Primiršta problemų šaknis

Didžioji dalis minėtų į kraštutinumus linkstančių partijų politinį kapitalą sukaupė ir toliau didina apeliuodamos į nevaldomos imigracijos problemą. Ypač Europos kontinente ryškiai matyti, kaip pagrindine šių partijų tema tampa būtent imigracija. Čia pat tokiuose pasisakymuose figūruoja ir 2015 m. rudenį Angelos Merkel ištarta frazė Wir schaffen das (liet. „Mes susitvarkysime“ / „Mes tai padarysime“). Nuo to ankstyvo rudens migrantų srautai į Europą nuosekliai augo, kaip ir didžiosios dalies Europos visuomenių nepasitenkinimas bei neteisėtą migraciją kritikuojančių politinių partijų populiarumas.

Akivaizdu, kad A. Merkel buvo neteisi – nei Vokietija, nei Europa iš esmės su imigracijos klausimu ir imigrantų integracija nesusitvarkė. Tai pagrindžia daugybė argumentų: nuo augančio nusikalstamumo miestuose iki iškreiptų darbo rinkos tendencijų. Net ir nuosaikūs vokiečių krikščionys demokratai šiandien tai atvirai pripažįsta. Tačiau manyti, kad radikalus ir populistinis gaivalas kilo vien kaip migracijos krizės rezultatas, būtų netikslu. Išsamus žvilgsnis į pastarojo dvidešimtmečio Vakarų šalių politinę istoriją aiškiai rodo, kad svarbesnis lūžis įvyko kiek anksčiau.

Politikos mokslininkai tokių perskyrų dominavimą vadina vienu pagrindinių populizmo bruožų – retoriniu visuomenės skaldymu į juoda ir balta.

Jei reikėtų įvardyti vieną kertinį mėnesį, tai būtų 2008-ųjų rugsėjis, kai Jungtinėse Valstijose bankrutavo investicinis bankas „Lehman Brothers“, subliuško vadinamasis nekilnojamojo turto burbulas ir prasidėjo pasaulinė finansų krizė. Amerikoje ji iš karto pareikalavo valstybės finansinės intervencijos, gelbstint šalies bankus.

Europoje krizė ataidėjo nevienodai. Jau tų pačių metų rudenį labai skaudžiai ją pajuto kone visos Vidurio ir Rytų Europos šalys, taip pat ir Lietuva. Pietinės Europos šalys – ypač Graikija, Ispanija, Portugalija – ekonominį šoką patyrė beveik tuo pačiu metu. Kitai Europos daliai skauduliai atėjo kiek vėliau euro krizės pavidalu.

Jungtinių Valstijų politikoje būtent tuo metu įvyko lūžiai, kurių pasekmes jaučiame iki šiol. Kadenciją baigianti George’o W. Busho administracija ėmėsi grandiozinių finansų sistemos gelbėjimo programų. Respublikonų partijoje jos buvo sutiktos labai prieštaringai – dauguma visoje šalyje išrinktų Kongreso ir Senato narių nepritarė administracijos sprendimams. Su demokratų pagalba gelbėjimo programos vis dėlto buvo patvirtintos, o jas pratęsė tuoj pat išrinktas prezidentas Barackas Obama. 

Tačiau iš esmės Amerikos dešinėje su šia krize įvyko skilimas – buvo suardytas trapus ryšys tarp dviejų pagrindinių respublikonų elektorato grupių: darbininkų klasės ir vidurinės bei aukštesnės klasės amerikiečių. Gelbėdami ekonomiką, respublikonai išgelbėjo šalies viršūnes – tai darbininkų klasė įsidėmėjo ilgam. Per šešiolika metų nuo finansų krizės pradžios respublikonų prezidentu buvo tik Donaldas Trumpas. Šiandien labai rimtas klausimas – ar būtų įmanomas kitoks respublikonų kandidatas, ar JAV politinė sistema nuo krizės laikų nepasikeitė taip iš esmės, kad tokia politika Amerikos dešinėje tapo nauja norma?

Europos politikoje tuo laikotarpiu taip pat įvyko esminių pokyčių. Vengrijoje, pavyzdžiui, Viktoro Orbáno partija 2010 m. triuškinamai laimėjo rinkimus po to, kai ankstesnė Vengrijos vyriausybė dėl ekonominės krizės pritarė griežtoms taupymo programoms. V. Orbáno retorika buvo (ir tebėra) nukreipta prieš vadinamosios „troikos“ – Tarptautinio valiutos fondo, Europos Komisijos ir Europos Centrinio Banko – diktatą. Ši suteikė kelių dešimčių milijardų eurų paskolą gelbėdama Vengrijos ekonomiką, o V. Orbánas pasirinko kalbėti apie Europos neokolonializmą. 

Nuo to laiko Budapešte politinė valdžia nesikeitė, o esamas V. Orbáno režimas vis dar rodo pirštu į Europos institucijas kaip į didįjį Kitą. Panašiai kaip ir Rolandas Paksas savo laiku sakė, kad Lietuvai eurą įvedė Jie. 

Dar rečiau aptariamas Ukrainos atvejis, kai finansų krizė galutinai sužlugdė tuometinio prezidento Viktoro Juščenkos bandymus reformuoti Ukrainos valstybę. Drastiškas Ukrainos ekonomikos nuosmukis nulėmė Kyjivo administracijos populiarumo ir netgi legitimumo praradimą. 2010 m. sausio mėnesį vykusiuose rinkimuose pareigas einantis prezidentas V. Juščenka surinko kiek daugiau nei 5 proc. (!) rinkėjų balsų. Pergalę šventė Viktoras Janukovyčius, o tolesnę Ukrainos istoriją žinome.

„Alternatyva Vokietijai“ (AfD) šiandien yra antra pagal populiarumą partija šalyje. Nors populiarumas pradėjo augti nuo migrantų krizės pradžios, partija susikūrė dar euro krizės įkarštyje. Pagrindinis impulsas, kaip ne kartą teigė AfD vadovybė, buvo Vokietijos prisiimta atsakomybė gelbėjant pietinių Europos šalių ekonomikas – esą vokiečių mokesčių mokėtojų sąskaita.

Ekonomikos istorikas Adamas Tooze’as prieš kelerius metus išleistoje knygoje Crashed: How a Decade of Financial Crises Changed the World kalbėjo apie mūsų laikų epochą kaip iš esmės paženklintą to, kas prasidėjo su pasauline finansų krize. Būtent šios ilgos krizės metu politinėje Vakarų retorikoje vis labiau ėmė dominuoti perskyros tarp politinių / finansinių elitų ir paprastų žmonių. Visuomenė imta vaizduoti kaip padalinta į du antagonistinius blokus – tyruosius žmones ir korumpuotą elitą. 

Politikos mokslininkai tokių perskyrų dominavimą vadina vienu pagrindinių populizmo bruožų – retoriniu visuomenės skaldymu į juoda ir balta.

Visa tai pasakius, pabaigoje būtina pakartoti: jei norime rimtai suprasti radikalizmo, populizmo ir esamų sistemų fragmentacijos ištakas, turime studijuoti finansų krizę ir jos atoveiksmius.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama