Kokia vata buvo prieš 85 metus?

Tokį naują žvilgsnį į vatą man atnaujino prieš kelias dienas mėlynų tinklų džiunglėse užmatytas pasakojimas. Bylojo dama, kad apsilankė turguje – vietoje šiaip jau aukštos kultūros, violončelė ten groja ir frakais vilkima, taip kad. Pirko agurkus – būna. Pardavėjas pasitaikė šnekus ir dar ne valstybine šnekta, į tai pasakotoja atsakiusi pabrėžtinai lietuviškai, o tada sulaukusi pareiškimo, kad nieko nieko, tuoj vėl išmoksit rusiškai. Ar kažkaip panašiai.

Pasakotoja šitaip nepaliko, nuoskaudą užanty parsinešė namo (buvo vietos, agurkų nebepirko) ir viską aprašė soctinkluose, žinoma, nurodydama gan konkrečią veiksmo vietą – vieną rytinių sostinės mikrorajonų.

Aprašytos istorijos – turginio mini dialogo tarp lietuvės pirkėjos ir rusakalbio agurkų pardavėjo – tikrumu neabejoju. Atrodytų – nieko ypatingo: panašaus pobūdžio pašnekesių esu girdėjęs ir parduotuvių kasose, ir autobusuose, ir netgi troleibusuose. Tokių žmonių būna. Tai liūdina.

Dar liūdniau tai, kad minėta turgaus miniatiūra paplito, tapo aktyviai aptariama, o dar ir dalies komentatorių buvo suvesta į konkrečių vietovių (šiuo atveju – tam tikrų Vilniaus mikrorajonų) įvardijimą vatiniais. Ten visada daug vatos. Ten visi vatnikai. Ir panašios sociologinės įžvalgos.

Paradoksalu, bet tame mikrorajone gyvenu ir aš. Vata – ne kitaip.

Mano naiviu įsitikinimu, ištisus miestų rajonus lengva ranka apklijuoti politinio pobūdžio etiketėmis – kiek paviršutiniška. Turbūt klystu, bet kiekvienas žmogus yra individualus. Kiekvienas turi savitą prigimtį, savo artimiausią ir tolimesnę aplinką, kuri daro tam tikrą įtaką. Dažnas net išsilavinimą turi – kartais aukštesnį, kartais žemesnį. Ir turinį įvairų kiekvienas vartoja: kas „Varpų aidus“ mėgsta ir Gazmanovą, o kas kombučą ir Vilkickytę.

Etikečių klijavimas – o dargi ištisiems mikrorajonams – vienoje tiesėje su siūlymu tuos mikrorajonus aptverti ir išstatyti postus su kulkosvaidžiais. Tik laiko reikia ir tinkamų aplinkybių. Suprantama, paskirų priešvalstybiškai ar antilietuviškai nusiteikusių asmenų esama. Esama jų visur – visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuviškoji vata taip pat egzistuoja – ir kažin ar kuo geresnė.

Nepaisant to, svaidymasis politiniais štampais – negerai. Tai – tautinės neapykantos kurstymas. Taip – gal toks neagresyvus, be keiksmažodžių, grasinimų ar pasilaistymų dažais. Bet tai jis.

O kur jis nuveda – tragiškai susiklosčius aplinkybėms – iliustracijų ilgai ieškoti nereikia: prie kiekvieno rajono centro ar miestelio Lietuvoje esama tokio rudo ženklo, vedančio dažniausiai į ramų pušynėlį ar beržynėlį.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama