Partizaniška priesaika Trispalvei ir Kryželiui. Lietuvos partizanų kapelionų likimai

Šiemet, minint Lietuvos kariuomenės ordinariato įkūrimo 25-metį ir bent iš dalies, nors ir ne visai tiesiogiai, siejant šį įvykį su Vasario 16-osios ir partizanų Lietuvos kapelionų tęstinumo tradicija, verta prisiminti dvasininkų atstovų – kapelionų – vaidmenį karo sąlygomis, daugiausia dėmesio skiriant partizaninio karo laikotarpiui.

Juk šioje nelygių jėgų dvikovoje itin svarbus buvo ir moralinis, ir dvasinis aspektai. Pokarinėje antisovietinėje rezistencijoje reikšmingą vaidmenį atliko asmenybės, kurios leido formuoti tam tikrą kapelionato tinklą partizaninio karo laikotarpiu. Būtent asmenybės, įvairiapusė jų veikla, likimai ir reikšmė šiandien – svarbiausi šio straipsnio akcentai.

Kapelionato ištakos ir funkcijos

Žvelgiant į platesnį kontekstą, Vakarų civilizacijoje kapelionato reiškinio užuomazgos sietinos bent jau su IV a. Konstantino laikų Romos imperija, kai užsimenama apie specialų rūpinimąsi karių sielovada, o per pusantro tūkstančio metų dvasininkai dar ne kartą atliko labai svarbų vaidmenį – pradedant Karolingų dinastijos laikotarpiu ir baigiant XVI–XVIII a. pavyzdžiais Ispanijoje, Austrijoje ar Šiaurės Italijoje, stiprėjant karo kapelionato įtakai.

Lietuvoje šios institucijos ištakos sietinos bent jau su XIX a. sukilimais. Žinoma, kad bent keli Vilniaus bernardinų bažnyčios kunigai, vienuoliai kaip karo kapelionai dalyvavo 1831 m. sukilime. Dar daugiau jų prisidėjo rengiant 1863-iųjų sukilimą, vėliau kapelionai buvo tremti, kalinti cariniuose kalėjimuose.

1918–1940 m. Lietuvos kariuomenės vyriausieji kapelionai buvo iškilūs ir nusipelnę Lietuvai kunigai – visuomenės ir kultūros veikėjas Antanas Palubinskas, Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas, vėliau šias pareigas perėmė kunigas, poetas ir rašytojas, žinomas visuomenės veikėjas Adolfas Sabaliauskas, o 1940 m. į vyriausiojo kapeliono pareigas buvo paskirtas vyskupas Teofilius Matulionis.

Be to, Vasario 16-osios Lietuvos kariuomenėje po vieną karo kapelioną turėjo ir kitos konfesijos – žydai, stačiatikiai, evangelikai reformatai, evangelikai liuteronai, sentikiai. Karo kapelionų svarbą kariuomenėje liudijo faktas, kad po okupacijos sovietai iškart panaikino šią instituciją, o visi karo kapelionai buvo atleisti iš tarnybos.

Juozo Lukšos-Daumanto knygoje „Partizanai už geležinės uždangos“ apibrėžiamos pagrindinės partizanų apygardos kapelionų funkcijos ir atskleidžiamas įvairiapusis jų veikimo pobūdis: kapelionai ne tik organizavo ir tvarkė tikybos reikalus, atliko apeigas tarp partizanų, bet ir rūpinosi nukentėjusių kovotojų šeimų, kalinių, tremtinių globa ir turėjo sprendžiamąjį balsą svarstant šiuos klausimus.

Vis dėlto šios J. Lukšos-Daumanto knygoje išvardytos kapelionų funkcijos atspindėjo tik dalį jų. Kai kurie tiesiogiai dalyvavo kovos veiksmuose. Puikus to pavyzdys – Tauro apygardos kapelionas 1946–1947 m. Justinas Lelešius-Grafas. Šis slapyvardis buvo pasirinktas brolio Antano, kuris, kaip ir daugelis Lelešių giminės atstovų, buvo ištremtas, garbei – pastarasis juokaudamas teigdavo, kad yra grafas San de Briego de Brieči iš Kantiabrijos kalnų.

Minėtoje knygoje aprašytas epizodas, kaip kapelionas J. Lelešius-Grafas laiko Mišias prie skubiai parengto altoriaus, o jo automatas „kabojo čia pat netoli altoriaus ant eglės šakų“.

Pirmojo Tauro apygardos štabo pareigūnų priesaika. Iš kairės stovi: Jonas Pileckis-Brokas, apygardos vadas Leonas Taunys-Kovas, apygardos kapelionas Antanas Ylius-Vilkas, Albinas Ratkelis-Oželis ir Vytauto rinktinės vadas Vytautas (Vitalius) Gavėnas-Vampyras. Skardupių klebonija (Marijampolės vlsč.), 1945 m. liepos 19 d. LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotrauka

Tauro apygarda buvo žymi dėl partizanų kapelionų

J. Lelešius-Grafas savo dienoraštyje, kuriame atsispindėjo 1946 m. balandžio–1947 m. rugpjūčio įvykiai, nevengė minėti ir nemalonių partizaninio karo kasdienybės problemų.

Kapelionas griežtai smerkė girtavimą, vandalizmą, neatsargų elgesį; reikalavo drausmės, sąžiningumo ir blaivumo, kad „partizanas liktų taurus Lietuvos laisvės kovotojas“. Dienoraštyje aptardamas tragišką Sakalo kuopos likimą jis rašė: „[...] mūsų organizacijai kas kas, bet degtinė atnešė didžiausias nelaimes, pareikalavo iš mūsų didelių aukų, kurios krito vien dėl degtinės. Daug vyrų šiandien stovėtų su ginklu rankoje tautos sargyboje, jeigu degtinė iš jų rankų nebūtų išplėšusi ginklo. Kaip gaila, kad pačioje jaunystėje jie žuvo vien dėl to, kad nebuvo atsargūs.“

Įsimintinas dar vienas epizodas, kai kunigas buvo nuvestas mirštančiam komunistui suteikti paskutinius sakramentus. Kapelionas, žmonėms kalbant, kad jis yra to nevertas bolševikas, atsakė: „Jis žmogus, ir ne mes jį teiskime, jį teis Dievas.“

Lokaliu, geografiniu žvilgsniu Tauro apygarda buvo žymi dėl partizanų kapelionų. Greta J. Lelešiaus-Grafo būtina paminėti Antano Yliaus-Vilko indėlį. 1945 m. rugpjūčio 15 d. Skardupių klebonijoje vyko štabo narių ir partizanų grupių atstovų pasitarimas, jo metu buvo įkurta Tauro apygarda, o vienas apygardos steigėjų buvo šis kapelionas.

Kunigas A. Ylius-Vilkas rašė: „Kaip valgant ir geriant kyla apetitas, taip ir mums, pradėjus veikti, atsirado noras ne tik veikti, bet ir plėstis. Mes greitai pastebėjom, kad apylinkės ribos mums per siauros. Juk ir kiti lietuviai yra mūsų broliai... Kodėl juos turime palikti likimo valiai? Nutarėme kurti apygardą.“

Be to, Tauro apygardos kapelionas ir kitais įvairiais būdais stengėsi padėti rengiant pasipriešinimą sovietiniam režimui, buvo laikraščio „Laisvės žvalgas“ organizatorius, su kitais įsteigė Lietuvos išlaisvinimo komitetą.

Spausdinant partizanų spaudą prisidėjo ir Didžiosios Kovos apygardos kapelionas Liudvikas Puzonas. Kapelionas klebonijoje saugojo Didžiosios Kovos rinktinės archyvą, laikė ginklus, teikė sakramentus, klausė partizanų išpažinčių, o Čiobiškio kapinėse slapta palaidojo apygardos vado Jono Misiūno-Žalio Velnio žmoną partizanę Oną Misiūnienę, žuvusią 1945 m. vasarį per susirėmimą apygardos štabe Čiobiškyje.

Nereikėtų pamiršti ir to, kad nacių okupacijos laikotarpiu L. Puzonas patarė lietuviams nestoti į SS legionus, jo pastangomis nuo nacių buvo išgelbėta žydė Estera Elinaitė.

Viena aktyviausių antisovietinio pasipriešinimo vietų buvo Pietų Lietuvos sritis, Dainavos apygarda. Čia aktyviai veikė kapelionas ryšininkas Zigmas Neciunskas-Elytė. Bene ryškiausias jo veiklos momentas susijęs su Nedzingės klebonija, kurioje kapelionas slėpė Adolfą Ramanauską-Vanagą – čia, Nedzingėje, vienas ryškiausių partizanų vadų kartu su kitais davė partizanišką priesaiką.

Šios priesaikos dvasią geriausiai atspindėjo pats A. Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose: „Prieš altorių buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas. Kunigas pusbalsiu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą. Mes, iškėlę dešines, tyliai kartojome priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti pradėtą kovą prieš okupantą, kuris, pamynęs po kojomis visus Dievo ir žmogaus įstatymus, negailestingai naikina visa, kas yra šventa, kilnu ir brangu. Aš priėjau pirmas. Pabučiavau kryželį, trispalvę ir ginklą. Tą pat padarė visi vyrai. Po to kunigas dar pasakė keletą prasmingų žodžių, tuo ir baigėsi šis iškilmingas aktas. Padėkojom dvasininkams, ir netrukus vėl atsidūrėm Noškūnų miško prieglobstyje...“

Kunigas Zigmas Neciunskas-Elytė tuokia jaunavedžių porą. Šalia jo – jaunavedžiai Genė ir Valentinas Sabulioniai. Krasnojarsko kr., 1958 m. birželio 29 d. LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotrauka

Gausybė kunigų verbavimo atvejų

Toje pačioje klebonijos palėpėje įrengtoje slėptuvėje būdavo slaugomi sužeisti ir kiti partizanai, prisiglausdavo tokie žymūs vadai kaip Juozas Vitkus-Kazimieraitis.

Partizanų kapelionatas taip pat atliko tam tikrą propagandinį vaidmenį skleidžiant žinią apie laisvės kovotojų nepriklausomos Lietuvos siekį. Be minėtos partizaniškos spaudos, pasitaikydavo net atvejų, kai buvo siekiama atkreipti ir tarptautinės bendruomenės dėmesį.

Bene ryškiausias pavyzdys – Juozas Stankūnas, kuris buvo Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (kuris, nors ir buvo bandytas sovietinių struktūrų su Juozu Markuliu priešakyje iš vidaus suardyti, galiausiai tarsi transformavosi į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį) vyriausiasis kapelionas, o ši platforma netgi leido parašyti laišką popiežiui Pijui XII. J. Stankūno laiškas rodė mėginimą mobilizuoti Vakarų Bažnyčios paramą Lietuvos nepriklausomybės bylai.

Ko gero, nepakankamai įvertintas ir partizanų kapelionų kaip tam tikro informacijos šaltinio, ryšių su visuomene, žmonių pasitikėjimo jais svarbos veiksnys. Juk po kiekvienų Mišių, net išpažinčių metu galėjo sklisti tam tikra svarbi, su antisovietiniu pogrindžiu susijusi informacija. Tą puikiai suprato ir sovietinės saugumo struktūros. Todėl kunigai buvo vieni didžiausių okupacinio režimo verbavimo taikinių. Vis dėlto daugelis žmonių jiems patikėdavo slapčiausias paslaptis.

Tad nenuostabu, kad kunigų verbavimo atvejų visoje Lietuvoje buvo gausybė, tačiau čekistams gana retai pavykdavo pasiekti norimus rezultatus. Buvo ir išimčių, kurios tik patvirtindavo šią taisyklę.

Turbūt vienas žymiausių atvejų buvo Biržų rajone. 1951 m. spalio 12 d. Vabalninko rajono Janušiškio miške klausyti grupės partizanų išpažinčių atvyko kunigas Antanas Valantinas, kuris iš tikrųjų buvo MGB agentas Tupėnas. Jis apnuodijo partizanus čekistų duotu vynu. Užmigę vyrai buvo suimti. Tarp jų – bene visa Pilėnų tėvūnijos štabo vadovybė. Kitą dieną tame pačiame miške buvo nušauti dar du partizanai, o visi suimtieji nuteisti mirties bausme.

J. Lelešių-Grafą sovietai taip pat bandė verbuoti. Kai nepavyko, siekė diskredituoti tarp pačių partizanų: skleidė gandus, neva jis skundžia. Tikėjosi, kad partizanai jį pašalins. Dezinformacinis elementas šio partizanų kapeliono atžvilgiu vėliau akivaizdžiai atsispindės ir formuojant neigiamą „banditų“ įvaizdį tokiose sovietinėse vadinamosiose dokumentinėse apybraižose kaip „Vanagai iš anapus“. Žinoma, visa tai negalėjo nepaliesti ir J. Lelešiaus-Grafo aplinkos: be jau minėtų tremčių, nukentėjo ir jo brolis Kazimieras – buvo atleistas iš mokytojo pareigų Kauno jėzuitų gimnazijoje.

Ne ką mažiau okupacijos metais įvairioje spaudoje, kine ir kitomis priemonėmis buvo bandoma šmeižti Tauro apygardos kapelioną A. Ylių-Vilką. Tiesa, ši šmeižto akcija vėliau kiek aprimo, kai jis laiške LSSR prokurorui pagrasino dėl šios priežasties viešai susideginti. 

Tragiška lemtis

Laisvės kovos kelio pasirinkimas turėjo savo kainą, todėl itin svarbu išnagrinėti Lietuvos partizanų kapelionų likimus.

Tragišką partizanų ir tarp jų buvusių dvasininkų lemtį taikliai iliustravo ir šie J. Lelešiaus-Grafo dienoraštyje įrašyti pranašiški žodžiai: „Kelsis Lietuva, – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas, – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins, – mums bus skaudu.“

Vieni partizanai žuvo per kautynes su čekistais – pats J. Lelešius-Grafas 1947 m. rugsėjo 24 d. žuvo kartu su kovos broliais iš Birutės rinktinės štabo, išdavus ir apsupus Veiverių apylinkėse esantį bunkerį. Dar prieš tai garsiajame Raišupio mūšyje žuvo ir kapeliono brolis.

Daugelis partizanų kapelionų buvo suimti ir kalinti, ištremti. A. Ylius-Vilkas 1945 m. rudenį buvo suimtas sovietinio saugumo ir iki 1956 m. kalintas Archangelsko, Vorkutos, Karagandos lageriuose.

Z. Neciunskas-Elytė dešimt metų praleido tremtyje Sibire, L. Puzonas buvo suimtas 1946 m. vasarį ir Karo tribunolo nuteistas dešimčiai metų lagerio bei penkeriems metams tremties; kalintas Steplage, Intos lageryje, Abezėje, nuo 1955 m. buvo tremtyje Troicko Pečiorske, Uchtoje. Paleistas 1958 m. lapkritį grįžo į Lietuvą. 1959–1970 m. buvo įvairių sovietų okupuotos Lietuvos miestelių ir kaimų klebonas. J. Stankūnas dar 1947 m. buvo valdžios verčiamas steigti „Lietuvos tautinę bažnyčią“, dėl to net dukart vežtas į Maskvą, bet neįkalbėtas. Todėl jis buvo persekiojamas, kelis mėnesius slapstėsi, bet 1947 m. spalio 2 d. areštuotas. 1948 m. liepos 21 d. už kontrrevoliucinę veiklą ir propagandą buvo nuteistas 25 metams lagerio ir penkeriems metams tremties. Išvežtas į Karagandos (Kazachstanas) lagerius. 1948–1951 m. J. Stankūnas dirbo Žezkazgano vario kasyklų šachtose, 1951–1956 m. – statybose. 1956 m. nusilpusios sveikatos jis buvo išleistas į laisvę ir grįžo į Lietuvą. 1956 m. buvo Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčios vikaras, bet valdžios netrukus išvarytas iš Kauno.

Išskirtinis Algirdo Mociaus atvejis. Su broliu Juozu jis platino partizanišką spaudą, 1945 m. birželį buvo suimtas ir kalėjo Komijoje bei Mordovijoje. Vėliau rezistencinę veiklą pakeitė kitokio pobūdžio veikla, akcijomis – pavyzdžiui, su Eucharistijos bičiulių sąjūdžiu, A. Mocius kelis kartus basas nešė kryžių į Kryžių kalną.

Klebonas Liudvikas Puzonas su ką tik sutuoktomis tremtinių poromis. Pečioros r., Komijos ASSR, 1956–1957 m. LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotrauka

Iš kur sėmėsi tvirtybės?

Galiausiai galima iškelti esminį klausimą: kokie buvo šių laisvės kovotojų stiprybės šaltiniai?

Žinoma, pateikti visapusišką atsakymą gana sudėtinga, galime užčiuopti tik keletą atrodančių pagrindinių šio reiškinio dėmenų. Vis dėlto dvasinis, tikėjimo, transcendentinis elementas formavo tam tikrus kertinius moralės, etikos pagrindus ramia sąžine būti kovos už laisvę pusėje ir nebijoti. Be to, tam tikras stiprybės užtaisas glūdėjo dar visai neseniai gyvavusios nepriklausomos Vasario 16-osios Lietuvos atmintyje.

Remiantis Birutės rinktinės štabo bunkerio ryšininko, partizanų rėmėjo Vytauto Daunoro pasakojimu, įsimintinas vienas momentas apie J. Lelešių-Grafą. Šis apsilankė pas jį kartu su Juozu Lukša-Daumantu vilkėdamas nepriklausomos Lietuvos laikų karo kapeliono uniformą, „stovėjo stalas, apdengtas lietuviška trispalve, ant jo kryžius. (...) Po to daviau partizanišką priesaiką. (...) Peržegnojo, palaimino. Pabučiavau kryžių ir vėliavą.“

Šis nedidelis momentas tikrai nebuvo atsitiktinis. Juk daugelis šio straipsnio herojų baigė ar bent jau įstojo į kunigų seminariją, formavo savo vertybinį, vidinį pasaulį dar Vasario 16-osios Lietuvoje. Pavyzdžiui, A. Ylius-Vilkas 1934 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, Z. Neciunskas-Elytė 1939 m. baigė Kauno kunigų seminariją, L. Puzonas ir J. Stankūnas taip pat baigė tą pačią kunigų seminariją.

Visa tai sudarė stiprų dvasinį ir moralinį pagrindą – okupaciniam režimui jo nepavyko sugriauti: nepaisant nepavydėtinų tremties sąlygų, čia kunigai tęsė sielovadą. Likę nuotraukų su tolimojoje tremtyje švenčiamomis krikštynomis, vedybomis. Tai buvo tarsi nebyli, bet ori pergalė prieš amoralią sovietų vykdytą politiką.

Taigi, partizanų kapelionų veikla, puikiai suprantant esamą riziką ir patiriant tragiškų pasekmių, buvo svarbus įvairiapusis indėlis į Lietuvos laisvės kovų istoriją.

Šios kovos prasmę liudija ir tai, kad ir šiandien galime minėti šios idėjos tęstinumą, prisimindami prieš 35 metus atkurtą Lietuvos kariuomenės kapelionato instituciją, ir galbūt net galime kalbėti apie tam tikrą 1990 m. Kovo 11-osios Lietuvos kapelionų kartą.

Kitas veiksnys, kuris verčia susimąstyti apie šio primiršto reiškinio aktualumą, yra už savo laisvę kovojančios Ukrainos pavyzdys. Karas vėl išryškino dvasinio, mobilizuojančio tikėjimo aspekto, kaip stiprinančio žmogaus pasiryžimą ramsčio, svarbą.

Žinoma, nesuvaldžius šio proceso arba politinei valdžiai juo pernelyg piktnaudžiaujant, tai gali tapti ir tam tikru instrumentalizmo įrankiu, kartu ciniškai pateisinant, legitimuojant ir tam tikrus (geo)politinius interesus, kaip tai daroma Rusijoje. Vis dėlto istorija rodo, kad dvasinis, moralinis ir motyvacinis aspektai buvo, yra ir greičiausiai išliks labai svarbūs visai, Timothy Snyderio žodžiais, kruvinųjų žemių Vidurio Rytų Europai ir jos tautų kovoje už laisvę.

Tai suteikė stiprybės ir Lietuvos girių paunksnėje priesaikas davusiems partizanams. Šios priesaikos žodžius įkvėpė Trispalvė ir Kryželis.

Leonardas Augustis yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyriaus muziejininkas.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Leonardas Augustis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama