D. Antanaitis: sklandant įvairioms kalboms apie dronus, patarčiau laukti oficialių pranešimų ir laikytis informacinės higienos

Visuomenei nerimą kelia daug su šiuo incidentu susijusių klausimų: kodėl šis skraidantis objektas nekliudomai perskrido sieną, kodėl laiku nereagavo atitinkamos tarnybos, kodėl žmonėms apie tai buvo pranešta tik po poros valandų?

Rugpjūčio 1 d., penktadienį, paskelbta, kad minimas savaitės pradžioje iš Baltarusijos į Lietuvą įskridęs bepilotis orlaivis rastas Jonavos rajone esančiame Gaižiūnų poligone.

Šiuos klausimus dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja karybos ekspertas, atsargos majoras DARIUS ANTANAITIS.

Gerbiamas Dariau, kokį signalą Lietuvai siunčia dronai, kertantys mūsų valstybės sieną? Tai yra provokacija, testavimas, tikrinimas, kaip veikia mūsų gynybos sistemos?

Tokius įvykius dažnai sutinkame skausmingai ir manome, kad tai unikalus ir nesikartosiantis įvykis. Kur kas dažniau rusiškais ar kitais dronais oro erdvė pažeidžiama Bulgarijoje arba Rumunijoje, kurios tiesiogiai ribojasi su kariaujančia Ukraina.

Šiuo atveju nereikėtų stebėtis dviem dalykais. Pirma, mes esame mažiau nei už 400 kilometrų nuo sienos su Ukraina, kurioje vyksta aktyvūs kovos veiksmai. Rusija kiekvieną dieną į Ukrainos oro erdvę siunčia tūkstančius dronų. Antra, mes ribojamės su priešiškomis valstybėmis, kurios tuos pačius apgailėtinos kokybės dronus naudoja treniruotėms. Todėl visą laiką yra tikimybė, kad kas nors suges arba bus sugadinta.

Šiuo atveju į tai žiūrėčiau ne taip paranojiškai. Norint testuoti oro gynybą, nesiunčiami paklydę dronai.

Kokias pagrindines priemones Lietuva šiuo metu turi, naudoja ar turėtų naudoti aptikdama ir neutralizuodama sieną kertančius dronus?

Gyvename taikos metu. Mes negalime šaudyti į viską, kas yra ore – nuo jūrinio erelio iki lengvųjų lėktuvų. Norint tai padaryti, pirmiausia reikia įsitikinti, kad apskritai kažkas skrenda, nustatyti objekto kryptį, greitį ir aukštį. Tam tikslui naudojami tolimojo ir vidutinio nuotolio radarai. Taip pat gali būti pasitelkiami artimojo nuotolio radarai. Norint juos naudoti, reikalingas didelis jų kiekis ir tankus išdėstymas.

Valstybės sienos apsaugos tarnyba vizualiai gali nustatyti, kada siena yra pažeidžiama. Nustačius, kad kažkas yra ore, turi būti išsiaiškinama, kas tai – ar didelis paukštis, ar parasparnis, ar dronas, ar lėktuvas. Paskui reikia išsiaiškinti, ar tai yra priešiška, ar pavojinga. Prisiminkime Izraelį – jis nenumuša visko, kas yra ore, pirmiausia nustato, kas tai. Ir jeigu tai nekelia grėsmės, objektui leidžiama pačiam sudužti, susinaikinti. Savi resursai nešvaistomi.

Tokiems objektams naikinti taikos metu naudojamos elektromagnetinės kovos priemonės. Jas turi mūsų Valstybės sienos apsaugos tarnyba, kariuomenė, Viešojo saugumo tarnyba. Jeigu būtų karas arba kita didelė grėsmė, tada, be abejonės, būtų panaudoti NATO oro policijos naikintuvai, mūsų priešlėktuvinės arba oro gynybos raketos.

Kokie yra didžiausi iššūkiai ar spragos Lietuvos oro erdvės stebėjimo ir gynybos sistemoje, kalbant apie mažus sunkiai aptinkamus dronus?

Sunkiai aptinkami dronai yra sunkiai aptinkami... Spragų visą laiką galime rasti, ir jas reikia taisyti. Šiuo konkrečiu atveju mums reikėtų didesnį dėmesį skirti artimojo nuotolio radarams ir kitiems davikliams, kurie gali nustatyti, kas ir kur skrenda.

Be abejo, mes galime sakyti, kad kariuomenė turi šaudyti į kairę ir į dešinę ir viską numušti, tačiau tokiu atveju turėtume susitaikyti su nepageidaujama žala ir tikimybe pažeisti pačios Baltarusijos valstybės sieną. Tai gali sukelti karinį konfliktą.

Be abejo, mes galime sakyti, kad kariuomenė turi šaudyti į kairę ir į dešinę ir viską numušti, tačiau tokiu atveju turėtume susitaikyti su nepageidaujama žala ir tikimybe pažeisti pačios Baltarusijos valstybės sieną. Tai gali sukelti karinį konfliktą.

Kokią realiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui kelia sieną kirtę dronai? Tai daugiau žvalgybinė grėsmė ar galimos atakos?

Žvalgyba dronais nėra prasminga. Jeigu tai darytų Rusija, ji turi palydovus, turi ir savo agentų Lietuvos teritorijoje. Be to, kokią informaciją dronas gali suteikti? Tiesiog nufotografuoti vietovę? Bet tokiu atveju galima internete pažiūrėti palydovines nuotraukas. Todėl mažai tikėtina, kad tai yra žvalgybinis interesas. Be to, per daug atviras.

Grėsmės nacionaliniam saugumui yra paprastos. Pirmiausia kontrabandinė, arba nusikalstama, veikla, kuria bandoma pakirsti mūsų ekonomiką. Antra, be jokios abejonės, psichologinis poveikis visuomenei. Trečia – materialinė žala ir pavojus žmonių gyvybei.

Gerbiamas Dariau, ar šiuo metu yra pavojus, kad tokie dronai gali būti panaudoti ne tik informacijai rinkti, bet ir sprogmenims, cheminėms medžiagoms ar kitiems dalykams gabenti per sieną?

Gabenti išvardytus dalykus per sieną taip pat netikslinga – o ką toliau darysi? Didžiausias pavojus yra dronas savižudis, kuris praranda orientaciją, gebėjimą naviguoti ir skrenda į mūsų teritoriją, kaip skrido į Rumuniją, Bulgariją, Lenkiją. Jis kažkur nuskrenda, sudūžta ir sprogsta. Tokia tikimybė visą laiką yra, ir, matyt, kol truks kovos veiksmai Ukrainoje, tol šis pavojus bus realus.

Kaip visuomenė turėtų reaguoti į tokius incidentus? Ar reikalingas didesnis piliečių sąmoningumas ir budrumas?

Sąmoningumas visada yra teigiamas dalykas. Tačiau tokie ribiniai įvykiai žmonėms sukelia keistų minčių. Panašiai buvo per pandemiją. Dabar atsirado įvairūs alternatyvūs judėjimai, kuriuos aš pavadinčiau karybos antivakseriais. Jie į viską žiūri ir viską rodo per neigiamą prizmę. To mes neišvengsime.

Svarbiausia – mums reikia laikytis informacinės higienos: nesivadovauti gandais, palaukti oficialių pranešimų, pasitikėti žmonėmis, kurie pasirašė darbo sutartis su Valstybės sienos apsaugos tarnyba arba Lietuvos kariuomene. Jie atlieka savo darbą. Be abejo, sąmokslo teorijų visą laiką bus, tačiau reikia maksimaliai stengtis klausytis oficialių pranešimų ir laikytis informacinės higienos.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama