L. Kojala: D. Trumpas imasi naujos taktikos Kremliaus atžvilgiu

Aktualiausius pastarųjų dienų politikos įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, Geopolitikos ir saugumo studijų centro vadovas LINAS KOJALA.

Pradėkime nuo naujausios žinios. JAV prezidentas Donaldas Trumpas pirmadienį pareiškė, kad Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui nustatys naują – dešimties arba dvylikos dienų – terminą karui Ukrainoje užbaigti. „Nustatysiu naują maždaug dešimties arba dvylikos dienų terminą nuo šiandien. Nėra jokios priežasties laukti, tiesiog nematome jokios pažangos“, – žurnalistams sakė Trumpas po susitikimo su Jungtinės Karalystės ministru pirmininku Keiru Starmeriu. Kaip manote, kas perpildė Trumpo kantrybės taurę?

Tai pozityvi žinia. Donaldas Trumpas aiškiai rodo ketinantis imtis naujos taktikos Kremliaus atžvilgiu, kuri skirtųsi nuo jo kadencijos pradžioje pasirinktos politinės trajektorijos – tada matėme nuolankumą ir nuolaidžiavimą bei bandymą švelniais metodais susitarti su Kremliumi.

Dabar Trumpas aiškiai ir nedviprasmiškai deklaruoja, kad su Putinu kalbėtis iš esmės neįmanoma, nes jis viena sako telefonu, o visai kita daro – bombarduoja Ukrainą, atakuoja ją raketomis, taikosi į civilinius objektus ir panašiai.

Tai pozityvu. Bet visi terminai, kuriuos mini Jungtinių Valstijų prezidentas, nėra prasmingi, kol nevirsta konkrečiais sprendimais. Matėme 50 dienų terminą, prieš tai buvo skelbiami kelių savaičių terminai – tada Trumpas sakė po kelių savaičių besiimsiantis veiksmų. Kol kas konkrečių ir apčiuopiamų sprendimų, be to, kad buvo pranešta, jog amerikiečiai parduos ginklus Europos šalims ir šios galės perduoti juos Ukrainai, nebuvo padaryta.

Tai matome ir Rusijos žiniasklaidoje bei propagandoje: čia reakcija į šį Trumpo pareiškimą tokia, tarsi tai nieko ypatingo nereiškia, nes iš Trumpo jau esame girdėję kai ką panašaus. Dabar realų poveikį galės turėti tik konkretūs veiksmai: sankcijos, spaudimo priemonės, svertai, kuriuos turi Jungtinės Valstijos. Tai turėtų praktinį apčiuopiamą, o ne vien retorinį efektą.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas sekmadienį pareiškė pasiekęs prekybos susitarimą su Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen. Anot JAV vadovo, susitarimu nustatyti 15 proc. muitai eksportui iš Europos Sąjungos. „Pasiekėme susitarimą. Jis geras visiems“, – sakė Trumpas žurnalistams po derybų su Ursula von der Leyen savo golfo kurorte Turnberyje, Škotijoje. Europos Komisijos vadovė taip pat pasveikino jį priėmus gerą susitarimą. O kuo jis geras ir vienai, ir kitai pusei?

Tai yra susitarimo gairės, mes matome keletą indikacijų, kuria kryptimi artimiausiu metu judės Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga prekybos klausimais. Tai nėra detalus, kompleksinis susitarimas, koks reikalingas apibrėžti tokių didelių ekonominių veikėjų tarpusavio santykiams. Vien prekybos tarp Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos vertė praėjusiais metais siekė apie 1,7 trilijono dolerių.

Tai didžiuliai mastai. Kol kas turime tik tam tikras gaires ir indikacijas, kuria kryptimi bus judama, o detalus susitarimas bus sudarytas vėliau, kai vyks dar ne vienas derybų ciklas. Tai, kas pasiekta, padėjo išvengti griežčiausių priemonių, kuriomis grasino prezidentas Trumpas. Jis sakė, kad nuo rugpjūčio 1 dienos būtų buvę įvesti labai dideli muitai importui iš Europos Sąjungos – 30, o gal ir daugiau procentų.

Daugeliu atvejų tai būtų reiškę iš esmės prekybos įšaldymą, nes tokio dydžio tarifai bylotų, kad Europos šalių produkcija Jungtinių Valstijų rinkoje būtų nekonkurencinga. Tokio scenarijaus pavyko išvengti.

Vis dėlto 15 proc. tarifas nėra toks, kokio siekė Europos Sąjunga dar prieš kelis mėnesius. Buvo tikimasi, kad galbūt apskritai pavyks išvengti tarifų, o jeigu nepavyks – galbūt jie sieks 10 proc. Tad 15 proc. nėra toks rezultatas, kuris džiugintų Europos šalis, bet tai laikoma mažesne blogybe negu alternatyva. O alternatyva, kaip minėjau, būtų buvę dar griežtesni tarifai.

Greta to girdėjome daug skambių pareiškimų, pavyzdžiui, kad Europos šalys iš Jungtinių Valstijų per artimiausius trejus metus pirks energetikos žaliavų už maždaug 750 mlrd. dolerių. Čia kyla daugiau klausimų negu atsakymų, nes praėjusiais metais Europos Sąjunga iš Jungtinių Valstijų energetikos žaliavų įsigijo mažiau nei už 100 mlrd. dolerių. Kaip per artimiausius trejus metus šis skaičius gali būti dramatiškai didinamas, kad pasiektų bent jau 250 mlrd. ir tuomet per trejus metus – 750 mlrd. dolerių?

Girdime skambių teiginių, bet jų pagrindimas ir realizavimas atrodo mažu mažiausiai miglotai. Grįžtama turbūt prie to, kad šis susitarimas leidžia išvengti paties blogiausio scenarijaus ir suteikia galimybę Donaldui Trumpui džiaugtis, nes jis įgyvendina savo pažadą rinkėjams įvesti tarifus ir priversti kitą pusę su jais sutikti.

Jokių detalių nepateikta. Juo labiau kad Europos Komisija negali pirkti žaliavų – tai daro Europos valstybės, o čia jau prasideda ir politiniai, ir techniniai niuansai: kiek yra pajėgumų įsivežti žaliavų, kaip tai sietųsi su energetikos kainomis rinkoje ir panašiai. Girdime skambių teiginių, bet jų pagrindimas ir realizavimas atrodo mažu mažiausiai miglotai. Grįžtama turbūt prie to, kad šis susitarimas leidžia išvengti paties blogiausio scenarijaus ir suteikia galimybę Donaldui Trumpui džiaugtis, nes jis įgyvendina savo pažadą rinkėjams įvesti tarifus ir priversti kitą pusę su jais sutikti.

Taip pat prisiminkime, kad Europos Sąjunga netaikys papildomų muitų amerikietiškos produkcijos importui. Tai yra pergalingas derybine prasme rezultatas Jungtinėms Valstijoms, bet labai daug detalių nepaaiškinta, į daug svarbių klausimų lieka neatsakyta.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas praėjusį ketvirtadienį pareiškė, kad jo šalis rugsėjį vyksiančiame Jungtinių Tautų posėdyje oficialiai pripažins Palestinos valstybę ir taps galingiausia Europos šalimi, priėmusia tokį sprendimą. Izraelis ir Jungtinės Valstijos tam griežtai priešinasi. Amerikos prezidentas, komentuodamas Prancūzijos prezidento paskelbtą sprendimą, žurnalistams pasakė: „Jis labai geras žmogus, man jis patinka, bet tas pareiškimas neturi reikšmės.“ Tad kaip reikėtų vertinti Prancūzijos prezidento pareiškimą ir galimas politines pasekmes?

Tai yra politinis simbolizmas. Palestinos valstybę šiuo metu pasaulyje pripažįsta maždaug 147 šalys. Šis pareiškimas neiškrenta iš bendro konteksto. Nemaža dalis Europos Sąjungos valstybių – apie 11 – taip pat pripažįsta Palestinos valstybingumą. Šia prasme Prancūzija nekuria naujo precedento.

Kita vertus, Prancūzija priima sprendimą suprasdama, kad Palestina šiandien neturi arba turi ne visus valstybingumo bruožus – jie susiję su aiškiai apibrėžta teritorija, nuolatiniais gyventojais, efektyvia valdžia ir gebėjimu apskritai funkcionuoti kaip valstybei. Šis pripažinimas yra labiau simbolinis negu praktiškai realus, kaip matome geopolitiniame kontekste.

Prancūzijos tikslas turbūt yra šiek tiek kitas. Matome, kad Gazos Ruože humanitarinė padėtis yra itin bloga, kai kuriais atvejais turbūt net tragiška. Tai skatina Europos valstybes, kurios palaiko Izraelio teisę gintis ir pripažįsta „Hamas“ kaip teroristinę organizaciją, rasti tam tikrą naują dinamiką. Prancūzijos manymu, šis pripažinimo faktorius gali suteikti naujos politinės dinamikos šioje situacijoje. Aš manau, kad realaus pokyčio tai neturės.

Šis sprendimas yra simbolinis, neturintis praktinių pasekmių, bet kartu primenantis, kad Gazos Ruožo padėtis reikalauja tarptautinės bendruomenės įsitraukimo ir kiek įmanoma greitesnių sprendimų, kurie leistų išvengti nereikalingų aukų.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama