Ar gali kilti karas tarp Rusijos ir Azerbaidžano?

Įniršę „Telegram“ kanalo ir kitų socialinių tinklų kariniai tinklaraštininkai apkaltino Azerbaidžano specialiąsias tarnybas teikiant pagalbą Ukrainai, neva kartu su azerbaidžaniečių diaspora jos talkino Ukrainai vykdant operaciją „Voratinklis“. Per šią operaciją kariniuose aerodromuose buvo sunaikinta daug rusų lėktuvų, kurie nuolat kyla bombarduoti Ukrainos miestų ir miestelių. Rusijos žiniasklaidoje jau nuo seno įprasta Azerbaidžaną ir jo žmones – beje, kaip ir kitus Kaukazo ir Azijos gyventojus – vaizduoti komiškai, traktuoti kaip menkaverčius, lyginant su „vyresniaisiais broliais“. Gyvenusieji sovietiniais laikais puikiai atsimena anekdotus ir patyčias iš čiukčių, „čiurkų“, „chochlų“ ir kitų tautybių atstovų, tad Azerbaidžano prezidentas, priimdamas ševronus iš Ukrainos žurnalistės rankų, Maskvą suerzino tuo, kad išdrįso neatsiklausti „caro“, ką jis turėtų ir ko neturėtų priimti. Operacija „Voratinklis“ smogė Rusijai praėjus daugiau nei trejiems metams nuo tada, kai Maskva pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. EPA-ELTA nuotrauka Be abejo, tokia nepriklausoma Baku laikysena nepatinka Maskvai. Ne pirmą kartą buvusių sovietinių respublikų, atgavusių nepriklausomybę po Sovietų Sąjungos griūties, savojo suverenumo įtvirtinimas siutina Kremlių. Ne vienas prisimena, kokį įniršį Sovietų Sąjungos generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui 1990-ųjų kovo 14-ąją sukėlė Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, savo pranešimą apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą pradėjęs kreipiniu „Jo prakilnybei Michailui Gorbačiovui“. Blogėjantys Maskvos ir Baku santykiai Atmosfera tarp Rusijos ir Azerbaidžano kaista jau nuo 2024-ųjų pabaigos, kai Grozno priešlėktuvinės gynybos, besiginančios nuo ukrainietiškų dronų antskrydžio, raketa pažeidė Azerbaidžano keleivinį lėktuvą. Orlaivio pilotai sugebėjo jį nuskraidinti virš Kaspijos jūros, tačiau Kazachstane leisdamasis lėktuvas sudužo, žuvo 38 jo keleiviai. Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas pareikalavo, kad Rusija pripažintų savo kaltę ir atliktų išsamų tyrimą. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atsiprašė, bet to nepakako. Prasidėjus propagandiniam karui, Baku uždarė Rusijos bendradarbiavimo agentūros struktūrą Rusų namus, apkaltindamas ją šnipinėjimu. Vėliau buvo pareikalauta uždaryti Rusijos valstybinio leidinio „Sputnik“ filialą, tačiau šis tokį reikalavimą ignoravo. Galiausiai buvo sulaikyti du Rusijos agentūros darbuotojai – Azerbaidžano policija juos vadina Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) darbuotojais. Alyvos į ugnį įpylė neseni įvykiai Jekaterinburge: apkaltinus prieš keliolika ir daugiau metų įvykdytomis žmogžudystėmis, sulaikymo metu neaiškiomis aplinkybėmis žuvo du azerbaidžaniečiai broliai Ziyaddinas ir Huseynas Safarovai, dar keli žmonės buvo paguldyti į ligoninę. Azerbaidžanas atšaukė Rusijos ministro pirmininko pavaduotojo Aleksejaus Overčiuko vizitą ir rusų muzikantų koncertus. Tuo pat metu provyriausybinė Azerbaidžano spauda ėmė aštriai kritikuoti Rusiją. Dar vienas faktas, beveik nepastebėtas žiniasklaidos: neseniai I. Alijevo sūnui Geidarui Alijevui Maskvoje buvo skirta bauda dėl neva nesumokėtų mokesčių už elitinį būstą Maskvos priemiestyje. Azerbaidžano vėliava. Unsplash.com nuotrauka Azerbaidžano prezidentas paskelbė, kad šalis kreipsis į tarptautinius teismus dėl gruodžio 25-ąją Rusijoje sudužusio keleivinio lėktuvo. Pasak I. Alijevo, yra aiškių įrodymų, kad lėktuvą numušė Rusijos raketa, tačiau per septynis mėnesius Baku nesulaukė jokio Rusijos institucijų atsakymo. Nors po incidento V. Putinas dėl to atsiprašė, Azerbaidžanas reikalauja, kad Rusija prisiimtų atsakomybę ir išmokėtų kompensacijas aukų artimiesiems. V. Portnikovas: bet kuri šalis, turinti bendrą su Rusija sieną, turi būti pasirengusi netikėtumams Ukrainos politikos apžvalgininkas Vitalijus Portnikovas, komentuodamas įvykius savo tinklalaidėje „Portnikovas. Argumentai“, nesistebi tokia Rusijos propagandininkų reakcija. „Puikiai suprantame šį pasipiktinimą – Rusijos žmogėdra, žudantis Ukrainos moteris ir vaikus, norėtų tą daryti ir azerbaidžaniečiams, gyvenantiems Rusijos teritorijoje. Ir tą jis norėtų daryti be karinio atsako iš šalies, kurią ruošiasi pulti“, – teigė jis. Pasak publicisto, šių pareiškimų nereikėtų nuvertinti, nes būtent tokia retorika Maskvai tampa būdinga rengiantis pulti priešiškai nusiteikusią valstybę. Galima prisiminti, kaip Rusijos visuomenė buvo rengiama karui Čečėnijoje – tuo metu čečėnai buvo apšaukti kone pragaro išperomis. „Prieš karą Ukrainoje rusų propagandininkai pasakojo nesąmones apie Maidaną, o vėliau sugalvojo beprotišką mitą, kaip Ukraina aštuonerius metus bombardavo Donbasą, kuris Rusijos armijos dėka virto griuvėsiais, – primena V. Portnikovas. – Būtų galima nekreipti dėmesio į propagandininkų isteriją, tačiau, turint mintyje tiesiog pamišėlišką Rusijos politinės vadovybės, kariuomenės ir visuomenės elgesį, bet kuri šalis, turinti bendrą su Rusija sieną, privalo būti pasirengusi visokiems netikėtumams.“ Ukrainos publicistas Vitalijus Portnikovas. Asmeninio archyvo nuotrauka Ar Rusija gali pulti Azerbaidžaną? Iš pirmo žvilgsnio taip neatrodytų, nes visos Rusijos karinės pajėgos sutelktos Ukrainoje ir yra užsiėmusios taikių gyventojų žudymu bei represijomis okupuotose teritorijose. Akivaizdu, kad Rusija nepajėgi veikti kitomis kryptimis tiek Pietų Kaukaze, tiek Sirijoje, kur krito marionetinis Basharo al-Assado režimas, nes nei Maskva, nei Teheranas negalėjo padėti savo sąjungininkui. V. Putinas vengtų atakuoti Azerbaidžaną, nenorėdamas gadinti santykių su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoğanu, kuris iki šiol laikomas svarbiu partneriu. Bet ar jis toks išliks artimiausiu metu, jei JAV prezidentas Donaldas Trumpas įves sankcijas šalims, perkančioms rusišką naftą ir kitus energetinius išteklius?

Akivaizdu, kad iš Putino galima laukti netikėtumų, tad nebūčiau linkęs ignoruoti jo propagandininkų pareiškimų. Rusija galėtų imtis ne plataus masto karo, o nacionalinių mažumų gynybos, siųsdama kokius nors ginkluotus būrius, parengtus gretimose Šiaurės Kaukazo respublikose.

„Akivaizdu, kad iš Putino galima laukti netikėtumų, tad nebūčiau linkęs ignoruoti jo propagandininkų pareiškimų, – teigia V. Portnikovas. – Rusija galėtų imtis ne plataus masto karo, o nacionalinių mažumų gynybos, siųsdama kokius nors ginkluotus būrius, parengtus gretimose Šiaurės Kaukazo respublikose. Visi puikiai žinome šią Rusijos rusakalbių tėvynainių gynimo taktiką, naudojamą agresijai prieš šalis kaimynes. To pavyzdžiai – Padniestrė ir Donbasas. Putinas, einantis savo sovietinių pirmtakų, kūrusių provokacijas, pėdomis, nekuria nieko naujo. Tad dviejų milijonų Azerbaidžano diasporos Rusijoje artimiausiu metu laukia nelengvi laikai.“ Rusija praranda įtaką Pietų Kaukaze Šių metų birželį Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas atvyko itin reto vizito į Turkiją. Tai Jerevanas apibūdina kaip istorinį žingsnį taikos regione link. Armėnija ir Turkija niekada nebuvo užmezgusios oficialių diplomatinių santykių, o bendra jų siena uždaryta nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio. Vizitas įvyko gavus Turkijos prezidento R. T. Erdoğano kvietimą. Šalių santykiai įtempti dėl Pirmojo pasaulinio karo metu Osmanų imperijoje vykdytų armėnų masinių žudynių, kurias Jerevanas vadina genocidu, o Turkija tokį apibūdinimą atmeta ir teigia, kad dabartinė Turkijos valstybė nėra atsakinga už Osmanų imperijos veiksmus. N. Pašinianas aktyviai siekia normalizuoti santykius su Azerbaidžanu ir Turkija. Jis netgi paskelbė, kad Armėnija sustabdys kampaniją, kuria siekiama 1915 m. masines armėnų žudynes tarptautiniu mastu pripažinti genocidu. Ši nuolaida Turkijai sukėlė didžiulę kritikos bangą Armėnijoje. Ypač didelės jos dozės N. Pašinianas sulaukė iš įtakingos Apaštališkosios Bažnyčios vadovo katalikoso Garegino II – šis paragino premjerą N. Pašinianą atsistatydinti dėl pralaimėto 2020 m. karo su Azerbaidžanu. N. Pašinianas neliko skolingas: apkaltinęs dvasininką celibato laužymu paragino tikinčiuosius socialinėje žiniasklaidoje suburti koordinacinę grupę, kuri organizuotų Bažnyčios išlaisvinimą ir išrinktų naują vadovą. Į tai atsakydamas Garegino II atstovas spaudai pareiškė, kad N. Pašinianas „išdavė tautą, paniekino protėvių atminimą, sulaužė krikšto pažadą ir Šventojo Kryžiaus ženklą iškeitė į apipjaustymo ženklą“. Paneigdamas tokius kaltinimus Armėnijos premjeras savo feisbuko paskyroje parašė esąs pasiruošęs pačiam Gareginui II asmeniškai įrodyti, kad nėra apipjaustytas. Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas sako kalbą tautai Jerevane, Armėnijoje, 2023 m. rugsėjo 24 d. Armėnijos vyriausybės spaudos tarnybos nuotrauka Pasak iš Azerbaidžano kilusio žydų kilmės Izraelio politiko Josifo Šagalo, taikūs Armėnijos ir Azerbaidžano santykiai išspręstų daug problemų, tuo suinteresuoti JAV, Europos Sąjunga, Azerbaidžanas, Armėnija ir Turkija, tačiau tokiems santykiams priešinasi Iranas ir Rusija. Vadovaujantis 2020-ųjų lapkričio 10 d. sutartimi dėl Kalnų Karabacho, kurią, dalyvaujant Rusijai, pasirašė Azerbaidžanas ir Armėnija, buvo patvirtintas Zangezūro transporto koridoriaus atvėrimas, kurį kontroliuotų Rusijos federalinė saugumo tarnyba. Rusijai šis koridorius – labai svarbus, nes per jį vyksta prekyba su Pietų Azija, tačiau Armėnija atsisako Rusijai perduoti jo kontrolę, teigdama, kad tai yra suvereni jos teritorija. Beje, Iranas dar labiau suinteresuotas šio koridoriaus kontrole, nes jo atvėrimas žlugdo transporto arteriją per Iraną. Rusija spėjo susigadinti santykius ir su Armėnija, ir su Azerbaidžanu Rusijos invazija į Ukrainą 2022-ųjų pradžioje susilpnino jos pozicijas Pietų Kaukaze. Nors likus kelioms dienoms iki invazijos V. Putinas ir I. Alijevas pasirašė sąjunginio bendradarbiavimo deklaraciją, abi šalys taip ir netapo tikromis sąjungininkėmis: Azerbaidžanas Rusijos užgrobtas Ukrainos teritorijas vadina okupuotomis ir perduoda Kyjivui humanitarinę pagalbą. Liepos 10 d. Armėnijos ir Azerbaidžano, dėl Kalnų Karabacho kariavusių beveik keturis dešimtmečius, lyderiai pirmą kartą susitiko tiesioginėse taikos derybose, kuriose nebuvo įprastos tarpininkės Rusijos. Azerbaidžano vyriausybė nesuinteresuota būti priklausoma nuo Rusijos, ji siekia vykdyti daugiašalę užsienio politiką, į pirmą vietą iškeldama Azerbaidžano nepriklausomybę. Tokią poziciją Baku gali sau leisti dėl pergalės Kalnų Karabache, stiprios kariuomenės ir Turkijos bei Izraelio karinės paramos. Todėl Rusijos spaudimas pasitelkiant jėgą Azerbaidžanui nėra veiksmingas.

Stiprėjant įtampai tarp Rusijos ir Azerbaidžano, prastėja ir Rusijos santykiai su Armėnija. Pastaroji, 2020-aisiais pralaimėjusi karą su Azerbaidžanu, o 2023-iaisiais galutinai praradusi Kalnų Karabachą, siekia ilgalaikės taikos su Baku, taip pat stengiasi atkurti santykius su Turkija ir traukiasi iš Rusijos įtakos sferos.

Stiprėjant įtampai tarp Rusijos ir Azerbaidžano, prastėja ir Rusijos santykiai su Armėnija. Pastaroji, 2020-aisiais pralaimėjusi karą su Azerbaidžanu, o 2023-iaisiais galutinai praradusi Kalnų Karabachą, siekia ilgalaikės taikos su Baku, taip pat stengiasi atkurti santykius su Turkija ir traukiasi iš Rusijos įtakos sferos, pasipiktinusi Rusijos vadinamųjų taikdarių neveiksnumu 2023-iaisiais, kai Kalnų Karabachą perėmė Azerbaidžano karinės pajėgos. Armėnija sustabdė savo veiklą Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje (CSTO) ir stiprina bendradarbiavimą su Europos Sąjunga. Tolesnę įvykių eigą Armėnijoje lems kitais metais vyksiantys parlamento rinkimai. N. Pašinianas viliasi, kad per rinkimus jį ir jo partiją „Pilietinis susitarimas“ palaikys daugiau nei 30 proc. rinkėjų – toks skaičius jam galėtų užtikrinti daugiau nei pusę vietų parlamente. N. Pašinianas stiprus tuo, kad jam būnant ministru pirmininku pagerėjo ekonominė šalies padėtis, suartėta su Europos Sąjunga, atsirado bevizio režimo su Europa perspektyvos, sumažėjo priklausomybė nuo Rusijos, sudaryta taika su Azerbaidžanu ir pasirašyta strateginės partnerystės sutartis su JAV. Azerbaidžano ir Armėnijos taika atimtų galimybę Rusijai plėsti savo įtaką regione, tad Kremlius norėtų tam sutrukdyti, siekdamas, kad į Armėnijos valdžią ateitų prorusiška vyriausybė. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Rasa

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama