Marija Gimbutienė – Europos civilizacijos atminties balsas. Pokalbis su prof. A. Butrimu
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Tačiau kas slypi už šių monumentalių idėjų? Kokia buvo pati M. Gimbutienė – pradėjusi savo emigracinį gyvenimą Amerikoje dirbdama kambarine, bet vėliau sulaukusi Harvardo universiteto kvietimo rašyti archeologijos vadovėlius?
Apie tai kalbamės su Vilniaus dailės akademijos profesoriumi dr. ADOMU BUTRIMU – vienu svarbiausių M. Gimbutienės tyrinėtojų, menotyrininku, kultūrologu, akademinės savimonės ugdytoju.
Menotyrininkas, kultūrologas, Vilniaus dailės akademijos profesorius dr. Adomas Butrimas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Profesoriau, pradėkime nuo klausimo, kodėl Marija Gimbutienė šiandien laikoma viena reikšmingiausių pasaulio archeologių.
Jeigu pažvelgtume į archeologijos istoriją, matytume, kad vos keletas mokslininkų sugebėjo ne tik aprašyti radinius, bet ir atverti visiškai naują požiūrį į žmogaus praeitį. Gimbutienė priklauso šiai mažai grupei. Ji ne tik dirbo su archeologine medžiaga – ji ją interpretavo per kultūros istorijos, mitologijos, simbolizmo perspektyvą.
Viena kertinių jos idėjų – Senoji Europa. Kas sudaro šios koncepcijos pagrindą?
Gimbutienės Senoji Europa yra priešindoeuropietiškas civilizacijos modelis, kurio centre buvo moteris – deivė, gyvybės nešėja. Ji tyrinėjo neolito laikotarpio kultūras nuo Balkanų iki Dunojaus ir Vidurio Europos, kur fiksavo moterų dievybių ikonografiją, ritualinę keramiką, taikių bendruomenių struktūrą. Tai buvo kultūros, kurios nesiekė dominuoti ar plėstis per jėgą.
Gimbutienė parodė, kad iki patriarchalinės, militarizuotos indoeuropiečių ekspansijos čia klestėjo gili dvasinė harmonija su gamta ir cikliniu gyvenimo suvokimu.
Tačiau šios kultūros žlugo. Kaip Gimbutienė aiškino šį virsmą?
Čia svarbu įvesti dar vieną jos teoriją – kurganų hipotezę. Gimbutienė teigė, kad apie 4–3 tūkst. pr. Kr. į Europą pradėjo skverbtis klajokliai iš stepės regionų – vadinamieji kurganai. Jie buvo indoeuropiečiai, atsinešę visiškai kitokią pasaulėžiūrą: karo, hierarchijos, ginkluotos galios ir vyriškojo dievo kultūrą.
Ši migracija, arba kai kur – invazija, Gimbutienės nuomone, buvo esminis kultūrinis lūžis. Ji naikino arba asimiliavo taikias Senojo pasaulio civilizacijas. Taip Europa tapo patriarchalinė, o moters kultūrinis statusas sunyko. Kurganų teorija šiandien laikoma viena iš dviejų pagrindinių indoeuropiečių kilmės hipotezių.
Pradžioje Gimbutienės teorijos buvo vertinamos skeptiškai. Tačiau ar tiesa, kad vėliau kai kurie jos teiginiai buvo patvirtinti pasitelkus naujas technologijas?
Visiškai teisingai. Ir tai yra viena iš labiausiai jaudinančių šiuolaikinės archeologijos istorijų. Dėl paleogenetikos proveržio mes dabar galime matyti, kaip Gimbutienės teorijos, kurios anuomet buvo laikomos spekuliatyviomis, pasitvirtina molekuliniu lygmeniu. Genomo tyrimai rodo, kad apie 3000 m. pr. Kr. į Europą iš Juodosios jūros–Ponto stepių atėjo migracijos bangos, kurios ženkliai pakeitė genetinį žemyno žemėlapį. Ir – dar svarbiau – šie duomenys parodė stiprią vyriškų Y chromosomų linijų dominaciją, tai visiškai atitinka Gimbutienės išvadas apie patriarchalinės struktūros įsigalėjimą.
Tai ne tik pagrindžia kurganų hipotezę, bet ir rodo, kad jos metodas – archeologijos, simbolizmo ir kultūrinės analizės sintezė – buvo toliaregiškas.
Kurganų kultūros žmonės paskleidė indoeuropiečių kalbą, patriarchalines tradicijas, tridalį pasaulio suvokimą. Silvestro Samsono / LNM nuotrauka
Deivių epocha – tai žemdirbių bendruomenės, išplėtojusios Deivės religija paremtą pasaulėžiūrą. Silvestro Samsono / LNM nuotrauka
Kas žinoma apie Gimbutienės gyvenimą po emigracijos į JAV? Kokie buvo jos pirmieji žingsniai naujame žemyne?
Gimbutienė su šeima emigravo į JAV po Antrojo pasaulinio karo, palikusi Europą su visais savo akademiniais ryšiais. Atvykusi ji pradėjo nuo visiško nulio: dirbo fizinį darbą – plovė grindis viešbučiuose, lupo apelsinus ir t. t. Ir vis dėlto neišsižadėjo savo vidinio pašaukimo. Ji vis kartojo: „Aš dėstysiu universitete.“
Ir iš tiesų netrukus pradeda dirbti Harvardo universitete. Tai jau savaime yra pripažinimo ženklas. Vėliau Gimbutienė dirbo Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA).
Verta atkreipti dėmesį į vieną svarbią aplinkybę: emigracijoje ji neteko galimybės dirbti su baltų archeologine medžiaga, kuri buvo pasiekiama Lietuvoje ir Vokietijoje. Tai iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti kaip apribojimas, bet Gimbutienei tai tapo postūmiu žengti dar giliau – į visos Europos civilizacinių procesų analizę.
Ji nukreipė žvilgsnį į platesnį kultūrinį kontekstą, pradėjo gilintis į indoeuropiečių kilmės problematiką: kaip jie atsirado, kaip formavosi jų kalbos, kokia kultūrinė transformacija įvyko per jų migracijas. Tai buvo ambicingas projektas, kuris Gimbutienę galutinai pavertė ne regionine, o globalia mokslo figūra.
Marija Gimbutienė kompozitoriaus Balio Dvariono namo kieme su knygos „Senoji Europa“ rankraščiu (1993 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Kaip pats vertinate, matote jos asmenybę?
Gimbutienė buvo stipri, talentinga ir labai kultūringa asmenybė. Kalbėjo keliomis kalbomis, domėjosi daile, poezija, buvo itin intelektuali, bet kartu labai žmogiška. Turėjo tvirtą stuburą – net kai kolegos prašė ją suminkštinti formuluotes, atsisakyti žodžio „deivė“, ji liko ištikima savo įžvalgoms. Ir, mano manymu, tai ją pavertė legenda. Gimbutienė neatsitiktinai prilyginama Simone de Beauvoir ar Rachel Carson – tai moterys, kurios pakeitė disciplinos kryptį.
Gimbutienė buvo išrinkta 1968 metų Los Angeles Times metų moterimi. Šį apdovanojimą įsteigė laikraščio viceprezidentė, siekdama pagerbti moteris, pasižymėjusias moksle, mene, švietime, politikoje, pramogų pasaulyje, sporte, versle, pramonėje ir visuomeninėje veikloje.
Šiandien daug kalbama apie dekolonizaciją, periferijos balsus. Ar galime sakyti, kad Gimbutienės idėjos turėjo emancipacinį potencialą?
Būtent. Gimbutienė pasiūlė matyti Rytų ir Vidurio Europą ne kaip atsilikusį kraštą, bet kaip senųjų civilizacijų branduolį. Jos darbe Lietuva, Balkanai, Ukraina – tai ne periferija, o širdis. Ji suteikia lietuviams orumo – pademonstravo, kad mūsų kraštai buvo svarbi pasaulio kultūros dalis.
Ypač svarbus Gimbutienės žvilgsnis į moters vaidmenį istorijoje – ji iškėlė, kad moteris ne visada buvo marginalizuota. Yra istorinių laikotarpių, kai moteris buvo civilizacijos metafora.
Profesoriau, kuo Gimbutienės idėjos aktualios šiandienos visuomenei?
Gimbutienės aktualumas šiandien – neabejotinas. Mes gyvename epochoje, kurioje labai daug fragmentacijos, takoskyros, dominuoja linijinis, progresyvus, bet dažnai destruktyvus mąstymas. Gimbutienės tyrinėta Senoji Europa pateikia kitą civilizacinį modelį – tokį, kuriame pasaulis suvokiamas cikliškai, kur gamta nėra pajungta žmogui, o moters kultūrinis statusas – esminis.
Gimbutienės teorijos šiandien kviečia iš naujo pažvelgti į vertybių sistemas. Ne atsigręžti į praeitį kaip romantizuotą epochą, bet pamatyti alternatyvą – kad visuomenė gali būti orientuota ne į dominavimą, o į darną. Kad yra kultūrų, kurios kūrė civilizaciją kitaip. Šiandien, kai susiduriame su ekologiniais, politiniais, kultūriniais, net tapatybės iššūkiais, Gimbutienės siūlomas modelis tampa ne tik intelektualiai įdomus, bet ir praktiškai reikalingas.
Interviu parengtas pagal dokumentinio filmo „Marija Gimbutienė: ateities pajauta“ (rež. Gintaras Šeputis ir Rasa Baltė Balčiūnienė) bei tinklalaidžių „Senoji Europa“ (dvylikos tinklalaidžių serija apie Marijos Gimbutienės Senąją Europą; LRT mediateka) medžiagą.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Menotyrininkas, kultūrologas, Vilniaus dailės akademijos profesorius dr. Adomas Butrimas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Profesoriau, pradėkime nuo klausimo, kodėl Marija Gimbutienė šiandien laikoma viena reikšmingiausių pasaulio archeologių.
Jeigu pažvelgtume į archeologijos istoriją, matytume, kad vos keletas mokslininkų sugebėjo ne tik aprašyti radinius, bet ir atverti visiškai naują požiūrį į žmogaus praeitį. Gimbutienė priklauso šiai mažai grupei. Ji ne tik dirbo su archeologine medžiaga – ji ją interpretavo per kultūros istorijos, mitologijos, simbolizmo perspektyvą.
Viena kertinių jos idėjų – Senoji Europa. Kas sudaro šios koncepcijos pagrindą?
Gimbutienės Senoji Europa yra priešindoeuropietiškas civilizacijos modelis, kurio centre buvo moteris – deivė, gyvybės nešėja. Ji tyrinėjo neolito laikotarpio kultūras nuo Balkanų iki Dunojaus ir Vidurio Europos, kur fiksavo moterų dievybių ikonografiją, ritualinę keramiką, taikių bendruomenių struktūrą. Tai buvo kultūros, kurios nesiekė dominuoti ar plėstis per jėgą.
Gimbutienė parodė, kad iki patriarchalinės, militarizuotos indoeuropiečių ekspansijos čia klestėjo gili dvasinė harmonija su gamta ir cikliniu gyvenimo suvokimu.
Tačiau šios kultūros žlugo. Kaip Gimbutienė aiškino šį virsmą?
Čia svarbu įvesti dar vieną jos teoriją – kurganų hipotezę. Gimbutienė teigė, kad apie 4–3 tūkst. pr. Kr. į Europą pradėjo skverbtis klajokliai iš stepės regionų – vadinamieji kurganai. Jie buvo indoeuropiečiai, atsinešę visiškai kitokią pasaulėžiūrą: karo, hierarchijos, ginkluotos galios ir vyriškojo dievo kultūrą.
Ši migracija, arba kai kur – invazija, Gimbutienės nuomone, buvo esminis kultūrinis lūžis. Ji naikino arba asimiliavo taikias Senojo pasaulio civilizacijas. Taip Europa tapo patriarchalinė, o moters kultūrinis statusas sunyko. Kurganų teorija šiandien laikoma viena iš dviejų pagrindinių indoeuropiečių kilmės hipotezių.
Pradžioje Gimbutienės teorijos buvo vertinamos skeptiškai. Tačiau ar tiesa, kad vėliau kai kurie jos teiginiai buvo patvirtinti pasitelkus naujas technologijas?
Visiškai teisingai. Ir tai yra viena iš labiausiai jaudinančių šiuolaikinės archeologijos istorijų. Dėl paleogenetikos proveržio mes dabar galime matyti, kaip Gimbutienės teorijos, kurios anuomet buvo laikomos spekuliatyviomis, pasitvirtina molekuliniu lygmeniu. Genomo tyrimai rodo, kad apie 3000 m. pr. Kr. į Europą iš Juodosios jūros–Ponto stepių atėjo migracijos bangos, kurios ženkliai pakeitė genetinį žemyno žemėlapį. Ir – dar svarbiau – šie duomenys parodė stiprią vyriškų Y chromosomų linijų dominaciją, tai visiškai atitinka Gimbutienės išvadas apie patriarchalinės struktūros įsigalėjimą.
Tai ne tik pagrindžia kurganų hipotezę, bet ir rodo, kad jos metodas – archeologijos, simbolizmo ir kultūrinės analizės sintezė – buvo toliaregiškas.
Kurganų kultūros žmonės paskleidė indoeuropiečių kalbą, patriarchalines tradicijas, tridalį pasaulio suvokimą. Silvestro Samsono / LNM nuotrauka
Deivių epocha – tai žemdirbių bendruomenės, išplėtojusios Deivės religija paremtą pasaulėžiūrą. Silvestro Samsono / LNM nuotrauka
Kas žinoma apie Gimbutienės gyvenimą po emigracijos į JAV? Kokie buvo jos pirmieji žingsniai naujame žemyne?
Gimbutienė su šeima emigravo į JAV po Antrojo pasaulinio karo, palikusi Europą su visais savo akademiniais ryšiais. Atvykusi ji pradėjo nuo visiško nulio: dirbo fizinį darbą – plovė grindis viešbučiuose, lupo apelsinus ir t. t. Ir vis dėlto neišsižadėjo savo vidinio pašaukimo. Ji vis kartojo: „Aš dėstysiu universitete.“
Ir iš tiesų netrukus pradeda dirbti Harvardo universitete. Tai jau savaime yra pripažinimo ženklas. Vėliau Gimbutienė dirbo Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA).
Verta atkreipti dėmesį į vieną svarbią aplinkybę: emigracijoje ji neteko galimybės dirbti su baltų archeologine medžiaga, kuri buvo pasiekiama Lietuvoje ir Vokietijoje. Tai iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti kaip apribojimas, bet Gimbutienei tai tapo postūmiu žengti dar giliau – į visos Europos civilizacinių procesų analizę.
Ji nukreipė žvilgsnį į platesnį kultūrinį kontekstą, pradėjo gilintis į indoeuropiečių kilmės problematiką: kaip jie atsirado, kaip formavosi jų kalbos, kokia kultūrinė transformacija įvyko per jų migracijas. Tai buvo ambicingas projektas, kuris Gimbutienę galutinai pavertė ne regionine, o globalia mokslo figūra.
Ji buvo ne tik mokslo darbuotoja – ji buvo civilizacinio naratyvo kūrėja. Dėl to jos tekstai ir dabar skaitomi ne tik kaip moksliniai veikalai, bet ir kaip vizionieriški manifestai.Visa tai skamba kaip milžiniškas intelektinis darbas. Gimbutienė turėjo ypatingą gebėjimą – apibendrinti, sintetinti. Tai buvo jos dovana. Ji ne tik rinko duomenis, ne tik aprašė radinius – ji matė ryšius, struktūras. Gebėjo vienu žvilgsniu aprėpti simbolinius, lingvistinius, mitinius elementus ir iš jų sukurti kultūrinę visumą. Tai labai reta savybė net tarp akademikų. Ji buvo ne tik mokslo darbuotoja – ji buvo civilizacinio naratyvo kūrėja. Dėl to jos tekstai ir dabar skaitomi ne tik kaip moksliniai veikalai, bet ir kaip vizionieriški manifestai. Kas buvo pagrindiniai Gimbutienės teorijų kritikai? Ir kaip jų požiūris keitėsi laikui bėgant? Nemažai kolegų – ypač Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos archeologai – iš pradžių į Gimbutienės darbus žiūrėjo labai skeptiškai. Jos interpretacijos atrodė „pernelyg mitologizuotos“, „nepakankamai empirinės“. Ji buvo priskiriama prie alternatyviosios mokslinės tradicijos, kurios vengė griežtieji pozityvistai. Tačiau nuo maždaug 2005-ųjų situacija radikaliai pasikeitė. Dėl tarpdisciplininių tyrimų pažangos – lingvistikos, genetikos, socialinės archeologijos – Gimbutienės įžvalgos pradėtos vertinti visai kitaip. Jos siūlytas pasaulio modelis, kuriame pabrėžiamas moters vaidmuo, ciklinis laiko suvokimas, bendruomeninė sandara – tapo nebe ezoterika, o rimtos analizės objektu. Šiandien Gimbutienės darbai – tai nebe diskusinis kraštas, o kertinė daugelio naujų tyrimų atrama. Ar Gimbutienės, kaip moters emigrantės, kelias akademijoje buvo sudėtingesnis? Ar jautėsi konkurencija, skepticizmas? Žinoma. Gimbutienė žengė į labai aiškiai vyrišką mokslo pasaulį, kuriame dominavo empirinė, griežtai struktūruota, hierarchiška mąstysena. Ji atėjo su kita – jautresne, gilesne, labiau į simboliką, mitus, dvasinį pradą orientuota vizija. Ir drįso apie tai kalbėti garsiai. Tai nepatiko daugeliui kolegų vyrų, ypač tiems, kurie į mokslo tiesas žvelgė dogmatiškai. Ji buvo nuvertinama, vadinama „romantike“, „poete“, „spekuliatyvia“. Kai kuriems tai net atrodė neakademiška. Bet Gimbutienės atsakymas buvo paprastas: „Aš darau tai, ką matau kaip tikra.“ Nesileido išmušama iš vėžių. Ir tai, kad ji įgijo ne tik tarptautinį pripažinimą, bet ir autoritetą – yra ir jos charakterio, ir idėjų jėgos ženklas. Gimbutienės atvejis – tai istorija ne tik apie moterį moksle, bet ir apie drąsą turėti kitą žvilgsnį.
Marija Gimbutienė kompozitoriaus Balio Dvariono namo kieme su knygos „Senoji Europa“ rankraščiu (1993 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Kaip pats vertinate, matote jos asmenybę?
Gimbutienė buvo stipri, talentinga ir labai kultūringa asmenybė. Kalbėjo keliomis kalbomis, domėjosi daile, poezija, buvo itin intelektuali, bet kartu labai žmogiška. Turėjo tvirtą stuburą – net kai kolegos prašė ją suminkštinti formuluotes, atsisakyti žodžio „deivė“, ji liko ištikima savo įžvalgoms. Ir, mano manymu, tai ją pavertė legenda. Gimbutienė neatsitiktinai prilyginama Simone de Beauvoir ar Rachel Carson – tai moterys, kurios pakeitė disciplinos kryptį.
Gimbutienė buvo išrinkta 1968 metų Los Angeles Times metų moterimi. Šį apdovanojimą įsteigė laikraščio viceprezidentė, siekdama pagerbti moteris, pasižymėjusias moksle, mene, švietime, politikoje, pramogų pasaulyje, sporte, versle, pramonėje ir visuomeninėje veikloje.
Šiandien daug kalbama apie dekolonizaciją, periferijos balsus. Ar galime sakyti, kad Gimbutienės idėjos turėjo emancipacinį potencialą?
Būtent. Gimbutienė pasiūlė matyti Rytų ir Vidurio Europą ne kaip atsilikusį kraštą, bet kaip senųjų civilizacijų branduolį. Jos darbe Lietuva, Balkanai, Ukraina – tai ne periferija, o širdis. Ji suteikia lietuviams orumo – pademonstravo, kad mūsų kraštai buvo svarbi pasaulio kultūros dalis.
Ypač svarbus Gimbutienės žvilgsnis į moters vaidmenį istorijoje – ji iškėlė, kad moteris ne visada buvo marginalizuota. Yra istorinių laikotarpių, kai moteris buvo civilizacijos metafora.
Profesoriau, kuo Gimbutienės idėjos aktualios šiandienos visuomenei?
Gimbutienės aktualumas šiandien – neabejotinas. Mes gyvename epochoje, kurioje labai daug fragmentacijos, takoskyros, dominuoja linijinis, progresyvus, bet dažnai destruktyvus mąstymas. Gimbutienės tyrinėta Senoji Europa pateikia kitą civilizacinį modelį – tokį, kuriame pasaulis suvokiamas cikliškai, kur gamta nėra pajungta žmogui, o moters kultūrinis statusas – esminis.
Gimbutienės teorijos šiandien kviečia iš naujo pažvelgti į vertybių sistemas. Ne atsigręžti į praeitį kaip romantizuotą epochą, bet pamatyti alternatyvą – kad visuomenė gali būti orientuota ne į dominavimą, o į darną. Kad yra kultūrų, kurios kūrė civilizaciją kitaip. Šiandien, kai susiduriame su ekologiniais, politiniais, kultūriniais, net tapatybės iššūkiais, Gimbutienės siūlomas modelis tampa ne tik intelektualiai įdomus, bet ir praktiškai reikalingas.
Interviu parengtas pagal dokumentinio filmo „Marija Gimbutienė: ateities pajauta“ (rež. Gintaras Šeputis ir Rasa Baltė Balčiūnienė) bei tinklalaidžių „Senoji Europa“ (dvylikos tinklalaidžių serija apie Marijos Gimbutienės Senąją Europą; LRT mediateka) medžiagą.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
