Kai sutana kabinama ant vinies: koks pasitraukimo iš kunigystės procesas?

Vilniaus arkivyskupijos bažnytinio teismo oficiolas, bažnytinės teisės daktaras kunigas VYTAUTAS BRILIUS dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja, kaip atrodo teisinis pasitraukimo iš kunigystės arba vienuolystės kelias, ir atkreipia dėmesį, kad Kunigystės sakramentas, kaip ir Krikštas, palieka žymę visam gyvenimui.

Kokios yra teisinės procedūros, jeigu kunigas arba vienuolis nusprendžia palikti kunigų luomą?

Pirmiausia kunigystė yra šventimai (sakramentas), kuriais įgyjama teisė atlikti kai kurias kunigiškas užduotis. Tai susiję su pašventinamąja tarnyste: šv. Mišių aukojimu, išpažinčių klausymu, įvairių dalykų šventinimu, krikštų, santuokų administravimu ir kt. Be to, Kunigystės sakramentas įspaudžia vadinamąjį charakterį – neišdildomą žymę. Nesvarbu, koks būtų pakrikštyto žmogaus santykis su Dievu, jis visada išlieka pakrikštytas. Taip pat ir kunigystė įspaudžia charakterį, taigi žmogus visada lieka kunigas.

Cathopic.com nuotrauka

Vis dėlto gavęs Kunigystės šventimus ir įgijęs galias kunigas jų bet kaip praktikuoti negali – tai galima tik Bažnyčioje, nes tai daroma Bažnyčios vardu. Vadinasi, Kunigystės šventimus gavęs kunigas turi būti inkardinuotas – prijungtas prie dalinės Bažnyčios (vyskupijos arba popiežiškosios teisės kunigų vienuolių kongregacijos). Prijungtas prie institucijos (vienuolijos arba vyskupijos) žmogus institucijos siunčiamas atlikti kunigo tarnystę: aukoti Mišias, klausyti išpažinčių ir vykdyti kitą pašventinamąjį darbą. Kunigas visa tai gali daryti tik gavęs siuntimą.

Norėdamas vykdyti šią tarnystę, dvasininkas tai prisiekia atlikti ištikimai. Yra dvi esminės priesaikos dalys. Pirmoji – celibatas: žmogus prižada nesudaryti santuokos ir nesukurti šeimos. Antra – paklusnumas teisėtiems vyresniesiems: kad ir kur būtų inkardinuotas, kunigas privalo paklusti savo ordinarui (vyresniajam). Dar yra prisiekiama ištikimai laikytis maldos praktikos (tai susiję su Valandų liturgijos kalbėjimu), bet šis dalykas prisimenamas tik rimtai einant prie teisinių reikalų.

Neįmanoma nustoti būti kunigu – taip pat kaip neįmanoma nustoti būti pakrikštytu žmogumi. Tačiau galima gauti atleidimą nuo padarytų priesaikų, ir tokiu būdu žmogus pervedamas į pasauliečių luomą kaip teisėtas katalikas, krikščionis (Katalikų Bažnyčioje).

Kaip iš šių pareigų pasitraukti? Neįmanoma nustoti būti kunigu – taip pat kaip neįmanoma nustoti būti pakrikštytu žmogumi. Tačiau galima gauti atleidimą nuo padarytų priesaikų, ir tokiu būdu žmogus pervedamas į pasauliečių luomą kaip teisėtas katalikas, krikščionis (Katalikų Bažnyčioje). Jis negali atlikti kunigo pareigų, bet turi teisę dalyvauti sakramentiniame gyvenime, įskaitant ir Santuokos sakramento priėmimą.

Jeigu kunigas nori būti atleidžiamas nuo šių priesaikų, jis turi prašyti tokio atleidimo – parašyti motyvuotą prašymą, kuriame būtų išdėstytos kunigystės atsisakymo priežastys. Prašymas turi būti skiriamas popiežiui – jis yra aukščiausia bažnytinė valdžia, ir tik Apaštalų Sostas gali atleisti nuo tarnystės, – bet įteikiamas ir savo ordinarui. Jeigu kalbame apie diecezinį kunigą, jo ordinaras yra vyskupas. Jeigu kalbame apie vienuolį – jo ordinaras yra aukštesnysis vienuolijos vyresnysis. Gavęs prašymą ordinaras dar papildomai paprašo kai kurių dokumentų, atlieka Apaštalų Sosto nustatytą tyrimą, atsako į klausimus ir tada Apaštalų Sostui pateikia prašymą, o pastarasis – duoda atsakymą.

Cathopic.com nuotrauka

Nuo tada, kai kunigas pateikia pervedimo į pasauliečių luomą prašymą ar pareiškimą, jis nebeturi teisės praktikuoti kunigystės šventimo galių. Vėliau tai būna nurodoma ir specialiu ordinaro dekretu. Įprastai kreipiantis dėl atleidimo nuo kunigo pareigų prašymas būna patenkinamas. Šią teisę taikant praktikoje, jeigu kartais iš surinktos medžiagos pamatoma kokia nors nutylėta asmeninė krizė, o pats asmuo yra tinkamas ir nori eiti kunigo pareigas, atleidimas nesuteikiamas, bet pakviečiama ieškoti problemos sprendimo būdų. Tai padaryti turi padėti ordinaras.

Šiek tiek kitaip yra su kokiai nors vienuolijai priklausančiais kunigais vienuoliais. Jeigu toks žmogus nori pereiti į pasauliečių luomą, jis turi gauti atleidimą ne tik nuo kunigystės, bet ir vienuolystės priesaikų. Čia prasideda atskira išėjimo iš vienuolijos tvarka.

Pirmiausia žmogus gali tik trumpai pasitraukti iš vienuolinio gyvenimo ir gyventi be vienuolijos. Tokį apaštalinės teisės leidimą gali duoti aukščiausiasis vienuolijos vyresnysis – generalinis vyresnysis. Vienuolis gali negyventi vienuolinėje bendruomenėje, nevykdyti vienuoliams priklausančių pareigų, bet kai kurias gali ir vykdyti (tai numatoma atleidimo dekrete). Toks leidimas gali būti suteikiamas iki trejų metų laikotarpiu.

Jeigu žmogus nori išeiti iš vienuolijos, tada Apaštalų Sostui popiežiaus vardu rašo prašymą ir įteikia savo aukštesniajam vyresniajam. Pagal nurodytas procedūras surenkama ir nusiunčiama medžiaga, tada Apaštalų Sostas prašymą patenkina. Jeigu šis vienuolis yra ir kunigas, lieka klausimas dėl jo kunigiškų pareigų. Kai kunigas vienuolis pašalinamas arba savo noru pasitraukia iš vienuolijos, jis nustoja būti inkardinuotas į vienuoliją ir netenka siuntimo atlikti kunigiškas pareigas. Jis gali pasiprašyti į kokią nors dalinę Bažnyčią – vyskupiją. Jeigu vyskupas sutinka, jis gali būti inkardinuojamas bandomajam arba nuolatiniam laikotarpiui ir ten atlikti visas pareigas kaip diecezinis kunigas.

Kunigas Vytautas Brilius. Bernardinai.lt nuotrauka

O kas gali grėsti kunigui, kuris viešais pareiškimais teigia, kad nebėra kunigas, ir iš dalies pažeidžia šias procedūras?

Jeigu kunigas pareiškia, kad dėl kokių nors priežasčių nenori būti kunigu, ir nustoja laikytis priesaikų, vadinasi, jis jų nesilaiko. Tai yra faktas. O šis faktas yra nuodėmė ir nusikaltimas Bažnyčios įsakymams, atitinkantiems jo luomą. Toks kunigas, kol negauna atleidimo nuo priesaikų, iki to laiko pasaulietinį gyvenimą gyvena nusikalsdamas.

Tikintieji kartais sako, kad tai yra viešas papiktinimas.

Papiktinimas gali kilti, bet gali ir nekilti. Gali kilti teisėtai arba neteisėtai. Kas yra papiktinimas? Tai tikinčiųjų nuostaba, skausmas arba tam tikra prasme įžeidimas dėl kokio nors netinkamo elgesio ar gero vardo praradimo. Geras elgesys ir geras vardas – skirtingi dalykai. Žmogus gali tinkamai elgtis, bet kiti apie jį gali galvoti blogai. Arba gali netinkamai elgtis, bet išsisukti, ir kiti apie jį galvos gerai.

Jeigu kunigas pasitraukia iš kunigystės arba vienuolystės ir niekam nepranešęs pradeda gyventi pasaulietiškai, jo galimybės Bažnyčioje yra labai apribotos. Jeigu jis gauna atleidimą nuo priesaikų, tada kaip ir visi tikintieji gali turėti visas galias Bažnyčioje.

Kada gali būti taikomas atskyrimas nuo Bažnyčios?

Pradėkime nuo pradžių. Tarkime, kunigas nebegyvena pagal duotus priesaikus. Tikintieji pasipiktino – tai nėra bausmė ar kas nors kita. Tai tiesiog aplinkybė, kurią sukėlė tam tikras veiksmas. Jeigu toks kunigo gyvenimas tampa viešu dalyku, Bažnyčia jam gali paskelbti draudimą eiti kunigiškas pareigas – suspenduoti. Jeigu jis toliau nusikalstamai nesilaiko kunigo priesaikų, Bažnyčia gali jam skirti bažnytinę bausmę – tai viskas, ką ji gali padaryti.

Įprastai toks asmuo negali eiti kokių nors pareigų Bažnyčioje: būti zakristijonu, vargonininku, katechetu, pastoracinės tarybos nariu, aktyviai dalyvauti liturgijoje, sakramentiniame gyvenime, eiti išpažinties, priimti Komuniją. Tai yra bažnytinės bausmės, kurios gali būti taikomos, kol žmogus nesusitvarko tų dalykų.

Vadinasi, jeigu kunigas pasitraukia iš kunigystės arba vienuolystės ir niekam nepranešęs pradeda gyventi pasaulietiškai, jo galimybės Bažnyčioje yra labai apribotos. Jeigu jis gauna atleidimą nuo priesaikų, tada kaip ir visi tikintieji gali turėti visas galias Bažnyčioje.

Roberto Dakševičiaus nuotrauka

Ar žmogui paliekama teisė grįžti į buvusias pareigas?

Tokia teisė paliekama, jeigu nesukeliama papiktinimo ir nėra kokių nors kliūčių sugrįžti. Pavyzdžiui, kunigas pasitraukia iš kunigystės ar vienuolystės, tada sudaro santuoką ir tampa tėvu. Tokiu atveju jis negalės grįžti į kunigystę arba vienuolystę, kol vaikai netaps savarankiškais pilnamečiais. O jeigu žmona gyva, ji turi sutikti, kad tas žmogus grįžtų į kunigo gyvenimą, ir duoti pažadą nesudaryti kitos santuokos.

Tam tikrų išlygų yra, bet iš esmės grįžimas galimas, jeigu pasaulietiniame gyvenime nėra rimtų įsipareigojimų. Vis dėlto grįžti į vienuolinį gyvenimą yra kur kas lengviau, nei vėl pradėti kunigo tarnystę. Negalima sakyti, kad žmogus turi teisę suklysti, bet Bažnyčia pripažįsta jo suklydimą ir visada suteikia galimybę pasitaisyti, jeigu tai įmanoma.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama