Irano operacijos klausimu

Operacija strateginiu požiūriu buvo sėkminga. Nė vienas nominalus Irano sąjungininkas rimtai nesureagavo – ypač į JAV sprendimą smogti. Pats Irano režimas, nuolat kalbėjęs, kad bet kokios intervencijos lems triuškinantį atsaką, šiandien tyli.

JAV ir Izraelio operacija iš esmės menkina Irano galimybes toliau tiesiogiai ar per remiamas teroristines ar kitokias grupuotes atakuoti Izraelį. Tokios Irano galimybės jau yra sumenkusios dėl Izraelio operacijų prieš „Hamas“ bei „Hezbollah“ ir Basharo al-Assado režimo griūties. Sykiu JAV dalyvavimas operacijoje prieš Iraną – Izraelio ilgai lauktas politinio palaikymo aktas.

Grynai taktiškai – žiūrint, kokią tiksliai infrastruktūrą sunaikino JAV ir Izraelis, – klausimų gerokai daugiau. JAV ir Izraelio žvalgybų teikiamą bei politikų interpretuojamą informaciją reikia matyti griežtai politiniame fone. Izraelis kariauja karą – tiek su Iranu, tiek su „Hamas“, tad operacijos rezultatus reikėtų vertinti karo rūko, o ir karo propagandos fone. JAV kariauja viduje – prieš demokratus, kairiuosius, tradicinę žiniasklaidą ir dar ką ne ką, tad Donaldo Trumpo ir jo aplinkos žinias apie „stulbinančius“ operacijos rezultatus taip pat reikėtų vertinti su derama atsarga.

Šabloniška deeskalacijos mantromis apipinta Lietuvos reakcija indikatyviai rodo, kad mūsų užsienio politika gyvena kažkokiame kitame laike.

Štai dabar pasirodo vertinimų, kad operacija reikšmingai pažeidė tik trečdalį Irano branduolinio ginklo kūrimo infrastruktūros. Tolesnius atsakymus šiuo klausimu galėtų pateikti nebent tai, ar Izraelis tęs oro atakas prieš Iraną, ar ne – jeigu taip, tuomet akivaizdu, kad dar yra ką reikšmingo naikinti.

Kai ką atskleidė dar tik pirmosios Izraelio operacijos dienos ir Lietuvos diplomatijos reakcija. Pirminė Lietuvos reakcija buvo fundamentaliai neutrali – nelyg parodija jau tapusios Jungtinių Tautų Organizacijos vadovų reakcijos. Lietuva kvietė neeskaluoti padėties, išlaikyti santūrumą, o Vokietijos kancleris kalbėjo, kad Izraelis „už mus visus dirba nešvarų darbą“ (angl. dirty work).

Paprasta prielaida mums turėtų duoti aiškumo – Iranas šiandien yra vienas artimiausių Rusijos sąjungininkų. Visi žinome, kad Irane gaminti dronai jau kelerius metus atakuoja Ukrainos miestus. Rusija – valstybė, aiškiai deklaruojanti nematanti Lietuvos valstybingumo legitimumo ir tęstinumo. Tad jos sąjungininko Irano silpninimas yra iš esmės palankus Lietuvos interesams ir nacionaliniam saugumui.

Iranas praėjusiais metais pasirašė daug susitarimų su Baltarusija – kita Lietuvai priešiška valstybe. Abi šalys susitarė dėl gilesnio prekybinio bendradarbiavimo. Susitarimais planuojama, kad Baltarusijos teritorijoje (visai šalia Ukrainos sienos, Gomelio regione) bus gaminami tie patys iranietiški „Shahed-136“ dronai. Tarpininkaudama tokiems susitarimams, Rusija, be kita ko, bando apeiti tai, kad Ukrainai ne taip seniai buvo galiausiai leista vakarietiška ginkluote atakuoti taikinius Rusijos teritorijoje. Tad Baltarusijoje bent jau kol kas tokios gamyklos turėtų būti saugios.

Jeigu visgi Rusija – neabejotinai kartu su Baltarusija – nuspręstų testuoti esamą Lietuvos ir NATO pasirengimą, į mūsų šalies teritoriją skristų ir minėti iranietiški dronai.

Izraelio ir JAV operacijos sėkmė Lietuvai yra dar ir tai, kad Rusija bei Baltarusija liko nuošalyje ir neišreiškė jokios apčiuopiamos paramos Irano režimui. Ši priešiška ašis jau yra bent šiek tiek silpnesnė – ir tai Lietuvai yra gerai.

Šabloniška deeskalacijos mantromis apipinta Lietuvos reakcija indikatyviai rodo, kad mūsų užsienio politika gyvena kažkokiame kitame laike. Tikrai ne 2025 m., kai už rubežiaus vyksta karas, kuriame matyti aiškios geros ir blogos pusės, auka ir agresorius; laike, kai pasaulyje vyksta lokalūs karai, savo esme iš esmės susiję su Rusijos karu prieš Ukrainą. Greičiau reakcija rodo, kad mūsų diplomatija naiviai gyvena taikos būsenos, kai šalies institucijų retorika labiau primena tarptautinio nusiginklavimo siekiančios nevyriausybinės organizacijos, o ne aiškiai savo interesus suvokiančios valstybės poziciją.

Dar daugiau – nuolat kalbame, kad kaip valstybė labai daug laiko ir intelektualinių pastangų investuojame į Vašingtoną, idant sektume ir suprastume, kaip galėtume efektyvinti savo diplomatiją. Minėta reakcija atskleidė ir tai, kad visgi nelabai sekame diskusijas Amerikos analitiniuose centruose ir koridoriuose.

Iranas dėl nuolatinio siekio sėti nestabilumą Vidurio Rytuose yra vienas esminių Amerikos fokuso taškų. Nepamirškime, kad būtent Irano pastangos sustabdyti Abraomo akordus – susitarimus, kurie turėjo nubrėžti naują Izraelio ir Persijos įlankos šalių santykių epochą – buvo viena esminių priežasčių, kodėl Iranas spaudė „Hamas“ 2023 m. spalį įvykdyti tokio masto išpuolį prieš Izraelį.

Izraelio ir JAV operacija prieš Iraną visiškai atitinka Lietuvos nacionalinius interesus. Ir tai nėra pagyrimai nei Benjaminui Netanyahu, nei Donaldui Trumpui – tiesiog šiuo atveju mūsų interesai labai aiškiai sutampa. Būtų gerai, kad tai suprastų ir Lietuvos institucijos.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama