N. Szczygłowskis apie spaudimą kitataučiams mokytis lietuvių kalbą: „Visuomenės tolerancija rusų kalbos egzistavimui – gana didelė“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Migracijos departamento duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje skaičiuojama beveik 218 tūkst. užsienio piliečių (daugiausia ukrainiečių – 77 tūkst.). Tačiau vis garsiau skamba diskusijos ne tik apie plačiai vartojamą užsienio kalbą, bet ir ydingą kitataučių požiūrį. Žurnalistas Edmundas Jakilaitis praėjusį mėnesį vieną tokių diskusijų įžiebė pareikšdamas, kad rusų kalbos kiekis sostinėje yra netoleruotinas. „Senamiestyje gyvenu jau ketvirtį amžiaus ir nuosekliai stebiu, kaip jame, ypač prasidėjus karui, daugėja rusų kalbos. Ji skamba vis garsiau. <...> Reikia ieškoti sprendimų, kaip Lietuvos Respublikos teritorijoje valstybinė kalba turėtų išlikti“, – liepą LRT radijo laidoje sakė jis. Apie būtinybę užsieniečiams griežtinti valstybinės kalbos reikalavimus prakalbo ir konservatorius Laurynas Kasčiūnas. Jis pateikė siūlymą, kad užsieniečiai, norintys prasitęsti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, privalėtų išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Kovo mėnesį Valstybinė kalbos inspekcija paskelbė, kad nuo kitų metų pradžios visi tiesiogiai parduodantys prekes ir teikiantys paslaugas laikinąją apsaugą gavę užsieniečiai turės mokėti valstybinę kalbą. Dienraščio „Bernardinai.lt“ kalbinamas vertėjas, rašytojas, žurnalistas ir publicistas N. Szczygłowskis tikina, kad svarbų vaidmenį dorojantis su tokiais iššūkiais turėtų atlikti pati visuomenė, skatindama užsienio piliečius mokytis lietuvių kalbą, o ne nuolaidžiaudama ir prisitaikydama prie jų. „Jei absoliuti dauguma piliečių suvoktų, kad neprivalo viešojoje erdvėje pereiti prie kitos kalbos nei ta, kuri juos vienija, – tai jau savaime būtų natūralus spaudimas norintiesiems integruotis“, – sako jis. 
Vertėjas, rašytojas, žurnalistas ir publicistas Nikodemas Szczygłowskis. Asmeninio archyvo nuotrauka Nikodemai, esate poliglotas, kaip pats sakėte: „Aš moku daug skirtingų kalbų žodžių.“ Mokate net ir slovėnų kalbą, nors neturėjote jokios praktinės paskatos ją mokytis. Kokią matote užsienio kalbų mokymosi ir mokėjimo vertę? Kiekviena užsienio kalba, kurią moki, leidžia smarkiai praplėsti pasaulėžiūrą, suteikia unikalią galimybę kitu kampu pažvelgti į įprastus, pažįstamus dalykus ir palyginti, ar tai, kaip esi pratęs juos matyti, neatrodo kitaip. Kalba beveik niekada nėra tik gramatiškai sudėlioti žodžiai ir bendravimo priemonė – tai raktas į kultūrą, galimybė pasimatuoti kitą tapatybę. Visomis prasmėmis tai puikus įrankis, neleidžiantis per daug orientuotis į savo kalbinį burbulą, ir nuostabus pratimas lavinti kritinį mąstymą. Nuo plataus masto karo Ukrainoje pradžios ir į Lietuvą atvykus dešimtims tūkstančių ukrainiečių, viešojoje erdvėje rusų kalbą girdime dažnai. Kalbinę situaciją Ukrainoje įvardijote kaip šizofreninę. Kodėl dalis ukrainiečių vis dar renkasi kalbėti rusiškai? Jei labai trumpai – Ukrainos visuomenė nėra monolitinė – nei iki karo pradžios tokia buvo, nei yra dabar. Ji buvo ir iš esmės tebėra sudaryta iš skirtingų visuomenės modelių. Iki 2014-ųjų, mano akimis, jų buvo mažiausiai trys. Priklausantieji vienam jų – pavadinkime jį tautiniu modeliu – visuomenės tapatybę mato per kalbą, vienijančius istorinius momentus, kultūrą ir tradicijas. Kitas modelis – neutralus. Pasak jo atstovų, kalba ukrainiečių tapatybei neturi didelės svarbos, o tradicijos ir kultūra gali būti suprantamos plačiau, įtraukiant kai kuriuos rusų kultūros ir kalbos elementus. Trečias modelis yra tikra homo postsovieticus atmaina, kurios tapatybei ukrainiečių kalba ir kultūra nėra itin reikalingos. Šio modelio atstovai su Ukraina save identifikuoja geriausiu atveju tik per gyvenamąją vietą ir pilietybę. 
Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka Po 2014 metų pirmasis modelis vis labiau skverbėsi į ukrainiečių sąmonę ir smarkiai augo, tačiau sunku pasakyti, kad tapo vyraujančiu. Atrodo, kad po 2022-ųjų invazijos labiausiai sumažėjo antrojo modelio atstovų, o dalis trečiojo modelio pasaulėžiūrą turinčių žmonių dėl tam tikrų geografinių aplinkybių atsidūrė už Ukrainos ribų. Daugelis jų natūraliai įsiliejo į kitas rusakalbes bendruomenes kitose šalyse. Apskritai nereikia pamiršti, kad karas visuomenės problemas tik paaštrino, bet nepanaikino. Kokios yra pagrindinės kliūtys atvykėliams išmokti lietuvių kalbą? Gal tai kalbos sudėtingumas, o gal – asmeninės valios trūkumas ir noras gyventi paprasčiau? Pagrindinės priežastys yra dvi: pačių suinteresuotųjų nenoras ir aiškios valstybės programos, kaip tą nenorą įveikti, trūkumas. Pažvelkime į situaciją kitu kampu – tarkime, esate informacinių technologijų specialistas iš Baltarusijos. Visą savo gyvenimą bendravote tik rusų kalba, o dėl darbo pobūdžio dar išmokote ir anglų kalbą. Esate įsitikinęs, kad pasiekėte savo išsilavinimo viršūnę. Dėl visiems žinomų priežasčių po 2020-ųjų atsidūrėte Vilniuje (arba, tarkime, Podgoricoje ar Tbilisyje) – ten ir toliau dirbate tą patį darbą, su kolegomis, draugais ir artimaisiais bendraujate rusiškai, o su užsakovais ir projekto partneriais darbe – angliškai. Vietinė – šiuo atveju lietuvių – kalba lieka tik buitiniams poreikiams patenkinti ir retkarčiais pabendrauti su valdžios įstaigomis. Štai čia atsiranda skirtumas tarp Vilniaus ir Tbilisio arba Krokuvos ir Zagrebo. Kol parduotuvėje ar administracinėje įstaigoje galėsite susikalbėti rusiškai, tol poreikis mokėti vietinę kalbą neatsiras. Priversti gali nebent valstybė, naudodama vadinamąjį administracinį resursą – tam, kad būtų suteiktas leidimas dirbti, pratęstas leidimas gyventi ir pan. Arba kitas variantas – šia kalba negalėsite patenkinti savo buitinių poreikių: susikalbėti su būsto savininku, pardavėjais, banko ar migracijos skyriaus darbuotojais. Kitu atveju vietinė kalba atrodys kaip nereikalingas laiko gaišimas.
Jei gyvenant Baltarusijoje jums niekada nekilo noras išmokti baltarusių kalbą, tai kodėl turėtumėte mokytis kažkokios kitos vietinės kalbos? Ypač jei to galima išvengti administraciškai arba apsieiti praktikoje?
Jei gyvenant Baltarusijoje jums niekada nekilo noras išmokti baltarusių kalbą, tai kodėl turėtumėte mokytis kažkokios kitos vietinės kalbos? Ypač jei to galima išvengti administraciškai arba apsieiti praktikoje? Daug kalbame apie kalbos mokėjimo svarbą dėl integracijos, karjeros galimybių ar socialinių ryšių, tačiau toks pat svarbus turėtų būti ir kultūros klausimas. Neseniai įvyko incidentas, kai muzikantų grupė, deklaruojanti palaikymą Ukrainai, miesto šventės metu praeivius linksmino rusiškomis dainomis. Ką iliustruoja toks pavyzdys? Pirmiausia nenorą visapusiškai gilintis. Grupė, kurianti rusiškas dainas, būtent per šią kalbą mato pasaulį ir su juo bendrauja. Tokiems žmonėms sunku suvokti, kad gali būti kontekstų, kai kalba savaime kelia kontroversijų. Juk būtų galima sukurti vieną dainą lietuvių kalba, ją atlikti, lietuviškai pasisveikinti ir pasakyti porą sakinių – tai nesudėtingi dalykai, kuriuos įmanoma padaryti net ir kalbos nemokantiems žmonėms. Bet esminis klausimas – kam to reikia? Juk teks įdėti pastangų. Gilintis nenori ir švietimo, kultūros, savivaldybės, verslo, kitų įstaigų darbuotojai: jei kažką galima padaryti paprasčiau – tokia pagunda visada kils. 
Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka Iš kur kyla mūsų pačių poreikis nuolaidžiauti atvykėliams kalbiniu atžvilgiu? Koks turėtų būti visuomenės pakantumo lygis dėl lietuvių kalbos nemokėjimo ir (ar) nenoro jos mokytis? Poreikis kyla iš įpročio. Iš ten pat, iš kur kyla nenoras išmokti kitą kalbą, pabandant į dalykus pasižiūrėti kitu kampu. Nes taip paprasčiau, nes mes taip pripratę. Jei žmogus yra pratęs atsakinėti į užduotą klausimą rusiškai, nes taip darė visą gyvenimą, – jis taip elgsis ir toliau. Keisti savo įpročius visada yra sunkiausia. Žinoma, tokio elgesio priežasčių yra daug daugiau, kompleksiškesnių, bet būtent tą nelemtą įprotį įvardinčiau pirmiausia. Ar galima teigti, kad tolerancija rusų kalbai vis dar gyva? Kokie pavyzdžiai tą rodo? Nepamirškime, kad rusų kalbos mokėjimo lygis dabartinėje Lietuvos visuomenėje gana stipriai skiriasi nuo, tarkime, 1995 metų. Per tą laiką išaugo dvi kartos, kurioms rusų kalba yra ganėtinai arba visiškai svetima, jei tik jos mokėjimas nėra susijęs su šeiminėmis ar kitomis asmeninėmis priežastimis. Yra ir tokių, kurie kalbą moka tik pasyviai, o dar daugiau tokių, kurie moka šnekamąją kalbą, bet nemoka rusiškai rašyti, neišmano kirilicos. Kita vertus, visuomenėje vis dar yra tų kartų atstovų, kurių profesiniame ar asmeniniame gyvenime rusų kalba atlikdavo – o kai kuriems ir tebeatlieka – svarbų vaidmenį. Minėta muzikos grupė iliustruoja, kad daugelis vyresnių žmonių nemato jokios problemos, nes rusų kalba kai kuriems tampa raktu į pasaulį, ypač nemokant jokios kitos kalbos. Būtent dėl to Lietuvoje iki 2022 metų buvo populiarios įvairios rusiškų TV kanalų programos ar rusų atlikėjų koncertai. Atsimenu, kaip vienos skaitmeninės televizijos programų tiekėjas, reklamuodamas siūlomo paketo privalumus, vardijo rusų kanalų skaičių ir kaip nustebo išgirdęs, kad man jų visai nereikia. Dar labiau nustebo, kai paklausiau, ar gali pasiūlyti paketą, kuriame nebūtų nė vieno rusiško kanalo. „Tokių, žinokit, neturime, – išgirdau atsakymą. – Mūsų pasiūla remiasi rinkos tyrimais.“ Norėčiau tikėti, kad dabar situacija pasikeitė, bet neapsigaukime. Visi ryžtingai norintys žiūrėti rusų televiziją sėkmingai ją tebežiūri, tik pasitelkdami kitas priemones. Būtina kalbėti ir apie švietimą. Nors teoriškai mokyklose buvo galima nesirinkti rusų kaip užsienio kalbos, praktika rodė ką kita – ši kalba, bent jau kaip antroji užsienio, buvo dėstoma beveik visose šalies mokyklose.
Atskiras ir labai platus klausimas lieka didžiulė tolerancija rusų kalbai ir stiprus prisirišimas prie jos Lietuvos lenkų tautinėje bendrijoje. Vieša paslaptis – kad būtent rusų kalba ir šia kalba gaunama informacija atlieka svarbų vaidmenį daugelio šios bendruomenės atstovų gyvenime.
Atskiras ir labai platus klausimas lieka didžiulė tolerancija rusų kalbai ir stiprus prisirišimas prie jos Lietuvos lenkų tautinėje bendrijoje. Vieša paslaptis – kad būtent rusų kalba ir šia kalba gaunama informacija atlieka svarbų vaidmenį daugelio šios bendruomenės atstovų gyvenime. Kai kuriais atvejais net svarbesnį negu lenkų kalba. Teigiate, kad jums sunku nesutikti dėl visuomenės spaudimo kalbos mokymosi atžvilgiu svarbos. Kaip tai turėtų atrodyti nepažeidžiant Konstitucijos, žmogaus laisvės ir tolerancijos ribų? Kokias matote galimas grėsmes, jeigu tokio spaudimo nebus? Visuomenė turi pati suvokti, kokios kalbinės situacijos šalyje ji nori, kad daugumą sudarantys gyventojai jaustųsi patogiai. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo susitarta, kad bendroji bendravimo ir viešosios erdvės kalba yra lietuvių. Žinoma, ne visur ir ne visada tai pasireiškė vienodai, pavyzdžiui, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose ar Vilniaus ir Klaipėdos miestuose kalbinė situacija buvo ir tebėra margesnė. Tačiau, mano nuomone, susitarimo šiuo klausimu buvo ir yra laikomasi. Sunku įsivaizduoti situaciją, jei į televizijos pokalbių laidą ateitų vietos politikas, nekalbantis lietuviškai. O Latvijoje ar Estijoje tokių atvejų vis dar neseniai pasitaikydavo. Kita vertus, visuomenės tolerancija rusų kalbos egzistavimui buitinėje plotmėje iki šiol buvo – ir iš esmės tebėra – gana didelė. Kalbu ne apie draudimus ar ribojimus, bet apie suvokimą, kokią funkciją atlieka visuomenę vienijanti bendra valstybinė kalba ir kaip tą funkciją saugoti. Kitu atveju jai gresia segmentacija ir subyrėjimas į atskiras grupes. Suprantu, kad visa tai gali atrodyti kaip skambūs žodžiai, bet esmė yra daug paprastesnė – jei absoliuti dauguma piliečių suvoktų, kad neprivalo viešojoje erdvėje pereiti prie kitos kalbos nei ta, kuri juos vienija, – tai jau savaime būtų natūralus spaudimas norintiesiems integruotis. Taip pat visada atsiras tokių, kurie verčiau pasirinks gyvenimą savo burbule – tai irgi reikia suvokti ir neturėti iliuzijų, kad kažkas pasikeis. 
Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka Švietimo ministerija trečią kartą pateikė siūlymą dar metams nukelti reikalavimą, kad Lietuvoje prieglobstį gavę ukrainiečiai įsidarbindami jau mokėtų lietuviškai. Ar valstybės pastangos skatinti lietuvių kalbos mokymąsi jums atrodo pakankamos? Mano akimis – nepakankamos. Kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad norint priversti žmones išmokti kalbą vien skatinimų nepakanka. Reikia sukurti tokią sistemą, kuri, viena vertus, visose viešojo gyvenimo srityse reikalautų kalbos mokėjimo, kita vertus – sudarytų lengvai prieinamas sąlygas tą kalbą išmokti. Lietuvių kalbos kursų užsieniečiams, ypač bent iš dalies kompensuojamų valstybės, kurie sudarytų aiškią sistemą, – trūksta. Nepakanka ir modernių mokymosi priemonių, skirtų užsieniečiams, nors šiuo atžvilgiu situacija kiek geresnė.
Lenkijoje, be jokios abejonės, vyrauja lenkų kalba, tačiau tai turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. Vienas ryškus to pavyzdys – Lenkijos visuomenėje žmonių, mokančių daugiau nei vieną užsienio kalbą, skaičius yra vienas žemiausių Europoje.
Kokią matote kalbinę situaciją Lenkijoje? Ar yra teigiamų pavyzdžių, kuriais galėtume sekti? Lenkijoje, be jokios abejonės, vyrauja lenkų kalba, tačiau tai turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. Vienas ryškus to pavyzdys – Lenkijos visuomenėje žmonių, mokančių daugiau nei vieną užsienio kalbą, skaičius yra vienas žemiausių Europoje. Sunku lyginti su mažesnėmis šalimis, tokiomis kaip Lietuva ar Slovėnija, kur žmonės yra savotiškai priversti būti daugiakalbiai tam, kad gautų daugiau informacijos, pramogų, mokslinės literatūros ir pan. O Lenkijoje kritinė masė žmonių visus šiuos poreikius sugeba patenkinti gimtąja kalba. Patys lenkai iki šiol save suvokė kaip monoetnišką ir monokalbę visuomenę (tokia padėtis susiformavo Lenkijos Liaudies Respublikoje, vėliau ją paveldėjo dabartinė Lenkija), tačiau situacija per pastarąjį dešimtmetį – ypač pastaruosius 3–5 metus – pasikeitė. Iki šiol tautinės ar kalbinės mažumos lenkų savimonėje praktiškai neegzistavo – daugiausia tai buvo mažos arba atokesniuose šalies regionuose gyvenančios grupės. Warsaw Enterprise Institute (WEI) duomenimis, dabar Lenkijoje gyvena nuo 3,5 iki 4 milijonų užsieniečių – daugiau, nei yra gyventojų Lietuvoje. Tai reiškia, kad kas dešimtas Lenkijos gyventojas – užsienietis. Mažiausiai 60 procentų jų sudaro Ukrainos piliečiai, nemažai yra baltarusių, atvykėlių iš Kaukazo, Vidurio Azijos šalių, Turkijos, Indijos ir kitų valstybių. Lenkijos didmiesčiuose – ypač Varšuvoje, Krokuvoje, Vroclave, Gdanske – užsieniečiai sudaro dideles, dažnu atveju konsoliduotas ir gana uždaras bendruomenes. Tačiau visuomenė iki šiol arba nepriima šio fakto į savo sąmonę, arba atvirkščiai – reiškinį perdėtai interpretuoja ir demonizuoja kaip migracinę krizę. Nors krizė egzistuoja tik dešiniųjų propagandoje, tačiau ji turi realias pasekmes – fiksuojama vis daugiau neapykantos kitataučiams atvejų, taip pat atnaujinta pasienio kontrolė. 
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
