Tikra?

Panašu į dirbtinį intelektą, – priėjo prie išvados pirmasis. – Bet velnią įrodysi. Išties panašu, – sutiko, tik kitur ir apie kitą objektą, jaunuolis. Kai pasiūlysiu susitikti, taps aišku, – nusprendė jis.

Dvidešimtasis amžius buvo nesaugumo. Du pasauliniai karai, Holokaustas, virš žmonijos iš inercijos tebekybanti atominio susinaikinimo grėsmė – argumentų gana. Dvidešimt pirmasis amžius bus netikrumo. Taip, prabėgom jo tik ketvirtį, ir, žinoma, drąsūs tokie tolimi apibendrinimai. O bet tačiau. Vis naujose kasdienio gyvenimo srityse įsirangąs dirbtinis intelektas leidžia man užsiimti tokiais plačiais spėjimais. Kol kas leidžia.

Nebūsiu originalus spėdamas, kad per kelerius artimiausius metus matysime gausybės profesijų ir veiklų krizę. Išnyks vertėjai ir redaktoriai, išgaruos konsultantai ir registratoriai. Akivaizdu. Kiti eilėje – programuotojai ir teisininkai. Toliau – medikai ir pedagogai. Profesijų perdavimas dirbtiniam intelektui – čia dar nieko: smagiausi dalykai prasidės, kai jis kūnu įžengs į santykių sferą.

Kūnu – būtent kūnu: savo skaitmenine išmintimi dirbtinis intelektas jau pamažėle pradeda įsiterpti į žmonių tarpusavio santykius. Su jo pagalba kurpiamos romantiškos žinutės ir išsiskyrimo laiškai. Dirbtinis intelektas noriai konsultuoja – kaip išvadelioti šeimos bričką užsiciklinimo šunkeliuose, kaip vaikus auklėti. Visgi tai – kol kas tik patariamasis balsas. Lūžis įvyks, kai taps plačiai prieinami robotai humanoidai – netikri vyrai ir netikros moterys.

Nesunku nuspėti, kad jie – kai jau bus panašūs ne į cerebrinio paralyžiaus apimtą metalo ir plastmasės gabalą, o į tikrus žmones – pirmiausia taps kūniškų aistrų visokeriopo patenkinimo objektais.

Neblogas žentas Andrius, – mintys tėvukas pildamas česnakų nuovirą ant pirties akmenų. – Ir pakalbėt yra apie ką, ir išgeria nemažai, ir darbštus kaip jautis. O lovoj koks geras, – mintimi tėvui pritars ant viršutinio gulto išsitiesusi Akvilė. O Andrius ką? O Andrius nieko – jutikliais savais temperatūrą pirties vertina, uošvio girtumą ir uošvienės varikozę. Šitas gumbas gali būti pavojingas, – tarsteli. – Pasitikrinkit.

O vaikų dar neplanuojat? – po pirties jaunųjų užklaus mama. Bus ir vaikai. Žinoma, be nėštumo vargų ir gimdymo skausmų. Vaikai humanoidai. Tokie, kurie augs sklandžiai – atkartodami tikro žmogaus raidą, bet be nereikalingų atributų: naktim neverks, čiužinio neapsysios, neturės nei trimečio, nei aštuonmečio, nei septyniolikmečio krizių. Taktiški tokie, ramūs, konstruktyvūs – savo vietoj. Kuo ne svajonė?

Skaitytojas čia piktai mane pertrauktų ir pasakytų, kad nu čia jau per daug. Galbūt. Pamatysim. Gal net labai greitai. Pamatysim sparčiai menkstančią tikrų žmonių populiaciją. Dar greičiau pamatysim tų tikrųjų brutalią segregaciją – bus du tipai žmonių: itin aukštos klasės specialistai, galintys kažką ir kažkaip dirbtiniame intelekte pakeisti (kol kas). Ir bus tie kiti žmonės – tie, iš kurių pirmųjų sukurtas dirbtinis intelektas spėriai atims vis naujas veiklos rūšis ir kasdienio gyvenimo sritis.

Ką darys taip nuginkluojamas žmogus? – tai bus pats didžiausias šio beįsibėgėjančio netikrumo amžiaus klausimas. Dalis, manau, prisitaikys ir ramiai priims dirbtinio intelekto dominavimą. Dalis, bijau, degraduos – tiek morališkai, tiek protiškai: nebedirbs, nebekurs santykių (kam?), nieko nebesieks, o galiausiai patys save vienaip ar kitaip nudaigos. Humanoidai duobkasiai iškas labai tikslią duobę, o humanoidės giedotojos labai jautriai pagiedos.

Klysti žmogiška – ši frazė taps nebe pasiteisinimu, o kokybės ženklu: tikrumo įrodymu – jei klysti, vadinasi, tu esi Žmogus.

Bus ir pasipriešinimo. Luditai kadaise buvo – mašinas daužė, kurios iš jų darbus atimdavo. Bus ir neoluditai. Svarbus lūžis visuomenės sąmonėje įvyks tada, kai teisėje taps apibrėžta – ar galima be jokios atsakomybės pribaigti sau priklausantį robotą humanoidą? Kai atsakymas taps ne – ir už savo humanoido pribaigimą grės atsakomybė – lūžis jau bus įvykęs: dirbtinis intelektas ir visi jo įsikūnijimai taps naujuoju žmogumi. 

Ne visas pasipriešinimas bus smurtinis. Dalis tikrųjų žmonių pradės dirbtinio intelekto ekologijos judėjimą. Paprasčiau – gyvenimą be jokio dirbtinio intelekto. Rasis įvairiausios įstaigos, kur klientas galės stebėti, kaip tikrieji žmonės jį žmogiškai aptarnauja. Maistą gamina, pavyzdžiui. Padangas keičia. Tekstus verčia. Skaičiuoja. Mąsto. 

Iš pradžių bus panašu į Rumšiškių muziejų – egzotika tokia: tikri žmonės pluša prie darbų, kuriuos dirbtinis atliktų per sekundes. O bet tačiau. Nuo dirbtinio intelekto ir netikrumo pavargusieji noriai mokės didelius pinigus – jei pinigai dar turės kokią vertę – tam, kad maistą jiems pagamintų tikras žmogus. Ir didžiausia laime taps persūdytame maiste rasti virėjo (-os) plauką – kaip žmogiško tikrumo grynuolį.

Pasaulis pradės vertinti klaidas. Klaidas kaip tikrumo įrodymą. Klaidas kaip buvimo tikruoju žmogumi neišvengiamą atributą. Klysti žmogiška – ši frazė taps nebe pasiteisinimu, o kokybės ženklu: tikrumo įrodymu – jei klysti, vadinasi, tu esi Žmogus.

Kas nors pasakytų – šyvos kumelės sapnas. Norėčiau. Labai norėčiau, kad šis mano tekstas tebūtų nusišnekėjimas, kuris niekada neišsipildytų. Nenoriu, kad tikra taptų svarbiausiu žmonijos egzistenciniu klausimu. Klausimu, į kurį atsakymas jau dabar yra nebe tvirtas taip, o tik nerimastingas kol kas.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama