Tikybos mokytojas – mokyklos viltis?

Tenka pripažinti, kad pastarasis programų atnaujinimas – nevykęs eksperimentas ir jis ilgai netruks. Nes nebuvo kelta klausimų, ko siekiama iš kiekvieno mokymosi raidos etapo. Iš tiesų turime trinarę mokymosi struktūrą, tad kodėl jos nepritaikius prie ugdymo etapų ir nepavertus ne įsivaizduojama, bet funkcionuojančia sistema?

Lietuvių kalbos ir literatūros programoje matomos aiškios gairės, ko iš jos galime reikalauti: pradinio ugdymo etape žmogus turi išmokti rašyti ir skaityti; progimnazijos funkcija turi būti išmokyti taisyklingai rašyti ir kalbėti, taip pat pamėgti skaitymą; gimnazijos funkcija – kad mokinys skaitytų ir reflektuotų prasmingus tekstus. Yra skirtingi etapai ir kiekviename galimi skirtingi tikslai, todėl natūralu, kad programa turi atliepti mokymo proceso etapus.

Be to, skirtingų mokyklos disciplinų programos turi būti sinchronizuotos. Sutinku, kad pradiniame ugdyme tai daroma, tačiau progimnazijos ir gimnazijos programos šiuo atveju parengtos košmariškai. Dėkokime Dievui, kad užteko proto iš pradžių išmokyti, kas yra trupmena, o paskui jau leisti mokytis fizikos ar chemijos. Kodėl humanitariniai mokslai šiuo atveju yra podukros vietoje? Į tai sudėtinga atsakyti, tačiau akivaizdu, kad yra tam tikri mokymosi etapai, kuriuos peržengus reikia imtis sudėtingesnių problemų. Šiandien tai nevyksta.

Grįžkime prie šios vasaros svarstymų. Kai kurie istorijos mokytojai pasiūlė 11–12 klasėse atsisakyti antikos ir viduramžių istorijos kurso, nes nespėjama išeiti programos. Atsirado tuo besipiktinančiųjų. O aš apsidžiaugiau. Tai tikrai puiki idėja. Tik reikia žvelgti toliau: devinta klasė turi būti skirta senovės istorijai, o dešimta – viduramžiams ir galbūt renesansui. Tuomet jau būtų nuosekli programa, kurioje naujųjų ir naujausių laikų istorijos būtų mokomasi 11–12 klasėse. Ką tokiu atveju turėtume? Išbaigtą gimnazinės istorijos kursą.

Tada kitas žingsnis – galima literatūros programą sinchronizuoti su istorijos programa. Ir taip įgyvendinti tinkamo mokymo proceso mokykloje siekiamybę. Iš tiesų tai leistų pagaliau išlįsti iš marksistinio modelio rėmų. Jeigu suvokiame, kad Europa – antikos ir viduramžių produktas, šiam laikotarpiui ir turi būti skiriamas deramas dėmesys. Tekstų apie senovę ir viduramžius lietuviškai turime nedaug, bet galime pasirūpinti vertimais – iš pradžių ištraukų, vėliau ir visų tekstų.

Dar daugiau, prie šios programos derėtų jungti ir dorinio ugdymo pamokas, kurios leistų konceptualiai pažvelgti į Europos kultūros istorijos tekstus, kontekstualizuojant įgyjamas žinias.

Tiesą pasakius, aš manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus iniciatyvos. Tikybos mokytojas jau šiandien privalo reaguoti į mokyklos programų turinį, nes beprasmybės ir chaoso sąlygomis jis vienintelis gali įvesti tvarką.

Tačiau grįžkime prie antraštėje suformuluoto klausimo – ar tikybos mokytojas yra mokyklos viltis?

Kol neįveiktas programų chaosas, tol nematome prošvaisčių. Bet ar tikrai taip? Tiesą pasakius, aš manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus iniciatyvos. Tikybos mokytojas jau šiandien privalo reaguoti į mokyklos programų turinį, nes beprasmybės ir chaoso sąlygomis jis vienintelis gali įvesti tvarką.

Būtent tikybos mokytojo funkcija yra klausti prasminių dalykų, kodėl mes gyvename, dėl ko ir kaip. Kaip reiškiasi mūsų laisvė, protas, moralė? Kas yra visatos centras? Koks yra fizikos ir metafizikos santykis? Kas yra prigimtinė etika? Ar žmogus gali būti doras nepažinodamas Kristaus? Ir daugybė kitų prasminių klausimų.

Tikybos mokytojas turi būti pasirengęs analizuoti literatūros kūrinius ir istorijos vyksmą panašių klausimų kontekste. Tokiu būdu programų chaose atsirastų aiški kryptis: dirbdami prie bet kokių tekstų visada galėtume klausti prasminių dalykų ir ieškoti prasminių atsakymų. Užėmęs šią poziciją tikybos mokytojas taptų tvarkos dalelyte švietimo sistemos chaose.

Autorius: Rita Bagdonaite

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama