Kai šeimos paveldas tampa įkvėpimu. Pokalbis su A. Damušio demokratijos studijų centro tyrėja I. Strumickiene

Kas buvo Adolfas Damušis? Kodėl prisimintina ir vis dar aktuali lietuvių išeivių mąstytojų sukurta pilnutinės demokratijos koncepcija? Kas yra A. Damušio demokratijos studijų centras, kokia yra jo istorija, kokie veiklos tikslai ir nuveikti darbai? Kodėl prireikė konferencijos, skirtos katalikės moters fenomenui, ir kuo ateitininkų mąstymo paveldas galėtų praturtinti agresyvoką sekuliarų feminizmo socialinį diskursą Lietuvoje?

Apie tai – pokalbis su A. Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja ir tyrėja dr. ILONA STRUMICKIENE.

Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centre birželio 20-ąją vyko mokslinė konferencija „Kūrėja, lyderė ir puoselėtoja: moters katalikės vaidmuo XX–XXI a. Lietuvoje ir išeivijoje / diasporoje“. Kodėl pasirinkta būtent ši tema? Ar pribrendo laikas apmąstyti kultūrinį lietuvišką, katalikišką feminizmą? Ar buvo ir kitų priežasčių?

Šią temą, kaip ir daugelį kitų Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro veiklų temų, padiktavo plati ir įvairialypė Adolfo ir Jadvygos gyvenimo raiška bei šių dienų aktualijos. Ieškant temos konferencijai ar kitokio pobūdžio renginiui, paprastai tereikia sugretinti šios dienos aktualijas su tuo, kas Damušiams buvo aktualu, kuo jie gyveno.

Šiemet spalio 29 d. sukanka 110 metų, kai Jaroslavlyje (Rusijoje) gimė Jadvyga Pšibilskytė. 1937-aisiais per Kalėdas ji ištekėjo už Adolfo Damušio. Ši proga ir lėmė, kad metinei centro konferencijai pasirinkta tema apie moterį katalikę ir jos vaidmenį Lietuvoje bei diasporoje.

Kai dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių auga lyčių priešprieša, darnūs, porą ir aplinką praturtinantys santykiai (kaip Adolfo ir Jadvygos Damušių šeimos) iškyla kaip viltį teikiantis pavyzdys, į kurį norisi gilintis, analizuoti. Viena iš Damušių šeimos sėkmės paslapčių – katalikiška, ateitininkiška, frontininkiška (Lietuvių fronto bičiulių) formacija, pripažįstanti lyčių skirtingumą ir kartu vienas kito papildymą. Bet egzistuoja ir kitokios religijos įtekmės visuomenei bei konkrečiam asmeniui. Ir ne visada pozityvios.

Konferencijos dažnai tampa impulsu naujiems tyrimams konkrečia tema. Tikimės, kad ši konferencija nors truputį paskatino gilintis į tikinčios moters vaidmenį šeimoje, bendruomenėje, organizacijoje, visuomenėje.

Atsakymas į antrąją klausimo dalį yra sudėtingesnis. Abejočiau, ar mūsų sekuliarioje visuomenėje išvis egzistuoja toks reiškinys kaip katalikiškas feminizmas. Bet istorijoje jo ženklų, žinoma, galima įžvelgti. Ar laikas apie tai kalbėti? Sakyčiau, metas drąsiau pažvelgti į mus formuojančius veiksnius, kas lėmė tai, kaip mąstome, elgiamės, jaučiamės. O moteris katalikė gali būti vienas iš kelių, vedančių į kompleksinių reiškinių pažinimą.

Adolfas Damušis su žmona Jadvyga 1939 m. vasarą. A. Damušio šeimos archyvo / KTU muziejaus nuotrauka

Kokių naujų minčių ir įžvalgų pateikta šioje konferencijoje? Kaip tai atnaujino Jūsų pačios kultūrinį, religinį akiratį? Konferencijoje nemažas dėmesys skirtas ateitininkų judėjimo indėlio katalikės moters socialinei emancipacijai aptarti. Ar ateitininkų judėjimas moters socialinės padėties klausimu turi kuo praturtinti šiuolaikines diskusijas, kurioms neretai pristinga nuosaikesnių argumentavimo ir sugyvenimo formų?

Konferencija paskatino apmąstyti, kiek daug kultūrinės, dvasinės ir intelektinės stiprybės slypi moterų biografijose – jų tikėjime, kūryboje ir atsidavime bendruomenėms. Nors dėl organizacinių pareigų negalėjau įdėmiai išklausyti visų pranešimų, liko stiprus įspūdis, kad daugeliui konferencijoje pristatytų moterų tikėjimas tapo ne tik asmeninės stiprybės, bet ir socialinio įsitraukimo, kūrybos bei lyderystės šaltiniu.

Ši konferencija dar kartą priminė, kad religija gali ne tik būti tradicijos saugotoja, bet ir motyvuoti veikti visuomenės labui, puoselėti šeimą, ugdyti jaunąją kartą.

Tokia nuostata, manau, tebėra aktuali ir šiandien, ypač kai viešajame diskurse dažnai trūksta subalansuoto, nuosaikaus požiūrio į vertybių temas.

Jūsų tiesa, konferencijoje buvo paliestas ateitininkijos indėlio moterų socialinės emancipacijos procese klausimas. Iš to, kiek pažįstu ateitininkų tekstus, sakyčiau, kad ateitininkų ideologijoje, o vėliau ir Lietuvių fronto bičiulių plėtotoje pilnutinės demokratijos koncepcijoje moters vaidmuo šeimoje ir visuomenėje apmąstomas ne per susipriešinimo, bet per atsakomybės ir lyčių papildymo prizmę.

Ateitininkai, o vėliau ir frontininkai moters vaidmenį ugdant jaunąją kartą, puoselėjant kultūrą ir bendruomeniškumą pristato kaip visuomenei gyvybiškai svarbų. Tiek pat svarbų, kaip ir vyrų atliekamos funkcijos! Žinoma, tai skamba tik kaip deklaracija. Bet jau minėtoje pilnutinės demokratijos koncepcijoje numatomos sąlygos šią idėją realizuoti.

Manau, šios įžvalgos siūlant daugiau pagarbos ir įsiklausymo galėtų praturtinti dabartines diskusijas apie lyčių vaidmenis.

1957 m. Adolfas Damušis įsteigė JAV lietuvių jaunimo stovyklą „Dainava“ ir jai kelis dešimtmečius vadovavo. A. Damušis „Dainavos“ teritorijoje. A. Damušio šeimos archyvo / KTU muziejaus nuotrauka

Grįžkime kiek atgalios. Kaip gimė Adolfo Damušio demokratijos studijų centras? Kokios pamatinės idėjinės centro nuostatos? Kas per asmenybė buvo Adolfas Damušis ir koks unikalus jo indėlis į lietuviškąją demokratiją?

Ieškant tinkamiausio būdo įamžinti Damušių gyvenimą bei veiklą ir pratęsti jų pradėtus darbus, buvo nuspręsta įkurti specializuotą centrą. Jo veiklos kryptys natūraliai kilo iš Damušio gyvenimo patirties ir interesų. Vienas pagrindinių jo rūpesčių visą gyvenimą buvo demokratijos stiprinimas Lietuvos valstybėje ir visuomenėje. Išeivijoje jis aktyviai padėjo kurti pilnutinės demokratijos koncepciją ir siekė ją pristatyti tiek nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos politikams, tiek visuomenei. Todėl dėsninga, kad šis centras pavadintas Adolfo Damušio demokratijos studijų centru.

Centro nuostatuose numatyta, kad jo tikslas yra „tirti prieškario nepriklausomos Lietuvos ir okupacijų laikotarpio lietuvių demokratinės politinės minties tradiciją, atskleidžiant ir įtvirtinant jos sąsajas su dabarties demokratinėmis vertybėmis, sugrąžinant į visuomenės kultūrinę atmintį ir socialinę apyvartą vardus bei intelektinį paveldą asmenybių, nuosekliai gynusių ir brandinusių demokratinę mintį Lietuvoje ir išeivijoje“.

Centro misija yra tokia: plėtoti tarpukario nepriklausomos Lietuvos demokratinės politinės minties ir valstybingumo raidos tyrimus; aptarti okupacijų laikotarpio Lietuvos visuomenės ir išeivijos idėjinius bei kultūrinius nusistatymus, pilietinės ir politinės raiškos formas; kaupti, sisteminti ir skleisti dokumentinį ir nematerialųjį istorijos paveldą; populiarinti tyrimų rezultatus, prisidėti prie pilietinės visuomenės kūrimo, visuomenės istorinės atminties ugdymo, kultūrinės tapatybės puoselėjimo; drauge su akademiniais židiniais skatinti istorijos ir politinės minties tyrimus; plėtoti ryšius Lietuvos ir tarptautinėje tyrimų erdvėje.

Damušio indėlis į lietuvišką demokratiją atsiskleidžia per pilnutinės demokratijos koncepcijos plėtotę. Šis mūsų visuomenei vis dar menkai pažįstamas intelektinis dokumentas, kurį rengiant išeivijoje daug prisidėjo filosofai Antanas Maceina ir Juozas Girnius, buvo nemažos apimties, o kai kurios jo formuluotės (pavyzdžiui, apie nepasaulėžiūrinę politiką) kėlė daug diskusijų ir kritikos. Pastaroji lėmė pilnutinės demokratijos koncepcijos peržiūrą ir trumpesnės jos versijos parengimą. 1978 m. visuomenei buvo pristatytas Lietuvių fronto bičiulių „Credo“. Adolfas Damušis buvo šios iniciatyvos spiritus movens. Manyčiau, ir jo, kaip tiksliųjų mokslų atstovo (chemiko), protas labai padėjo, kad pilnutinės demokratijos koncepcija įgautų aiškią ir koncentruotą formą.

„Credo“ buvo paremtas ankstesnėmis pilnutinės demokratijos formuluotėmis, tačiau jame atsirado ir naujų akcentų. Pirma, kapitalizmas prilyginamas komunizmui, nes abi šios socialinės sistemos nesugeba užtikrinti socialinio teisingumo nei asmeniui, nei bendruomenei, nei iniciatyvai. Antra, „Credo“ numato galimybę tarptautinius santykius grįsti pilnutinės demokratijos principais.

Atskirai norėčiau paminėti Damušio vaidmenį formuojant Lietuvos atminties politiką. Čia jis siekė pilnutinumo ir įdėjo daug pastangų, kad lietuvių pasipriešinimas pirmajai sovietinei okupacijai, vėliau peraugęs į antinacinę rezistenciją, turėtų savo vietą Lietuvos istorijoje bei atminties politikoje ir nebūtų užgožiamas kitų didžiųjų pasakojimų.

Kaip centras augo? Kokius darbus pavyko atlikti ir kokie centro tikslai ateityje?

Pirmieji centro namai buvo Mykolo Romerio universitetas. Jame jis veikė iki 2017-ųjų, paskui buvo perkeltas į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką ir čia veikia iki šiol. Pirmasis centro vadovas buvo žurnalistas, istorijos tyrėjas Vidmantas Valiušaitis. Nuo 2019 m. centro veiklą kuruoju aš, padedama septynių narių tarybos, į kurią įeina Damušių šeimos ir Nacionalinės bibliotekos pakviesti atstovai.

Centro veikla apima tris pagrindines kryptis. Pirmiausia – mokslinius tyrimus: atliekami tyrimai, jie pristatomi mokslo renginiuose, rašomos mokslo publikacijos. Vienas iš svarbių uždavinių – parengti mokslinę Adolfo Damušio biografiją ir pristatyti jo asmenybę bei veiklos aplinką ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinei auditorijai. Pamažu šis uždavinys įgyvendinamas. Jau atlikti daugelio Damušio gyvenimo ir veiklos aspektų tyrimai. Šiuo metu rengiami publikuoti Jadvygos Damušienės atsiminimai. Knyga turėtų būti išleista iki jos 110 metų jubiliejaus ateinantį spalį.

Antra – sklaidos veikla: organizuojamos konferencijos, diskusijos, knygų pristatymai, edukacijos ir kt. Tai yra nuolatinė centro veikla.

Trečia – tvarkomas leidinių ir archyvinių dokumentų fondas.

Centro knygos ir periodiniai leidiniai jau sutvarkyti ir randami bei užsakomi per Nacionalinės bibliotekos katalogą. Archyvas tebetvarkomas. Tikimasi šį darbą baigti per porą ateinančių metų.

Lietuvos laikinoji Vyriausybė 1941 m. Ketvirtas iš kairės stovi pramonės ministras dr. Adolfas Damušis. Vytauto Didžiojo karo muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka Adolfas Damušis Laisvės konferencijoje JAV XX a. 8 deš. A. Damušio šeimos archyvo / KTU muziejaus nuotrauka

Ar tokios konferencijos yra kasmetinė Adolfo Damušio demokratijos studijų centro veikla? Kokie dar renginiai, be konferencijų, vyksta centre? Žvelgiant komunikacijos aspektu, centras labiau orientuotas į mokslinius tyrimus ar į plačiąją visuomenę?

Konferencijas stengiamės organizuoti kasmet birželio mėnesį – minint Damušio gimtadienį birželio 16-ąją. Dėl pandemijos mūsų planai šiek tiek keitėsi. 2020 m. konferencija „Atminties politika Lietuvoje: tendencijos, iššūkiai ir galimybės“ vyko rugsėjį, o 2021 m. konferenciją „Katalikiškas socialinis mokymas Lietuvoje: istorija ir aktualumas šiandien“ pavyko surengti tik gruodžio mėnesį.

Be konferencijų, organizuojami ir kitokio pobūdžio renginiai – knygų pristatymai, diskusijos, seminarai. Paminėčiau 2021 m. surengtą mokslinį seminarą „1941 m. birželio sukilimas: atminties, istorijos ir politikos sankirtose“. 2020 m. kartu su Ateitininkų federacija organizavome ateitininkų ideologų filosofinius skaitymus. Prisidedame prie Nacionalinėje bibliotekoje rengiamų parodų (rezistencijos, išeivijos tema). Centras turi savo feisbuko paskyrą. Smagu, kad kone kasmet sulaukiame studentų, kurie nori centre atlikti praktiką.

Dar viena centro veikla – edukacijos. Parengtos dvi edukacinės programos „Prieštaringai vertinama 1941 m. vasara“ ir „JAV nepripažinimo politika ir aš“. Tai yra proga moksleiviams nors trumpai papasakoti, kas buvo Damušis.

Manau, ir mokslo tyrimai, ir kita veikla prisideda prie to, kaip centras matomas visuomenėje. Siekiama, kad tarp mokslinių tyrimų ir sklaidos veiklos būtų balansas. Kita vertus, norint visuomenei kalbėti, reikia turėti pagrindą, juo ir tampa moksliniai tyrimai.

Asmeninis klausimas. Kaip Jūsų, Ilona, akiratį praplėtė akademinis domėjimasis Damušių šeimos istorija, Adolfo asmeniu ir patirtis, įgyta darbuojantis centre?

Mano pažintis su Damušių šeima, jų veikla ir intelektiniu paveldu prasidėjo 2003 m., kai ėmiau rinkti medžiagą disertacijai apie Ateitininkų federaciją išeivijoje. Deja, dr. Damušis jau buvo miręs. Jį pažinau iš archyvinių dokumentų, jo tekstų. O su ponia Jadvyga turėjau progų pabendrauti asmeniškai. Galiu padėkoti likimui, kad moksliniai ir darbo interesai suvedė su Damušių šeima. Nepaprastai daug sužinojau ir išmokau.

Na, ir toks nuoširdus pasidalijimas: mūsų šeimos valgiaraštyje ir šiandien yra ponios Jadvygos koldūnai – patiekalas, kurį gaminti išmokau iš jos.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Gediminas Zelvaras

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama