Moterų vienuolynuose pašaukimas silpsta? Naujų seserų neateina, o esančios pervargsta

Šį kelią renkasi vis mažiau moterų, o kai kurios, jau įžengusios į vienuoliją, patiria įvairių sunkumų ir pasitraukia. Todėl pašaukimai nyksta tarsi iš abiejų pusių – vis mažiau randasi naujų sesučių, o ir kai kurios esamos išeina iš vienuolystės.

Apžvelkime naujų pašaukimų būklę kontempliatyviuose vienuolynuose ir susipažinkime su svarbiausiais metodais, padedančiais išlaikyti vienuolių, kurios patiria emocinių sunkumų, pašaukimą.

Naujai (ne)žengiančios sesutės kontempliatyviuose vienuolynuose

Kretingos Šv. Klaros seserų vienuolynas yra kontempliatyvus. Čia gyvenimas verda tik vienuolyno teritorijoje, daugiausia telkiamasi į vidinį gyvenimą, maldą ir dvasinį apmąstymą. Tai atrodo tobula užuovėja pasitraukti nuo skubančio pasaulio, tačiau vienuolynas jau ilgą laiką nesulaukia naujų pašauktųjų.

„Maždaug dešimt metų neturime nė vienos sesutės, kuri būtų bandžiusi stoti ar davusi įžadus. Vėliausioji įstojo 2009-aisiais. Žiūrint į bendrą pašaukimų būklę, neįmanoma paneigti fakto, kad pašauktųjų mažėja. Vienuolynų skaičius lieka gana didelis, o bendruomenės yra mažos. Kadaise mūsų vienuolyne buvo 30 seserų, o dabar – 5–6. Jeigu seserų skaičius dar labiau sumažėja, vienuolynas uždaromas. 2–3 sesutės negali gyventi vienuolyne“, – apie padėtį uždaruose moterų vienuolynuose dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalba Kretingos Šv. Klaros seserų vienuolyno vyresnioji sesuo PRANCIŠKA MAČIULYTĖ OSC.

Kretingos Šv. Klaros seserų vienuolyno vyresnioji sesuo Pranciška Mačiulytė OSC. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pašaukimų mažėja dėl įvairių priežasčių. Prie šių pokyčių prisideda ir baimė įsipareigoti. Modernioji kultūra ir žiniasklaida dažnai skatina individualizmą, saviraišką ir laisvę nuo įsipareigojimų. Tai paveikia ne tik pašaukimą į vienuolius, bet ir šeimos gyvenimą. Vis rečiau poros nusprendžia priimti Santuokos sakramentą, vis rečiau nori susilaukti vaikų. Taip pat modernioji kultūra neretai atskiria visuomenės ir religinį požiūrius ir pastarąjį vaizduoja kaip atgyvenusį.

Šv. Klaros seserys duoda klauzūros įžadą. Tai reiškia, kad visas jų gyvenimas vyksta vienuolyne ir išeiti už jo ribų seserys gali tik labai svarbiais atvejais. „Matome ir girdime, kad vienuolyno uždarumas baugina žmones. Manau, tai išankstinė nuostata ir baimė, kurias neretai sunku įveikti. O amžinieji įžadai apskritai skamba kaip didžiulis apsisprendimas. Dažnai nedrįstama įsipareigoti kurti santuoką, o čia amžinieji įžadai, duodami visam laikui. Tai padaryti žmogus gali tik su Dievo pagalba“, – tikina sesuo P. Mačiulytė OSC.

Įsipareigojimas ir atsiliepimas į pašaukimą turi būti priimami su Dievo palyda. Dvasinio pamato palaikymas su Viešpačiu yra svarbiausia ne tik vienuolinio, bet ir pasaulietinio gyvenimo dalis. Todėl kartais baimė įsipareigoti gali virsti atsiribojimu nuo savęs ir pašaukimo.

„Svarbu, kad kiekvieno mūsų gyvenimas būtų atsiliepimas Viešpačiui. To reikia ne tik vienuoliams, bet ir pasauliečiams. Norint atsiliepti į Jo kvietimą, galima klausti: „Viešpatie, ko iš manęs lauki? Duok man ženklą, kai nebematau savo kelio.“ Tada Dievas tikrai paskatina veikti ir leidžia patirti džiaugsmą bei ramybę. Vienuoliams kreipimasis padeda ramia širdimi gyventi maldoje ir atlikti reikiamus darbus“, – pasakoja tris dešimtmečius Lietuvoje gyvenanti prancūzė Marijos Dangun Ėmimo vienuolijos sesuo BENEDIKTA ROLLIN RA.

Marijos Dangun Ėmimo vienuolijos sesuo Benedikta Rollin RA. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Susivokti savyje padeda malda. Žengiant išvien su ja pamažu auga žinojimas, ar žmogus tikrai yra savo vietoje. Pokalbis su Dievu gali padėti suprasti savo būvį tiek šeimoje, tiek bendruomenėje. Analizuodamas save maldoje žmogus tarsi atlieka dvasinį tyrimą, kuris yra vienas iš kertinių šv. Ignaco Lojolos – Jėzuitų ordino įkūrėjo – dvasinio mokymo principų.

Pasak sesers asumpcionistės B. Rollin RA, šis tyrimas yra atidus širdies stebėjimas: kas vyksta, jei patiriu įtampą arba, atvirkščiai – ramybę, laisvę ir džiaugsmą. Sesuo Benedikta pabrėžia, kad būtent pastarieji trys pojūčiai yra Šventosios Dvasios indikatorius.

Nekalbanti apie emocines problemas sesuo gali pasitraukti

Susidurdama su sunkumais vienuolė turi apie tai kalbėti. Viską kaupdama savyje ji gali neatlaikyti. Galiausiai emocinė našta taip prislegia, kad sesuo gali nuspręsti pasitraukti iš vienuolystės. Anot P. Mačiulytės OSC, tiek, kiek yra džiaugsmo kiekvieną seserį priimti, tiek yra ir skausmo su kiekviena atsisveikinti.

Tačiau esama metodų, kuriuos praktikuodamos seserys neprieis šios ribos. Anot B. Rollin RA, vienuolystės pagrindas yra dvasinio kontakto su Viešpačiu palaikymas. Jeigu žmogus apsileidžia ir pradeda tik formaliai vienuoliškai gyventi, pašaukimas gali išblėsti. Santykį su Dievu būtina nuolat puoselėti – kaip ir visus kitus santykius.

Labai svarbu būti tiesoje. Neneigti, jei jaučiuosi blogai ar bijau. Savo jausmus reikia nagrinėti. Ko bijau ir kodėl? Kokie žmonės, situacijos mane baugina? Svarbu pažinti save ir būti tiesoje.

„Labai svarbu būti tiesoje. Neneigti, jei jaučiuosi blogai ar bijau. Savo jausmus reikia nagrinėti. Ko bijau ir kodėl? Kokie žmonės, situacijos mane baugina? Svarbu pažinti save ir būti tiesoje“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pabrėžia sesuo B. Rollin RA.

Vienuolės darbas su savimi yra neatskiriama jos gyvenimo dalis. Lygiai taip pat artimai ji turi bendrauti su Viešpačiu, kuris gali padėti spręsti sunkumus. Tačiau kartais prireikia ir žmogiškos pagalbos.

„Kilus problemoms gali padėti terapeutas ar psichologas. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra psichologų, į kuriuos gali kreiptis vienuoliai. Tokie specialistai arba patys tiki Dievu, arba labai gerbia žmogaus dvasingumą. Save analizuoti yra ne tik psichologinis, bet ir dvasinis darbas. Vienuoliams ir vienuolėms taip pat reikia psichologinės pagalbos, ir gerai, jei žmogus ryžtasi jos prašyti“, – įsitikinusi sesuo B. Rollin RA.

Sesuo Benedikta pasakoja, kad dirbdama su savimi vienuolė išsilaisvina iš gynybinės reakcijos. Viešpats nori, kad mes būtume laisvi, nes siekia kiekvieną iš mūsų nuvesti į žmogiškumo pilnatvę. Esame pašaukti būti savimi Dievo tiesoje ir nusimesti kaukes. Sesuo B. Rollin RA ragina atsiverti Viešpačiui, kad jis gydytų, brandintų, ugdytų ir išlaisvintų iš vidinio kalėjimo, nuo baimės.

Pixabay.com nuotrauka

Be nuolatinio darbo su savimi, yra kitas svarbus įrankis – dvasinis palydėjimas. Pasak sesers Benediktos, dvasinis palydovas padeda pastebėti Dievo pėdsakus gyvenime, nes pats yra patyręs Viešpaties kelius. Šis žmogus gali būti ir pasaulietis, ir vienuolis.

„Dvasinis palydovas gerbia lydintįjį ir niekada už jį nesprendžia. Su juo galima pasidalyti vidiniais išgyvenimais, jis padeda atrasti Viešpatį. Dvasinis palydovas žmogaus klausinėja, ir tai leidžia pastarajam save analizuoti, stebėti. Kas šiandien mane džiugino? Kas sukėlė įtampą? Kada jaučiuosi tarsi suskaidyta į skirtingas dalis, lyg kažkas būtų ne taip? Man yra tekę kelis kartus palydėti seses iš kitų vienuolijų. Tai labai graži tarpusavio pagalbos tarnystė“, – kalba sesuo asumpcionisė Benedikta.

Vienuolyno bendruomenė neatsiranda savaime – ji kuriama

Bažnyčia sako, kad stojant į Šv. Klaros seserų vienuolyną būtina turėti daugiau laiko apsispręsti ir suprasti savo pašaukimą. Tačiau vienuolės mano, kad pailgintas stojimo laikas gali atbaidyti.

„Reikalavimai yra pakitę. Anksčiau užtekdavo atvažiavusiam žmogui keletą dienų praleisti svečių kambariuose, ir, jeigu apsispręsdavo išbandyti šį kelią, jis būdavo įleidžiamas į vienuolyno vidų. Dabar reikalavimai yra kitokie. Visus metus galima palaikyti ryšį susitinkant ir kartu meldžiantis, bet įleisti į vienuolyno vidų negalima. Šis laikotarpis – labai ištęstas. Bažnyčia tikriausiai nori duoti daugiau laiko žmogui įvertinti savo pašaukimą, eiti jo link mažais žingsneliais“, – svarsto sesuo P. Mačiulytė OSC.

Daugelis atvykusiųjų į Šv. Klaros seserų vienuolyną įsitikina, kad jame gera ir gražu, sako sesuo Pranciška, tačiau kai reikia apsispręsti palikti pasaulietinį gyvenimą ir čia apsistoti, įjungiamas stabdis. Dažnas žmogus šio žingsnio nedrįsta žengti.

„Gyvenimas kontempliatyviame vienuolyne iš šalies gali atrodyti tarsi visai be rūpesčių. Kasdienybės ritmas čia tikrai skiriasi nuo pasaulietinio, tačiau gyvenimas irgi kuriamas. Mes vis tiek turime puoselėti bendruomenės santykius, ir kokius juos sukuriame, tokia atmosfera ir yra. Tai kasdienis mūsų darbas, kurį atliekame veikiami Dievo malonės, pasitikėdami Jo vedimu ir su kasdiene malda“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ aiškina sesuo P. Mačiulytė OSC.

Vienuolyne turėtum jaustis priimta ir palaikoma. Svarbus ir atviras pokalbis, kai bendruomenės narės gali sesutei pasakyti, kodėl kartais su ja būna sunku. Taip sukuriamas mikroklimatas, kuriame pašauktoji gali augti ir nebijoti pripažinti, jei suklydo.

Kurti santykius vienuolynuose reikia ir tarpusavyje, ir su Dievu, ir su pačiu savimi. Pasak sesers B. Rollin RA, bendruomeninis gyvenimas yra sveikas, jei vienuolė gali jaustis savimi: „Kai gali sesėms kartais pasakyti, kad pavargai ir tau reikia pailsėti, nebijoti atskleisti savo silpnąsias vietas. Vienuolyne turėtum jaustis priimta ir palaikoma. Svarbus ir atviras pokalbis, kai bendruomenės narės gali sesutei pasakyti, kodėl kartais su ja būna sunku. Taip sukuriamas mikroklimatas, kuriame pašauktoji gali augti ir nebijoti pripažinti, jei suklydo.

Tačiau problemos išryškėja, jei bendruomenėje to nėra. Jos nėra tobulos ir absoliučiai sveikos, tačiau viską lemia pastangos, kurios leidžia žmogui būti savimi.“

Per uolios sesutės pervargsta

Apkrautos funkciniu ir administraciniu darbu sesės pavargsta. Diena po dienos jos jaučia nuovargį dėl greito tempo. Todėl labai svarbu atrasti pusiausvyrą tarp darbo visuomenėje ir dvasingumo.

„Kiekviena iš mūsų atsakinga už savo gyvenimo pusiausvyrą. Kadangi mes dosnios, o poreikių Bažnyčioje ir visuomenėje labai daug, esame linkusios per daug įsitraukti į veiklą ir tada galime prarasti save bei vidinį ryšį su Viešpačiu, kuris yra mūsų pašaukimo pamatas. Labai svarbu palaikyti sveiką gyvenimo ritmą. Jei reikia, turime išdrįsti pasakyti „ne“. Nes ta pati sesuo gali būti ir mokytoja, ir vyresnioji, ir patarėja, ir dar daugiau pareigų turinti. Tai kelia didelį pavojų emocinei ir dvasinei sveikatai“, – apie greito gyvenimo pavojų perspėja sesuo B. Rollin RA.

Unsplash.com nuotrauka

Šv. Benedikto šūkis Ora et labora reiškia „Melskis ir dirbk“. Jis tinkamas visiems kontempliatyviems vienuolynams. „Visada palaikoma maldos ir darbo pusiausvyra. Šv. Klara sakė, kad tikslas – ne daugiau uždirbti, o nedykinėti. Mes esame Dievo sukurti, kad dirbtume, todėl turime palaikyti pusiausvyrą. Mūsų dienotvarkė prasideda malda, paskui dirbame, ilsimės ir vėl dirbame, vėliau – malda, adoracija ir bendras pabuvimas, čia pasidalijame dienos įvykiais ir džiaugsmu“, – kasdienį vienuolyno ritmą atskleidžia sesuo P. Mačiulytė OSC.

Pagal regulą sesutės laikosi tam tikro maldos ritmo. Pasak sesers B. Rollin RA, būtina stengtis jį išlaikyti ir nepasiduoti perdėtam aktyvizmui. „Jei per savaitę buvo labai daug darbo, kartais reikia seserims pasakyti, kad norisi truputį atsitraukti, pabūti vienumoje, išvažiuoti į gamtą ar atlikti rekolekcijas. Galbūt ir bendruomenė mato kurio nors nario pervargimą ir siūlo išvykti pailsėti. Kai jos požiūris yra sveikas, sesės pastebi kurios nors poreikius ir siūlosi padėti“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalba sesuo asumpcionisė Benedikta.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama