Žygius organizuojantis Barzdotas gidas: „Šimtas kilometrų yra niekam nereikalingas virškrūvis“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
„Mes visi esame šiek tiek tinginiai, norime gero rezultato įdėję mažiausiai pastangų. Žygis iš filosofinės pusės yra geras gyvenimo atspindys. Jeigu įdedi pastangų ir mėgaujiesi ilgu procesu, rezultatas bus geresnis, nei improvizuojant ir darant smulkias klaidas“, – tvirtina M. Toliušis.
Buvęs istorijos mokytojas ir ekskursijų vadovas atradęs savo pašaukimą buria Barzdoto gido bendruomenę ir kviečia laimės kilometrus rinkti SOP – „specialiai optimizuoti palūžti“ – žygiuose. Čia dalyviai išbando ne tik fizinę ištvermę, bet ir psichologinį tvirtumą. „Yra buvę gražių istorijų, kai žmogui skauda, bet jis atsigauna ir žygį įveikia. Tokiais momentais pamatai, kiek jis turi vidinės ugnelės ir ambicijos“, – pasakoja Barzdotas gidas.
Barzdoto gido žygis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Prieš mūsų pokalbį savo bendruomenės prašėte pasidalyti, kas jai yra barzdotieji žygiai. Kokių atsakymų sulaukėte?
Atsakymus reikėtų padalyti į kelias dalis. Kiekviename žygyje naudoju grotažymę „Laimės kilometrai“. Į būrį atvykusiems žygeiviams sakau: laimės kilometrai kiekvienam iš jūsų gali būti skirtingi. Vienam tai išsikeltas iššūkis įrodyti, kad gali, kitam – pabėgimas nuo savaitės darbų, nusinulinimas.
Ir man asmeniškai, ir daugeliui rašiusių žmonių tai yra erdvė, kurioje mums gera, – Barzdoto gido bendruomenė. Nepaisant visų kilometrų, iššūkių ir gamtinių kliūčių, visą laiką būname kartu. Žygiuotojams akcentuoju, kad čia esate ne individualistai, o komanda, naujos šeimos nariai. Nėra taip, kad aš esu vienintelis vedlys, o visi kiti – mano sekėjai. Džiaugiuosi, kad mano žygiuose dalyvauja tinkami žmonės – turbūt nėra kilę jokių konfliktų. Bendruomenei svarbu, kad patys žmonės norėtų prisidėti ir imtųsi iniciatyvos. Kai kas žygiuose sugalvoja užduočių, kai kas parūpina maisto. Visoms idėjoms pritariu – sakau, bandome, aš pasirūpinsiu finansais, o jūs tik darykite. Kai žmogus pajunta atsakomybę, tai būna bendra stiprybė.
Kiekvieną žygį rengiu siekdamas, kad būtų įdomu – ne tik dalyviams, bet ir man. Žmonės visada jaučia, kada esu tikras, jie nemėgsta melo. Tai parodė neseniai pagarsinta istorija apie didžiulį iššūkį už vandenyno vykdžiusį žmogų, kuris, pasirodo, visus apgaudinėjo.
Noriu viską daryti maksimaliai gerai, o iš to gimsta daug improvizacijos. Jeigu po žygio jaučiu pilnatvę, žinau, kad viską padarėme gerai. Nenorėčiau to pamesti. Kol kas smagiai žygiuojame, o kaip bus toliau – pamatysime.
Barzdoto gido žygis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Barzdoto gido žygis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Būdamas gidas skiriate labai daug savo dėmesio, energijos. Iš kur semiatės tokios motyvacijos ir meilės šiai veiklai? Kas jums yra geriausias atlygis?
Nuo vaikystės norėjau būti su žmonėmis ir ką nors jiems duoti. Tai manęs nevargina, gal dėl to pasirinkau darbą rengti žygius. Po visų piniginių dalykų dar stipresnė yra asmeninė motyvacija ir saviraiška, kai matai, kad žmogus tavo žygyje pasikeičia. Pavyzdžiui, prie bendruomenės prisijungia absoliutus introvertas, kuris žygiuose jaučiasi taip gerai, kad ir toliau bendrauja su grupe žmonių.
Atsibostų rengti žygius, jeigu neturėčiau papildomos motyvacijos asmeniškai sau.
Barzdoto gido žygis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Esate sakęs, kad vos nužvelgęs atvykusius matote, kurie yra tinkamai pasirengę: užtektinai miegojo, mankštinosi. Tačiau ar pakanka dviejų savaičių treniruočių, kad nužygiuotum šimtą kilometrų? Kas tokiu atveju svarbiau – fizinis ar psichologinis pasirengimas?
Svarbiausia yra balansas ir tai, ko tikiesi iš žygio. Šimtas kilometrų yra niekam nereikalingas virškrūvis, iššūkis tavo galvai, kurį nori įveikti, kad pasižymėtum varnelę. Tokiame žygyje turi būti gyvybingas, o tam reikia pasirengimo. Jeigu mankštiniesi, eini į salę, darai jėgos pratimus, rūpiniesi sveikata ir dar turi stiprią galvą – tobula. Jeigu kiekvienas taip gyventų, žmogus po žygio neiškristų ilgesnį laiką.
Bet kurio šimtuko žygio pabaigoje pamatysi vaikštančių numirėlių – tai žmonės, ėję tik iš užsispyrimo. Mes visi esame šiek tiek tinginiai, norime gero rezultato įdėję mažiausiai pastangų. Žygis iš filosofinės pusės yra geras gyvenimo atspindys. Jeigu įdedi pastangų ir mėgaujiesi ilgu procesu, rezultatas bus geresnis, nei improvizuojant ir darant smulkias klaidas. Jeigu to nenori, tikriausiai savo šimtukuose sakysiu – nepyk, ne. Nenoriu savo žygiuose matyti susitraumavusio žmogaus.
Būna tokių, kurie daro didžiulius iššūkius, bet gyvena kamuojami nuolatinio skausmo, uždegimų. Jie ateina pas kineziterapeutą ir prašo: „Sutvarkyk mane šiam kartui, kad galėčiau varyti.“ Kad ir kiek daug judame, mes nesame profesionalūs atletai. Jei už tai nemoka pinigų – kam aukotis? Noriu žmonėms palinkėti judėti protingai.
Barzdoto gido žygis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Barzdoto gido žygis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Turbūt didelis vaidmuo tenka ir vidiniam ego? Juk jeigu draugas nuėjo šimtuką – negi aš nenueisiu, nesvarbu, kad ir kokius raudonus signalus organizmas siųstų...
Ego yra rimtas dalykas, jį nugalėti – rimta užduotis kiekvienam iš mūsų. Ego yra kaip karūna, kurią reikėtų nusiimti ir pasidėti į stalčių – ne tik vedliui, bet ir visiems kitiems. Arba išmokti su juo gyventi, tačiau išmintis ne visus aplanko vienodu metu. Man pavyzdys, kaip būti daug pasiekusiam, bet žmogiškam, yra Valdas Adamkus ir jo gyvenimo filosofija.
Jei matote žmogų, kuriam žygiuoti darosi sunku, kaip elgiatės? Kada suprantate, kad kam nors žygis turi būti baigtas?
Prieš pačius ilgiausius žygius visada pasakau: svarbiausia – turėti priežastį, kodėl tai darai. Būna, kad pasidavimo momentu žmogui parodau jo žinutes, kuriose rašė, koks yra stiprus ir kad viską įveiks. Kai kuriems tai tampa savotišku spyriu į užpakalį – vieni pasijuokia, kiti susinervina, bet dažniausiai eina toliau.
Barzdoto gido žygis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Žygiai yra reali gyvenimo mokykla ir galimybė pažinti save. Kokių atradimų patyrėte pradėjęs aktyviai judėti?
Banaliai skamba, bet sakoma, kad reikia daryti tai, kas tau artimiausia. Man artimiausia yra judėjimas – žygiai, mankštos. Anksčiau dirbau ekskursijų vadovu, tačiau prasidėjo karantinas, ir viskas – nebėra ekskursijų, kelionių. Nusprendžiau kelerius metus padirbėti mokykloje, turėjau žygeivių klubą, pats pradėjau daugiau vaikščioti. Ilgainiui pajutau norą turėti saviraiškos projektą.
Prieš dvejus metus paskelbiau pirmą oficialų Barzdoto gido renginį – 77 kilometrų žygį Šilutėje. Nuo to laiko taip ir gyvenu – būnu su žmonėmis, kuriu bendrystę, kurioje visi laimingi, įskaitant ir mane. Oficialiai iš darbų išėjau tik rugsėjį, visi stebėjosi, kodėl turizmo sezoną pradedu žiemą. Bet aš tuo tikėjau, o svarbiausia – tikėjo žmonės. Tikiuosi, taip varysime toliau, ir kol kas atrodo, kad taip ir bus.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Barzdoto gido žygis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Prieš mūsų pokalbį savo bendruomenės prašėte pasidalyti, kas jai yra barzdotieji žygiai. Kokių atsakymų sulaukėte?
Atsakymus reikėtų padalyti į kelias dalis. Kiekviename žygyje naudoju grotažymę „Laimės kilometrai“. Į būrį atvykusiems žygeiviams sakau: laimės kilometrai kiekvienam iš jūsų gali būti skirtingi. Vienam tai išsikeltas iššūkis įrodyti, kad gali, kitam – pabėgimas nuo savaitės darbų, nusinulinimas.
Ir man asmeniškai, ir daugeliui rašiusių žmonių tai yra erdvė, kurioje mums gera, – Barzdoto gido bendruomenė. Nepaisant visų kilometrų, iššūkių ir gamtinių kliūčių, visą laiką būname kartu. Žygiuotojams akcentuoju, kad čia esate ne individualistai, o komanda, naujos šeimos nariai. Nėra taip, kad aš esu vienintelis vedlys, o visi kiti – mano sekėjai. Džiaugiuosi, kad mano žygiuose dalyvauja tinkami žmonės – turbūt nėra kilę jokių konfliktų. Bendruomenei svarbu, kad patys žmonės norėtų prisidėti ir imtųsi iniciatyvos. Kai kas žygiuose sugalvoja užduočių, kai kas parūpina maisto. Visoms idėjoms pritariu – sakau, bandome, aš pasirūpinsiu finansais, o jūs tik darykite. Kai žmogus pajunta atsakomybę, tai būna bendra stiprybė.
Kiekvieną žygį rengiu siekdamas, kad būtų įdomu – ne tik dalyviams, bet ir man. Žmonės visada jaučia, kada esu tikras, jie nemėgsta melo. Tai parodė neseniai pagarsinta istorija apie didžiulį iššūkį už vandenyno vykdžiusį žmogų, kuris, pasirodo, visus apgaudinėjo.
Noriu viską daryti maksimaliai gerai, o iš to gimsta daug improvizacijos. Jeigu po žygio jaučiu pilnatvę, žinau, kad viską padarėme gerai. Nenorėčiau to pamesti. Kol kas smagiai žygiuojame, o kaip bus toliau – pamatysime.
Barzdoto gido žygis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Barzdoto gido žygis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Būdamas gidas skiriate labai daug savo dėmesio, energijos. Iš kur semiatės tokios motyvacijos ir meilės šiai veiklai? Kas jums yra geriausias atlygis?
Nuo vaikystės norėjau būti su žmonėmis ir ką nors jiems duoti. Tai manęs nevargina, gal dėl to pasirinkau darbą rengti žygius. Po visų piniginių dalykų dar stipresnė yra asmeninė motyvacija ir saviraiška, kai matai, kad žmogus tavo žygyje pasikeičia. Pavyzdžiui, prie bendruomenės prisijungia absoliutus introvertas, kuris žygiuose jaučiasi taip gerai, kad ir toliau bendrauja su grupe žmonių.
Atsibostų rengti žygius, jeigu neturėčiau papildomos motyvacijos asmeniškai sau.
Pagrindinis mano klausimas – ar tavo galva stipri, rami? Toks pokalbis pradžioje reikalingas tam, kad dalyvis įgytų geriausią patyrimą.Tikiu, kad gido darbas prasideda gerokai anksčiau, nei pradėjus žingsniuoti pirmuosius kilometrus. Minėjote neturėjęs blogos patirties su dalyviais, vadinasi, atsirenkate žmones į savo bendruomenę? Kiekviename feisbuko apraše įspėju: neperveskite pinigų prieš tai man neparašę. Aš atsiųsiu praėjusių žygių nuotraukų, paklausiu rūpimų klausimų: kiek judi, ar esi stiprus psichologiškai, kodėl nori eiti? Kartais žmogus net mano, kad jį atkalbinėju. Nors yra ir taip buvę. Pagrindinis mano klausimas – ar tavo galva stipri, rami? Toks pokalbis pradžioje reikalingas tam, kad dalyvis įgytų geriausią patyrimą. Svarbu žinoti, kad žygyje niekas nebus paliktas. Jeigu bus šakės – komanda tau padės. Anksčiau tai darydavau aš, bet dabar matau, kad senieji mano žygeiviai patys puikiausiai sučiūčiuoja kitus dalyvius. Jeigu pamato pritrintas pėdas, nuauna batus, užklijuoja pleistrą, duoda guminukų, pakalbina. Viskas klostosi per santykį. Nenoriu, kad nueitas žygis žmogui būtų pats blogiausias laikas. O taip gali būti, jeigu esi nepasirengęs. Todėl dalyviui užsiregistravus ir likus porai savaičių iki žygio kalbamės, kaip ruoštis, ko tikėtis iš trasos. Visi pasiruošia, ir viskas būna gerai.
Barzdoto gido žygis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Esate sakęs, kad vos nužvelgęs atvykusius matote, kurie yra tinkamai pasirengę: užtektinai miegojo, mankštinosi. Tačiau ar pakanka dviejų savaičių treniruočių, kad nužygiuotum šimtą kilometrų? Kas tokiu atveju svarbiau – fizinis ar psichologinis pasirengimas?
Svarbiausia yra balansas ir tai, ko tikiesi iš žygio. Šimtas kilometrų yra niekam nereikalingas virškrūvis, iššūkis tavo galvai, kurį nori įveikti, kad pasižymėtum varnelę. Tokiame žygyje turi būti gyvybingas, o tam reikia pasirengimo. Jeigu mankštiniesi, eini į salę, darai jėgos pratimus, rūpiniesi sveikata ir dar turi stiprią galvą – tobula. Jeigu kiekvienas taip gyventų, žmogus po žygio neiškristų ilgesnį laiką.
Bet kurio šimtuko žygio pabaigoje pamatysi vaikštančių numirėlių – tai žmonės, ėję tik iš užsispyrimo. Mes visi esame šiek tiek tinginiai, norime gero rezultato įdėję mažiausiai pastangų. Žygis iš filosofinės pusės yra geras gyvenimo atspindys. Jeigu įdedi pastangų ir mėgaujiesi ilgu procesu, rezultatas bus geresnis, nei improvizuojant ir darant smulkias klaidas. Jeigu to nenori, tikriausiai savo šimtukuose sakysiu – nepyk, ne. Nenoriu savo žygiuose matyti susitraumavusio žmogaus.
Būna tokių, kurie daro didžiulius iššūkius, bet gyvena kamuojami nuolatinio skausmo, uždegimų. Jie ateina pas kineziterapeutą ir prašo: „Sutvarkyk mane šiam kartui, kad galėčiau varyti.“ Kad ir kiek daug judame, mes nesame profesionalūs atletai. Jei už tai nemoka pinigų – kam aukotis? Noriu žmonėms palinkėti judėti protingai.
Pamačius draugą, kuris įveikė šimtą kilometrų, natūralu, kad kyla noras padaryti tą patį. Tačiau įveikęs tą atstumą tris savaites būni zombis. Eini dar kartą – gauni traumą. Tokiu atveju reikia susimąstyti – arba būtina stiprinti kūną, arba tai neatitinka tavo galimybių.Ilgose distancijose svarbu žinoti savo galimybes – kaip jas pažinti ir kada laikas sustoti? Kaip to išmokti? Bandant. Pamačius draugą, kuris įveikė šimtą kilometrų, natūralu, kad kyla noras padaryti tą patį. Tačiau įveikęs tą atstumą tris savaites būni zombis. Eini dar kartą – gauni traumą. Tokiu atveju reikia susimąstyti – arba būtina stiprinti kūną, arba tai neatitinka tavo galimybių. Net ir aš vis dar nežinau savo ribų, kol kas jas tyrinėju. Tačiau po žygių greitai susigrąžinu jėgas ir galiu užsiimti kita veikla. Kai kūnas siunčia signalą baigti – pristabdau. Nesvarbu, kas tai būtų – mankšta, treniruotės, žygiai, bėgimas ar tiesiog vaikščiojimas, – visada reikia save stebėti. Būna, kad žygio dalyviai nori įveikti didelius nuotolius, bet juos sustabdo trauma. Tada mes kalbamės – gal jo trasa yra 45–50 kilometrų ir tuo reikia džiaugtis? Gal nereikia bėgti 100 ar eiti 120 kilometrų? Vieni, pastebėję, kad kūnas reaguoja per stipriai, atsitraukia. Kiti galvoja – nieko tokio, susitvarkysiu. Tačiau judėti reikia pagal savo galimybes, o ne vaikytis kitų svajonių. Ir, žinoma, gerai būtų turėti galvą ant pečių (juokiasi).
Barzdoto gido žygis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Barzdoto gido žygis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Turbūt didelis vaidmuo tenka ir vidiniam ego? Juk jeigu draugas nuėjo šimtuką – negi aš nenueisiu, nesvarbu, kad ir kokius raudonus signalus organizmas siųstų...
Ego yra rimtas dalykas, jį nugalėti – rimta užduotis kiekvienam iš mūsų. Ego yra kaip karūna, kurią reikėtų nusiimti ir pasidėti į stalčių – ne tik vedliui, bet ir visiems kitiems. Arba išmokti su juo gyventi, tačiau išmintis ne visus aplanko vienodu metu. Man pavyzdys, kaip būti daug pasiekusiam, bet žmogiškam, yra Valdas Adamkus ir jo gyvenimo filosofija.
Jei matote žmogų, kuriam žygiuoti darosi sunku, kaip elgiatės? Kada suprantate, kad kam nors žygis turi būti baigtas?
Prieš pačius ilgiausius žygius visada pasakau: svarbiausia – turėti priežastį, kodėl tai darai. Būna, kad pasidavimo momentu žmogui parodau jo žinutes, kuriose rašė, koks yra stiprus ir kad viską įveiks. Kai kuriems tai tampa savotišku spyriu į užpakalį – vieni pasijuokia, kiti susinervina, bet dažniausiai eina toliau.
Prieš žygį dalyviai turi suprasti, kad prireiks vidinės jėgos sau pasakyti: nors nėra komfortabilu, bet nusprendžiau šiandien įveikti iššūkį, man komanda padės ir aš eisiu.Arba nusivedu dalyvį į šoną ir sakau: gali ką nors kviesti, kad parvežtų tave namo, bet gali tęsti. Yra buvę gražių istorijų, kai žmogui skauda, bet jis atsigauna ir žygį įveikia. Čia yra daug psichologijos, kartais ir provokacijos, bet tai suveikia, nes žmogus įgauna motyvaciją. Tokiais momentais pamatai, kiek jis turi vidinės ugnelės ir ambicijos. Prieš žygį dalyviai turi suprasti, kad prireiks vidinės jėgos sau pasakyti: nors nėra komfortabilu, bet nusprendžiau šiandien įveikti iššūkį, man komanda padės ir aš eisiu. Kartais žygis gali sustiprinti priimant sprendimus gyvenime, padeda savimi pasitikėti. Kad ir kiek abejotum, sau sakai – nenoriu pasiduoti, todėl pasieksiu rezultatą. Neseniai viena žygeivė man parašė, kad pirmą kartą darbe atsilaikė prieš vadovą. Nežinau, kiek tam padėjo mano žygiai, o kiek – paties žmogaus savistaba, bet tikiu, kad kažkiek įtakos tai turėjo. Pasirinkimą nepasiduoti glaudžiai sieju su gyvenimu, ilgainiui išmoksti pats sau suteikti motyvacijos, ir tada tampa lengviau gyventi. Aš ir sūnui sakau, kad vieni pasiduoda, o kiti eina toliau. Koks būsi tu?
Barzdoto gido žygis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Žygiai yra reali gyvenimo mokykla ir galimybė pažinti save. Kokių atradimų patyrėte pradėjęs aktyviai judėti?
Banaliai skamba, bet sakoma, kad reikia daryti tai, kas tau artimiausia. Man artimiausia yra judėjimas – žygiai, mankštos. Anksčiau dirbau ekskursijų vadovu, tačiau prasidėjo karantinas, ir viskas – nebėra ekskursijų, kelionių. Nusprendžiau kelerius metus padirbėti mokykloje, turėjau žygeivių klubą, pats pradėjau daugiau vaikščioti. Ilgainiui pajutau norą turėti saviraiškos projektą.
Prieš dvejus metus paskelbiau pirmą oficialų Barzdoto gido renginį – 77 kilometrų žygį Šilutėje. Nuo to laiko taip ir gyvenu – būnu su žmonėmis, kuriu bendrystę, kurioje visi laimingi, įskaitant ir mane. Oficialiai iš darbų išėjau tik rugsėjį, visi stebėjosi, kodėl turizmo sezoną pradedu žiemą. Bet aš tuo tikėjau, o svarbiausia – tikėjo žmonės. Tikiuosi, taip varysime toliau, ir kol kas atrodo, kad taip ir bus.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
