Malonumo spąstai: ką apie Lietuvą šiandien pasakytų A. Huxley?

Jo garsiajame romane „Puikus naujasis pasaulis“ (Brave New World) nupiešta ateities visuomenė, kurią valdo ne diktatūra, o malonumas. Čia žmonės nebekovoja už tiesą ar laisvę – nes jiems tiesiog gerai gyventi. Jie nuolat linksminami, stimuliuojami, nukreipiami nuo esminių klausimų. Tai pasaulis be skausmo – bet ir be prasmės.

Praėjus beveik šimtmečiui nuo romano pasirodymo, šios įžvalgos skamba keistai pažįstamai. Ar ir mes, Lietuvoje, pamažu neiname tuo keliu, kai svarbiausia tampa jaustis gerai, o ne gyventi teisingai?

Viešojoje erdvėje dominuoja paviršutiniškas, emocijomis grįstas turinys. Artėjant prezidento ir Seimo rinkimams, diskusijos dažnai sukasi apie kandidatų įvaizdį, socialinių tinklų populiarumą, frazių žaismą. Tuo metu strateginiai klausimai – valstybės saugumas, emigracija, regionų tuštėjimas, švietimo reformos – lieka užnugaryje. Politinis gyvenimas tampa spektakliu, ne bendru sprendimų kūrimo procesu.

Net rimtos problemos dažnai paverčiamos simboliniu triukšmu. Ūkininkų protestai – reikšmingas balsas apie kaimo ir žemės ūkio krizę – viešai konkuruoja su traktorių dakarais, kur technika virsta reginio dalimi. Tarp pastangų keisti politiką ir šou elementų atsiranda riba, kurią peržengus visuomenės dėmesys nukrypsta nuo esmės.

Švietime taip pat ryški malonumo logika. Dėstytojų darbo kokybė vertinama studentų emocijomis, ne žinių gyliu ar vertybių ugdymu. Universitetai rizikuoja tapti paslaugų centrais, kur svarbiausia – kad studentui patiktų, o ne kad jis išmoktų atsakingai mąstyti ir gyventi. Ilgainiui taip formuojama karta, kuriai tiesa tampa nebe siekiamybė, bet asmeninės savijautos priedas.

Panašios tendencijos jaučiamos ir maisto kultūroje. Dažnas žmogus renkasi ne tai, kas sveika ir pagaminta atsakingai, bet kas gražu, skanu, patogu. Prekybos centrų lentynose dominuoja perdirbti, spalvoti, greiti produktai. Tikras maistas, reikalaujantis pastangų ir atidumo, dažnai laikomas nepatraukliu. Pasekmės – lėtinės ligos, fizinis ir emocinis nuovargis, nutrūkęs ryšys tarp žmogaus ir gamtos.

Visa tai vyksta ne todėl, kad kas nors iš viršaus taip nurodė. Tai nedaroma per jėgą – veikiau tyliai mums visiems sutinkant. Mes patys, kaip ir A. Huxley pasaulio gyventojai, vis dažniau pasirenkame patogumą vietoj tiesos, trumpalaikį malonumą vietoj ilgalaikės prasmės.

Bet ar tai neišduoda kažko svarbesnio? Kažko, ką galima pavadinti žmogaus sielos alkio forma?

Krikščionybė moko, kad žmogus sukurtas ne patogumui, bet meilei. Ne malonumui, bet prasmės paieškai. Ne šou, bet gyvenimui bendrystėje, kur svarbiausia – atsakomybė, ištikimybė, tarnystė. Žmogus kviečiamas gyventi tiesoje ir gėryje, nešant savo kryžių, o ne ieškant trumpiausio kelio prie savęs.

Todėl šiandienos iššūkiai – ne tik socialiniai ar politiniai. Jie gilesni. Jie dvasiniai.

Kai žmogus neturi atsakymo, kodėl jis gyvena, jis tampa pažeidžiamas. Kai visuomenė neturi bendros vizijos, kam ji egzistuoja, ji pradeda irti. Ir kai valstybė neturi aiškios krypties, ji tampa priklausoma nuo nuotaikų, reitingų bei impulsų. Malonumo kultūra, kaip perspėjo A. Huxley, tampa nauja vergovės forma – ta, kurią sutinkame šypsodamiesi.

Reikia grįžti ne atgal, o prie pamatų. Prie tiesos, kuri nesikeičia. Prie žmogaus orumo, kuris nepriklauso nuo aplodismentų. Prie šeimos, bendruomenės, tikėjimo – tų uolų, ant kurių statoma visuomenė. Mums reikia atnaujinto atsakingumo jausmo – tokio, kuris prasideda nuo savęs, bet siekia bendrojo gėrio. Reikia ugdymo, kuris formuoja ne klientą, o sąžiningą žmogų. Reikia žiniasklaidos, kuri moko atpažinti, kas svarbu. Reikia politikos, kuri tarnauja, o ne dominuoja.

Kitaip tariant, reikia dvasinio atgimimo – tokio, kuris remiasi ne nostalgija, o viltimi. Ir čia krikščionybė gali ir turi tarti žodį. Nes ji kalba apie tai, ką žmogus iš tiesų reiškia. Ji kalba apie meilę, kuri išlaisvina, apie tiesą, kuri gydo, apie tikėjimą, kuris neleidžia pasiduoti.

Šiandien Lietuva turi visas galimybes būti klestinti ne tik ekonomika, bet ir gyva dvasine bendruomene. Turime žmonių, kurie dirba tyliai ir atsakingai, kurie augina šeimas, kuria kultūrą, gina silpnuosius, puoselėja žemę. Turime jaunų žmonių, kurie nori tikrumo. Turime tikėjimo paveldo lobyną. Turime viską, ko reikia norint pradėti iš naujo.

Aldousas Huxley mums paliko perspėjimą, bet ir progą. Progą sustoti ir klausti: ar vis dar esame laisvi, kai viskas aplink ragina mus tik linksmintis, pirkti, gerai jaustis? O gal laisvė prasideda nuo gebėjimo rinktis sunkesnį kelią – tiesos, ištikimybės, atsakomybės kelią?

Dar galime atsibusti. Dar galime keistis. Nes Dievas veikia ne šurmulyje, bet tylume. Ne per triukšmą, bet per sąžinės balsą. Ir jei išgirsime – galėsime vėl kurti Lietuvą ne tik sau, bet ir ateities kartoms.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama