Matomumas kaip savisauga

Antras variantas – panašus namas miesto centre. Namas, kurio šeimininkas gal ir neturi šautuvo, bet yra visos apylinkės įžymybė: jo namuose nuolat visokie renginiai, pobūviai, baltosios vakarienės, gala koncertai ir t. t., ir pan.

Ko gero – jei būtumėte niekdarys – su savo sėbrais nuodugniai apsvarstytumėte galimus laimėjimus ir rizikas. Abu namai panašiai turtingi, tai grobio užteks ir ten, ir ten. Atkrenta. Pirmasis – tas iš vienkiemio – turi šautuvą: aiškus pavojus. Kita vertus – mes gauja: užklupsim nakčia, šautuvą atimsim, ir bai bai. Atkrenta.

O jei neatimsim? – paklausia kažkuris banditų. Tada variantas grobti tą namą miesto centre. Bet ten vėl bičių bitės: o jei įsiveržę užsirausim ant kokio renginio? Be to, jei pavyks apiplėšt tą žymųjį namą – tuoj apie tai mirgės visi portalai, o vietos policija laikys savo garbės reikalu kuo greičiau šią piktadarybę ištirti. Geriau jau rizikuojam ir puolam tą nuošalaus vienkiemio ramų savininką. Kas kad su šautuvu – mes juk gauja, mūsų daug, susitvarkysim.

Užteks. Manau, skaitytojas suprato, kur link suku. Aną savaitę Lietuvoje viešėjo pasaulyje žinomas (man ne) jutuberis ir strymeris IShowSpeed. Tikiu, nuotraukas visi matėte. Buvo šou, buvo programa, viskas buvo filmuojama, nukeliavo į internetą. Šiuo metu – praėjus maždaug savaitei – vaizdo įrašas, kuriame įamžinta IShowSpeed kelionė po Baltiją, peržiūrėtas daugiau nei septynis milijonus kartų. Ir šis skaičius augs.

O kažkas ten fone bumba, kad IShowSpeed vizitas Lietuvai atsiėjo keliasdešimt tūkstančių eurų. Vai vai, kaip iššvaistyti pinigai, geriau kelis automatus nusipirktumėm. Mano kuklia nuomone, tiems, kas organizavo IShowSpeed vizitą Lietuvoje, reikėtų įteikti valstybinius apdovanojimus ir paraginti tęsti veiklą. Kodėl?

Todėl, kad matomumas yra puiki savisauga. Jei Lietuva taptų nuolatine įvairiausių pasaulio įtakotojų, įžymybių, o gal ir tiesiog žinomų keistuolių vizitų vieta, ar tokią šalį apsimokėtų pulti? Ar labai smagu būtų raketomis daužyti valstybę, į kurios skausmą vienaip ar kitaip – gal ir tik dėl patiktukų – sureaguotų gausybė čia kadaise pabuvojusių pasaulinių žvaigždžių?

Mano mintis paprasta – jei Lietuvai pavyktų sukurti savąjį įvaizdį, pavyzdžiui, kaip pasaulinės įvairiausių muzikos festivalių buveinės; jei Lietuvoje pavyktų (žinoma, už didelius pinigus) ilgiau ar trumpiau apgyvendinti kelias dešimtis pasaulinio masto influencerių; jei Lietuva imtųsi organizuoti stambius tarptautinius sporto ir kultūros renginius – tai būtų labai geras žingsnis užtikrinant Lietuvos nacionalinį saugumą.

Nes tokią – matomą ir ryškiai šviečiančią – šalį pulti neapsimoka. Daug lengviau pasirinkti kokį nors tylų, ramų, iš minios išsiskirti nenorintį žmogelį, kuris galbūt ir sukrapštė pinigų šautuvėliui, o bet tačiau mes gauja, mūsų daug, mes susitvarkysim.

Čia jokiu būdu nesakau, kad Lietuva neturėtų skirti pinigų krašto apsaugai. Turi ir daug. Mums reikia gerai paruoštos, puikiai apginkluotos kariuomenės.

Tuo pat sykiu dera suvokti, kad net jei visi mūsų jaunesnieji eiliniai bus rembo ir vairuos po leopardą – nesusitvarkysim vieni. Ne tie kalibrai. Mums reiks pagalbos iš Vakarų. O kad ta pagalba tikrai būtų – mums reikia būti matomiems, žinomiems ir tokiems, apie kuriuos pasaulis turėtų kažkokią nuomonę. Kad ir kaip apie šalį, kurioje nuolat vieši visokie žinomi keistuoliai.

Ir tai jau bus daug geriau negu nieko.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama