A. Valotka apie ukrainiečiams pailgintą terminą dėl lietuvių kalbos mokėjimo: „Aš tai traktuoju kaip panieką kalbai“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Kultūros ministerija gegužės viduryje pranešė, kad VKI vadovo konkursą laimėjo humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto dėstytojas A. Valotka. Jis buvo išrinktas iš dviejų baigiamajame atrankos etape dalyvavusių pretendentų.
Birželio 16 dieną, A. Valotkai sugrįžus į M. K. Paco gatvę, kultūros ministras Šarūnas Birutis linkėjo „lengvo starto, energijos ir sutelktų pečių“.
Dienraštis „Bernardinai.lt“ su valstybinės kalbos inspektoriumi kalbasi apie išmoktas praėjusios kadencijos pamokas, užsieniečių integracijos svarbą ir (ne)suvaržytą kalbos laisvę.
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka. Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Praleidote penkerius metus būdamas lietuvių kalbos inspektoriumi, jūsų vardas skambėjo daug ir plačiai, netrūko ir skandalų. Kokių pamokų turėjote praėjusioje kadencijoje?
Penkeri metai nėra trumpas laikotarpis, per tiek laiko bet kur dirbdamas ko nors turėtum išmokti. Nutiko tai, ką prognozavau, ko tikėjausi – mums vis mažiau rūpės kalbos kokybė ir vis svarbesnis taps kalbos buvimo ar nebuvimo klausimas. Pastarieji treji metai tą ir parodė.
Nuo 2022-ųjų užsieniečių į Lietuvą atvyko daug daugiau ir greičiau, negu buvo kolonizuojama sovietiniais metais, tik priežastys kitos. Pagal tai Kalbos inspekcija turėjo keisti savo darbą. Judame ta pačia kryptimi kaip ir visa Europa, tik, deja, reaguojame labai lėtai.
Kultūros ministras Šarūnas Birutis ir Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka. Š. Biručio asmeninio archyvo nuotrauka
Galų gale Lietuva pajuto, kad užsieniečius reikia kaip nors integruoti. Valstybinės kalbos įstatyme nėra parašyta, kad Kalbos inspekcija turi šiame procese dalyvauti, nes integravimas nėra mūsų sritis – mes tik žiūrime į rezultatus ir juos tikriname.
Kad ir kaip ten būtų, nėra gera praktika tylėti ir po kiek laiko sakyti: „Jūs blogai padarėte, mes patikrinsime ir visiems į kailį duosime.“ Taip neturėtų būti, nes tai labai sudėtingi ir keblūs procesai. Visų pirma turime nuspręsti, ko mums reikia ir ko norime: kokios tvarkos, algoritmų, teisės aktų, tikrinimo būdų. Kalbos inspekcija visuose tuose reikaluose irgi dalyvauja, o kai kuriuos net inicijuoja.
Švietimo ministerija trečią kartą pateikė siūlymą dar metams nukelti reikalavimą, kad Lietuvoje prieglobstį gavę ukrainiečiai įsidarbindami jau mokėtų lietuviškai. Valstybinė kalbos inspekcija tokiam siūlymui nepritaria. Kokias matote grėsmes?
Treji metai skaičiuojami nuo atvykimo į Lietuvą apsaugos gavimo dienos. Jeigu užsienietis įvažiuoja šiandien, tik 2028 metais iš jo galėsime reikalauti, kad jis kalbėtų A1 lygiu.
1992–1993 metais pusmetį gyvenau Urugvajuje, dirbau lietuvių šokių ir kalbos mokytoju bendruomenėje. Nuvažiavau ispaniškai mokėdamas vino tinto, vino blanco ir buenos días – daugiau nieko. Po trijų mėnesių vienos šeimos namuose šventėme Kalėdas. Ten buvo aštuonerių ar devynerių metų mergaitė, kuri su manimi labai norėjo bendrauti – keturias valandas kalbėjau ispaniškai. Kai matydavo, kad nemoku kokio žodžio, pavyzdžiui, sakydamas „Mūsų sode auga...“, ji tempdavo už rankos į sodą ir rodydavo: slyvos. Supratau, kad po trijų mėnesių ateina kalbos persilaužimo momentas, jeigu nori tą kalbą išmokti. O kaip galima jos nemokant išgyventi trejus metus, nežinau. Arba 30, 50 metų... Turbūt reikia gyventi getuose užsikimšus akis ir ausis. Tiesa, yra žmonių, kurie turi kognityvinių sutrikimų, bet tai nustato psichiatras.
Turime daug gerų pavyzdžių. Antakalnyje degalinėje dirba ukrainietė Irina. Aš ten dažnai piluosi degalus, kavos išgeriu. Kad Irina išmoktų kalbos, darbuotojams sakydavau: „Su Irina nekalbėkite rusiškai.“ Mokykite paprastų frazių: paduok tą, kiek kainuoja? Žmogus girdi, kalba ir išmoksta. Gal prieš kokius metus atvažiavus į degalinę darbuotojai mane pamatę sakė: „Šiandien Irina laiko egzaminą, mes labai už ją sergame!“ Žmonių palaikymas labai svarbu.
Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Nuo 2026-ųjų sausio 1-osios turėjo įsigalioti įstatymas, kad tiesiogiai su klientais dirbantys paslaugų teikėjai ar prekių pardavėjai privalės vartoti lietuvių kalbą. Dabar švietimo, mokslo ir sporto viceministras siūlo įstatymo įsigaliojimą atidėti dar metams. Ko siekiama nukeliant terminus?
Mes esame baudžiauninkų tauta. Lietuvoje buvo suformuota idiotiška koncepcija, kad bajorai yra nelietuviai, todėl lietuvių kalba liko baudžiauninkų, o kita kalba – ponų. Anksčiau tai buvo lenkų ar rusų kalbos, dabar – anglų. Pažiūrėkite, kaip reklamuojamos anglų kalbos studijos: mokykitės sėkmės ir karjeros kalbos.
Požiūrį į valstybinę kalbą lemia ideologijos. Laisvės partija visada giedojo apie empatiją užsieniečiams, bet nė vieno karto negirdėjau apie empatiją lietuviams. Žmonės skundžiasi, kad bijo vaikus sodinti į pavežėjo automobilį, nes jis nekalba jokia suprantama kalba. Jeigu kas nors nutiks – kas tada bus? Šis dalykas neįdomus, nerūpi. Empatija – užsieniečiui, o lietuvis – menkavertis.
Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Ar jūsų minėtas įsivaizdavimas, kad anglų kalba lygi ponų kalbai, lemia tai, jog išėję į gatvę ir apžvelgę viešuosius užrašus mažai pamatysime lietuviškų pavadinimų? Kodėl nevertinama gimtoji kalba?
Reikia atsižvelgti į tai, kad viešieji užrašai būna kelių kategorijų. Vieni yra prekių ženklai, ir jie niekur pasaulyje neverčiami, nebent kartais adaptuojami. Tai nereguliuojamas dalykas. Bet jeigu teikiama paslauga ar parduodamos prekės, privalomas paslaugos apibūdinimas valstybine kalba. Skundų gauname ir nuolat į tai reaguojame, bet tai nėra kritiška.
O tai, kad versle neretai sugalvojami angliški pavadinimai, dažnai tėra vaikiškumas. Tarkime, vyksta dainų konkursas, ir aš dainuoju angliškai todėl, kad mane išgirstų, suprastų ir tapčiau pasauline žvaigžde. Panašiai yra ir su verslu. Pavyzdžiui, Anykščiuose atidaromą restoraną pavadina angliškai. Kodėl? Kad turistai jį surastų? Nėra taip, kad atvykėliai iš Amerikos važinės skersai išilgai ieškodami angliško užrašo ir norėdami skaniai pavalgyti.
Ne vardas lemia verslo sėkmę. „Stikliai“ – puikus verslas, kuris 35-erius metus sėkmingai klesti be angliško pavadinimo. Arba degalinių tinklas „Alauša“. Beje, jeigu pasižiūrėsite į šimto metų senumo spaudos reklamas, pamatysite lygiai tą patį. Kažkokia susimenkinimo, savivertės neturėjimo banga.
Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Esate kalbėjęs apie neigiamą požiūrį į kalbą reguliuojančias institucijas: „Vis dar pasitaiko asmenų, rėkiančių, kad Lietuvoje kalbos vartotojas negali kalbėti ir rašyti ką tik užsimanęs, nes piktas kalbininkas jam išpjaus liežuvį ir uždusins laisvą žodį.“ O kaip yra iš tikrųjų? Ar visuomenės požiūris keičiasi?
Inspekcija baudų nėra skyrusi nuo 2018 metų, per mano kadenciją nebuvo nė vienos baudos. Per penkerius metus Kalbos inspekcija tapo daug matomesnė. Anksčiau eteryje labiau skambėdavo Kalbos komisija, o dabar drąsiai galiu sakyti, jog labiau skamba Kalbos inspekcija, kad ir kokios būtų to priežastys. Kai buvo sukurtas vienas kitas su manimi susijęs skandaliukas, įsitikinau, kad turime labai didelį palaikymą.
Atrodo, amžina priešprieša tarp to, kaip kalba didžioji visuomenės dalis, ir to, ką sako kalbininkai. Nors pastarieji tvirtina, kad kalbą kuriame mes, visuomenė. Ar įmanomas aukso vidurys tarp vartojimo ir taisyklingumo?
Kalba visą laiką kinta. Sakyti, kad kalba nekinta, būtų tas pat, kaip ir tvirtinti, kad klimatas nesikeičia. Šis klausimas yra labai sureikšmintas, gal dėl to, kad kalbėjimas yra statuso dalykas. Galite būti labai išsilavinęs, daug gerų darbų nuveikęs žmogus, bet jeigu kalbėsite kaip „Dviračio žinių“ personažas, į jus žiūrės kitaip. Tyrimai parodė, kad jeigu provincijoje tarp paauglių vienas šneka Vilniaus kalba, jis tarp bendraamžių traktuojamas kaip aukštesnio socialinio statuso. Jeigu reklamoje kas nors kalba tarmiškai, tai iš karto siejama su nukriošėliu, kuris nemoka naudotis kompiuteriu, jį apgaudinėja telefoniniai sukčiai ir panašiai.
Šitaip yra visame pasaulyje. Kolegė lenkų kalbos dėstytoja sakė: jeigu Lenkijoje kalbi tarmiškai, vadinasi, esi tamsuolis. Prancūzijoje – tas pats. Anksčiau valstybinė politika šioje šalyje buvo tokia, kad čia nebuvo vietos jokioms kalbos atmainoms, išskyrus Paryžiaus dialektą. Visi kiti buvo drastiškai naikinami. Lietuvoje, ačiū Dievui, to nėra, bet kalba ir tartis yra statuso ženklas.
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka. Asmeninio archyvo nuotrauka
Seime buvo dar kartą prisimintas siūlymas leisti rašyti moterų pavardes su galūne „-a“. Antanas Smetona teigė, kad kalbos sistema turėtų būti lingvistų, o ne politikų kompetencija: „Labai jau panašu į Brėmeno muzikantus, kur kiekvienas gyvūnas prakalbo ne savo balsu.“ Kaip jūs manote, kas turėtų būti atsakingas už kalbos politiką?
Politikai į kalbos klausimus turėtų kištis tik tada, kai tai būtina. Tarkime, pakeisti Valstybinės kalbos įstatymą. Bet Lietuvos teismai yra aiškiai pasakę – tik jeigu tam pritaria ekspertai. Lygiai taip pat mūsų seimūnai galėtų užsiimti medicinos klausimais, bet kažkodėl bent jau stengiasi paklausyti, ką apie tai mano medikai. Juk nepuola kiekvienas politikas operuoti akies, nors būtų smagu pasiimti skalpelį ir pabandyti. Visų pirma reikėtų atsižvelgti, kaip į tai reaguoja Kalbos komisija, kurios nutarimas turi teisinę galią. Visiškai pritariu Antano Smetonos požiūriui.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka. Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Praleidote penkerius metus būdamas lietuvių kalbos inspektoriumi, jūsų vardas skambėjo daug ir plačiai, netrūko ir skandalų. Kokių pamokų turėjote praėjusioje kadencijoje?
Penkeri metai nėra trumpas laikotarpis, per tiek laiko bet kur dirbdamas ko nors turėtum išmokti. Nutiko tai, ką prognozavau, ko tikėjausi – mums vis mažiau rūpės kalbos kokybė ir vis svarbesnis taps kalbos buvimo ar nebuvimo klausimas. Pastarieji treji metai tą ir parodė.
Nuo 2022-ųjų užsieniečių į Lietuvą atvyko daug daugiau ir greičiau, negu buvo kolonizuojama sovietiniais metais, tik priežastys kitos. Pagal tai Kalbos inspekcija turėjo keisti savo darbą. Judame ta pačia kryptimi kaip ir visa Europa, tik, deja, reaguojame labai lėtai.
Jeigu esi kontroliuojančios institucijos vadovas, turi susitaikyti, kad nebūsi visiems geras. Naivu ir vaikiška manyti, kad viską pasaulyje gali sutvarkyti tik atkišęs pyragėlį, – pasaulis veikia kitaip.Kalbos klausimas visuomenei visais laikais buvo jautrus, todėl kalbos inspektoriaus darbas nėra itin palankus, o ir praėjusią kadenciją teko atremti nemažai kritikos strėlių. Kodėl ryžotės darbus tęsti dar penkerius metus? Nemanyčiau, kad pirmas penkmetis buvo kuo nors įspūdingas. Gal iš šono žiūrint atrodo baisu, bet dirbi savo darbą, ir tiek. Jeigu esi kontroliuojančios institucijos vadovas, turi susitaikyti, kad nebūsi visiems geras. Naivu ir vaikiška manyti, kad viską pasaulyje gali sutvarkyti tik atkišęs pyragėlį, – pasaulis veikia kitaip. Eidamas į šį darbą orientavausi, kaip ir kas čia vyksta, o paskui išbandžiau savo kailiu. Nesakyčiau, kad mano pasiryžimas dar penkerius metus dirbti buvo labai sunkus ar skausmingas. Man jis atrodė visai natūralus. Darbus pradėjote su kultūros ministru Šarūnu Biručiu aptardamas būsimos kadencijos prioritetus. Kokie akcentai buvo sudėti ateinantiems penkeriems metams? Ir kokia gi yra valstybinės kalbos būklė šią dieną? Kol kas uždavinių detalizavę nesame, buvo tik išankstinis susitikimas. Dar bus pasirašytas kadencijos penkerių metų susitarimas. Kalbos inspekcijai tenkantys darbai yra kelių kategorijų. Pirmiausia viskas, kas parašyta Valstybinės kalbos įstatyme. Jeigu ten paminėta, kad įstaigų darbuotojai, nuolat bendraujantys su klientais, privalo mokėti lietuvių kalbą, Kalbos inspekcija turi tai tikrinti. Kaip ir reaguoti į skundus. Kita sritis, mažytė ir anksčiau kėlusi daug triukšmo, yra ta, kad radijo ir televizijos diktoriai privalo kalbėti taisyklingai. Iš tiesų labai mažai žmonių Lietuvoje taikomas šis įstatymas, bet kiekvieną jo normą turime kontroliuoti. Kita darbų dalis susijusi su gyvenimo pokyčiais. Tarkime, ką daryti su ukrainiečiais? Lietuva buvo numačiusi trejų metų lengvatinį kalbos mokėjimo atidėjimo laikotarpį. Mes – Europos čempionai, nes niekas tiek ilgai neatidėjo (Islandija žmonėms suteikė trejus metus, bet ji nėra ES narė). Dabar Švietimo ministerija siūlo, kad užsieniečiai kalbos gali nesimokyti ketverius metus, – tuoj būsime ir pasaulio čempionai. Tiesą sakant, aš tai traktuoju kaip panieką lietuvių kalbai.
Kultūros ministras Šarūnas Birutis ir Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka. Š. Biručio asmeninio archyvo nuotrauka
Galų gale Lietuva pajuto, kad užsieniečius reikia kaip nors integruoti. Valstybinės kalbos įstatyme nėra parašyta, kad Kalbos inspekcija turi šiame procese dalyvauti, nes integravimas nėra mūsų sritis – mes tik žiūrime į rezultatus ir juos tikriname.
Kad ir kaip ten būtų, nėra gera praktika tylėti ir po kiek laiko sakyti: „Jūs blogai padarėte, mes patikrinsime ir visiems į kailį duosime.“ Taip neturėtų būti, nes tai labai sudėtingi ir keblūs procesai. Visų pirma turime nuspręsti, ko mums reikia ir ko norime: kokios tvarkos, algoritmų, teisės aktų, tikrinimo būdų. Kalbos inspekcija visuose tuose reikaluose irgi dalyvauja, o kai kuriuos net inicijuoja.
Švietimo ministerija trečią kartą pateikė siūlymą dar metams nukelti reikalavimą, kad Lietuvoje prieglobstį gavę ukrainiečiai įsidarbindami jau mokėtų lietuviškai. Valstybinė kalbos inspekcija tokiam siūlymui nepritaria. Kokias matote grėsmes?
Treji metai skaičiuojami nuo atvykimo į Lietuvą apsaugos gavimo dienos. Jeigu užsienietis įvažiuoja šiandien, tik 2028 metais iš jo galėsime reikalauti, kad jis kalbėtų A1 lygiu.
1992–1993 metais pusmetį gyvenau Urugvajuje, dirbau lietuvių šokių ir kalbos mokytoju bendruomenėje. Nuvažiavau ispaniškai mokėdamas vino tinto, vino blanco ir buenos días – daugiau nieko. Po trijų mėnesių vienos šeimos namuose šventėme Kalėdas. Ten buvo aštuonerių ar devynerių metų mergaitė, kuri su manimi labai norėjo bendrauti – keturias valandas kalbėjau ispaniškai. Kai matydavo, kad nemoku kokio žodžio, pavyzdžiui, sakydamas „Mūsų sode auga...“, ji tempdavo už rankos į sodą ir rodydavo: slyvos. Supratau, kad po trijų mėnesių ateina kalbos persilaužimo momentas, jeigu nori tą kalbą išmokti. O kaip galima jos nemokant išgyventi trejus metus, nežinau. Arba 30, 50 metų... Turbūt reikia gyventi getuose užsikimšus akis ir ausis. Tiesa, yra žmonių, kurie turi kognityvinių sutrikimų, bet tai nustato psichiatras.
Turime daug gerų pavyzdžių. Antakalnyje degalinėje dirba ukrainietė Irina. Aš ten dažnai piluosi degalus, kavos išgeriu. Kad Irina išmoktų kalbos, darbuotojams sakydavau: „Su Irina nekalbėkite rusiškai.“ Mokykite paprastų frazių: paduok tą, kiek kainuoja? Žmogus girdi, kalba ir išmoksta. Gal prieš kokius metus atvažiavus į degalinę darbuotojai mane pamatę sakė: „Šiandien Irina laiko egzaminą, mes labai už ją sergame!“ Žmonių palaikymas labai svarbu.
Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Nuo 2026-ųjų sausio 1-osios turėjo įsigalioti įstatymas, kad tiesiogiai su klientais dirbantys paslaugų teikėjai ar prekių pardavėjai privalės vartoti lietuvių kalbą. Dabar švietimo, mokslo ir sporto viceministras siūlo įstatymo įsigaliojimą atidėti dar metams. Ko siekiama nukeliant terminus?
Mes esame baudžiauninkų tauta. Lietuvoje buvo suformuota idiotiška koncepcija, kad bajorai yra nelietuviai, todėl lietuvių kalba liko baudžiauninkų, o kita kalba – ponų. Anksčiau tai buvo lenkų ar rusų kalbos, dabar – anglų. Pažiūrėkite, kaip reklamuojamos anglų kalbos studijos: mokykitės sėkmės ir karjeros kalbos.
Požiūrį į valstybinę kalbą lemia ideologijos. Laisvės partija visada giedojo apie empatiją užsieniečiams, bet nė vieno karto negirdėjau apie empatiją lietuviams. Žmonės skundžiasi, kad bijo vaikus sodinti į pavežėjo automobilį, nes jis nekalba jokia suprantama kalba. Jeigu kas nors nutiks – kas tada bus? Šis dalykas neįdomus, nerūpi. Empatija – užsieniečiui, o lietuvis – menkavertis.
Kalbos mokėjimas yra pats svarbiausias dalykas, kad užsieniečiai sėkmingai integruotųsi, o ne kurtų getus. Tačiau mes norime, kad šie dalykai neveiktų dar ketverius metus. Nežinau, iš kur kyla tokia kai kurių institucijų meilė rusų kalbai.Trečias dalykas, dėl ko norima nukelti terminus, yra tai, kad biurokratinės institucijos nenuveikė to, ką turėjo padaaryti, arba neturi informacijos, kaip dirbti. Švietimo ministerija aiškina, kad nespės egzaminuoti užsieniečių, ir sako: „Mums reikės egzaminuoti 30 tūkstančių ukrainiečių.“ Netiesa, pažiūrėjau Socialinių reikalų ir darbo ministerijos duomenis – daugiausia 11 tūkstančių. Antra, esą nespės to daryti. Pagal Nacionalinės švietimo agentūros duomenis, egzaminavimo apkrova yra tik 10–20 procentų. Vadinasi, 80–90 procentų pajėgumų neišnaudota. Kalba yra pati integravimosi Lietuvoje šerdis. Jeigu žmogus nemoka lietuvių kalbos, gyvena rusiškoje informacinėje erdvėje: internetas – rusiškas, radijas – rusiškas, televizija – turbūt irgi rusiška. Kitas dalykas – darbuotojų teisės. Darbo sutartis ir kiti dokumentai lietuviški, tačiau užsieniečiai jų negali perskaityti, nebent darbdavys nori investuoti ir išversti. Ir vis tiek žmogaus pozicija bus silpnesnė. Ukrainiečiai veda vaikus į mokyklas – kokia ten bus aplinka? Ar tikrai mokytojai turi mokėti ukrainietiškai arba rusiškai, kad susikalbėtų su atvykėliais iš kitos valstybės? Tarptautinė migracijos organizacija aiškiai rašo, jog kalbos mokėjimas yra pats svarbiausias dalykas, kad užsieniečiai sėkmingai integruotųsi, o ne kurtų getus. Tačiau mes norime, kad šie dalykai neveiktų dar ketverius metus. Nežinau, iš kur kyla tokia kai kurių institucijų meilė rusų kalbai, bet mane tai liūdina.
Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Ar jūsų minėtas įsivaizdavimas, kad anglų kalba lygi ponų kalbai, lemia tai, jog išėję į gatvę ir apžvelgę viešuosius užrašus mažai pamatysime lietuviškų pavadinimų? Kodėl nevertinama gimtoji kalba?
Reikia atsižvelgti į tai, kad viešieji užrašai būna kelių kategorijų. Vieni yra prekių ženklai, ir jie niekur pasaulyje neverčiami, nebent kartais adaptuojami. Tai nereguliuojamas dalykas. Bet jeigu teikiama paslauga ar parduodamos prekės, privalomas paslaugos apibūdinimas valstybine kalba. Skundų gauname ir nuolat į tai reaguojame, bet tai nėra kritiška.
O tai, kad versle neretai sugalvojami angliški pavadinimai, dažnai tėra vaikiškumas. Tarkime, vyksta dainų konkursas, ir aš dainuoju angliškai todėl, kad mane išgirstų, suprastų ir tapčiau pasauline žvaigžde. Panašiai yra ir su verslu. Pavyzdžiui, Anykščiuose atidaromą restoraną pavadina angliškai. Kodėl? Kad turistai jį surastų? Nėra taip, kad atvykėliai iš Amerikos važinės skersai išilgai ieškodami angliško užrašo ir norėdami skaniai pavalgyti.
Ne vardas lemia verslo sėkmę. „Stikliai“ – puikus verslas, kuris 35-erius metus sėkmingai klesti be angliško pavadinimo. Arba degalinių tinklas „Alauša“. Beje, jeigu pasižiūrėsite į šimto metų senumo spaudos reklamas, pamatysite lygiai tą patį. Kažkokia susimenkinimo, savivertės neturėjimo banga.
Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Esate kalbėjęs apie neigiamą požiūrį į kalbą reguliuojančias institucijas: „Vis dar pasitaiko asmenų, rėkiančių, kad Lietuvoje kalbos vartotojas negali kalbėti ir rašyti ką tik užsimanęs, nes piktas kalbininkas jam išpjaus liežuvį ir uždusins laisvą žodį.“ O kaip yra iš tikrųjų? Ar visuomenės požiūris keičiasi?
Inspekcija baudų nėra skyrusi nuo 2018 metų, per mano kadenciją nebuvo nė vienos baudos. Per penkerius metus Kalbos inspekcija tapo daug matomesnė. Anksčiau eteryje labiau skambėdavo Kalbos komisija, o dabar drąsiai galiu sakyti, jog labiau skamba Kalbos inspekcija, kad ir kokios būtų to priežastys. Kai buvo sukurtas vienas kitas su manimi susijęs skandaliukas, įsitikinau, kad turime labai didelį palaikymą.
Atrodo, amžina priešprieša tarp to, kaip kalba didžioji visuomenės dalis, ir to, ką sako kalbininkai. Nors pastarieji tvirtina, kad kalbą kuriame mes, visuomenė. Ar įmanomas aukso vidurys tarp vartojimo ir taisyklingumo?
Kalba visą laiką kinta. Sakyti, kad kalba nekinta, būtų tas pat, kaip ir tvirtinti, kad klimatas nesikeičia. Šis klausimas yra labai sureikšmintas, gal dėl to, kad kalbėjimas yra statuso dalykas. Galite būti labai išsilavinęs, daug gerų darbų nuveikęs žmogus, bet jeigu kalbėsite kaip „Dviračio žinių“ personažas, į jus žiūrės kitaip. Tyrimai parodė, kad jeigu provincijoje tarp paauglių vienas šneka Vilniaus kalba, jis tarp bendraamžių traktuojamas kaip aukštesnio socialinio statuso. Jeigu reklamoje kas nors kalba tarmiškai, tai iš karto siejama su nukriošėliu, kuris nemoka naudotis kompiuteriu, jį apgaudinėja telefoniniai sukčiai ir panašiai.
Šitaip yra visame pasaulyje. Kolegė lenkų kalbos dėstytoja sakė: jeigu Lenkijoje kalbi tarmiškai, vadinasi, esi tamsuolis. Prancūzijoje – tas pats. Anksčiau valstybinė politika šioje šalyje buvo tokia, kad čia nebuvo vietos jokioms kalbos atmainoms, išskyrus Paryžiaus dialektą. Visi kiti buvo drastiškai naikinami. Lietuvoje, ačiū Dievui, to nėra, bet kalba ir tartis yra statuso ženklas.
Jeigu nesate televizijos ar radijo žurnalistai, tarties reikalavimai jums negalioja. Galite kalbėti nors ir labiausiai išdarkyta kalba, ir niekas neatbėgs jūsų bausti.Nereikia manyti, kad Kalbos komisijoje ar Kalbos institute sėdima ausis užsikimšus vašku ir negirdima, kas darosi. Pasižiūrėkite į Kalbos komisijos puslapį – pokyčiai vyksta nuolat. Viską sekti ir sužiūrėti sunku, bet reikia turėti omenyje: jeigu nesate televizijos ar radijo žurnalistai, tarties reikalavimai jums negalioja. Galite kalbėti nors ir labiausiai išdarkyta kalba, ir niekas neatbėgs jūsų bausti. Yra sričių, kuriose kalba būtinai turi būti reglamentuota. Itin svarbu terminija: prieš kokius 30 metų Širvintų miestelyje pusiau apako kelios moterys, nes medikamentų vertimo instrukcijoje padaryta klaidų – paskirti vaistai karvėms. Terminai, kaip ir vietovardžiai, visame pasaulyje labai griežtai reglamentuojami, ir čia niekas nejuokauja. Yra dalykų, dėl kurių nesutinka ne tiek kalbininkai, kiek stilistai. Tarkime, sakome „masyvus puolimas“. Ką tai reiškia? Masyvus – tas, kuris daug sveria, tad puolimas ne masyvus, o didelis, platus. Arba dėl moteriškų pavardžių galūnių su „-a“ – jos griauna kalbos sistemą. Pavardžių galūnės su „-ė“ kadaise egzistavo, vėliau pamirštos ir vėl grąžintos. Man jos gražiai skamba. Jeigu kalbos sistemoje randasi nenuoseklumų, į tokius dalykus kalbininkai reaguoja. Galų gale kalbą ir mokytis lengviau, kai ji sisteminga.
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka. Asmeninio archyvo nuotrauka
Seime buvo dar kartą prisimintas siūlymas leisti rašyti moterų pavardes su galūne „-a“. Antanas Smetona teigė, kad kalbos sistema turėtų būti lingvistų, o ne politikų kompetencija: „Labai jau panašu į Brėmeno muzikantus, kur kiekvienas gyvūnas prakalbo ne savo balsu.“ Kaip jūs manote, kas turėtų būti atsakingas už kalbos politiką?
Politikai į kalbos klausimus turėtų kištis tik tada, kai tai būtina. Tarkime, pakeisti Valstybinės kalbos įstatymą. Bet Lietuvos teismai yra aiškiai pasakę – tik jeigu tam pritaria ekspertai. Lygiai taip pat mūsų seimūnai galėtų užsiimti medicinos klausimais, bet kažkodėl bent jau stengiasi paklausyti, ką apie tai mano medikai. Juk nepuola kiekvienas politikas operuoti akies, nors būtų smagu pasiimti skalpelį ir pabandyti. Visų pirma reikėtų atsižvelgti, kaip į tai reaguoja Kalbos komisija, kurios nutarimas turi teisinę galią. Visiškai pritariu Antano Smetonos požiūriui.
Arkangelas Gabrielius neatkeliavo ir neįkūrė Kalbos komisijos, Kalbos inspekcijos ir Kalbos instituto, – buvo tokių institucijų poreikis.Įsivaizduokime, Lietuvoje nebelieka kalbą reguliuojančių institucijų – nei Valstybinės kalbos inspekcijos, nei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos. Kaip po dešimties metų atrodytų mūsų kalba? Nė kiek neabejoju, kad nereikėtų laukti dešimties metų ir pilietinė tauta vėl sukurtų reikiamas institucijas, nes poreikis yra. Arkangelas Gabrielius neatkeliavo ir neįkūrė Kalbos komisijos, Kalbos inspekcijos ir Kalbos instituto, – buvo tokių institucijų poreikis. Pasaulyje nėra nė vienos valstybės, kurioje nebūtų įgyvendinta kalbos politika. Vienur ji labiau pagrįsta institucijomis, kitur – mažiau, bet jeigu Australijoje pabandysite dukrai duoti vardą Lady, jo neregistruos. Jeigu sūnų norėsite pavadinti King – taip pat neleis. Kiltų daugybė klausimų, pirmiausia dėl terminijos. Pradėtų vadinti gatves rusiškai ir lenkiškai, nes tokių iniciatyvų yra. Manau, būtų daug sumaišties ir vėl susikurtų kalbos politiką įgyvendinančios institucijos. Štai Belgijoje veikia trys kalbos inspekcijos ir viena nuolatinės kalbos priežiūros komisija, pavaldi monarchui. Belgija atrodo gana liberali šalis, bet tokios institucijos egzistuoja, nes yra visuomenės užsakymas. O jeigu to nenutiktų, taptume antrais airiais, ir kalba greitai nebebūtų mūsų tapatybės dalis.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
