Bažnyčios socialinio mokymo specialistė E. Šiaudvytienė: „Integralioji ekologija neleidžia likti paviršiuje“

Turtinga akademinė jos patirtis ir tai, kaip pavyksta sujungti tiek socialinius mokslus, tiek filosofiją, tiek teologiją bei studijas ne bet kur, o Popiežiškajame šv. Tomo Akviniečio universitete, daro ją pavyzdžiu, koks plačiai mąstantis, mokantis sieti skirtingų sričių kompetencijas ir duomenis turi būti katalikas, pretenduojantis pasakyti, ko atidžiai klausytų išsilavinęs sekuliarus žmogus.

E. Šiaudvytienę tad ir kalbiname apie gyvenimo kelią, plačius akademinius interesus ir tai, kodėl Laudato si’ šiandien turėtų sulaukti išskirtinio mūsų dėmesio.

Gerbiamoji Elena, nepaprasta Jus pristatyti kaip mokslininkę. Esate ir socialinių mokslų atstovė, dėstote politikos mokslus LCC tarptautiniame universitete, esate studijavusi katalikų teologiją, tiriate Bažnyčios socialinį mokymą. Studijavote ir Lietuvoje, Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, ir Romos Popiežiškajame šv. Tomo Akviniečio universitete. Iš kur tokia įvairovė? Ir koks būtų pagrindinis Jūsų tyrimų laukas, sujungiantis skirtingas sritis?

Išties mano akademinis kelias apėmė įvairias disciplinas – nuo filosofijos ir teologijos iki socialinių mokslų, Europos studijų ir Bažnyčios socialinio mokymo. Tačiau žvelgdama atgal matau, kad tas siejantis požiūris, kuris leidžia matyti šias sritis kaip viena kitą papildančias, pradėjo ryškėti studijuojant Popiežiškajame šv. Tomo Akviniečio universiteto (Angelikumo) Socialinių mokslų fakultete.

Man ypač artima šios vietos akademinė dvasia – čia susiformavusi, sakyčiau, išskirtinė tarpdisciplininių studijų tradicija, kuri ypatingu būdu jungia socialinės tikrovės tyrimus su etikos, filosofijos ir teologinės minties principais. Šiame fakultete analizavome tokias socialines ir pasaulines problemas kaip skurdas, darbo santykiai, politika, teisingumo ir taikos klausimai, klimato kaita, migracija ar naujus kylančius iššūkius, tokius kaip dirbtinis intelektas. Visa tai svarstėme platesniame moralinės atsakomybės, žmogaus orumo ir bendrojo gėrio kontekste, remdamiesi Bažnyčios socialiniu mokymu ir krikščioniška socialine mintimi.

Studijuodama Romoje pamačiau, kiek daug Bažnyčios socialinis mokymas gali pasiūlyti sprendžiant opiausias šių dienų problemas – jis padeda visapusiškiau pažvelgti į socialinę tikrovę, atpažinti gilesnius reiškinių ryšius ir pastebėti, kas dažnai lieka nuošalyje analizuojant vien pagal socialinių mokslų teorijas ir metodus. Taigi, mokėmės tapti tarsi vertėjais ar dialogo kūrėjais tarp teologijos, etikos ir socialinių mokslų.

Manau, kad teologijos studijos Vytauto Didžiojo universitete, kurias dar ketinu pabaigti, man suteikė tvirtą pagrindą mokymosi Romoje laikotarpiui. Pirmuosius dvejus metus klausiausi bendrųjų universitetinių dalykų, kurie padėjo formuoti platesnį požiūrį į žmogų ir jo santykį su pasauliu. Svarbią įtaką padarė filosofinės antropologijos ir gamtos filosofijos kursai, kuriuos dėstė a. a. profesorius kunigas Jonas Juraitis, ir Dariaus Chmieliausko filosofinės etikos paskaitos.

Kelias vasaras dalyvavau šv. Tomo Akviniečio filosofijos stovyklose. Jos paskatino domėtis dominikoniška mąstymo tradicija – jos filosofiniu realizmu, juo grindžiama socialine etika ir požiūriu, kad tikėjimas ir protas papildo vienas kitą ieškant tiesos.

Angelikumo vidinis kiemelis. Elenos Šiaudvytienės nuotrauka

Angelikume, kuriame studijavau 2001–2004 m., ypač sudomino dominikonės profesorės Helen Alford OP paskaitos apie Europos Sąjungos istoriją, jos vienijimosi idėjų raidą ir krikščioniškos socialinės minties vaidmenį Europos integracijoje. Taip pat įsiminė jos tyrimai apie ekonomiką ir vadybą, orientuoti į bendrąjį gėrį ir žmogaus orumą.

Savo licenciato baigiamajame darbe, kurį rengiau vadovaujama žinomo italų ekonomisto profesoriaus Ferruccio Marzano, gilinausi į trečiojo sektoriaus organizacijų gebėjimą kurti naujas darbo vietas Europos Sąjungos šalyse. Prie šio susidomėjimo Europos tematika, žinoma, prisidėjo ir tai, kad tais metais Lietuva įstojo į Europos Sąjungą – prisimenu, kaip tuo metu buvo juntamas bendras domėjimasis Europos studijomis.

Grįžusi pasirinkau būtent šią kryptį Vilniaus universiteto TSPMI, o magistro darbe, vadovaujama profesoriaus Vytauto Radžvilo, lyginau subsidiarumo principo sampratą katalikų socialinėje mintyje ir Europos Sąjungos dokumentuose. Ne mažiau reikšmingos man buvo ir jo paskaitos apie istorijos filosofiją, kurios padėjo plačiau suprasti Europos politinės minties raidą ir vertybinius jos pagrindus.

2013 m. buvau pakviesta dėstyti LCC tarptautiniame universitete tarptautinės politinės ekonomijos kursą ir prisidėti kuriant naują Tarptautinių santykių ir vystymo studijų programą. Vėliau ėmiau dėstyti ir politinę filosofiją, politikos mokslus, įvadą į Europos Sąjungą bei krikščionybės ir politikos kursą. Įdomu dabar matyti, kaip mano daktaro disertacijos tyrime, kuriame vertinau ES ir Lietuvos teisingos pertvarkos politiką iš integraliosios ekologijos perspektyvos, susipynė Europos studijų, istorijos filosofijos, politikos mokslų ir Bažnyčios socialinio mokymo temos.

Po daugelio metų grįžusią į doktorantūros ir podoktorantūros studijas Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete mane itin įkvepia matyti, kad čia tęsiama ir gilinama mano minėta išskirtinė socialinių mokslų ir teologijos dialogo tradicija. Bažnyčios mokymas apie visuomenę šiandien jau yra prasiskynęs kelią ir vertinamas kaip reikšmingas balsas tiek Italijos, tiek tarptautiniame viešajame diskurse. Jo įkvėptos formuojasi naujos socialinės tikrovės aiškinimo kryptys, darančios įtaką politikos formavimui.

Taip pat vis daugiau atsiranda iniciatyvų, kurios buria žmones, įkvėptus Bažnyčios socialinio mokymo – tokių kaip The Economy of Francesco, kur buvau mokslinė bendradarbė 2023–2024 m., ar Laudato si’ judėjimas. Tad šiuo metu mano mokslinių tyrimų laukas – Laudato si’ enciklikoje suformuluota integraliosios ekologijos paradigma, jos teologinis pagrindimas bei taikymas politikoje ir dėstant tarptautinę politinę ekonomiją.

Angelikumo sodas. Elenos Šiaudvytienės nuotrauka

Ši meilė mokslams – tėvų auklėjimu perduotas paveldas ar įgyta asmeninė dovana ir darbu pasiektas dalykas? Jei sutiktume su pažiūra, kad visi ateiname iš vaikystės, kokią pamatinę vaikystės patirtį išskirtumėte kaip esminę pasirenkant mokslinį kelią? Ką veikiate, kai netiriate?

Greičiausiai mano santykis su mokslu susiformavo ne iš kokios nors vienos patirties ar sprendimo, o tiesiog iš aplinkos, kurioje augau. Abu tėvai nuolat tyrinėjo, domėjosi naujovėmis, apie jas namie diskutavo, kūrė, mokė kritiškai mąstyti. Mano a. a. tėtis Antanas Balvočius buvo mokslininkas matematikas, ilgametis informatikos ekspertas, švietėjas. Mama Tatjana Balvočienė – ilgametė informatikos mokytoja ekspertė, sertifikuota švietimo konsultantė, 1998-ųjų Lietuvos metų mokytoja,  turinti daug kitų apdovanojimų, tarp jų – ir prezidento Valdo Adamkaus įteiktą Gedimino ordino medalį už nuopelnus Lietuvai.

Kartu tėvai parašė ne vieną informatikos vadovėlį. Tad su broliu Antanu, kuris yra animatorius ir kuria įspūdingas trimates projekcijas, augome aplinkoje, kur buvo įprasta kurti, klausti ir tuo dalytis su kitais. Tėvai visuomet stengdavosi atsakyti į mano vaikiškus klausimus ir skatino domėtis įvairia veikla. Pavyzdžiui, būdama dvejų metų tėčio dėka jau mokėjau žaisti šachmatais.

Buvo ir nuotaikingų nutikimų, kuriuos tėvai panaudodavo mus ugdydami. Mama kartą pasidalijo vienu juokingu epizodu iš vaikystės. Vieną dieną grįžusi iš darželio skėstelėjau rankomis ir nusivylusi pareiškiau: „Mama, Ritos mama – virėja, Jurgitos – mezgėja, o tu kas? Tu juk niekas!“

Tuomet tėvai turėjo progą mums su broliu papasakoti ir parodyti tuometinį savo įdomų programuotojų darbą Šilutės skaičiavimo centre, vėliau veždavosi mus su broliu į Klaipėdos klinikų Procesų automatizavimo skyrių. Taip keičiantis tėvų darbams su broliu tapome kompiuterių istorijos nuo pat devintojo dešimtmečio iki šių dienų stebėtojais ir dalyviais. Be abejo, tokia patirtis skatino smalsumą, klausimus ir stebėjimąsi greita mokslo ir technologijų raida.

Vaikystėje mano požiūrį formavo ir vasaros, praleistos su seneliais. Jos bėgo gamtoje, prie ežero – dažnai grybaudavome, uogaudavome, daug kalbėdavomės. Močiutė, kurią vadinome babyte, pasakodavo apie meilę Lietuvai, džiaugdavosi galėdama stebėti upę nuo piliakalnio, o paklausta dalydavosi skaudžia tremties patirtimi. Tremtyje gimė ir mano tėtis, dėdė, teta. Artimi ryšiai su seneliais padėjo man giliau suprasti laisvės, stiprybės ir vertybių svarbą. Ypač branginu nuoširdžius mūsų pasikalbėjimus apie tikėjimą ir babytės mokymą melstis.

Baigusi vienuolika klasių, 1996-aisiais metams išvykau į Daniją pagal Rotary mainų programą. Patirtis Obenro miesto gimnazijoje pakeitė mano supratimą apie mokymąsi. Pamokos buvo glaudžiai susijusios su kasdieniu gyvenimu, praktika – tai, kas dabar jau tampa įprasta ir Lietuvoje, man tuo metu buvo visiškai nauji dalykai. Puikiai atsimenu, kaip per chemijos pamoką iš limonado išskyrėme dažiklius ir aiškinomės, kaip jie veikia sveikatą ir kokie jų kiekiai laikomi saugiais.

Per biologijos pamoką su tinkleliais ėjome prie upės tyrinėti ten gyvenančių vabzdžių – iš jų rūšių sprendėme apie vandens kokybę. Fizikos pamokose eksperimentavome su lazerio spinduliais, o per istorijos pamokas rengėme tyrimų projektus. Mūsų grupė domėjosi religijos vaidmeniu istorijoje, aš ėmiau interviu iš vietos katalikų kunigo.

Toks gyvas, į praktiką orientuotas mokymasis man buvo labai įdomus ir įkvepiantis. Be to, itin reikšminga patirtis buvo tarptautiškumas – tiek gyvenimas svečioje šalyje, tiek bendravimas su bendraamžiais iš įvairių pasaulio šalių Rotary renginiuose, taip pat dviejų savaičių kelionė su jais po 17 Europos šalių.

Laisvu nuo mokslinio darbo ir dėstymo metu laiką leidžiu su šeima, artimaisiais ir draugais. Mėgstu vaikščioti gamtoje – po pievas šalia namų, miške ar prie jūros. Domiuosi mobiliąja fotografija, tad vaikščiodama dažnai fotografuoju – patinka stebėti ir įamžinti gamtos bei miestų grožį. Žaviuosi senąja muzika. Vasaromis stengiuosi nepraleisti nė vieno tarptautinio Kretingos senosios muzikos festivalio koncerto, kuriame pasaulinio garso atlikėjai atvyksta groti seniausiais Lietuvos vargonais.

Teisinga pertvarka – tai perėjimas prie tvaresnės visuomenės ir ekonomikos, siekiant, kad pokyčių naštą visuomenė pasidalytų teisingai, ypač teikiant pagalbą tiems, kuriems pokyčiai gali būti sunkiausi. Ši idėja turi daug panašumų su integraliosios ekologijos samprata.

Kokius tyrinėjimus esate atlikusi Bažnyčios socialinio mokymo srityje? Kokios problemos labiausiai rūpi? Kaip manote, kokia Bažnyčios socialinio mokymo pažinimo būklė Lietuvoje?

Kaip minėjau, 2008-aisiais savo Europos studijų magistro diplominiame darbe lyginau subsidiarumo principą Bažnyčios socialiniame mokyme ir Europos Sąjungos dokumentuose. Šis tyrimas atskleidė, kad katalikiškas subsidiarumo principas yra aiškiai apibrėžtas, paremtas krikščioniška žmogaus samprata ir turi tvirtą filosofinį pagrindą. O Europos Sąjungos dokumentuose šis principas yra neapibrėžtas, neturi bendros prasmės ir dažnai naudojamas politiškai, todėl jo interpretavimo problemos išlieka neišspręstos. Europos Sąjungos tematika taip pat esu tyrusi – kaip katalikų socialinė mintis, ypač neoscholastika, formavo vieną iš pirmųjų Europos integracijos sampratų, grindžiamą tomistine istorijos ir tikrovės samprata.

Prieš metus Popiežiškajame šv. Tomo universitete apgyniau socialinių mokslų daktaro disertaciją (vadovas – profesorius Roberto Bongianni OFM), kurioje atlikau Lietuvos teisingos pertvarkos politikos vertinamąjį tyrimą iš integraliosios ekologijos perspektyvos. Teisinga pertvarka – tai perėjimas prie tvaresnės visuomenės ir ekonomikos, siekiant, kad pokyčių naštą visuomenė pasidalytų teisingai, ypač teikiant pagalbą tiems, kuriems pokyčiai gali būti sunkiausi. Ši idėja turi daug panašumų su integraliosios ekologijos samprata. Tyrimo metu, taikydama Blue Marble Evaluation vertinimo metodologiją, įvertinau, kiek Lietuvos teisingos pertvarkos politika orientuota į bendrąjį gėrį.

Blue Marble Evaluation – tai globalių sisteminių pokyčių vertinimo metodas, leidžiantis matyti politiką globalioje, visuminėje ir tarpusavio ryšiais grįstoje perspektyvoje. Šio metodo, kurio autorius – vienas žymiausių šiuolaikinių vertinimo teorijos kūrėjų Michaelas Quinnas Pattonas, pavadinimas kilęs iš garsiosios 1972 m. NASA darytos pirmosios visos Žemės nuotraukos, vadinamos Mėlynuoju rutuliu (The Blue Marble). Vertinau ne tik vadinamąją teisingos pertvarkos politiką, bet ir kitas Lietuvos politikos kryptis, galinčias prisidėti prie teisingos pertvarkos tikslų. Sukūriau naują vertinimo priemonę, paremtą integraliosios ekologijos principais.

Dr. Elena Šiaudvytienė Oksfordo universiteto „Laudato si'“ tyrimų instituto konferencijoje „Teologija ir integralioji ekologija: nauji požiūriai į mūsų planetos krizę“ 2025 m. balandžio 25–26 d. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tyrimo rezultatai parodė, kad dabartinė Lietuvos teisingos pertvarkos politika dar nėra pakankamai integruota ir stokoja nuoseklaus orientavimo į teisingumą bei bendrąjį gėrį. Ypač trūksta dėmesio socialiniam teisingumui, aplinkosaugos, socialinės politikos ir ekonomikos tarpusavio sąveikai bei visuomenės įtraukimui.

Šiuo metu tęsiu mokslinį darbą tame pačiame universitete, atlieku tyrimą, kaip tarptautinė politinė ekonomija gali būti dėstoma Vidurio ir Rytų Europos šalyse, remiantis popiežiaus Pranciškaus enciklikoje Laudato si’ apibrėžta integraliosios ekologijos paradigma. Tyrimo tikslas – parengti naują tarptautinės politinės ekonomijos kursą, kuris būtų grindžiamas etika, aktyviu studentų dalyvavimu ir transdisciplininiu požiūriu. Šį kursą planuoju dėstyti LCC tarptautiniame universitete.

Man atrodo, Bažnyčios socialinis mokymas Lietuvoje yra gana žinomas. Kiek girdėjau, juo domisi ir jį taiko katalikiškos organizacijos, jis taip pat turėtų būti įtrauktas į teologijos studijų programas. Šis mokymas, be abejo, yra svarbus tikintiesiems – padeda formuoti sąmoningą krikščionišką požiūrį į visuomenę ir gamtą, ekonomiką, politiką ir žmogaus orumą. Tačiau vis dar pasigendu šio mokymo už Bažnyčios ribų – platesnio jo taikymo visuomenės gyvenime, viešajame diskurse, politikoje ar verslo aplinkoje.

Skiriate nemenką dėmesį popiežiaus Pranciškaus enciklikai Laudato si’. Kodėl, Jūsų manymu, ši enciklika yra išskirtinė Bažnyčios socialinio mokymo kontekste? Kuo jos žinia pranoksta tik šios dienos siaurus ekologinius klausimus? Pats atsimenu savo patirtį encikliką skaitydamas pirmą kartą: atrodo, kad niekada Bažnyčia taip aiškiai neišskyrė santykio su gamta ir jo ryšio su kitais klodais – žmogaus santykio su Dievu, artimu ir savimi.

Taip, išties, nors Laudato si’ yra socialinė enciklika, kaip ir kiti Bažnyčios socialinio mokymo dokumentai, ji pirmoji visą dėmesį skiria etinėms ekologinių problemų šaknims. Ji išskirtinė tuo, kad ekologiją apmąsto ne tik kaip gamtosaugos temą, bet ir kaip moralinę, antropologinę bei epistemologinę problemą.

Enciklika siūlo visapusišką integralų žvilgsnį į opiausias pasaulio ekologines ir socialines problemas. Kai pirmą kartą ją skaičiau 2015-aisiais, labiausiai palietė mintis, kad žmogus turi vieną širdį – todėl negali ta pati širdis tuo pačiu metu niokoti gamtos ir mylėti Dievą bei žmones. Tai gili ir paprasta įžvalga, rodanti, kad ekologija neatsiejama nuo dvasinio gyvenimo, nuo žmogaus santykio su savimi, kitu, su kūrinija ir su Dievu.

Laudato si’ kvietimas rūpintis bendraisiais namais nėra tik aplinkosaugos klausimas – tai kvietimas keisti gyvenimo būdą, atkurti teisingą santykį su savimi, su kitais, kūrinija ir su Dievu.

Ši mintis gražiai siejasi su popiežiaus Pranciškaus paskutine enciklika Dilexit nos, kurioje primenama, kad širdis yra žmogaus vidinio vientisumo vieta – tik per ją žmogus gali atpažinti tiesą apie save, kitą ir Dievo meilę. Todėl Laudato si’ kvietimas rūpintis bendraisiais namais nėra tik aplinkosaugos klausimas – tai kvietimas keisti gyvenimo būdą, atkurti teisingą santykį su savimi, su kitais, kūrinija ir su Dievu.

Išties niekas nepasikeis, jei rūpinsimės tik ekologinėmis problemomis, o jas sukėlusios moralinės ir socialinės priežastys liks nuošalyje. Popiežius enciklikoje Laudato si’ tai aiškiai pabrėžia: „Norint surasti kokios nors vietovės užterštumo priežastis, analizuotina, kaip funkcionuoja visuomenė ir jos ekonomika, kaip ji elgiasi, kaip supranta tikrovę“ (§139).

Sužavėjo ir enciklikos kalba – elegantiška, prieinama, aiški. Nors kalbama apie sudėtingus klausimus, tekstas nėra sunkiai skaitomas. Tai pirmoji enciklika, kurioje taip plačiai pasitelkiami mokslo duomenys ir kartu darniai jungiami tiek teologiniai, tiek sekuliarūs argumentai.

Malda Aušros Vartų koplyčioje. Akimirka iš popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje 2018 m. rugsėjo 22–23 d. Laimos Penek / Popieziausvizitas.lt nuotrauka

Perkeltine prasme Laudato si’ galėčiau pavadinti savotišku žodynu, padedančiu versti teologinę kalbą į sekuliarų diskursą. Ji puikiai tinka dialogui su pasauliu – jau vien tai, kad enciklika skiriama kiekvienam pasaulio gyventojui, liudija ne tik atvirumą ir ekumeniškumą, suprantamą siaurąja religine prasme, bet ir siekį vienyti visą žmoniją dėl bendro rūpesčio – bendrų namų.

Laudato si’ išskirtinė ir dėl pasaulinio pripažinimo. Manoma, kad enciklika turėjo įtakos istoriniam Paryžiaus susitarimui dėl klimato kaitos, nes buvo paskelbta vos keli mėnesiai iki jo. Be to, ji laikoma vienu labiausiai cituojamų Bažnyčios socialinio mokymo dokumentų prestižiniuose, aukštai reitinguojamuose akademiniuose žurnaluose. Enciklika stipriai paveikė tvarumo, klimato kaitos ir socialinio teisingumo diskusijas įvairiose mokslo srityse.

Kokie planai? Kokiems tyrimams norėtumėte skirti didesnį dėmesį?

Ateityje planuoju toliau dirbti integraliosios ekologijos tyrimų ir praktinio taikymo srityje. Norėčiau skirti daugiau laiko dalytis žiniomis apie integraliosios ekologijos principus tiek Lietuvoje, tiek savo universitete. Taip pat norėčiau suprasti, kodėl Laudato si’ žinia Lietuvoje kol kas nesulaukė tokio dėmesio kaip kitose šalyse, ieškoti būdų didinti enciklikos žinomumą ir skatinti platesnį susidomėjimą.

Džiaugiuosi, kad šį pavasarį Vilniaus šv. Juozapo teologijos instituto direktorės dr. Ingridos Gudauskienės pakviesta galėjau Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje vesti seminarą apie integraliąją ekologiją ir Laudato si’, skirtą platesnei auditorijai – tiek seminarijos bendruomenei, tiek kitiems klausytojams, besidomintiems Laudato si’ tema.

Šį pavasarį taip pat dalyvavau tarptautinėje konferencijoje Oksfordo universitete, surengtoje Laudato si’ tyrimų instituto (Laudato Si’ Research Institute, LSRI). Grįžusi pasidalijau apie renginį „Bernardinai.lt“ interneto dienraštyje.

Mane labiausiai įkvepia, kad integralioji ekologija neleidžia likti paviršiuje – jos tyrinėjimas ir taikymas skatina vidinį pokytį, vadinamą ekologiniu atsivertimu, kuris turi ir socialinį lygmenį. Tai nėra vien požiūrio klausimas – tai kvietimas keistis iš esmės. Dėl to integraliosios ekologijos tyrimą matau kaip prasmingą indėlį į bendrąjį gėrį ir vieną iš būdų skelbti Gerąją Naujieną.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Gediminas Zelvaras

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama