E. Vareikis: jeigu NATO vis dar dvejoja dėl Ukrainos ateities Aljanse – tai ne Ukrainos, o NATO problema

NATO viršūnių susitikimo Hagoje deklaracijos tekste nebeliko svarstymų apie Ukrainos stojimą į NATO. JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad Izraelis ir Iranas sutarė dėl visiškų paliaubų.

Svarbiausius praėjusios savaitės užsienio politikos įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas EGIDIJUS VAREIKIS. 

Birželio 24–25 dienomis Hagoje įvyko NATO viršūnių susitikimas, kuriame Aljanso šalys susitarė iki 2035 metų didinti gynybos išlaidas iki bent 5 proc. bendrojo vidaus produkto. Šis sprendimas priimtas atsižvelgiant į didėjančias grėsmes Europos saugumui ir būtinybę stiprinti kolektyvinę gynybą, ypač Rytų sparno šalyse. Kaip vertinate naująjį NATO narystės gynybai skiriamų išlaidų tikslą?

Šis sprendimas turėjo būti priimtas bent jau prieš trejus metus. Tai, kad jis priimtas, nors ir vėliau – taip pat yra gerai. Kalbant apie NATO susitikimą, vertinimai yra labai nevienareikšmiai. Vieni sako, kad NATO pasiekė gerą susitarimą, nes pinigai yra svarbiausia, ir kad susitarimas iš tikrųjų įvyko. Kiti teigia, kad NATO šiandien daugiau niekuo nebeužsiima, tik kalba apie pinigus, virto buhalterine organizacija. Europoje saugumo problemų vis daugėja, o NATO neturi aiškios darbotvarkės, susitikimas buvo sutrumpintas.

Manau, tai pusėtinai geras rezultatas. Valstybių vadovai susirinko prastesnės nuotaikos, nei išvyko, tad jau vien tai yra gerai. Bet susitarimas yra iki 2035-ųjų – per dešimt metų padėtis dar ne kartą pasikeis. Po metų ar dvejų gal reikės nebe 5 proc., o dar daugiau.

Todėl į tą susitarimą žiūriu atsargiai. Demokratinėje šalyje pažadėti ką nors po dešimties metų – labai lengva. Valdžios keičiasi, geopolitinė padėtis kinta. Tarkim, šiandien ispanai priešinasi, o po dvejų ar trejų metų gal jiems kaip tik tų 5 proc. reikės.

NATO lyderiai įsipareigojo iki 2035 m. gynybai skirti 5 proc. bendrojo vidaus produkto. Haga, Nyderlandai, birželio 25 d. EPA-ELTA nuotrauka

Tad taip – gerai, kad susitarė, susitarimų reikia, bet vien pinigai mūsų neišgelbės. Paskirti juos – viena, bet kaip išleisti – visai kas kita. Mes nežinome, kokiam karui reikės būti pasiruošus po dešimties metų, ir tai yra didelė problema. Kaip esu ne kartą sakęs – šiuo metu darbotvarkę mums vis dar rašo rusai. Jie sugalvoja, mes reaguojame.

Turėtų būti atvirkščiai – mums patiems reikia kurti naujas ginklų rūšis, naujas kariavimo technologijas, kad priešas jaustų spaudimą. Žinoma, situacija sudėtinga. Gerai tai, kad pagaliau supratome – karas gali būti realus, jam reikia ruoštis, o ne tik draugauti su visais tikintis, kad niekas mūsų nelies. Toks požiūris keičiasi, ir tai – pozityvu.

Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sánchezas pareiškė nepritariantis siūlymui skirti 5 proc. BVP gynybai. Anot jo, Ispanijai nebūtina siekti 5 proc. ribos – esą pakaks 2,1 proc. BVP, kad būtų pasiekti pagrindiniai NATO kariniai reikalavimai. Ar politiniai ir ekonominiai apribojimai grėsmingai veikia NATO vienybę?

Į tai žiūriu gana ramiai. Ispanijoje šiandien – specifinė situacija: vyriausybė nėra stipri, ją slegia korupcijos skandalai. Jai reikia parodyti, kad rūpinasi šalies žmonėmis. Todėl kyla toks emocinis vidaus vartojimui skirtas naratyvas: esą karai Europoje – ne jų reikalas. Nematau dėl to didelės grėsmės NATO vienybei.

Žinoma, grėsmių netrūksta – turime Vengriją, Slovakiją, bet kol nereikia skubiai priimti sprendimų ir dėti pinigų ant stalo čia ir dabar, nemanau, kad padėtis labai pavojinga.

Jeigu NATO vis dar dvejoja, nenori priimti šalies, kuri šiandien Europoje geriausiai moka kariauti ir turi vieną moderniausių gynybos pramonių – tai ne Ukrainos, o NATO problema.

Viešojoje erdvėje buvo pasidalinta NATO viršūnių susitikimo Hagoje deklaracijos tekstu, jame nebeliko svarstymų apie Ukrainos stojimą į NATO. Rašoma, kad „sąjungininkės dar kartą patvirtina savo ilgalaikius suverenius įsipareigojimus teikti paramą Ukrainai, kurios saugumas prisideda prie mūsų saugumo“. Kaip vertinate priimtus sprendimus dėl Ukrainos?

Kalbos apie Ukrainos narystę NATO vis kinta. Vieną dieną sakoma, kad klausimas atviras, kitą – kad kažkas narystei prieštaraus. Bet iš esmės kol kas Ukraina kariauja sėkmingai ir nebūdama NATO narė. Jeigu NATO vis dar dvejoja, nenori priimti šalies, kuri šiandien Europoje geriausiai moka kariauti ir turi vieną moderniausių gynybos pramonių – tai ne Ukrainos, o NATO problema.

NATO viešai lyg ir nebijo Rusijos, bet viduje vis dar jaučia baimę. Organizacija atrodo pasenusi, nebesuprantanti, ką reiškia penktasis straipsnis, ką reiškia gintis savo teritorijoje. Jei Ukraina įstotų į NATO, tai galėtų pridaryti problemų ir pačiai šaliai. Todėl kuo ilgiau Ukraina kariauja ir laimi be NATO, tuo geriau jai pačiai. Taip pat tai signalas NATO – jei ji nesugeba būti naudinga esminiu saugumo klausimu, gali tapti nebereikalinga.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas. Haga, Nyderlandai, birželio 25 d. EPA-ELTA nuotrauka NATO lyderiai įsipareigojo iki 2035 m. gynybai skirti 5 proc. bendrojo vidaus produkto. Haga, Nyderlandai, birželio 25 d. EPA-ELTA nuotrauka

JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad Izraelis ir Iranas sutarė dėl visiškų paliaubų. JAV vadovas teigė, kad paliaubos įsigalios per dvidešimt keturias valandas nuo antradienio ryto Lietuvos laiku. Iš pradžių karo veiksmus sustabdytų Iranas, o po dvylikos valandų – Izraelis. Nors paliaubos buvo pažeistos, anot Trumpo, jos vis dar galioja. Kaip jas vertinate?

Jungtinės Valstijos parodė, kad vis dar yra galinga valstybė. Amerika turi kariavimo priemonių, kokių neturi jokia kita šalis – giluminio taikinio naikinimo technologijų, pažangiausių bombų, raketų. Ji jas panaudojo, ir tai buvo efektyvu. Ar tai buvo 100 proc. sėkmė – dar klausimas, bet faktas, kad po JAV veiksmų abi pusės sutiko pradėti paliaubas.

Jei Iranas sutiko su paliaubomis, vadinasi, sprendžia klausimą – nusileisti ar būti visiškai sunaikintas. JAV veikla padėjo, ir, jei nebūtų buvę karinės intervencijos, konfliktas būtų galėjęs įsiplieksti kur kas stipriau. Amerika aiškiai pasakė: arba baigiate, arba mes darysime dar daugiau. Tai veikia. Šis pavyzdys rodo, kaip jėga gali sukurti taiką.

Kas bus toliau – ar vyks derybos, ar jos bus rezultatyvios, yra kitas klausimas. Gali būti, kad prasidės tam tikri pokalbiai, bet diplomatija – ilgas, dažnai nuobodus procesas. Iš derybų daug nesitikiu, bet gali būti, kad Amerika privers Iraną kai ką pažadėti.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas. EPA-ELTA nuotrauka

Kiek NATO susitikime buvo kalbama apie Irano ir Izraelio konfliktą?

Formaliai šis klausimas nebuvo darbotvarkėje. Tačiau visi žinome, kad, be oficialių susitikimų, vyksta daug šoninių renginių – vadinamųjų side events. Juose šis klausimas buvo aptariamas gana rimtai. Tai nėra tiesioginis NATO reikalas, bet jei Iranas tampa branduoline valstybe, tuo bus nepatenkinti ne tik amerikiečiai – ir europiečiai to nenori.

Vis dėlto Europos įtaka Iranui labai ribota. Europiečiai nori su Iranu kurti verslą, tačiau nori ir laikytis vertybių – žmogaus teisių, ekologijos reikalavimų. O kinai ar Azijos šalys tokių reikalavimų nekelia ir lenkia Europą. Todėl europiečiai dažnai linkę nuolaidžiauti Iranui. Amerikiečiai elgiasi griežčiau: parodė, kad XXI amžiuje jėgos metodai, deja, dažnai yra veiksmingesni už diplomatinius.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama