Prof. E. Račius: visi svertai sprendžiant Irano ir Izraelio konfliktą yra tik JAV rankose
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Politologas, islamo ekspertas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius. Asmeninio archyvo nuotrauka
Politologo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus EGDŪNO RAČIAUS nuomone, toks Teherano elgesys yra didelis žingsnis atgal.
youtube.com videoGerbiamas profesoriau, jūs atidžiai stebite procesus, vykstančius Artimuosiuose Rytuose. Šį mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo žinios, kad Irano prezidentas Masoudas Pezeshkianas galutinai patvirtino įstatymą, kuriuo stabdomas bendradarbiavimas su Tarptautine atominės energijos agentūra. Ką reiškia šis Irano žingsnis?
Yra du lygmenys: vieną pavadinčiau simboliniu, kitą – praktiniu.
Simboliniame lygmenyje Iranas siunčia į viešumą žinią, kad jis yra suverenus, savarankiškas, gali priimti sprendimus be tarptautinės bendruomenės pritarimo. Kita vertus, ši žinia yra ir visuomenei: „Mes išsivadavome, dabar mes laisvi, nesupančioti, galime veikti, kaip norime.“
Jeigu kalbėsime apie praktinį lygmenį – minėtas sprendimas atriša rankas. Agentūra norėjo matyti, prižiūrėti ir informuoti pasaulio bendriją, ką minėtoje srityje daro Iranas ir kas apskritai jame vyksta. Tai labai didelis žingsnis atgal, rodantis, kad dabar pasaulio bendrija apskritai negalės matyti, ką daro Iranas. Jokia informacija nebus skelbiama. Šia prasme Iranas įstoja į klubą tokių valstybių kaip Šiaurės Korėja, kuri vystė ir greičiausiai tebevysto savo branduolinę programą ir toliau slapukauja.
Kokiais pagrindiniais motyvais vadovaujasi Izraelis formuodamas savo politiką Irano atžvilgiu? Kokie yra Izraelio saugumo prioritetai ir kokią įtaką jam turi Irano branduolinė programa?
Čia taip pat galima išskirti keletą lygmenų. Vienas yra tai, kad visus tuos dešimtmečius dabartinis Irano režimas, kiek jis egzistuoja, atvirai kalbėjo apie Izraelio valstybės beteisiškumą. Izraelio atžvilgiu jis buvo nusiteikęs priešiškai ir įvairiomis formomis stengėsi jam kenkti. Todėl natūralu, kad Izraelio prioritetas per visus tuos dešimtmečius buvo ir yra apsisaugoti. Apsisaugoti ne tiek nuo Irano valstybės tiesiogine prasme, nuo branduolinės programos su galimu branduoliniu ginklu, kiek nuo Irano remiamų ginkluotų grupuočių, kurios veikia arba Palestinoje, arba regione, esančiame gana arti Izraelio.
Šios jėgos ne tik galėjo, bet ir realiai kenkė Izraeliui leisdamos raketas ar kitais būdais. Izraelio interesas buvo ir tebelieka užkirsti kelią Irano galimybėms toliau gąsdinti jį ir mažinti šalies saugumą.
Valstybinės maždaug 60-ies per karą su Izraeliu žuvusių asmenų, įskaitant kariuomenės vadus ir branduolinės energetikos mokslininkus, laidotuvės. Teheranas, Iranas, 2025 m. birželio 28 d. EPA-ELTA nuotrauka
Kai kalbame apie Irano branduolinę programą, čia jau pereiname į kitą lygmenį. Daugybė žmonių mano, kad Irano režimas yra visiški pamišėliai, kurie nežiūri, ką žudo, kuriems smagu žudyti, ar žmogus žydas, ar musulmonas.
Taip neturėtume galvoti. Irano valdžia supranta: jei įsiveltų į realų, veikiausiai branduolinį karą su Izraeliu, reaguotų ir kaimyninės arabų valstybės, nes branduolinis ginklas nesirenka tautybės ar religijos – nukentėtų viso regiono žmonės.
Izraelis suvokia, kad jeigu Iranas ir gamintųsi branduolinį ginklą, jį turėtų, greičiausiai šis nebūtų didžioji arba reali grėsmė Izraeliui. Iš Irano kylančios grėsmės Izraeliui eina kitais keliais. Čia noriu pabrėžti, kad neteisinga manyti, jog Iranas nekėlė ir dabar nekelia Izraeliui saugumo iššūkių. Izraelis priėmė sprendimus smogti Iranui, nes tam buvo palankus momentas. O branduolinio ginklo gamyba buvo tik pretekstas. Matėme, kad buvo suduoti smūgiai į objektus, susijusius su branduoline programa, Izraelis, galima sakyti, išties išžudė Irano karinį elitą, ir dabar šis turi kurį laiką iškentėti, išlaukti, kol išžudytas elitas bus atkurtas.
Profesoriau, kokios yra Irano pagrindinės strateginės priežastys plėtoti savo valstybėje branduolinę programą?
Iranas branduolinę programą pradėjo dar monarchijos laikais, valdant kitam režimui, ir tai nebuvo deklaruojama kaip problema ar iššūkis. Daug pasaulio valstybių turi branduolines programas. Dabartinis Irano režimas aiškina, kad valstybė turi didžiulius energetinius poreikius, tačiau negali jų patenkinti. Tad reikia vystyti savo energinius pajėgumus, o branduolinė energija yra pigesnė, švaresnė.
Žvelgiant iš išorės, Irano argumentai atrodytų niekuo nesiskiriantys nuo daugybės valstybių, kurios turi branduolines jėgaines ir apsirūpina energija būtent tokiu būdu.
Kažkas galėtų sakyti: „Bet juk Iranas yra vienas iš svarbiausių naftos produktų eksportuotojų.“ Čia reikėtų priminti, kad Iranas didžiąja dalimi eksportuoja žaliavinę naftą, jis neturi pajėgumų ją apdoroti, kad nafta taptų benzinu, dyzelinu ar kitu produktu, kurį būtų galima naudoti. Iranas turėtų investuoti į šį sektorių. Kaip išsigelbėjimo ratas būtų branduolinių jėgainių statyba.
Pasitikėjimas Iranu pasaulyje yra gana menkas. Tai susiję su daugybe priežasčių, pirmiausia – su slapukavimu.
Iranas, regis, palaiko įtampą arba ją palaikė visus tuos dešimtmečius. Jei vertinsime kariniu, praktiniu lygmeniu, turbūt galime sakyti, kad jis turėjo per mažai nagų ir dantų, kad galėtų situaciją eskaluoti.
Jūsų nuomone, ar kuri nors pusė šiame konflikte siekia eskalacijos?
Iranas, regis, palaiko įtampą arba ją palaikė visus tuos dešimtmečius. Jei vertinsime kariniu, praktiniu lygmeniu, turbūt galime sakyti, kad jis turėjo per mažai nagų ir dantų, kad galėtų situaciją eskaluoti.
Paskutinis epizodas, kai birželio 13 dieną Izraelis sudavė karinius smūgius, nebuvo tiesiogiai išprovokuotas Irano. Apkaltinti Iraną eskalavimu būtų gana sudėtinga, ir norintieji lengvai galėtų sakyti, kad eskalacija vyko iš Izraelio pusės. Viskas priklauso nuo to, iš kurios pusės žiūri.
Manau, Iranas retoriniame lygmenyje įtampą palaiko visus tuos dešimtmečius, o Izraelis realiais veiksmais ne išprovokavo karą, bet tiesiog jį pradėjo.
Valstybinės gedulo iškilmės, skirtos dešimtims Izraelio nužudytų Islamo revoliucinės gvardijos generolų. Teheranas, Iranas, 2025 m. birželio 28 d. EPA-ELTA nuotrauka
Kokį vaidmenį Jungtinės Amerikos Valstijos, Europos Sąjunga ir kitos didžiosios galios atlieka švelninant įtampą Artimuosiuose Rytuose?
Jungtinės Valstijos, aišku, yra pagrindinis veikėjas, rėmėjas, sprendimų priėmėjas. Kitą savaitę Izraelio ministras pirmininkas jau eilinį kartą – net negaliu pasakyti, kelintą – viešės Baltuosiuose rūmuose, kai į juos grįžo dabartinis JAV prezidentas. Tai tiesiog beprecedentis bendravimas, ir ne tik telefonu.
Jungtinės Valstijos, žinoma, galėtų – nežinau, ar reikėtų sakyti „turėtų“ – būti tas veikėjas, kuris prisiimtų atsakomybę ir išties rimtai sėstų prie derybų stalo. Šiuo atveju Jungtinės Valstijos gali daug ką nuveikti. Jos nėra burtininkas, ir, nepaisant to, kad dabartinis JAV prezidentas įsivaizduoja toks esąs, Jungtinės Valstijos stebuklų negali padaryti, bet jos galėtų nuveikti daug kitų dalykų.
Visos kitos valstybės ar organizacijos yra nykštukai, kurie gali pritarti, pagelbėti Jungtinėms Valstijoms, bet priešintis – kažin. Arba, jeigu žiūrėsime iš kitos pusės, be Jungtinių Valstijų nei Europos Sąjunga, nei Jungtinės Tautos, nei juo labiau atskiros valstybės – ar tai būtų Prancūzija, ar Vokietija – nieko negali padaryti. Jos tikrai nieko negali padaryti, kad situacija pagerėtų. Visi svertai yra Jungtinių Valstijų rankose, ir tik jos gali kažką padaryti švelnindamos įtampą regione.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Jurga
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
