Savitarnos kasos: ar senjorams parduotuvėje nebelieka vietos?

Todėl kai kuriems neišvengiama būtinybė įsigyti maisto prekių gali tapti nemenku išbandymu. Prekybos tinklai raginami atsigręžti į šią visuomenės dalį. Juk senjorai – tokie patys klientai, tad kodėl neinvestavus į tai, kad kiekvienas galėtų apsipirkti oriai ir ramiai? Apsiperkama su nerimu Parduotuvėse fizinių kasų vis mažėja, arba jose nebelieka darbuotojų. Tačiau kai kurioms žmonių grupėms dėmesio reikia daugiau, ir jos norėtų, kad atsiskaityti padėtų pardavėjas. „Senjorams naudotis savitarnos kasomis labai sunku. Sudėtinga ekrane ieškoti prekių, nes šriftas būna labai mažas ir sugrūstas, o prekės išmėtytos, todėl sunku įžiūrėti. Dažniausiai senjoras nenori trukdyti kitam, todėl pradeda skubėti ir pridaro klaidų. Ne iš piktos valios jis įveda neteisingas prekes, o dėl to, kad tiesiog nemato. Taip pat sunku susivokti, kokiu būdu reikia atsiskaityti: vienur galima tik kortele, kitur – grynaisiais“, – apie sunkumus atsiskaitant parduotuvėse dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalba Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto rektorė ir Lietuvos trečiojo amžiaus universitetų asociacijos prezidentė ZITA ŽEBRAUSKIENĖ. Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto rektorė dr. Zita Žebrauskienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka Į šią problemą atkreipusi dėmesį Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ėmėsi iniciatyvos. Ji skatins verslus palikti galimybę senjorams apsipirkti senuoju būdu – kad juos aptarnautų pardavėjas. „Norėtume paraginti visus prekybos centrus turėti visada veikiančią fizinę kasą, kurioje būtų darbuotojas. Jeigu nėra galimybės žmogui nuolat sėdėti kasoje, galėtų būti bent jau skambutis, kurį senjoras paspaustų ir išsikviestų pardavėją, kad šis aptarnautų asmeniškai, o ne lakstytų tarp fizinių ir savitarnos kasų“, – tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministrė INGA RUGINIENĖ. Pasak ministrės, antras šios iniciatyvos žingsnis galėtų būti asistentas, kuris parduotuvėje padėtų senoliams išsirinkti prekes. Tačiau kol kas ministerija derasi su prekybos centrais, kad jie bent jau turėtų fizinę kasą, prie kurios senjorai patys galėtų atsiskaityti. Anot Z. Žebrauskienės, ši iniciatyva reikalinga. Ji siūlo, kad pagyvenusiems žmonėms parduotuvėje apsipirkti galėtų padėti savanoriai arba socialinę veiklą atliekantys moksleiviai.

Net nespėji susivokti, kodėl jam pavyko, o tau neišeina. Pardavėjas galėtų paaiškinti, kur reikia pažymėti, kiek maišelių esi paėmęs. Tarsi būtum nusikaltėlis, nes jį sutrukdei.

Skubantys ir pikti pardavėjai Z. Žebrauskienės teigimu, parduotuvėse labai trūksta konsultacijos. Ieškant prekės pagyvenusiems žmonėms dažnai tenka klaidžioti didelėse parduotuvėse. O jeigu pavyksta darbuotoją prisikviesti, jis ne visada mandagiai aptarnauja. „Būna, darbuotojas skubiai klausinėja: „Kas čia jums neaišku? Taigi čia viskas parašyta.“ Juk galėtų tiesiog parodyti ir gražiai paaiškinti. Pavyzdžiui, savitarnos kasose reikia pažymėti, kiek maišelių paėmei. Iš pardavėjo dažnai galima sulaukti replikos: „Kodėl čia nepažymėjote?“ Jis greitai kažką suspaudo ir nueina. Net nespėji susivokti, kodėl jam pavyko, o tau neišeina. Pardavėjas galėtų paaiškinti, kur reikia pažymėti, kiek maišelių esi paėmęs. Tarsi būtum nusikaltėlis, nes jį sutrukdei. O senjorai nenori įkyrėti, jie į viską žiūri atsakingai“, – sako Z. Žebrauskienė. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė. Andriaus Ufarto nuotrauka Ministrė teigia pastebėjusi panašią problemą dėl parduotuvės darbuotojų požiūrio į pagyvenusius žmones. „Senjoras jaučiasi kaip trukdis, nes kelis kartus ko nors klausia pardavėjo. Reikėtų daugiau darbuotojų. Juk žmogus pervargsta turėdamas daug pareigų ir paskui jau nebegali mandagiai aptarnauti, šypsotis ir būti geros nuotaikos. Kartais savitarnos kasose sukaitusi pardavėja nebespėja apibėgti visų klientų. Darbo ir poilsio režimas yra labai svarbu, o pelnas – dar ne viskas. Žmogus turi būti visa ko centre. Ir darbuotojai turi turėti subalansuotą krūvį, ir klientai turi būti aptarnaujami dėmesingai, pagarbiai, jautriai“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalba I. Ruginienė. Ministrė įsitikinusi, kad anksčiau įprastas, bet prarastas aptarnavimo būdas, kai prekes nuskaitydavo pardavėjas, turėtų būti grąžintas dėl senjorų patogumo. „Kalbame apie vietas, kuriose žmonės neišvengiamai turi lankytis, kad išgyventų. Tai ne pramoga, kurią gali pasirinkti“, – sako I. Ruginienė. Prekybos centrų pozicija – nepalanki Pateikus idėją dėl didesnio dėmesio pagyvenusiems žmonėms, prekybos centrai reagavo įvairiai. „Be abejo, verslas pirmiausia skaičiuoja pinigus, o mes daugiau žiūrime per socialinę prizmę. Manau, kiekvienas verslas dalį pinigų turi išleisti pirkėjų patogumui. Tai nereiškia, kad prekės lentynose turi būti sudėliotos nepriekaištingai, svarbiau pagalvoti apie senjorus, šeimas su vaikais, neįgalius žmones – kaip jie apsiperka. Dėmesys ir pagarba savo klientams kiekviename versle turėtų būti prioritetas“, – apie kylančias diskusijas kalba I. Ruginienė. Kad kokybiškiau aptarnautų klientus, verslininkai turėtų samdyti daugiau darbuotojų. O tai kainuoja. Tačiau, nepaisant verslų pasipriešinimo, ministerija laikosi tvirtos pozicijos. Juliaus Kalinsko / ELTA nuotrauka „Įrengti savitarnos ir uždaryti fizines kasas buvo prekybos centrų sprendimas. Lygiai taip pat jie sprendžia dėl atitinkamo skaičiaus darbuotojų. Manau, dėl tam tikrų žmonių grupių reikia grąžinti šiuos sprendimus. Negalima tik vytis pelną ir nematyti, kad kai kuriems atėjusiesiems pirkti būtiniausius produktus tai tampa dideliu iššūkiu“, – tikina I. Ruginienė. Parduotuvėse kelios gražios iniciatyvos jau prigijusios. Kasos besilaukiančioms moterims ir tėvams su vaikais pasiteisino. Pasak ministrės, tokias iniciatyvas reikia plėsti, ir vienas iš būdų tai daryti – paraginti visuomenę praleisti senjorus be eilės. Ar esame draugiški senatvei? Pasak Z. Žebrauskienės, trečiojo amžiaus universitetai siekia užimti pagyvenusius žmones, kad dalyvaudami aktyvioje aplinkoje jie būtų geresnės nuotaikos ir galbūt todėl jiems nebereikėtų vartoti daug vaistų, dažnai lankytis poliklinikose.

Turime palikti erdvės veikti visiems visuomenės nariams. Svarbiausia – suteikti žmonėms galimybę savo reikalus tvarkyti taip, kaip jiems patogu ir suprantama.

Pašnekovė teigia, kad alternatyvų senjorams trūksta ne tik parduotuvėse, bet ir beveik visose srityse. Prieš įvesdami naujoves, turėtume pagalvoti apie visus visuomenės narius ir kaip jie prie jų galėtų prisitaikyti. Trečiojo amžiaus universitetų lankytojai, anot Z. Žebrauskienės, mokomi skaitmeninio raštingumo, todėl turi mažesnius ar didesnius skaitmeninius įgūdžius. Tačiau technologijomis naudotis moka tikrai ne visi pagyvenę žmonės. 2023 m. Europos Sąjungos statistikos tarnybos duomenimis, pagrindinius skaitmeninius įgūdžius turėjo apie 15,15 proc. vyresnių (65–74 metų) Lietuvos gyventojų. „Kurdami paslaugą – nesvarbu, ar tai būtų bankas, parduotuvė, ar ligoninė – turime užtikrinti, kad ja galėtų naudotis visi. Kaip sudarome sąlygas žmonėms, turintiems negalią, vaikams, jaunimui ar dirbantiesiems, taip negalime pamiršti ir senjorų. Tai gali reikšti, kad kai kuriose situacijose reikės palikti galimybę naudotis paslauga popieriniu būdu. O jeigu sistema yra visiškai suskaitmeninta, pagalbą gali suteikti asmeninis asistentas. Turime palikti erdvės veikti visiems visuomenės nariams. Svarbiausia – suteikti žmonėms galimybę savo reikalus tvarkyti taip, kaip jiems patogu ir suprantama. Negalime tikėtis, kad senjorai eis išvien su progresu. Neturime sakyti, esą jie patys kalti, kad neišmoko kokios nors naujos programos“, – tvirtina ministrė. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka Pasak Z. Žebrauskienės, pagyvenusių žmonių balsas turi būti girdimas, ir tik jie patys gali geriausiai atstovauti savo sluoksniui. „Kiekvienoje savivaldybėje, savivaldoje ar seniūnijoje turėtų būti senjorų taryba, kuri turėtų patariamąjį balsą. Tiek prekybos, tiek paslaugų sferoje vyresnių žmonių pozicija turėtų būti girdima. Manau, kad ir Seime pagyvenusių žmonių balsas turi būti atstovaujamas“, – įsitikinusi Z. Žebrauskienė. Sunkumai – ne tik parduotuvėse Senjorams kyla sunkumų ne tik apsiperkant parduotuvėse, bet ir naudojantis kitomis paslaugomis. Pasak Z. Žebrauskienės, dabar pagyvenę žmonės vengia važiuoti traukiniu. Atvykus į geležinkelio stotį, bilietus nusipirkti galima automatuose – bilietomatuose. Juose atsiskaitoma tik kortele. „Būna, kad kortelė užstringa, o traukinys atvažiuoja, ir senjoras nervinasi, nieko negali padaryti – darbuotojų nėra, visos kasos uždarytos. Šiauliuose mačiau, kaip žmogus priėjo prie darbuotojo ir paprašė, kad jį aptarnautų. Darbuotojai dažniausiai būna užsidarę kasose, ir tenka prašyti, kad prieitų prie automato“, – sunkumus įvardija Z. Žebrauskienė. Pagyvenusiems žmonėms miestuose dar stinga suoliukų ir viešųjų tualetų. „Visuose miestuose skundžiamasi, kad trūksta tualetų. Vilniuje gražiai sutvarkyta Neries krantinė. Ja galima eiti kelis kilometrus, o kur čia yra tualetas? Turėtų būti bent nuoroda, kad užlipęs laiptais gali jį rasti. Dėl šios problemos rašėme laišką savivaldybei, kad šioje vietoje pastatytų biotualetų, tačiau ji paaiškino, jog vandalai juos nustumia į upę. Priežastis suprantama, bet turime galvoti apie pagyvenusius žmones“, – apie sudėtingiau sprendžiamas situacijas dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja Z. Žebrauskienė. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Aurelija Plokštytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama