Mokyklos rūpestis – kas mokys vaikus?

Grėsmė. Klaipėdos mieste liepos mėnesį Užimtumo tarnyboje matematikos mokytojų ieškojo devynios mokyklos, lietuvių kalbos mokytojų – aštuonios, taip pat trūko trijų chemijos, dviejų fizikos, o ir pradinių klasių, geografijos, istorijos, informacinių technologijų, užsienio kalbų ir kitų mokytojų. Susidaro įspūdis, kad neilgai trukus gali iš tiesų nelikti kam mokyti.

Priemonės, iki šiol taikytos mokytojų rengimui stiprinti, nėra efektyvios, nes paruošti specialistai dažnu atveju neateina dirbti į mokyklą. Jauni žmonės nebenori eiti į sritį, kuri suvokiama kaip nesėkminga, visuomenei pristatoma kaip negebanti spręsti savo problemų, neverta pagarbos.

Toks vaizdas nėra teisingas. Mokykloje yra visko – ir sėkmių, ir problemų. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad mūsų ugdymo rezultatai laikosi apie šalių lentelės vidurį, o neretai aplenkia netgi išgirtus lyderius.

Tai kodėl toks dramatiškas mokyklos įvaizdis? Pažvelkime giliau. Kas sudaro mokyklos realybę, lemiančią mokytojų savijautą?

Mokytojai. Dirba sunkų, tačiau labai prasmingą darbą. Mokytojų darbo esmė – paskatinti mokinius mokytis, tyrinėti, atrasti, galvoti. Nuolatos reikia balansuoti tarp sudominimo, motyvavimo, nukreipimo ir spaudimo, savo valios primetimo.

Mokymasis, žinia – ne tik malonumas. Todėl mokytojo darbo rezultatas ne visuomet atitinka lūkesčius.

Vienus pedagogus šis neatitikimas skatina ieškoti, tobulėti, mėginti susikalbėti, taikyti efektyvius metodus. Kitiems norimo rezultato nebuvimas sukelia pyktį ir nepasitenkinimą. Dauguma mokytojų dirba daugiau nei vienu etatu. Taigi per dieną veda po 6–7 pamokas. Tai lemia nuovargį, kartais – perdegimą. Šie du šešėliai yra didžiausi kūrybingumo, pasitenkinimo savo darbu, pozityvumo priešai.

Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka

Kankina mokytojus ir biurokratija, ne visuomet prasmingos reformos ir naujovės. Visgi būtent mokytojų dėka didžioji dauguma Lietuvos mokyklų sugeba išlaikyti gerą ugdymo lygį nesibaigiančių permainų ir reformų kontekste. Nuveikto prasmingo darbo pojūtis leidžia išeinant atostogų šypsotis ir grįžti į klases po vasaros atostogų.

Mokiniai. Prieš atostogas džiugiai išsiblaškę, mintimis jau ne mokykloje. Ugdymo proceso sugriuvimas birželį organizuojant egzaminus ir imituojant ugdymą atpalaiduoja nuo pastangų ir atsakomybės, nes tos atsakomybės mažai lieka pačiame mokymo organizavime. Tačiau per mokslo metus dauguma mokinių prisitaiko prie mokyklos tvarkų, mokytojų reikalavimų ir mokosi. Svarbu, kad mokinys ugdymo procese patirtų sėkmę. Tuomet mokymasis vyksta noriai, turint motyvaciją, džiaugiantis pasiektu rezultatu.

Jei sėkmės dėl vienų ar kitų priežasčių nepatiriama – nusiviliama. Dalyku, mokytoju, mokykla.

Tėvai. Ar sugeba adekvačiai vertinti vaikų ugdymą, būti jo partneriais? Nuolat besirūpinantys ugdymo rezultatais, jautriai vertinantys mokinių pasiekimus, pažangą, besidžiaugiantys jų kūrybiniais darbais, neretai sureikšminantys dirbtinai sukeltas problemas. Pavyzdžiui, matematikos mokymo svarbą, iškeltą virš kitų dalykų, turtingo mokyklos gyvenimo, mokinio asmenybės ugdymo, kompetencijų svarbos.

Jei rezultatai neatitinka lūkesčių, mokykla dažnai sulaukia priekaištų, skundų. Lyg ugdymas būtų paslauga kaip kirpykloje ar siuvykloje, kur gali gauti tiksliai pageidaujamą produktą.

Vertybinė ugdymo pusė dažnai pasitraukia už dėmesio ribų. O be reikalo. Nes gilesni ugdymo rezultatai, pasireiškiantys asmeninėmis savybėmis, ir lemia sėkmę gyvenime. Švietimo įstatymas teigia, kad švietimas – tai asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Taigi ugdymą derėtų suprasti ne kaip paslaugą, o kaip bendrą žmogaus ir valstybės ateities kūrybą, prie kurios kiekvienas turi prisidėti pagal išgales siekdamas geriausio rezultato.

Ugdymo turinys. Jis atnaujintas. Ar į gera? Mūsų pasaulis nuolatos ir labai greitai kinta, taigi logiška, kad kinta ir ugdymo turinys. Svarbu kaip, kokiu būdu ta kaita vykta. Gyvenime pokyčiai vyksta nuolat, laipsniškai, nors ir labai dideliu greičiu. Tuo tarpu ugdymo turinys atnaujintas visas iš karto. Visos atnaujintos ugdymo programos patvirtintos vienu metu. Visiems dalykams, visoms klasėms kartu.

Nenuostabu, kad tokio pokyčio nepajėgta suvaldyti. Mokyklas ir mokytojus ištiko šokas dėl informacijos gausos ir priemonių stygiaus. Trūko ir tebetrūksta vadovėlių. Norėjosi tikėti, kad naujosios programos leis mokytojams dirbti sklandžiau, patogiau, turinys bus išdėstytas atsižvelgiant į mokytojo ir mokinių galimybes. Tačiau taip nenutiko.

Programų kūrėjų noras maksimaliai pripildyti programas žinių ir turinio lėmė, kad atnaujintos ugdymo programos ne sumažino ar optimizavo mokymosi krūvį, bet jį padidino. Idėja pradžioje buvo kurti kompetencijomis grįstą ugdymo turinį. Tikėjomės naujos, humaniškesnės ugdymo turinio versijos, padedančios kreipti žvilgsnį į mokinio asmenybę, jo gebėjimų, asmens savybių, įvardintų kompetencijomis, kūrimą. Deja, kompetencijoms ugdyti mokytojams nelieka nei laiko, nei jėgų.

Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka

Vertinimas. Ar vertiname tai, ką norime ugdyti? Ugdymo turinį pakreipus kompetencijų link, mokykloje turėjo atsirasti ir kompetencijas skatinantis vertinimas. Tai formuojamasis vertinimas, kai turėtų būti žiūrima ne į baigtinį išmokimo ar įgytų įgūdžių rezultatą, bet į procesą, nukreipiant mokinius tinkama linkme. Tai kaip mokinio ir mokytojo bendradarbiavimo forma ugdymo kelyje siekiant geriausio rezultato.

Ši vertinimo forma kol kas kelią į mokyklą skinasi sunkokai. Pasilikti prie įprastų vertinimo būdų paprasčiau. Tuo tarpu apibendrinamasis vertinimas, kuris fiksuoja ugdymo rezultatą tam tikrame etape, yra labiausiai paplitęs, tačiau kelia ir daugiau klausimų bei emocijų. Jis apima paprastus kontrolinius darbus baigus temą, bet taip pat ir išorinius vertinimus – NMPP, t. y. nacionalinius mokinių pasiekimų patikrinimus, PUPP – pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimus, ir baigiamuosius egzaminus – valstybinius ir mokyklinius.

Problema ta, kad šie patikrinimai savo turiniu iš esmės neatitinka ugdymo tikslų, keliamų Švietimo įstatyme, naujosiose ugdymo programose, geros mokyklos koncepcijoje. Vietoj asmenybės ūgties, asmens kultūros brandos, kompetencijų raiškos dažniausiai tikrinama mokinių atmintis, žinios, gebėjimai atlikti vienas ar kitas užduotis.

Kadangi ugdyme galioja dėsnis – ką vertiname, tą ir ugdome, tai mokytojai pastangas dažniausiai kreipia pasiruošti egzaminams, o ne gilesniems, su asmenybės augimu susijusiems ugdymo tikslams. Pedagoginė bendruomenė jau seniai atkreipia dėmesį į egzaminų turinio ir organizavimo bei ugdymo tikslų neatitikimus. Tai skaudžiai atskleidė ir šių metų egzaminų sesija.

Technologijos. Ar technologijos padeda siekti ugdymo tikslų? Technologijų atėjimas į ugdymą neišvengiamas, tai šiuolaikinio pasaulio evoliucijos rezultatas. Vis daugiau išorinių patikrinimų, vertinimų, egzaminų keliasi į virtualiąją erdvę. Klausimas – kaip tai dera su išsikeltais žmogiškaisiais švietimo tikslais?

Stebime paradoksą: technologijos, skirtos žmogaus gyvenimui palengvinti, užgožia pačią žmogiškumo esmę, nustelbdamos emocijų, dvasinę sritį, pasiglemždamos kultūrines erdves. Technologijos mokyklos gyvenime virtualiu pasauliu pakeičia gyvą, betarpišką bendravimą. Neretai pakoreguoja ir egzaminų, patikrinimų rezultatus, nes ugdymo procese užduotys atliekamos popieriuje, ne ekrane.

Įtraukusis ugdymas. Greta atnaujinto ugdymo turinio ir brandos egzaminų išskaidymo į dvi dalis, įtraukusis ugdymas praeitais mokslo metais mokykloms kėlė daug streso ir emocijų. Idėja skamba labai gražiai. Ugdymas turėtų sudaryti palankias sąlygas kiekvienam mokiniui ugdytis pagal savo poreikius ir galimybes bendrojo ugdymo mokyklose, užtikrinant švietimo pagalbą, lygias galimybes ir ugdymosi prieinamumą (Įtraukties principo įgyvendinimo gairės, NŠA).

Kol kas aiškiai deklaruojama tik šio nuostato pirmoji dalis: bendrojo ugdymo mokyklose turi mokytis ir specialiųjų poreikių turintys vaikai. Tačiau pamirštamas kitas gairių nuostatas: užtikrinti švietimo pagalbą pagal vaiko poreikius. Kartais specialiųjų poreikių vaikams reikia ne tik pedagoginės, psichologinės, bet ir medicininės pagalbos.

Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka

Ar mokyklos turi galimybę visiems specialiųjų poreikių vaikams suteikti reikiamą pagalbą? Vienareikšmiškai ne. Mokyklose nėra reikiamą kvalifikaciją turinčių specialistų, mokytojo ir mokinio pagalbininkai neturi reikiamos kvalifikacijos šią pagalbą suteikti. Jei klasėje atsiranda vienas ar keli vaikai, turintys elgesio ar emocinių sutrikimų, dažnu atveju išderinamas visos klasės ugdymas, ir savo teisėtų poreikių kokybiškai negali patenkinti visi klasės mokiniai. Kaltas lieka mokytojas. Bet ar tikrai?

Medijos. Žiniasklaida, medijos atlieka svarbų vaidmenį ne tik informuojant visuomenę apie švietimo padėtį, bet ir formuojant mokyklos ir visuomenės santykį. Jau tapo įprasta, kad informacinių portalų puslapiuose mirga skambios, aštrios temos.

Prieš keletą metų atlikta nedidelė žiniasklaidos temų apie švietimą apžvalga atskleidė vaizdą, kuriame dominavo smurtas, narkotikai, mokytojų klaidos, nesėkmės, taigi pasižvalgęs galėjai susidaryti įspūdį, kad mokykla – tikra nelaimių vieta.

Šiandienos antraštėse matome mažiau temų apie smurtą, narkotikus, mokytojų klaidas ar nesėkmes. Pasitaikanti kritika dažniau krypsta Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Nacionalinės švietimo agentūros pusėn dėl egzaminų sesijos organizavimo, egzaminų rezultatų koregavimo. Publikacijose daugiau probleminių klausimų analizės, pasidžiaugimo laimėjimais, apdovanojimais, ateities prognozių. Tai džiugus pokytis.

Mokyklos pasaulis didelis ir įvairus. Jame daug visko – sėkmių, laimėjimų, problemų, skaudulių. Būtų puiku, jei medijų informacija padėtų formuotis mokyklos ir visuomenės tarpusavio supratimui.

Savarankiškumas. Viename iš „Mokytojų santaros“ renginių filosofas Naglis Kardelis iškėlė mokytojo laisvės problemą. Filosofo nuomone, mokytojas negali dirbti tik pagal kažkieno sukurtą algoritmą, kaip veikia dirbtinis intelektas. Tuomet mokytojas tampa tik kažkieno valios vykdytoju, neturėdamas savo minčių, idėjų, todėl negali auginti laisvos asmenybės. Ugdo vėlgi tokį patį vykdytoją.

Filosofo teigimu, mokytojo profesija susijusi su pašaukimu, kaip ir gydytojo ar dvasininko. Pašaukimas priklauso nuo prasmės pajautimo. Mokytojas gali dirbti iš visos širdies tuomet, kai jis mato šio darbo prasmę. Žmogus gali aukotis tik dėl tokių dalykų, kurie jį patį pranoksta. Todėl labai svarbu mokykloje atgaivinti mokytojo darbo prasmės pojūtį, suteikiant jam galimybę būti pačiu savimi, o ne funkcijos vykdytoju. Kiekgi laisvės turi mokytojas, dirbantis šiuolaikinėje mokykloje?

Taip, jis gali pasirinkti ugdymo metodus, bendravimo būdą su mokiniais. Tačiau visa tai galima tik griežtai paisant programomis numatyto ugdymo turinio, kurį lydi egzaminai ir išoriniai patikrinimai.

Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka

Naujosiose ugdymo programose teigiama, kad mokytojas gali 20 procentų ugdymo turinio parinkti savo nuožiūra. Puiki galimybė. Tačiau kiek mokytojų pajėgia ja pasinaudoti? Stebint ugdymo procesą matosi, kad mokytojai sunkiai spėja išeiti privalomą ugdymo turinį, kuris tikrinamas egzaminais, PUPP ir NMPP. Jausmas kaip ilgos distancijos bėgimo varžybose: nubėgsim ar ne? Suspėsim ar ne?

Žvilgsnis į ateitį. Ar įmanomas vienas protingas ir teisingas sprendimas, galintis pagerinti mokytojams savijautą? Kad sprendimų reikia, akivaizdu, nes artėja laikas, kai gali nelikti kam mokyti. Nuojauta sako, kad sprendimai glūdi kažkur per vidurį tarp tikslų, gairių, direktyvų brėžimo iš viršaus ir mokytojų, tėvų, mokinių bendruomenės balso iš apačios girdėjimo.

Kalbėjimasis, girdėjimas, dialogas, bendras sprendimų ieškojimas galėtų būti kelias į teigiamus pokyčius mokykloje. Ne dialogo imitavimas. Ne žinojimo autonomija. Karštligiškas reformų kelias sukėlė švietimo bendruomenės nepasitenkinimo bangas ir tik pablogino mokytojams savijautą.

Mokytojo darbą iš kitų profesijų išskiria pirmiausia jo prasmingumas. Būtent šis, vertybinis, mokytojo darbo aspektas dažnai pamirštamas. Jį užgožia per didelės darbų apimtys, nerealistiški uždaviniai ir lūkesčiai, nepagrįsti kaltinimai, biurokratija.

Būtent prasmės paieškos, kūrybinio darbo galimybė turėtų atvesti mokytoją į mokyklą. Atlyginimo klausimas nėra pats svarbiausias. Mokinius motyvuoja jų sėkmės pastebėjimas, pagyrimas, paskatinimas. Ta pati taisyklė tinka ir mokytojams. Turime matyti jų darbo prasmę ir sėkmę, ne tik problemas ir nesėkmes. Mokytojai turi grįžti į mokyklą.

Arvydas Girdzijauskas yra Klaipėdos Vydūno gimnazijos direktorius.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Arvydas Girdzijauskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama