Sesuo Faustina: piligrimystė šių dienų žmogui yra būdas nukeliauti giliau į save, kur prabyla Dievas ir atsiveria naujas suvokimas

Šventosios Šeimos kongregacijos sesuo Faustina Elena Andrulytė SF. Asmeninio archyvo nuotrauka Viena iš pagrindinių piligrimystės priežasčių yra troškimas patirti dvasinį atsinaujinimą. Atsiskyrimas nuo kasdienės rutinos ir laiko leidimas šventoje vietoje suteikia galimybę giliau susimąstyti apie savo tikėjimą, atnaujinti ryšį su Dievu ir sustiprinti savo dvasines jėgas. Daugelis žmonių leidžiasi į piligrimystę, kad išpažintų nuodėmes ir paprašytų atleidimo arba, atvirkščiai – padėkotų už gautas malones, išpildytas maldas ar išgydymo dovaną. Piligrimystės džiaugsmais ir patirtimi su dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojais bei klausytojais po dar vienos kelionės sutiko pasidalinti Šventosios Šeimos kongregacijos vienuolė FAUSTINA ELENA ANDRULYTĖ SF. youtube.com video Sese Faustina, kada jums kilo mintis leistis į piligriminius žygius ir kokie buvo pirmieji išgyvenimai? Viskas prasidėjo nuo draugystės su Šventosios Šeimos seserimis. Tuo metu jaunimui jos kasmet rengdavo šimto kilometrų žygius. Viename tokių žygių įgijau gražią patirtį. Kasdien reikėdavo nužygiuoti apie dvidešimt kilometrų, taip pat būdavo organizuojamos įvairios veiklos. Ruošdavome programą, pristatydavome ją po šventų Mišių kaimelių, miestelių žmonėms. Tai buvo neįkainojama graži bendrystės ir maldos kelyje patirtis. Pirmoji mano žygiavimo su seserimis patirtis. Dažnai girdėdavau, kad žmonės eina į Santjago de Kompostelą, nes būdami kelyje arba pasiekę tikslą atranda daug iki tol nepatirtų dalykų, kad piligrimystė pakeičia kai kurių gyvenimą. Pirmą sykį leistis į tokį žygį 2018-aisiais pasiūliau savo tėveliui. Norėjau su juo kartu praleisti ypatingą laiką. Jam, kaip ir man, patinka daug vaikščioti, būti gamtoje. Taigi atradome drauge tokį keliavimo būdą atostogaudami. Piligrimystė yra nepaprasta kelionė, joje eini turėdamas konkretų tikslą, su malda. Pirmoji mūsų piligrimystė buvo portugališka Šventojo Jokūbo kelio atkarpa nuo Porto iki Santjago de Kompostelos. Kai paragavome šios piligrimystės, supratome, kad kitais metais taip pat eisime. Nuo 2018-ųjų kasmet ir keliaujame kuria nors kryptimi. Kas jus labiausiai motyvuoja leistis į piligrimines keliones? Dvasinis poreikis ar istorinis susidomėjimas, gal kitos priežastys? Kelyje yra visko, bet manau, kad stipriausias yra dvasinis pamatas. Kelyje yra visiškai kita laiko tėkmė. Tu išeini į kelią ir turi visą dieną maldai, bendrystei, buvimui. Tai nėra bastymasis bet kur. Tu žinai, kur eini, kokia tavo dvasinė intencija, vedanti į priekį. Manau, tai tam tikra motyvacija. Tai nėra sportas – nuėjau tiek ir tiek kilometrų, įveikiau save. Piligrimystės motyvai – truputėlį kitokie. Nenuilstantis bendrakeleivis yra jūsų tėtis, apie kurį labai gražiai kalbate, esate daug apie jį parašiusi. Ką jam reiškia šios kelionės su jumis? Geriausia būtų paties tėvelio paklausti, ką jam reiškia šios kelionės. Aš galiu paminėti porą aplinkybių, kurios atskleidžia jo žvilgsnį. Tėvelis yra didelis namisėda, sėslus žmogus. Jam labai svarbu namai, jeigu būtų jo valia – visą laiką praleistų namuose ir visų galimų kelionių išvengtų. Tačiau dažniausiai neišvengia, nes mamytė taip pat yra uoli keliautoja, mielai jį ištempia. Kai mes išeiname į kelią, matau, kaip tėvelis ilgisi namų, kaip stengiasi palaikyti ryšį su namiškiais. Jam rūpi, kur kokia gėlė pražydo, kaip pomidoras šiltnamyje auga, kaip šuniukai gyvena. Jam visa tai labai rūpi, ir jis laukia kiekvienos kelionės pabaigos. Bet kai baigiame keliauti, nekyla klausimo, ar kitais metais galėtume neiti. Jeigu sveikata leidžia, tėvelis mielai išeina į žygį, jam svarbu kiekvienais metais žygiuoti. Reikėtų jo paties paklausti, kas jį veda ir motyvuoja, bet aš matau, kad jam eiti gera ir kad taip pat kaip ir aš laukia žygių. Norėjome kartu su jumis pakalbinti ir jūsų tėtį, bet, kaip sakote, jis pasiilgęs darbo ir dabar labai užsiėmęs. Dabar, kai sėdžiu pavėsinėje Jakšių kaime – savo tėviškėje, tėvelis, mačiau, ką tik užkūrė dūminę ir jau nubėgo prie savo avilių. Šventosios Šeimos kongregacijos sesers Faustinos Elenos Andrulytės SF tėtis. Asmeninio archyvo nuotrauka Šventosios Šeimos kongregacijos sesuo Faustina Elena Andrulytė SF su tėčiu. Asmeninio archyvo nuotrauka Kaip renkatės piligrimystės kryptį? Tai susiję su konkrečiu šventuoju, vieta ar kokiu nors kitu dalyku? Kadangi pradėjome nuo Šventojo Jokūbo kelio, nuo jo ir nenutolome. Kartą esame ėję Camino Lebaniego, Šventojo Kryžiaus keliu Ispanijoje iki Lebaniego vienuolyno, kuriame saugoma didžiausia pasaulyje Šventojo Kryžiaus relikvija. Kolegė iš „Kelionės“ žurnalo Jūratė Micevičiūtė net parašė knygą apie piligrimystę Lebaniego keliais. Esu dalyvavusi leidžiant minėtą knygą, tad norėjau tas vietas aplankyti. Tai buvo turbūt vienas gražiausių piligriminių kelių gamtos prasme – per Europos viršūnių kalnus. Nuostabūs vaizdai ir kartu neilgas kelias. Buvo labai graži patirtis. Kitos mūsų kelionės susijusios su šventuoju Jokūbu ir Šventojo Jokūbo keliu. Po minėto portugališkojo kelio vėliau rinkomės Camino Lituano. Jis gražiai puoselėjamas. Ėjome nuo Kauno iki Lazdijų. Vėliau tėvelis jau vienas savaitgaliais ėjo nuo Žagarės iki Kauno, kad būtų pereita visa Lietuva. Tada nutarėme: „Na ką, Lietuvoje jau nelabai yra kur eiti, reikia toliau.“ Sugalvojome, tiksliau, susvajojome, kad jeigu kiekvienais metais eisime po dvi savaites, įveiksime po gabaliuką, per dešimtį metų pereisime Europą ir nueisime iki pat šventojo Jokūbo kapo Santjago de Komposteloje. Tai tokia svajonė. Jau trejetą metų keliaujame šio tikslo link ir Lenkiją perėjome. Tiesa, Lenkijai esu skolinga porą etapų, nes pirmaisiais metais dėl sausgyslių uždegimo teko gabaliuką pavažiuoti autobusu, bet tėvelis nuėjo visą kelią. Taigi tas tūkstantis kilometrų šventojo Jokūbo kapo link jau nueitas, ir, jeigu Dievas duos, gal pamažu nueisime ir likusius tris tūkstančius. Kaip piligriminės kelionės pakeitė jūsų požiūrį į tikėjimą, pasaulį, gal net ir į save pačią? Sunku atsakyti į šį klausimą, nes dažnai nėra taip, kad eini keliu ir staiga kažką suvoki, kas perkeičia tavo tikėjimą ar gyvenimą. Mano atveju nėra radikalių pokyčių ar gyvenimo pasirinkimus iš esmės keičiančio suvokimo.

Galbūt galėčiau kalbėti apie mažesnius dalykus, apie tylos patirtį, kai atpažįsti Dievo veikimą per mažutėlius dalykus, per apsaugą kelyje, pasirūpinimą, per sutinkamų žmonių gerumą. Kai ištrokšti ir staiga vidury miško atsiranda sodyba, kur yra žmonių ir tau duoda vandens.

Galbūt galėčiau kalbėti apie mažesnius dalykus, apie tylos patirtį, kai atpažįsti Dievo veikimą per mažutėlius dalykus, per apsaugą kelyje, pasirūpinimą, per sutinkamų žmonių gerumą. Kai ištrokšti ir staiga vidury miško atsiranda sodyba, kur yra žmonių ir tau duoda vandens. Arba kai eini visą dieną lyjant, sušlampi, bet jau pasieki miestelį, užeini į parduotuvę ir staiga pasipila tokia liūtis, kad sakai: „Ačiū tau, Viešpatie, kad apsaugojai nuo šitos.“ Tokių smulkmenų daug: tiesiog eini keliu, jau labai sunku, mažai jėgų, nes pėdini nemažai kilometrų, tada prisėda tėvelis ir sako: „Gal rožinį sukalbėkime?“ Eini, kalbi rožinį ir jauti, kaip širdis ir kojos atsigauna ir toliau neša į priekį. Šie maži kelio stebuklai įkvepia ir stiprina tikėjimą. Keliaudami Lenkijoje matėme gražių pavyzdžių, kuriuos norėčiau matyti ir girdėti Lietuvoje – tai natūralus žmonių pamaldumas. Ten bažnyčioje žmonės, nesvarbu, ar pilna šventovė, ar tik dešimt jų – visi gieda, traukia iš širdies, skamba visa bažnyčia. Nė vargonininkų nereikia. Tokia malda labai pakelia žmogų. Ko pasiilgsiu iš Lenkijos – močiučių giedojimo, kai visa bažnyčia skamba ir aidi. Šventosios Šeimos kongregacijos sesuo Faustina Elena Andrulytė SF. Asmeninio archyvo nuotrauka Turėtumėte būti pavargusi po tokios ilgos ir sudėtingos kelionės, o esate geros nuotaikos, šypsotės. Iš kur tas jūsų gerumas, puiki nuotaika? Kelyje nuotaika lengvai nedingsta. Tikrai buvo labai sunkių dienų, kai ėjome po keturiasdešimt kilometrų ištisai lyjant ir kojos prašė: „Gal jau mūsų nebevargink“, reikėjo joms ypatingo rūpesčio. Baisiausias išbandymas turbūt buvo tada, kai visą dieną lijo ir viskas peršlapo – batai, drabužiai, visą kuprinę persunkė lietus. Mes atėjome į „Google“ rodomą nakvynės vietą, ji buvo čia pat, reikėjo tik tiltą pereiti. Priėję pamatėme, kad tiltas užtvertas, užrakintas. Paskambinome šeimininkei, ir ji paaiškino: „O, jūs atėjote ne iš tos pusės, reikės eiti aplinkui.“ Supratome, kad dar šešis kilometrus teks eiti. Pasiekę tą nakvynės vietą, išvydome kempingutį, kur viskas šlapia, drėgna – žodžiu, matėme, kad drabužiai neišdžius. Žinai, kad kitą dieną vėl bus šlapia ir šalta, jau atrodo, kad tiek ėjus tokiomis nekomfortiškomis sąlygomis nuotaikos keliauti nebus. Tačiau ne – pabundi rytą, žiūri, dar lyja, gerai, dar truputį palaukiame, dar valandą... Jau mažiau lyja, jau dabar galime eiti. Ir vėl išeiname į kelią, nes kažkas tave veda, įkvepia ir skatina. Nesvarbu, kad ir kaip sunku būtų, vis tiek negalvoji, kad neisi arba kad jau užtenka. Dėl šios sunkios kelionės aš pati kalta – turiu pasimokyti iš savo klaidų. Galvojau: ką čia tokie trumpi etapai, kokie internetu rodomi plane. Vieną dieną – dvidešimt kilometrų, kitą dieną – aštuoniolika. Kas čia per atstumai – sujungsime į vieną dieną. Eisime trisdešimt aštuonis. Kitą dieną vėl sujungsime, vėl... Kai sėdi ant sofos ir planuoji maršrutą, kai ką jungi, tai neatrodo labai sudėtinga, bet kai reikia nueiti – yra ką veikti. Ši kelionė fiziškai tikrai buvo labai sunki, nes eini nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos popietės, paskui greitai nusiprausi, persirengi, į Mišias, po jų – į parduotuvę ir gulti miegoti, nes rytą anksti keltis. Buvo labai intensyvu, be didesnių atvangos akimirkų. Jau tikrai buvau nusikalusi. Tačiau sėdime traukinyje iš Frankfurto prie Oderio, ir pirmas darbas, kurį darau važiuodama namo – žiūriu, kaip kitais metais eiti toliau nuo Frankfurto, kokį maršrutą galima rinktis, kokie yra etapai, kur nakvoti ir taip toliau. Taigi nėra jokių minčių, kad daugiau nesinori, gal neiti. Kelias traukia, ir fizinis sunkumas nėra esminis dalykas. Šventosios Šeimos kongregacijos sesuo Faustina Elena Andrulytė SF. Asmeninio archyvo nuotrauka Šventosios Šeimos kongregacijos sesers Faustinos Elenos Andrulytės SF asmeninio archyvo nuotrauka Sese, o koks yra piligrimų kelionių vaidmuo šiandieniniame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje? Ar jos vis dar aktualios? Jūs, be abejo, kelyje susitinkate ir pasikalbate su žmonėmis – kodėl jie keliauja, ką reiškia leistis į piligriminę kelionę? Turbūt daugiau tų susitikimų ir pokalbių vyksta Ispanijoje. Dabar ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau piligrimų. Lenkijoje Šventojo Jokūbo kelias nėra populiarus tarp piligrimų. Šiemet nesutikome nė vieno, einančio šiuo keliu. Su kuo šnekėjomės parapijose, klausėme, ar eina piligrimai, sakė: „Na, ateina koks vienas du per mėnesį.“ Vadinasi, piligrimų sutikti beveik neįmanoma. Pernai Lenkijoje sutikome tris – buvo didžiulis įvykis ir džiaugsmas. Tad pasišnekėti apie kitų žmonių motyvus yra gana sudėtinga. Mano pažįstamų, kurie keliauja, leidžiasi į piligrimystę, ar sutiktų piligrimų motyvai – skirtingi. Yra tokių, ypač Ispanijoje, kurie keliauja dėl sportinių paskatų. Tikiu, kad tas kelias vis tiek kažkaip paliečia jų širdis. Daug kas kelyje ieško gyvenimo prasmės, nemažai yra pavargusių nuo kasdienybės tempo, taip pat tokių, kurie turi priimti svarbius gyvenimo sprendimus ir neapsisprendžia. Jie nori pakeisti aplinką, kurioje galėtų klausytis savęs.

Kelyje turi prabangą – turi visą dieną. Išeini į kelią ir, pavyzdžiui, eini dešimt valandų. Jeigu ausų neužkiši ausinėmis, iš pradžių girdi paukščius, pravažiuojančius automobilius, vėją, dar ką nors, o paskui pradedi girdėti savo širdį, tai, kas joje yra. Ten kalba Viešpats.

Kelyje turi prabangą – turi visą dieną. Išeini į kelią ir, pavyzdžiui, eini dešimt valandų. Jeigu ausų neužkiši ausinėmis, iš pradžių girdi paukščius, pravažiuojančius automobilius, vėją, dar ką nors, o paskui pradedi girdėti savo širdį, tai, kas joje yra. Ten kalba Viešpats. Yra žmonių, kurie išeina į kelią patyrę dideles netektis. Esu sutikusi merginą, kuri į piligrimystę išėjo netekusi brolio. Ji sakė: „Einu ir jaučiu, kaip kelias gydo man širdį.“ Manau, piligrimystė pėsčiomis šių dienų žmogui yra būdas prisiliesti, nukeliauti giliau į save, į savo vidų, kur prabyla Dievas, kur gali suprasti tikruosius savo troškimus, savo patirtį, kur atsiveria naujos perspektyvos, suvokimas. Žmonės vis labiau tai atranda. Kodėl Ispanijoje pilni keliai piligrimų? Tai net vadinama piligrimų kamščiais. Kažkas traukia, kažko norisi – norisi dvasinio lygmens, tos dimensijos, ir žmonės intuityviai į tai eina. Šiandien matome atgimstančią piligrimystę pėsčiomis. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama