynystės kūrimu, o kartu ir su ekonominiu chaosu bei politiniu nestabilumu. Putino laikas nuo šio amžiaus pradžios siejamas su tvirta ranka, oligarchų įtakos pažabojimu, režimo galios koncentracija ir agresyviais veiksmais kaimynų atžvilgiu.

Toks čia pateiktas dviejų laikotarpių – kaip jie artikuliuojami viešumoje – apibendrinimas yra šiurkštokas ir praleidžiantis niuansus. Bet visgi – dėl žanro ir argumento – linkstama dalinti Rusijos istoriją tokiais gabalais, kai Jelcino laikas matomas kaip „geros“ Rusijos ir neišsipildžiusių lūkesčių laikas, o Putino – kaip imperinės valstybės sugrįžimas. Paradoksaliai tokie įvaizdžiai atitinka ir dabartinį Putino naratyvą apie esamos valdžios legitimumą.

Henry Kissingeris 1992 m. po ilgos tournée naujai susikūrusioje Rusijos Federacijoje dalyvavo JAV Senato klausymuose dėl JAV užsienio politikos Rusijos atžvilgiu. H. Kissingeris ištarė tokius žodžius: „Nesutikau nė vieno Rusijos vadovo, kuris laikytų Sovietų Sąjungos subyrėjimą kuo nors kita nei tik laikinu reiškiniu. Nesutikau nė vieno, kuris būtų pasakęs: „Jau 300 metų mes, rusai, alinome save imperialistinėmis avantiūromis ir, ačiū Dievui, dabar pirmą kartą nuo Petro Didžiojo laikų galime susitelkti į savo vidaus potencialą.“

Tokie H. Kissingerio įspūdžiai – iš ką tik subyrėjusios Sovietų Sąjungos, iš pokalbių su Rusijos politine vadovybe. H. Kissingerio, kurį mes labiau žinome kaip didžiųjų galių politikos proponentą, bet štai čia jis ištarė tokius nelyg pranašiškus žodžius.

Būtent geros kaimynystės aspektas yra ryškus Jelcino Rusijos mite. Tai, kad šiuo laiku Rusija gerai sugyveno su kaimynėmis, „leido“ joms pasirinkti geopolitinės orientacijos kelius (kitas klausimas – kodėl iš viso turėtų neleisti, kodėl turėtų egzistuoti kažkoks veto?). Tokiame pasakojime neretai pamirštama ta pati Čečėnija ir jau 1994 m. prasidėjęs karas.

Santykiai su nepriklausomybę atkūrusia Ukraina nuo Jelcino pradžios taip pat buvo nužymėti agresyvia diplomatija. Esminis klausimas tuokart buvo Ukrainos branduolinis nusiginklavimas ir Krymo statusas. Rusija naudojo visus šantažo instrumentus, kurių ryškiausias buvo energetika, kai Ukrainai buvo priskaičiuotos milijardinės skolos už naftą ir dujas. Ukraina buvo priversta daryti nuolaidas.

To laikotarpio publicistika žymi dalykus, kurie šiandien jau nebeatrodo tokie šokiruojantys. Antai rusų diplomatai jau devyniasdešimtaisiais Vakarų kolegoms atviru žodžiu kalbėjo, kad nereikėtų per daug laiko ir materialinių resursų investuoti į Ukrainą, nes ji ilgai nebus nepriklausoma valstybė. Arba dažna rusų valstybininkų Vakaruose vartota formuluotė, kad Ukrainos vidaus klausimai yra Rusijos vidaus klausimai.

1994 m. tuometis Rusijos užsienio žvalgybos vadas Jevgenijus Primakovas pasauliui sakė, kad Ukraina negali pasirinkti savo kelio – tik Rusija arba Vakarai gali nuspręsti už Kyjivą. 1996 m., pavyzdžiui, Rusijos Dūma priėmė rezoliuciją, kad Sevastopolis yra Maskvos jurisdikcijos miestas, kur negali kurtis Ukrainos karinis laivynas.

Intelektualiniame lygmenyje Aleksandras Solženicynas, ką tik iš Vakarų grįžęs į Rusiją, aiškino, kad Ukraina yra Rusijos dalis, kalbėjo apie Ukrainoje skriaudžiamus rusakalbius. Vakarų ekonominė parama Ukrainai devyniasdešimtaisiais, anot A. Solženicyno, buvo plano silpninti Rusiją dalis, o Ukrainos atsiskyrimą nuo sovietinės imperijos jis lygino su hipotetiniais klausimais – jeigu atsiskirtų kuri iš JAV valstijų ir kaip į tai reaguotų JAV federalinė valdžia.

Stiprus argumentas tezei, kad Rusija devyniasdešimtaisiais visgi buvo kitokia, yra tai, jog joje buvo ir veikė demokratija. Ir tai yra tiesa. Rusijoje vyko formaliai laisvi rinkimai, konkurencija buvo didelė, diskusijos – aštrios. Tačiau reikėtų matyti ir tai, kad jau labai greitai demokratiniu būdu į Rusijos parlamentą ir savivaldą, viena vertus, grįžo komunistai, o ir radikalai nacionalistai bei šovinistai. Žymesni ir charakteringi yra 1996 m. prezidento rinkimai, kai aplink pralaimėti komunistui Genadijui Ziuganovui galintį Borisą Jelciną susivienijo tuzinai pagrindinių oligarchų su savo pinigais ir įtaka.

Sunku ką charakteringo pasakyti apie to laiko Rusijos visuomenę. Galime matyti tik tęstinumus tarp sovietinio abejingumo visuomenės ir amžių sandūroje esančio Rusijos sociumo. Laiške „Naujojo Židinio–Aidų“ redaktoriui 2003 m. iš Maskvos taip rašė istorikas Nerijus Šepetys: „Totalus buitinis abejingumas, visuotinis (nuo „valdžios“ iki „vargšų“) nesirūpinimas, kaip tvarkytis savo kasdieniame darbo–namų–poilsio gyvenime, kad jis būtų jaukesnis, darnesnis, saugesnis.“ Tokios horizontaliai Rusijos visuomenę persmelkusios apatijos ženklai skaidriai matyti ir šiandien, kai abejingumas žūstantiems ukrainiečiams (o, tiesą sakant, ir tiems patiems rusams) yra totalus.

Šiek tiek paradoksalu, kad devyniasdešimtųjų demokratėjančios, gerą kaimynystę siekiančios kurti Rusijos mitas yra labai palankus šiandieniniam režimui. Vienas svarbesnių Putino režimui legitimumą teikiančių aspektų susijęs būtent su Jelcino ir Putino Rusijos kontrastu. „Pažiūrėkit, – sako šiandieninis režimas, – į Jelcino laikų demokratiją, chaosą, Rusijos silpnumą ir pažeminimą. Taip, Putinas netobulas, bet ar norėtumėt grįžti į Jelcino laikų netvarką?“

Pagal tokią argumentaciją Putinas iš tiesų yra jeigu ne gerovę, tai bent jau Rusijos stabilumą garantuojanti figūra.

Bet kaip yra iš tiesų? Abi – Jelcino ir Putino – epochos yra esmiškai tapačios, kylančios iš šimtametės ekspansinės tradicijos imperine ar sovietine forma. Ši imperinė inercija, apie kurią liudijo H. Kissingeris, nebuvo dingusi Jelcino laikais. Tik pasaulis prie Jelcino buvo kitoks. Amerika buvo stipresnė, labiau pasitikinti savimi, Rusijos resursai buvo gerokai silpnesni, ryškus buvo visuotinis idealizmas apie naują taikos epochą, taigi Vakaruose atsisakyta blaiviai žiūrėti į tai, kas iš tiesų vyksta Rusijos politikoje ir visuomenėje.

Reikalas, su kuriuo turime tvarkytis, yra gerokai ilgalaikiškesnis. Tai savaime nereiškia, kad Rusija niekada negalės sukurti daugiau mažiau normalios, kaimynus gerbiančios valstybės. Kitaip nei gamtos pasaulyje, socialinėje tikrovėje neišvengiamybių beveik nėra, tad užtikrintai kalbėti apie vieną nulemtą įvykių tėkmę neturėtume. Bet taip pat reikėtų atsisakyti iliuzijų, kad vien režimo žlugimas iš esmės pakeis Rusiją.

Kaip matome, šiandieninė Jelcino-Putino Rusija yra ta pati imperialistinė Rusija – ta šalis, kurios istorijoje pragiedrulių beveik nebuvo. Tad ir mūsų, ir Vakarų strateginė kantrybė turės būti geležinė.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama