P. Gritėnas apie pilietinę visuomenę: „Tai, kas traktuojama kaip moralu, politikoje yra nebevertinama“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Po pastarojo protesto dėl premjero Gintauto Palucko viešojoje erdvėje itin sparčiai dalijamasi jame nuskambėjusia režisieriaus Karolio Kaupinio kalba. „Po truputį esame pratinami prie naujos žemumos, kiekvieną dieną vis vienu aukštu žemiau, kartojant, kad tai nieko tokio, kol kas viskas gerai“, – sakė režisierius.
P. Gritėno nuomone, K. Kaupinio kalba išpopuliarėjo, nes atspindi žmonių jaučiamą nerimą. Kita vertus, anot jo, šiandien pati protesto, kaip pilietinės visuomenės raiškos, forma yra nuvertinta. „Protesto nuvertinimas yra pirmas rimtas žingsnis kelyje į nulaisvinimą“, – tikina filosofas.
Visuomenei vis sunkiau būti vieningai, ir ji suartėti galėtų tik krizės akivaizdoje, akcentuoja jis: „Sunku surasti vienybę pasaulyje, kuriame vieningumas yra tik galios pozicijoje, kuriant galios vertikales duomenų valdymo srityje, komunikacijos kanaluose, politikoje.“
Prieš kelias dienas proteste nuskambėjusi režisieriaus Karolio Kaupinio kalba sparčiai išplito socialiniuose tinkluose. Kaip manote, kodėl ji buvo tokia paveiki?
Tai lėmė tiek vidinės lietuviškos, tiek pasaulio tendencijos – Karolis savo kalboje tai aktualizavo. Lietuvoje regime politikos ir moralės santykio nutrūkimą. Tai, kas visuomenėje traktuojama kaip moralu, politikoje yra nebevertinama, atsisakoma įvardyti, kas yra blogai arba gerai. Visa tai paliekama tik teisės sričiai, o joje dažnai naudojamasi galimybe apeiti įstatymus ir procedūras, prisidengti teisėtumu darant kažką neteisingo.
Institucijos per pastaruosius metus pradėjo silpnėti dėl įvairių priežasčių: į jas ateina tam tikri lojalūs vadovai, trūksta protingų, motyvuotų žmonių. Tai sunkina teisėtumo užtikrinimą ir darbą, kuris keltų visuomenės pasitikėjimą.
Premjeras Gintautas Paluckas. Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Dabartinė politinė situacija taip pat nedžiugina – valstybėje vyrauja atskirų politinių asmenybių lyderiavimas, norime mes to ar ne. Ministras pirmininkas, valdančiosios koalicijos partneriai, prezidentas diktuoja tam tikrą politinį lygmenį, ir manau, kad daliai žmonių tas lygmuo neatrodo pakankamas. Problema turbūt ne asmenybės, o dviveidiški vertinimai, kai vieniems keliamos labai aukštos moralinės kartelės, o kitiems jos nuleidžiamos iki grindjuostės.
Yra išorės aspektų, tokių kaip mūsų valstybės saugumas ir galimos grėsmės dėl Rusijos veiksmų. Stebime neramius geopolitinius poslinkius, kai tokia valstybė kaip Jungtinės Amerikos Valstijos pradeda išdemokratėjimo procesą. Timothy Snyderis tai aprašė knygoje „Kelias į nelaisvę“ (The Road to Unfreedom, 2018), nors man labiau patinkantis pavadinimo vertimas – „Kelias į nulaisvėjimą“.
Toks nulaisvėjimas jau yra prasidėjęs: pasaulyje vyksta platesni procesai, kuriuose dalyvauja žiniasklaida, technologijos. Tai veda ne prie didesnės demokratijos, bet prie galimybės sujungti galias ir valdyti daugybę duomenų, nuomonių, sklaidos bei informacijos kanalų.
Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Protesto nuvertinimas yra pirmas rimtas žingsnis kelyje į nulaisvinimą. Istorinė patirtis rodo, kad ignoruojant protestus kyla arba radikalizacijos poreikis, arba priešingai – prasideda rezignacijos procesas. Pereinama prie smurto, normų peržengimo siekiant būti išgirstiems arba, priešingai, pasiduodama rezignacijai ir atsiribojama nuo valstybės, kai ji veikia sau, o žmonės – sau. Slavojus Žižekas knygoje „Smurtas“ rašė, kad didžiausias smurtas yra savų piliečių atsisakymas būti piliečiais, kai valdžia paliekama veikti sau ir niekas jos nelegitimuoja.
Kalbant apie dabartinę situaciją Lietuvoje, abejingumas gali būti net pavojingesnis už radikalizaciją. Jei visuomenė pasiners į apatiją ir nematys reikalo ginti institucijas, nepriklausomai nuo to, kas joms vadovauja, tai gali skaudžiai atsisukti prieš tuos, kurie žaidžia su demokratija vedami asmeninių ambicijų.
Ne taip ir seniai turėjome įvairių judėjimų, prisidengiančių šeimų gynimu. Ar šiandien protestas kaip pilietinės raiškos forma nėra tapęs gėdingu, nes tokių nuotaikų viešojoje erdvėje buvo galima justi?
Nesu tikras, kad konkretūs protestai prisidėjo prie pačios formos nuvertinimo, nes protestai būna labai impulsyvūs ir susiję su tam tikrais įvykiais bei emocijomis. Dabartinėje informacijos tėkmėje emocijos nuolat regeneruojasi, tad vieno pusmečio protestai nepadaro tiek žalos, kiek daro pačių temų išstūmimas iš viešosios erdvės, jų delegitimizavimas ir pavertimas absurdiškomis.
Kalbant apie šeimų maršą reikia pripažinti, kad pirminio susirinkimo Vingio parke sėkmė buvo susijusi ne su didžiausių radikalų homofobiniais pareiškimais, o su intencija kalbėti apie šeimos problemiškumą, tai, kaip tradicija susitinka su kažkuo, kas yra nauja ir vadinama progresu. Iš pradžių žmonės jautė teisėtą įtampą, norėjo kalbėti, tačiau pamatę, kad judėjimas perėjo ne ginti šeimą, o kažką pulti, – nuo jo atskilo.
Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Sunku surasti vienybę pasaulyje, kuriame vieningumas yra tik galios pozicijoje, kuriant galios vertikales duomenų valdymo srityje, komunikacijos kanaluose, politikoje. Pačioje valdžioje yra impulsas skaldyti arba priešinti, atstumti, nesureikšminti, delegitimizuoti, o ne vienyti. Tokioje būklėje suvienijimas galimas tik perėjus į antrąjį etapą, kurio niekam nesinorėtų. Jis susijęs su didesne radikalizacija, griežtesniu pasipriešinimu – boikotais, protestais, pereinančiais į tiesioginį susikirtimą su oponentais.
Pozityviai žvelgiant, vienintelis dalykas, galintis suvienyti, būtų grėsmės pripažinimas – tačiau Lietuvoje to nėra. Be to, politiniai lyderiai siunčia dviprasmiškas žinutes: vieni sako, kad grėsmė yra reali ir turime pasiruošti atiduoti savo duoklę valstybei, o kitą dieną kiti ragina nesureikšminti situacijos, nusiraminti, nekreipti dėmesio – institucijos dirba, o mes turime tiesiog sėdėti ir būti ramūs. Ši dviprasmiška žinia prisideda prie nerimo ir bendro jausmo kritimo.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Premjeras Gintautas Paluckas. Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Dabartinė politinė situacija taip pat nedžiugina – valstybėje vyrauja atskirų politinių asmenybių lyderiavimas, norime mes to ar ne. Ministras pirmininkas, valdančiosios koalicijos partneriai, prezidentas diktuoja tam tikrą politinį lygmenį, ir manau, kad daliai žmonių tas lygmuo neatrodo pakankamas. Problema turbūt ne asmenybės, o dviveidiški vertinimai, kai vieniems keliamos labai aukštos moralinės kartelės, o kitiems jos nuleidžiamos iki grindjuostės.
Yra išorės aspektų, tokių kaip mūsų valstybės saugumas ir galimos grėsmės dėl Rusijos veiksmų. Stebime neramius geopolitinius poslinkius, kai tokia valstybė kaip Jungtinės Amerikos Valstijos pradeda išdemokratėjimo procesą. Timothy Snyderis tai aprašė knygoje „Kelias į nelaisvę“ (The Road to Unfreedom, 2018), nors man labiau patinkantis pavadinimo vertimas – „Kelias į nulaisvėjimą“.
Toks nulaisvėjimas jau yra prasidėjęs: pasaulyje vyksta platesni procesai, kuriuose dalyvauja žiniasklaida, technologijos. Tai veda ne prie didesnės demokratijos, bet prie galimybės sujungti galias ir valdyti daugybę duomenų, nuomonių, sklaidos bei informacijos kanalų.
Kai pradedame jausti, kad tiesos vertė visuomenėje menksta ir įsigali galios principai, dalis žmonių, jautriau į tai žiūrinčių ir suvokiančių demokratijos trapumą, ima dalintis savo nerimu.Visame šiame lietuviškame ir pasauliniame kontekste Karolio kalba atspindi žmonių jaučiamą nerimą. Snyderis sako, kad autoritarizmas valstybėje prasideda tada, kai nebeskiriame tiesos nuo to, kuo norime tikėti. Kai pradedame jausti, kad tiesos vertė visuomenėje menksta ir įsigali galios principai, dalis žmonių, jautriau į tai žiūrinčių ir suvokiančių demokratijos trapumą, ima dalintis savo nerimu. Bręstančios krizės akivaizdoje žmogus, kuris drįsta prabilti ir pasakyti tai, kas svarbu – galbūt ne visiškai teisingai, bet taip, kaip mato ir jaučia – neišvengiamai tampa lyderiu arba moraliniu autoritetu. Turėjome jau ne vieną visuomenės protestą, tačiau ar šiandien protestai tebėra paveiki priemonė daryti spaudimą valdžiai? Štai Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis interviu „Bernardinai.lt“ antradienio protestą vadino vienos politinės ideologijos gerbėjų nepasitenkinimo reiškimu. Saulius Skvernelis šiuo atveju pasisakė kaip tikras cinikas. Pagal tokią logiką protestai turėtų vykti esant bet kokiai valdžiai. Bet kokia kritika tokiu atveju trivializuojama, o žmonių nepasitenkinimas tampa tiesiog pasitenkinimu, nes yra savaime egzistuojantis pono ir tarno santykis. Valdžia žino geriau ir jaučiasi moraliai aukštesnė, jeigu kritinės masės žmonių nepasitenkinimas jai neatrodo svarbus. Susiduriame su dviveidiškumu, kai premjeras, prezidentas ir jo patarėjas, savo pasisakymų galia valstybėje pranokstantis prezidentą, sako, kad žmonės turi pilietinę poziciją ir ją gali reikšti, tačiau iš esmės tai yra neįdomu. Karolis Kaupinis atkreipė dėmesį, kad tokie žmonės kalba apie visų teisę būti pilietiškiems ir to svarbą, bet tuo pat metu trivializuoja pilietinės pozicijos raišką ir sako, jog jos turinys yra visiškai nesvarbus. Tai prieštaringi pasisakymai. Jeigu jums neįdomūs protestai ir tie, kurie protestuoja, tai tokiu vertinimu pažeminate pilietiškumą. Lietuvoje požiūris į protestus darosi vis trivialesnis, jų mažiau bijoma, jie mažiau vertinami. Tai susiję su tuo, kad moralė politikoje nebėra reikšminga kategorija. Informacinė erdvė dėl technologizacijos yra tiek suskaldyta, kad žmonės, kurie sulaukia 80 proc. nepasitenkinimo, turi galimybę pasiekti likusius 20 proc. palaikančiųjų ir užsidaryti išvengdami viešojo vertinimo.
Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Protesto nuvertinimas yra pirmas rimtas žingsnis kelyje į nulaisvinimą. Istorinė patirtis rodo, kad ignoruojant protestus kyla arba radikalizacijos poreikis, arba priešingai – prasideda rezignacijos procesas. Pereinama prie smurto, normų peržengimo siekiant būti išgirstiems arba, priešingai, pasiduodama rezignacijai ir atsiribojama nuo valstybės, kai ji veikia sau, o žmonės – sau. Slavojus Žižekas knygoje „Smurtas“ rašė, kad didžiausias smurtas yra savų piliečių atsisakymas būti piliečiais, kai valdžia paliekama veikti sau ir niekas jos nelegitimuoja.
Kalbant apie dabartinę situaciją Lietuvoje, abejingumas gali būti net pavojingesnis už radikalizaciją. Jei visuomenė pasiners į apatiją ir nematys reikalo ginti institucijas, nepriklausomai nuo to, kas joms vadovauja, tai gali skaudžiai atsisukti prieš tuos, kurie žaidžia su demokratija vedami asmeninių ambicijų.
Ne taip ir seniai turėjome įvairių judėjimų, prisidengiančių šeimų gynimu. Ar šiandien protestas kaip pilietinės raiškos forma nėra tapęs gėdingu, nes tokių nuotaikų viešojoje erdvėje buvo galima justi?
Nesu tikras, kad konkretūs protestai prisidėjo prie pačios formos nuvertinimo, nes protestai būna labai impulsyvūs ir susiję su tam tikrais įvykiais bei emocijomis. Dabartinėje informacijos tėkmėje emocijos nuolat regeneruojasi, tad vieno pusmečio protestai nepadaro tiek žalos, kiek daro pačių temų išstūmimas iš viešosios erdvės, jų delegitimizavimas ir pavertimas absurdiškomis.
Kalbant apie šeimų maršą reikia pripažinti, kad pirminio susirinkimo Vingio parke sėkmė buvo susijusi ne su didžiausių radikalų homofobiniais pareiškimais, o su intencija kalbėti apie šeimos problemiškumą, tai, kaip tradicija susitinka su kažkuo, kas yra nauja ir vadinama progresu. Iš pradžių žmonės jautė teisėtą įtampą, norėjo kalbėti, tačiau pamatę, kad judėjimas perėjo ne ginti šeimą, o kažką pulti, – nuo jo atskilo.
Protestai egzistuoja, tačiau galiausiai jie išsikvepia. Kelyje į nelaisvę, kurio pirmasis žingsnis yra „nesureikšminti“, galime pereiti prie „priešintis“, „neigti“ ir apskritai tapti abejingi.Labiausiai protestus beverčiais padaro situacija, kai temos ir diskusijos nepakeliamos į aukštesnį lygmenį ir neatliepiamos. Tas pats galioja ir kalbant apie pastarąjį protestą. Bandymas nesureikšminti yra tiksliai pagautas kaip šios valdžios modus operandi, taip pat ir modus vivendi. Tai parodo, kad protestai egzistuoja, tačiau galiausiai jie išsikvepia. Kelyje į nelaisvę, kurio pirmasis žingsnis yra „nesureikšminti“, galime pereiti prie „priešintis“, „neigti“ ir apskritai tapti abejingi. Tai būtų ne pavojaus, o mūsų valstybės pokyčio ženklas, rodantis, kad nulaisvėjimo procesas ne tik prasidėjo, bet ir yra sunkiai apgręžiamas. Ką šiandien apskritai gali pilietinė visuomenė? Esu daręs interviu su profesoriumi Gintautu Mažeikiu, kuris sako, kad tikslas suvienyti šalį neįmanomas, nes visuomenė įvairi. Tad turbūt tokie vieningi, kokie buvome nepriklausomybės aušroje, niekada nebebūsime? Bendras tikslas atsiranda krizės akivaizdoje, kai suprantama reali grėsmė. Visi suvokia, kad ir 1990-aisiais buvo ne vieninga tauta, o kritinė masė žmonių. Ji susidaro, kai kyla grėsmė ir suvokiama būtinybė judėti bendro tikslo link. Tokiu atveju atsiranda bendri principai, dėl kurių galima susivienyti, nepaisant kartais skirtingų pažiūrų. Dalis visuomenės, dalyvavusios šiame ir kituose protestuose dėl valdančiosios koalicijos, sako, kad egzistencinė grėsmė kyla. Tačiau kita dalis ne tik nemato grėsmės, tačiau ir tvirtina, kad tai tėra hiperbolizacija, bandymas žmones išstumti iš valdžios. Regime disonansą tarp to, kas kalbama, ir to, kas daroma. Krašto apsaugos, užsienio reikalų ministrai ir prezidentas kalba apie realias grėsmes ir būtinybę būti patriotiškiems, tačiau kai žmonės ima deklaruoti norą, kad valstybė eitų teisinga linkme, jų balsas nustumiamas į antrą planą.
Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Sunku surasti vienybę pasaulyje, kuriame vieningumas yra tik galios pozicijoje, kuriant galios vertikales duomenų valdymo srityje, komunikacijos kanaluose, politikoje. Pačioje valdžioje yra impulsas skaldyti arba priešinti, atstumti, nesureikšminti, delegitimizuoti, o ne vienyti. Tokioje būklėje suvienijimas galimas tik perėjus į antrąjį etapą, kurio niekam nesinorėtų. Jis susijęs su didesne radikalizacija, griežtesniu pasipriešinimu – boikotais, protestais, pereinančiais į tiesioginį susikirtimą su oponentais.
Pozityviai žvelgiant, vienintelis dalykas, galintis suvienyti, būtų grėsmės pripažinimas – tačiau Lietuvoje to nėra. Be to, politiniai lyderiai siunčia dviprasmiškas žinutes: vieni sako, kad grėsmė yra reali ir turime pasiruošti atiduoti savo duoklę valstybei, o kitą dieną kiti ragina nesureikšminti situacijos, nusiraminti, nekreipti dėmesio – institucijos dirba, o mes turime tiesiog sėdėti ir būti ramūs. Ši dviprasmiška žinia prisideda prie nerimo ir bendro jausmo kritimo.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
