Psichologė apie darbuotojų ir vadovų santykius: „Žmogus visai nusižemina, užuot išmokęs atsižvelgti į savo poreikius ir atsakyti „ne“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Sulėtėjusioje kasdienybėje atrasti motyvaciją dirbti – nelengva, geras oras nuo atsakomybės neatleidžia. Kaip išlikti ambicingu darbuotoju ir matyti savo veiklos prasmę, jei už lango šviečia saulė, o socialiniai tinklai perpildyti pajūrio vaizdų ir žaliuojančių sodybų?
Apie vadovų daromas klaidas, gebėjimą ilsėtis, kelią perdegimo link ir to prevenciją dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su psichologe, lektore U. Juodyte.
Kai patiriame tam tikrų emocinių sunkumų, gali atrodyti, kad tokie esame vieni, o visiems aplinkui sekasi: mėgstami darbai, aukštos pareigos ir geri atlyginimai. Dirbate ir su organizacijomis, ir asmeniškai su klientais, tad matote platesnį vaizdą. Kokios emocinės tendencijos vyrauja šiandien?
Matau tam tikrą poslinkį nuo nuolatinio savęs kontroliavimo ir perfekcionizmo dėmesingumo, labiau atjaučiančio bei sveikesnio santykio su savimi link. Žmonės noriai lanko seminarus, terapijas, ieško įvairių patyrimų. Jie mokosi atpažinti savo emocijas, ypač stresą, kelia klausimų apie save. Dar matau tendenciją, kad žmogus pradėjo galvoti ne kaip padaryti daugiau, o kam tai daryti. Eina į gylį.
Dirbdant su organizacijomis akivaizdu, kad dėmesys krypsta ne tik į individą, bet ir į bendrą darbo aplinką. Nėra tobulų organizacijų, bet turime daug gražių pavyzdžių, kai bent jau siekiama pokyčių. Vadovo raginimai labiau stengtis jau dažnai nebetenkina. Organizacijos tampa saugesnėmis vietomis žmogui, jei gali išklausyti ir vertinti ne vien pagal rezultatus.
Psichologė Ugnė Juodytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Vasara įpusėjo, daugelis atostogauja, o likę toliau keliasi anksti rytais ir vyksta į darbus. Kaip sezoniškumas veikia mūsų darbingumą ir kaip prisitaikyti prie lėtesnio ritmo?
Puikiai žinau šį jausmą (juokiasi). Sezoniškumas, be abejo, daro poveikį produktyvumui ir žmogaus jausenai. Natūralu, kad vasarą, kai šilta ir gera, žmonės sulėtėja, daug kas atostogauja. Tačiau vieniems geras oras už lango pranašauja ateinantį savaitgalį ar vakarą, kai galės įšokti į ežerą, o kitiems tai kelia didelę įtampą ir padidėjusį darbo krūvį, su kuriuo tenka dorotis. Resursų – mažiau, o streso – daugiau, nes reikšmingus darbus, nors ir sulėtėjusius, vis tiek reikia padaryti. Tad sezoniškumas turi dvi puses.
Tačiau pastebiu, kad dirbantieji kooperatyvuose vasaros metu daugiau atsipalaiduoja, leidžia sau kiek įmanoma atsitraukti ir pažiūrėti į bendrą paveikslą, daugiau skiria laiko strategavimui ir planavimui. O kita dalis yra neatidėliotini dalykai, planai, kaip pavaduoti darbų neperdavusį kolegą.
Viena pagrindinių jūsų darbo sričių – perdegimas ir streso įveika. Kaip galima suprasti, kad patiriami sunkumai yra ne blogos savaitės ar mėnesio padarinys, o perdegimas?
Perdegimą pirmiausia išduoda noras visiškai atsitraukti nuo darbų ir veiklos. Nebeturima tam jėgų, norima viską atšaukti, atidėliojama ar neplanuojama. Suprastėja efektyvumas, įsivelia klaidų, vis dažniau neapsižiūrima ir pradedama ciniškai žvelgti į darbą: esą kaip nors kolegos išspręs problemas.
Kuo tai skiriasi nuo paprasto nuovargio ir išsekimo? Jeigu po savaitės atostogų grįžtame vėl pilni jėgų ir jų užtenka sėkmingai dirbti mėnesį, du ar tris, tikėtina, kad tai buvo nuovargis. Tačiau jeigu atsigauti nepavyksta, gali būti, kad tai yra rimčiau, net perdegimo sindromas.
Pexels.com nuotrauka
Kaip vieną iš perdegimą lengvinančių ir gydančių priemonių pabrėžiate miegą. Kaip tai susiję su mūsų savijauta?
Miegas tvirtai patenka į perdegimą lengvinančių ir gydančių dalykų trejetuką. Perdegimo signalu gali tapti miego trikdžiai. Girdžiu vieną dažniausių klientų skundų: „Ketvirtą ryto atsikeliu ir negaliu užmigti.“ Mintys sukasi apie darbus ir tai, ko nepadariau, kaip mane įvertino kolegos, kokia mano patirtis. Vakare atsigulus vėl galvoje sukasi tos pačios mintys ir nepavyksta užmigti. O jeigu ir užmiegama, ryte jaučiamasi, lyg visai nemiegojus – toks stiprus gali būti nuovargis.
Jeigu atsiranda šie simptomai, būtina kreiptis į šeimos gydytoją, tartis, kodėl taip vyksta ir kas organizme išsiderino.
Kokios priemonės dar gali apsaugoti nuo perdegimo ir neigiamų jo padarinių, tokių kaip depresija, nerimas?
Į mano minėtą trejetuką taip pat patenka atjauta sau. Mokslinė literatūra patvirtina, kad, jeigu žmogus praktikuoja atjautą sau, tikėtina, jo neužklups perdegimas arba jis greitai susigrąžins sveikatą. Žmonės dažnai klausia: kaip taikyti atjautą sau? Negi turi guostis, kad, jeigu nesiseka, vis tiek viskas gerai? Juk tada galima plaukioti po pasaulį kaip medūzai!
Atjauta sau yra visiškai ne tai. Tai yra suvokimas, ką aš jaučiu, ir to įsivardijimas. Dažniausiai tai bus nemalonūs jausmai, tokie kaip pyktis, nerimas, skausmas. Tada reikia stengtis nusiraminti, kad tai praeis, kiti pasaulio žmonės taip pat tai patiria – nesu vienas ir netikęs. Arba žmonės dažnai tvirtina: visiems sekasi, o aš – brokuotas. Tuomet lieka atsakyti į esminį klausimą: kaip šioje situacijoje galiu sau padėti? Tai gali būti pagalbos paprašymas, krūvio sumažinimas arba miegas – bet kas, priklausomai nuo poreikio.
Kitas būdas sau padėti yra nusibrėžti ribas. Ši dalis tampa iššūkiu beveik pusei perdegusiųjų. Žmogus gali būti iš šeimos perėmęs įsitikinimą, kad kiti yra svarbesni, o savi poreikiai – nereikšmingi, todėl jis atlieka jų darbus. Vadovas nespėja padaryti projekto, todėl jį darysiu aš. Nesvarbu, kad dėl to eisiu miegoti trečią valandą nakties, o keltis reikės šeštą. Žmogus visai nusižemina, užuot išmokęs atsižvelgti į savo poreikius ir atsakyti „ne“.
Lengviau brėžti ribas ir gyventi sveikai, jei išsigryniname pagrindines gyvenimo vertybes. Jeigu nežinau, kas man yra svarbu, atsiras daugybė žmonių, kurie tai nurodys. Taip galime pradėti gyventi kitų žmonių gyvenimą, tad atspirties tašku galėtų būti vertybių, prioritetų ir tikslų žinojimas.
Pexels.com nuotrauka
Dažnai būna sunku pasiteisinti, kodėl atsisakoma. Žmogus dėl to gali jausti kaltę, tačiau reikia suvokti, kad brėždamas ribas jis neprivalo teisintis. Kartais pakanka pasakyti: „Šiandien aš negaliu“, ir viskas, galima dėti tašką. Tai būna labai sunkus pratimas, ypač šeimoje ar darbe, nes esame kitaip išmokyti ir dėl to jaučiame atsakomybę teisintis.
Sakote, kad dirbdama su organizacijomis matote pozityvių pokyčių, tačiau manau, jog yra ne tik gerų pavyzdžių. Kokias vis dar pastebite didžiausias klaidas?
Yra organizacinė kultūra ir vadovas. Kartais jie sutampa, o kartais tai būna du atskiri pasauliai. Mano supratimu, jeigu organizacinėje kultūroje arba vadovo galvoje kas nors yra ne taip, pavyzdžiui, požiūris į darbuotoją kaip nesenkantį šaltinį, tai tampa užprogramuota problema. Žiūrint iš mokslinės perspektyvos, vadovas, kuris geba klausti, kaip jautiesi, kaip tau praėjo diena, kokių kyla sunkumų ir ar pavyksta juos spręsti, – smarkiai mažina perdegimo lygį.
Sėkmę taip pat patiria vadovai, kurie kviečia darbuotojus nusistatyti savo darbo krūvius ir juos reguliuoti, geba laviruoti tarp valdymo ir darbuotojų laisvės.
Kalbant plačiau apie organizacijas, labai svarbu, kad personalo atstovai į tam tikras pozicijas rinktų tinkamus žmones. Kartais nutinka priešingai. Pavyzdžiui, jei atranka nėra gera ir į pardavimo sritį, kurioje reikia būti aktyviam ir spręsti daug probleminių situacijų, išrenkamas geranoriškas, bet į stresą per jautriai reaguojantis žmogus, tada atsiranda bėda – darbuotojas negali pakelti didelio intensyvumo, todėl, tikėtina, pajus perdegimą.
Organizacijos daro klaidą, jei mato nesutampančias vertybes, bet nusprendžia darbuotoją dar palaikyti tikėdamosi, kad kas nors pasikeis. Kai kalbame apie vertybių lygmenį, reikia suprasti, kad tai yra labai stiprus įsitikinimas – tiek organizacijos, tiek žmogaus, – kuris keičiasi tik ypatingomis sąlygomis ir tikrai negreitai. Kilus vertybių konfliktui, nereikėtų ir pačiam darbuotojui būti įsikibusiam į organizaciją, dera ieškoti vietų, kur vertybės sutaptų.
Atlikta įdomi analizė apie tylą. Pasirodo, jeigu žmogus tyli, vadovai dažnai mano, kad jis pritaria ir viskas gerai. Tačiau tyla gali reikšti visai kitus dalykus: žmogus pavargo, nusivylė, nori atsitraukti arba nemato prasmės kalbėti, nes jau bandė dešimt kartų sakyti apie patiriamus sunkumus. Jeigu vadovas atkreipia dėmesį į tylinčius žmones ir siekia išsiaiškinti, kodėl tylima, daug didesnė tikimybė, kad tinkamu metu jis supras atsėlinantį perdegimą ir to neleis.
Priešingas scenarijus – ypač po pandemijos išpopuliarėjęs laisvai samdomas darbas. Žmogus tampa pats sau viršininku, nusistato darbų tempą, užduotis ir tikslus, gali dirbti iš namų ar bet kurios kitos vietos. Kaip šiuo atveju išvengti perdegimo, jei ribas tenka brėžti sau pačiam, o darbo diena nesibaigia 17 valandą?
Daugeliui žmonių toks darbas atrodo kaip svajonė: laisvė, galimybė dirbti iš kur nori – internete matome vaizdelius, kaip žmonės dirba su kompiuteriu prie vandenyno. Tačiau, mano supratimu, laisvė turi emocinę kainą. Mokslininkai atliko nemažai tyrimų, kad ypač popandeminiu laikotarpiu laisvai samdomi darbuotojai daug dažniau patiria vienišumo pojūtį, socialinę izoliaciją, neaiškumą, sunkumą nusistatyti poilsio ir darbo ribas. Nes jeigu esu prie kompiuterio pajūryje – tai darbas ar poilsis? Ribos išsitrina, o kai tai nutinka, atsiranda raudonas šauktukas dėl gresiančio perdegimo.
Dainiaus Labučio / ELTA nuostrauka
Australijoje atlikus tyrimą, kuriame dalyvavo aukščiausio lygio vadovai, nustatyta, kad nuo perdegimo bene labiausiai apsaugo kita įtraukianti veikla po darbo. Laisvai samdomiems darbuotojams taip pat turėtų būti be galo svarbu nusibrėžti ribą, kas yra darbo valandos ir darbo erdvė, o kas – laisvalaikis ir atsipalaidavimas.
Tačiau dauguma laisvai samdomų žmonių atlieka šimtą vieną darbą vienu metu. Nors kalbame apie veiklą po darbo, nutinka taip, kad žmogus pradeda dirbti anksti ryte, o baigia vėlai vakare. Tokiu atveju kas dvi valandas jis turėtų atsistoti, atsigerti vandens, nueiti į tualetą. Kai kurie to nedaro, o paskui sulaukia pasekmių.
Kalbant apie poilsį, galime išsijungti telefoną kartu su visais gaunamais pranešimais, tačiau gerokai sunkiau negalvoti apie darbą ir neatliktas užduotis. Kaip išmokti ilsinti ne tik kūną, bet ir protą?
Yra ilgasis ir trumpasis kelias. Ilgasis – tvarus, geras ir milijoną kartų moksliškai įrodytas – dėmesingo įsisąmoninimo praktika, ji padeda išmokti valdyti savo dėmesį. Neformali praktika gali būti valgymas jaučiant skonį, kvapą, girdint garsus, ragaujant akimis ir visais pojūčiais. Vaikštant reikia daryti tą patį. Kai pajuntama, kad mintys grįžta planuoti darbų, reikia vėl grąžinti dėmesį į čia ir dabar. Toks treniravimasis tikrai duos naudos ateityje.
Jeigu reikia greitosios pagalbos, padėti gali veikla, kuri nepalieka galimybės galvoti apie darbą. Prie kompiuterio daug dirbantis žmogus gali išvažiuoti į kalnus, kur turės kopti, žiūrėti, kur statyti koją, nes kitaip bus blogai. Ekstremali ir daug įspūdžių teikianti veikla ištrina mintis apie darbą. O kad nuolatos savęs neplaktume, tinka bet kokios dėmesį nukreipiančios priemonės: filmai, pokalbiai su draugais ir pan.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Psichologė Ugnė Juodytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Vasara įpusėjo, daugelis atostogauja, o likę toliau keliasi anksti rytais ir vyksta į darbus. Kaip sezoniškumas veikia mūsų darbingumą ir kaip prisitaikyti prie lėtesnio ritmo?
Puikiai žinau šį jausmą (juokiasi). Sezoniškumas, be abejo, daro poveikį produktyvumui ir žmogaus jausenai. Natūralu, kad vasarą, kai šilta ir gera, žmonės sulėtėja, daug kas atostogauja. Tačiau vieniems geras oras už lango pranašauja ateinantį savaitgalį ar vakarą, kai galės įšokti į ežerą, o kitiems tai kelia didelę įtampą ir padidėjusį darbo krūvį, su kuriuo tenka dorotis. Resursų – mažiau, o streso – daugiau, nes reikšmingus darbus, nors ir sulėtėjusius, vis tiek reikia padaryti. Tad sezoniškumas turi dvi puses.
Tačiau pastebiu, kad dirbantieji kooperatyvuose vasaros metu daugiau atsipalaiduoja, leidžia sau kiek įmanoma atsitraukti ir pažiūrėti į bendrą paveikslą, daugiau skiria laiko strategavimui ir planavimui. O kita dalis yra neatidėliotini dalykai, planai, kaip pavaduoti darbų neperdavusį kolegą.
Viena pagrindinių jūsų darbo sričių – perdegimas ir streso įveika. Kaip galima suprasti, kad patiriami sunkumai yra ne blogos savaitės ar mėnesio padarinys, o perdegimas?
Perdegimą pirmiausia išduoda noras visiškai atsitraukti nuo darbų ir veiklos. Nebeturima tam jėgų, norima viską atšaukti, atidėliojama ar neplanuojama. Suprastėja efektyvumas, įsivelia klaidų, vis dažniau neapsižiūrima ir pradedama ciniškai žvelgti į darbą: esą kaip nors kolegos išspręs problemas.
Kuo tai skiriasi nuo paprasto nuovargio ir išsekimo? Jeigu po savaitės atostogų grįžtame vėl pilni jėgų ir jų užtenka sėkmingai dirbti mėnesį, du ar tris, tikėtina, kad tai buvo nuovargis. Tačiau jeigu atsigauti nepavyksta, gali būti, kad tai yra rimčiau, net perdegimo sindromas.
Perdegimas yra ne liga, o sindromas – įvairių simptomų krepšelis. Perdegimo specifika tokia, kad jo pabaigoje dažniausiai apninka ligos: depresija, panikos priepuoliai, įvairūs kraujotakos sutrikimai, pradeda trikti širdies ar skrandžio veikla.Kaip gydomas perdegimas ir per kiek laiko galima susigrąžinti jėgas? Asmeninė mano patirtis rodo, kad į save grįžau per pusę metų. Taip pat žinau atvejų, kai užklupti perdegimo žmonės metus, dvejus ar penkerius ieško, kaip sau padėti. Negalime sakyti, kad gyjame, nes perdegimas yra ne liga, o sindromas – įvairių simptomų krepšelis. Perdegimo specifika tokia, kad jo pabaigoje dažniausiai apninka ligos: depresija, panikos priepuoliai, įvairūs kraujotakos sutrikimai, pradeda trikti širdies ar skrandžio veikla. Atsiradus visam negalavimų kompleksui, susigrąžinti sveikatą būna sunku, nes tenka atsižvelgti į daugelį dėlionės dalių, ne tik į išsekimą.
Pexels.com nuotrauka
Kaip vieną iš perdegimą lengvinančių ir gydančių priemonių pabrėžiate miegą. Kaip tai susiję su mūsų savijauta?
Miegas tvirtai patenka į perdegimą lengvinančių ir gydančių dalykų trejetuką. Perdegimo signalu gali tapti miego trikdžiai. Girdžiu vieną dažniausių klientų skundų: „Ketvirtą ryto atsikeliu ir negaliu užmigti.“ Mintys sukasi apie darbus ir tai, ko nepadariau, kaip mane įvertino kolegos, kokia mano patirtis. Vakare atsigulus vėl galvoje sukasi tos pačios mintys ir nepavyksta užmigti. O jeigu ir užmiegama, ryte jaučiamasi, lyg visai nemiegojus – toks stiprus gali būti nuovargis.
Jeigu atsiranda šie simptomai, būtina kreiptis į šeimos gydytoją, tartis, kodėl taip vyksta ir kas organizme išsiderino.
Kokios priemonės dar gali apsaugoti nuo perdegimo ir neigiamų jo padarinių, tokių kaip depresija, nerimas?
Į mano minėtą trejetuką taip pat patenka atjauta sau. Mokslinė literatūra patvirtina, kad, jeigu žmogus praktikuoja atjautą sau, tikėtina, jo neužklups perdegimas arba jis greitai susigrąžins sveikatą. Žmonės dažnai klausia: kaip taikyti atjautą sau? Negi turi guostis, kad, jeigu nesiseka, vis tiek viskas gerai? Juk tada galima plaukioti po pasaulį kaip medūzai!
Atjauta sau yra visiškai ne tai. Tai yra suvokimas, ką aš jaučiu, ir to įsivardijimas. Dažniausiai tai bus nemalonūs jausmai, tokie kaip pyktis, nerimas, skausmas. Tada reikia stengtis nusiraminti, kad tai praeis, kiti pasaulio žmonės taip pat tai patiria – nesu vienas ir netikęs. Arba žmonės dažnai tvirtina: visiems sekasi, o aš – brokuotas. Tuomet lieka atsakyti į esminį klausimą: kaip šioje situacijoje galiu sau padėti? Tai gali būti pagalbos paprašymas, krūvio sumažinimas arba miegas – bet kas, priklausomai nuo poreikio.
Kitas būdas sau padėti yra nusibrėžti ribas. Ši dalis tampa iššūkiu beveik pusei perdegusiųjų. Žmogus gali būti iš šeimos perėmęs įsitikinimą, kad kiti yra svarbesni, o savi poreikiai – nereikšmingi, todėl jis atlieka jų darbus. Vadovas nespėja padaryti projekto, todėl jį darysiu aš. Nesvarbu, kad dėl to eisiu miegoti trečią valandą nakties, o keltis reikės šeštą. Žmogus visai nusižemina, užuot išmokęs atsižvelgti į savo poreikius ir atsakyti „ne“.
Lengviau brėžti ribas ir gyventi sveikai, jei išsigryniname pagrindines gyvenimo vertybes. Jeigu nežinau, kas man yra svarbu, atsiras daugybė žmonių, kurie tai nurodys. Taip galime pradėti gyventi kitų žmonių gyvenimą, tad atspirties tašku galėtų būti vertybių, prioritetų ir tikslų žinojimas.
Sunkiausia susidėti pamatą ir žinoti apie save, o kai tai padarome, lieka tik mechanika. Kartais žmonės sako, kad žodis „ne“ yra ant liežuvio galo, bet niekaip nepavyksta jo ištarti. Terapijoje praktikuojamės jį ištarti.Visuomenėje paplitęs mąstymas, kad, norint pasiekti karjeros viršūnę, reikia viską aukoti, prisiimti visas užduotis, dirbti viršvalandžius ir panašiai. Kaip išsivaduoti iš tokio žalingo požiūrio ir kaip išmokti brėžti ribas? Šis klausimas – ir sudėtingas, ir lengvas. Jis tampa paprastas, jei žinau savo vertybes, tikslus, poreikius, suvokiu savo jausmus, kurie signalizuoja apie ribas. Kai žinau apie save, atsiranda vidinė jėga. Sunkiausia susidėti pamatą ir žinoti apie save, o kai tai padarome, lieka tik mechanika. Kartais žmonės sako, kad žodis „ne“ yra ant liežuvio galo, bet niekaip nepavyksta jo ištarti. Terapijoje praktikuojamės jį ištarti. Treniruotis galima ne tik terapijoje, bet ir atsistojus kambaryje prieš veidrodį – sakyti „ne“ arba paaiškinti, kodėl „ne“.
Pexels.com nuotrauka
Dažnai būna sunku pasiteisinti, kodėl atsisakoma. Žmogus dėl to gali jausti kaltę, tačiau reikia suvokti, kad brėždamas ribas jis neprivalo teisintis. Kartais pakanka pasakyti: „Šiandien aš negaliu“, ir viskas, galima dėti tašką. Tai būna labai sunkus pratimas, ypač šeimoje ar darbe, nes esame kitaip išmokyti ir dėl to jaučiame atsakomybę teisintis.
Sakote, kad dirbdama su organizacijomis matote pozityvių pokyčių, tačiau manau, jog yra ne tik gerų pavyzdžių. Kokias vis dar pastebite didžiausias klaidas?
Yra organizacinė kultūra ir vadovas. Kartais jie sutampa, o kartais tai būna du atskiri pasauliai. Mano supratimu, jeigu organizacinėje kultūroje arba vadovo galvoje kas nors yra ne taip, pavyzdžiui, požiūris į darbuotoją kaip nesenkantį šaltinį, tai tampa užprogramuota problema. Žiūrint iš mokslinės perspektyvos, vadovas, kuris geba klausti, kaip jautiesi, kaip tau praėjo diena, kokių kyla sunkumų ir ar pavyksta juos spręsti, – smarkiai mažina perdegimo lygį.
Sėkmę taip pat patiria vadovai, kurie kviečia darbuotojus nusistatyti savo darbo krūvius ir juos reguliuoti, geba laviruoti tarp valdymo ir darbuotojų laisvės.
Kalbant plačiau apie organizacijas, labai svarbu, kad personalo atstovai į tam tikras pozicijas rinktų tinkamus žmones. Kartais nutinka priešingai. Pavyzdžiui, jei atranka nėra gera ir į pardavimo sritį, kurioje reikia būti aktyviam ir spręsti daug probleminių situacijų, išrenkamas geranoriškas, bet į stresą per jautriai reaguojantis žmogus, tada atsiranda bėda – darbuotojas negali pakelti didelio intensyvumo, todėl, tikėtina, pajus perdegimą.
Organizacijos daro klaidą, jei mato nesutampančias vertybes, bet nusprendžia darbuotoją dar palaikyti tikėdamosi, kad kas nors pasikeis. Kai kalbame apie vertybių lygmenį, reikia suprasti, kad tai yra labai stiprus įsitikinimas – tiek organizacijos, tiek žmogaus, – kuris keičiasi tik ypatingomis sąlygomis ir tikrai negreitai. Kilus vertybių konfliktui, nereikėtų ir pačiam darbuotojui būti įsikibusiam į organizaciją, dera ieškoti vietų, kur vertybės sutaptų.
Atlikta įdomi analizė apie tylą. Pasirodo, jeigu žmogus tyli, vadovai dažnai mano, kad jis pritaria ir viskas gerai. Tačiau tyla gali reikšti visai kitus dalykus: žmogus pavargo, nusivylė, nori atsitraukti arba nemato prasmės kalbėti, nes jau bandė dešimt kartų sakyti apie patiriamus sunkumus. Jeigu vadovas atkreipia dėmesį į tylinčius žmones ir siekia išsiaiškinti, kodėl tylima, daug didesnė tikimybė, kad tinkamu metu jis supras atsėlinantį perdegimą ir to neleis.
Priešingas scenarijus – ypač po pandemijos išpopuliarėjęs laisvai samdomas darbas. Žmogus tampa pats sau viršininku, nusistato darbų tempą, užduotis ir tikslus, gali dirbti iš namų ar bet kurios kitos vietos. Kaip šiuo atveju išvengti perdegimo, jei ribas tenka brėžti sau pačiam, o darbo diena nesibaigia 17 valandą?
Daugeliui žmonių toks darbas atrodo kaip svajonė: laisvė, galimybė dirbti iš kur nori – internete matome vaizdelius, kaip žmonės dirba su kompiuteriu prie vandenyno. Tačiau, mano supratimu, laisvė turi emocinę kainą. Mokslininkai atliko nemažai tyrimų, kad ypač popandeminiu laikotarpiu laisvai samdomi darbuotojai daug dažniau patiria vienišumo pojūtį, socialinę izoliaciją, neaiškumą, sunkumą nusistatyti poilsio ir darbo ribas. Nes jeigu esu prie kompiuterio pajūryje – tai darbas ar poilsis? Ribos išsitrina, o kai tai nutinka, atsiranda raudonas šauktukas dėl gresiančio perdegimo.
Dainiaus Labučio / ELTA nuostrauka
Australijoje atlikus tyrimą, kuriame dalyvavo aukščiausio lygio vadovai, nustatyta, kad nuo perdegimo bene labiausiai apsaugo kita įtraukianti veikla po darbo. Laisvai samdomiems darbuotojams taip pat turėtų būti be galo svarbu nusibrėžti ribą, kas yra darbo valandos ir darbo erdvė, o kas – laisvalaikis ir atsipalaidavimas.
Tačiau dauguma laisvai samdomų žmonių atlieka šimtą vieną darbą vienu metu. Nors kalbame apie veiklą po darbo, nutinka taip, kad žmogus pradeda dirbti anksti ryte, o baigia vėlai vakare. Tokiu atveju kas dvi valandas jis turėtų atsistoti, atsigerti vandens, nueiti į tualetą. Kai kurie to nedaro, o paskui sulaukia pasekmių.
Kalbant apie poilsį, galime išsijungti telefoną kartu su visais gaunamais pranešimais, tačiau gerokai sunkiau negalvoti apie darbą ir neatliktas užduotis. Kaip išmokti ilsinti ne tik kūną, bet ir protą?
Yra ilgasis ir trumpasis kelias. Ilgasis – tvarus, geras ir milijoną kartų moksliškai įrodytas – dėmesingo įsisąmoninimo praktika, ji padeda išmokti valdyti savo dėmesį. Neformali praktika gali būti valgymas jaučiant skonį, kvapą, girdint garsus, ragaujant akimis ir visais pojūčiais. Vaikštant reikia daryti tą patį. Kai pajuntama, kad mintys grįžta planuoti darbų, reikia vėl grąžinti dėmesį į čia ir dabar. Toks treniravimasis tikrai duos naudos ateityje.
Jeigu reikia greitosios pagalbos, padėti gali veikla, kuri nepalieka galimybės galvoti apie darbą. Prie kompiuterio daug dirbantis žmogus gali išvažiuoti į kalnus, kur turės kopti, žiūrėti, kur statyti koją, nes kitaip bus blogai. Ekstremali ir daug įspūdžių teikianti veikla ištrina mintis apie darbą. O kad nuolatos savęs neplaktume, tinka bet kokios dėmesį nukreipiančios priemonės: filmai, pokalbiai su draugais ir pan.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
