Terapija nuo terapijos

Lieka tik stebėtis, kad niekas nesugalvojo, pavyzdžiui, atpalaiduojančios alaus terapijos. Dviejų vaikų tėvas vakare išeidamas iš namų vietoj „Einu po bokalą alaus su vyrais“ galėtų sakyti: „Mes su vaikinais užsirašėme į alaus terapijos grupę. Seansai antradieniais ir ketvirtadieniais nuo pusės devynių iki vienuolikos. Dėl efektyvesnio poveikio kai kurių susitikimų metu būna stebimos futbolo transliacijos. Šiandien einu į pirmą susitikimą. To reikia mano psichikos sveikatai.“

Beje, greita gūglo paieška parodė, kad alaus terapija irgi egzistuoja, bet ji atliekama kiek kitaip, nei galima pagalvoti – mirkstant šilto alaus vonioje.

Tiesa, nenoriu, kad skambėtų, lyg visų aukščiau išvardintų terapijos rūšių atstovus laikyčiau šarlatanais ar išsidirbinėtojais. Kai kurios iš jų – tikrai tiesiog gydymo dalykas. Daugelis jų išties gali turėti raminantį ir dėl to galbūt netgi gydantį poveikį. Gulėjimas šilto alaus vonioje turėtų atpalaiduoti. Tikrai nieko nenusimanau apie raudonos šviesos ar gongo garsų terapiją ir neturiu pagrindo įrodinėti, kad ji nepadaro to, ką skelbia siekianti (o juk paprastai dauguma terapijos rūšių visų pirma žada atsipalaidavimą).

Man atrodo, kad noras viską ir bet ką vadinti terapija yra iš dalies susijęs su miesčionišku noru rimtai atrodyti, iš dalies – su efektyvumo kultu.

Man įdomiau štai kas: pirma, kaip taip nutiko, kad žodis, šiaip jau reiškiantis gydymą (psichoterapija, fizioterapija ir t. t.), staiga tapo žodžiu, kai kuriuose kontekstuose daugmaž reiškiančiu atsipalaidavimą? Ir antra – kaip taip nutinka, kad terapija žmonės ima vadinti tiesiog tai, ką normaliai būtų galima pavadinti poilsiu, pavyzdžiui, vaikščiojimą po mišką arba tapymą? Bent man ne kartą yra tekę išgirsti, kaip žmonės sako: „Plauti indus – man tikra terapija“ arba „Pakalbėjau su broliu – jis mano geriausias psichoterapeutas“.

Jei plauti indus yra tokia gera terapija, tai gal reikėtų surinkti terapijos grupę, kuri suplautų tau indus, ir dar paimti iš jų už tai pinigus? Marko Twaino romane apie Tomą Sojerį yra žymus epizodas, kai berniukui, Tomui Sojeriui, mama liepia dažyti tvorą ir kiti berniukai pradeda pavydėti to užsiėmimo. Jie prašo leisti truputį padažyti tvorą, po to ima mainais už galimybę paimti teptuką siūlyti visokias gerybes – obuolius, aitvarą ir nudvėsusią žiurkę. Jei Markas Twainas būtų rašęs šiandien, turbūt Tomas Sojeris dar ir paaiškintų, kad dažyti tvorą yra atpalaiduojanti, stresą mažinanti, prevenciškai nuo psichikos ir kūno sutrikimų sauganti terapija.

Aišku, aš kabinėjuosi prie žodžių. Žmonės poilsį terapija gali vadinti juokaudami arba tiesiog nesusimąstydami – ir savaime čia nėra nieko blogo. Bet man atrodo, kad noras viską ir bet ką vadinti terapija yra iš dalies susijęs su miesčionišku noru rimtai atrodyti, iš dalies – su efektyvumo kultu. Maždaug taip: jei tu šiaip vaikštai po mišką, tai švaistai laiką. Bet jei tu užsiimi miško terapija arba paaiškini (sau ar kam nors kitam), kad vaikščiojimas miške turi terapinį poveikį ir kad tai yra įrodyta kokiais nors moksliniais tyrimais – tada tu padedi savo psichinei, emocinei, fizinei sveikatai, esi šiuolaikiškas ir atsakingas, sau meilę ir rūpestį rodantis individas.

Pexels.com nuotrauka

Nupiešiau karikatūrą, žinau. Bet turėjau pasakyti tai sau, kovodamas su absurdišku troškimu viską ir visada daryti efektyviai: kai ilsiuosi, noriu daryti dalykus dėl jų pačių. Pavyzdžiui, leisti sau maudytis ežere todėl, kad vanduo maloniai vėsus, ir todėl, kad atsigulus vandenyje gera žiūrėti į dangų, o ne todėl, kad plaukiojimas bus naudingas mano kreivam stuburui. Vaikščiodamas po parką noriu galvoti apie tą įdomų medį ir kada prasidės krepšinio čempionatas, kokio dviračio norėčiau, jei pirkčiau dviratį – arba tylomis pasimelsti. O ne skaičiuoti žingsnius, sudegintas kalorijas ir sekti širdies ritmą.

Ir juo labiau – ne svarstyti, ar tie penkiasdešimt eurų, kuriuos sumokėjau už vaikščiojimo po parką terapiją, tikrai padėjo man pasiekti vidinę ramybę. Kartais vien tokio klausimo užtenka, kad tos ramybės sumažėtų.

Šiaip jau terapija – pavyzdžiui, susitikimai su ergoterapeutu, jei jums prastai juda sąnarys, arba su psichologu, jei kankina nerimo atakos – nebus panaši į poilsį ar atsipalaidavimą. Ji bus daug panašesnė į darbą – veikla, orientuota į tikslą, esantį anapus tos veiklos, gaunama kaip rezultatas ją darant. Taip sodinant bulves gaunamos bulvės, o lankant ergoterapiją išjuda sąnarys. Todėl aš nenoriu pasivaikščiojimą po parką paversti terapija – tai gadintų pasivaikščiojimą, nes reikštų, kad reikia siekti kokių nors kūno ar dvasios būklės pagerėjimų.

Viena iš efektyvaus poilsio paslapčių yra nesistengti ilsėtis efektyviai. Pastangos ir efektyvumo siekis poilsiui tik trukdo. Aš nenoriu poilsio paversti terapija, nes nenoriu poilsio paversti darbu. Gyvenimas, kuriame yra tik darbas ir įvairių rūšių terapinės atsigavimo praktikos – kai dirbi tam, kad galėtum terapintis, ir terapiniesi tam, kad galėtum dirbti – man atrodo kraupus.

Aš ne prieš darbą. Aš netgi už darbą. Bet aš noriu, kad darbas būtų darbas, lavinimasis būtų lavinimasis. Ir poilsis būtų poilsis. Ypač vasarą. Autoriaus pastaba (papildyta 2025 m. liepos 23 d.) Publikavus šį tekstą gavau daug pastabų, kad dailės terapija nėra tiesiog tapymas ar kad miško terapija nėra tiesiog vaikščiojimas po mišką. Skirtingų terapijų metodų aš neišmanau ir nenoriu nieko apie juos pasakyti. Savo mintį siūlyčiau suprasti veikiau taip: bet kuris norintis dabar galėtų surinkti grupę tiesiog tapyti ir pavadinti tai dailės terapija; arba surinkti kompaniją vaikščioti po mišką ir pavadinti tai miško terapija. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Augminas Petronis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama