Istorikas V. Rakutis: „Valstybės branduolys buvo Palemono Lietuvoje ir vėliau plito į rytus“

Jis pasigenda Lietuvos valstybės ambicijos pakelti savo statusą ir imtis rimtų tyrimų, kurie padėtų išsiaiškinti valstybės kilmę. „Palemono pasakojimas yra viena mūsų valstybės istorijos dedamųjų. Tyčia nevartoju žodžio „mitas“, nes mitu jį pavertė XIX–XX a. istorikai“, – teigia V. Rakutis. Su dienraščiu „Bernardinai.lt“ V. Rakutis diskutuoja, ar galima Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – didžiausią XV a. politinį Europos darinį – vadinti imperija, iš kurios išsirutuliojo dabartinė Ukraina ir Baltarusija. youtube.com video Žinome, kad didieji Lietuvos kunigaikščiai plėtė savo valdas į Europos rytus ir pietus, užkariaudami daugybę slavų žemių, kurios dabar yra Baltarusijos ir Ukrainos teritorija. Ne vienas literatūrologas, religijotyrininkas, filosofas, o ir vienas kitas istorikas LDK yra pavadinęs imperija. Kokia Jūsų nuomonė? Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimas yra gana vėlyvas. 1401 m. Vilniaus–Radomo suvažiavimą galime minėti kaip laiką, kai Lietuvos ir Lenkijos santykiuose atsirado tam tikra subordinacija. Iki to laiko šių valstybių statusas buvo lygiavertis – tai matyti iš Krėvos unijos sutarties. Dažnai pateikiu provokacinį klausimą: ar Lenkija abejoja Jogailos karališkuoju statusu? O kaip tuomet su Jogailaičių dinastija – gal ji nevisavertė? Ir čia baigiasi ieškojimai, nes iš tikrųjų abiejų valstybių statusas buvo lygiavertis. Lietuva buvo gerokai didesnė už Lenkiją, nors Lenkija Lietuvą lenkė gyventojų skaičiumi. Išvestinis pavadinimas „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“ galėjo būti tik pagal Rusijos metraščiuose fiksuojamą didžiųjų kunigaikščių statusą. Tačiau tas Rusijos metraščių fiksavimas nėra iki galo teisingas, nes Maskvos ar kitų didžiųjų Kyjivo Rusios žemių kunigaikštysčių statusas buvo apibrėžtas tuo, kad virš jų buvo Aukso Ordos chanas. Didysis kunigaikštis buvo pavaldus carui, o šis titulas, nors romėniškos kilmės, buvo naudojamas Aukso Ordoje. Didysis kunigaikštis nėra nepriklausomas valdovas – jis turi valdovą, siuzereną. O Lietuvos valdovai Aukso Ordai niekada nepriklausė. Duokles jai mokėjo Kyjivo kunigaikščiai. Lietuvos valstybė nėra lengvai nusakoma pagal statusą, o bandymas naudoti kitų šalių hierarchines sistemas yra problemiškas: mes nežinome, kaip tie žmonės save vadino. Gerbiamas Bučys (Algimantas Bučys yra Lietuvos literatūros kritikas, rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras – aut. past.), surinkęs medžiagą, kaip ir kokiame dokumente įvardijami mūsų valdovai, parengė labai svarbią studiją. Matome amplitudę nuo didžiųjų kunigaikščių, minimų Rusios metraščiuose, iki imperatoriaus, kuris minimas Bizantijos dokumentuose. Suprantame, kad tai yra ir tam tikra istorinė problema. Paminklas LDK kunigaikščiui Algirdui su sakalu buvusios miesto rotušės fone. Dabar čia kraštotyros muziejus. Vitebskas, 2018 m. Brolių Černiauskų nuotrauka Kita vertus, kiekvienas kraštas vadindavo mūsų valdovus taip, kaip jam buvo patogu. Pavyzdžiui, popiežius įvardindavo karaliumi. Natūralu, kad turime tam tikrą laisvę rinktis, nors nežinome, kaip iš tikrųjų tie valdovai vadinosi. Jie buvo nepriklausomi, valstybės teritorija buvo didelė ir galėtų būti laikoma kažkuo tarpiniu tarp imperijos ir karalystės. Tačiau žodis „imperija“ yra romėniškos kilmės, viduramžiais reiškęs vyriausiąjį krikščioniškojo pasaulio valdovą. Yra ir kinų imperatoriai, nieko bendra neturintys su krikščionybe, tad nagrinėdami šią temą turime plėsti geografiją. Gal valdovo statusas galėtų prilygti karaliaus statusui? Krėvos akte abi valstybės vadinamos karalystėmis. Karalius yra tas, kuris skiria kunigaikščius, tai ir matome, kai didysis kunigaikštis skiria kunigaikštystes broliams, kitiems pavaldiniams. Žodis „imperija“ reiškia, kad yra daug tautų, gal ir tikėjimų. Tai yra ne tautiniu pagrindu sudaryta valstybė, civilizacinė dedamoji joje svarbesnė už tautinį vientisumą. Pavyzdžiui, Prancūzija yra karalystė, o vokiečių tautos Šventoji Romos imperija yra daugianacionalė valstybė. Mes buvome unikalus teritorinis darinys tarp Azijos ir Europos, tad turėtume save lyginti su valstybėmis kaimynėmis. Manyčiau, turėjome savotišką valdymo būdą – kažką tarp karalystės ir imperijos.

Tyčia nevartoju žodžio „mitas“, nes mitu jį pavertė XIX–XX a. istorikai. Mano studijų metais buvo laikoma, kad tai yra Renesanso išmonė.

Toks mano požiūris, nors manau, kad dar reikėtų rimtų studijų, nes jaučiama ideologinė baimė tai pasakyti garsiai. Palemono pasakojimas yra viena mūsų valstybės istorijos dedamųjų. Tyčia nevartoju žodžio „mitas“, nes mitu jį pavertė XIX–XX a. istorikai. Mano studijų metais buvo laikoma, kad tai yra Renesanso išmonė. Jau tuomet man tai atrodė keista. Pasidomėjau Jano Długoszo XV a. kronika, kurioje apie tai rašoma. O prieš keliolika metų sužinojau, kad šis pasakojimas paminėtas 1253-iųjų chronografijoje. Išeina, kad „išmonė“ yra būtent šio pasakojimo sumitologinimas XX a., griaunantis tos valstybės pasakojimą, kuris pagal viduramžišką supratimą pagrįstų valstybę kaip imperiją, kurią kūrė iš Romos atvykę didikai. Niekada nemačiau, kad mūsų valstybė turėtų ambiciją pakelti savo statusą. Manau, šias nuostatas reikėtų peržiūrėti, nes mes esminį savo valstybės pasakojimą priskiriame pasakoms, tačiau tai yra labai svarbi istorinė žinia, kurią reikia tirti ir daug ką atrasti. Kaip buvo valdoma LDK? Jei šį politinį darinį laikytume imperija, ką joje vadintume metropolija, o ką – periferija? Manau, metropolija yra tai, kas XIV a. įvardinama kaip Vilniaus ir Trakų kunigaikštystė. Vilniaus kunigaikštystė yra labiausiai pamiršta kunigaikštystė Lietuvoje. Akivaizdu, tai buvo pagrindinė žemė, ir vėliau Vilniaus vaivadija visuomet buvo toje pagrindinėje vietoje. Kunigaikštystė dar iš vaivadijos laikų suprantama siaurąja ir plačiąja prasme. Plačiąja prasme tai buvo pavietai, priklausantys Vilniaus vaivadijai, bet aplink Vilnių yra teritorija, neturinti atskiro pavieto. Trakai ir Vilnius sudarė šį valstybės branduolį, o toliau esanti Žemaitija, turinti savo autonomiją, buvo žemesnės kategorijos. Titulai turėjo didelę reikšmę, tad Žemaitijos kunigaikštystė nebuvo laikoma Lietuvos dalimi – kaip ir Rusios kunigaikštystė. Vėliau, Vytauto laikais, į valstybės branduolį pateko Raudonoji Rusia. Lucke gal net buvo planuojama įkurti atskirą sostinę, ten ėjo investicijos, tad turime Lietuvos–Ukrainos ašį, kuri sudarė branduolį, apaugusį kitomis žemėmis. Nežinomas Lietuvos dailininkas, „Vytautas Didysis“. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas Ar galime sulyginti LDK valdovus, kilusius iš santykinai nedidelės lietuvių etninės grupės, su vikingų vadais, įkūrusiais slavų žemėse Kyjivo Rusią? Kuo šie politiniai dariniai panašūs ir kuo skiriasi? Manau, tie dariniai tarpusavyje yra labai susiję. Lendu jau į pavojingą zoną ir galiu kur nors suklupti, tad būčiau kritikuojamas. Norėčiau atkreipti dėmesį į faktą, kad mes, Rytų Lietuva, turime kunigaikščius, o vakarų baltai jų neturi. Jie turi didžiūnus, vikingus, o Žemaitijos kunigaikščiai yra kvestionuojami iki šiol. Žodis „kunigas“, nusakantis kunigaikštį, yra labai panašus į žodį „konungas“. Tai rodo, kad kunigaikščių institucija yra kažkaip susijusi. Vadinamojoje legendinėje dalyje yra labai įdomių aprašymų. Palemono valstybei judant į rytus, lietuvis kunigaikštis veda Polocko kunigaikštytę, o jų vaikai vadinami pusiau slaviškais ir baltiškais vardais. Tie žmonės tuokėsi tarpusavyje – tą žinome iš Algirdo giminės santuokų. Lietuvos plėtra į rytus nebuvo laikoma tiesioginiu nukariavimu, nors, aišku, būta ir jo. Prasidėjus mongolų invazijai vedybos su lietuviais buvo laikomos apsauga nuo mongolų siautėjimo. Lietuvos valdovų vasalu tampantis kunigaikštis pabėgdavo iš Aukso Ordos.

Valstybė nuo pat pradžių plėtėsi į rytus, ir Gediminas save titulavo Lietuvos ir dalies Rusios valdovu. Tuomet koks skirtumas, kur buvo sostinė – Vilniuje ar Naugarduke? Tai buvo visos Lietuvos žemės.

Rusų propagandininkai tą politinį darinį vadina Lietuvos Rusia – tai, mano supratimu, nėra labai blogai, kol iš to nekuriama politika. Kalbant apie mažai dokumentuotus laikus, atsiranda daug interpretacijų, kuriomis norima pagrįsti ideologines tezes. Bet yra įdomių dalykų. Teko skaityti, kad Gardinas ir Brestas buvo Kyjivo Rusios forpostai jotvingių ir lietuvių žemėje. Apie Kyjivo Rusios puldinėjimus jotvingių žemėje žinome iš X a. dokumentų. Lenkijos teritorijoje yra Šiurpilio pilis, ją kasinėję Varšuvos archeologijos muziejaus istorikai išleido knygą. Ištirta, kad Kyjivo Rusios puolimas prieš Šiurpilį buvo didesnis už kryžiuočių antpuolius. Žiūrėdami tik iš savo etninio branduolio labai susiauriname savo tyrimus ir nematome platesnių dalykų, tad darosi sunku suvokti, kas čia vyko. Valstybė nuo pat pradžių plėtėsi į rytus, ir Gediminas save titulavo Lietuvos ir dalies Rusios valdovu. Tuomet koks skirtumas, kur buvo sostinė – Vilniuje ar Naugarduke? Tai buvo visos Lietuvos žemės. Kaip vertinate Lenkijos ir Rusijos istoriografiją apie LDK? Kai kurie lenkų istorikai teigia, kad LDK buvo tik Lenkijos istorijos epizodas, kai Lenkija persikėlė į Rytus, o vėliau grįžo į senąsias savo teritorijas. Na, o rusų istorikai dar carų laikais pradėjo plėtoti ir tebeplėtoja naratyvą apie LDK kaip vakarų slavų valstybę. Jei tik atsiranda tuštuma, kas nors būtinai pareikš pretenzijas. Tai vyksta dėl Lietuvos istoriografijos silpnumo apraiškų. Kalbu ne tik apie mūsų laikus, bet ir apie XIX a. Turime ir Joachimo Lelewelio Lietuvos istoriją, ir Ignacy'o Kraszewskio. Tuo metu Lietuva jau atrodė tirpstanti kaip epizodas Lietuvos ir Lenkijos istorijoje, nors Jogailaičių dinastijos valdymo metai tradiciškai Lenkijoje laikomi aukso laikais, ir čia nebuvo jokio priešiškumo. Lietuvos istorikams pradėjus atskirai tyrinėti istoriją, ieškant lietuviškumo, vaizdas jau šiek tiek keitėsi. Lietuvos kilmė buvo kitokia nei Lenkijos, nors šios valstybės XIV–XVI a. suartėjo. Tarptautinei teisei dingstant iš valstybių santykių, ateina jėgos ir dirbtinių pasakojimų epocha. Norint pateisinti kokias nors pretenzijas, rašomos knygos. Rusijos imperija intensyviai tai darė XIX a. Frydrichas II yra pasakęs: „Mano reikalas užimti kokią nors provinciją, o istorikų reikalas paaiškinti, kodėl taip padariau.“ Reiškinys, kai sakome, kad esame nesvarbūs, ir bandome siekti kitokios tapatybės, buvo ir XV a. Jogailos sūnų Vladislovo ir Kazimiero abu tėvai buvo lietuviai. Kazimierą dar laikome savu, bet mums į galvą neateina tokiu laikyti Vladislovą Varnietį. Į Jogailaičių valstybę galime žiūrėti ir kaip į Gediminaičių valstybę. Gal reikėtų grįžti prie Edmundo Gudavičiaus pasiūlyto atskiro valdovų numeravimo? Pagal ją turėtume vienu karaliumi Žygimantu daugiau nei lenkai. Žygimantas III Vaza mūsų būtų vadinamas Žygimantu IV Vaza. Čia lemia tai, ar valstybė suvokia save kaip vertybę, ar yra linkusi pasirinkti vieną ar kitą poną ir jame ištirpti. Karo istorikas, Seimo narys Valdas Rakutis. Mantės Eleluetos nuotrauka Atrodo, keblus klausimas, bet jis svarbus, renkantis istorijos traktavimą. Jis tampa esminis prasidėjus informacinių karų epochai. Pasakę, kad Palemonas yra mitas, prarandame pagrindinį pasakojimą, paaiškinantį valstybės kilmę. Beje, niekas šiais laikais ir nebando jos rimtai tirti. Renku medžiagą apie Seredžiaus kasinėjimus ir randu įrodymų, kad I a. gyventojai pasikeitė. O mes net neieškome įrodymų, iškart pareiškiame, kad tai nesąmonė. Norvegijoje gali rasti išleistus įvairiausius vikingų pasakojimus, sagas – tai jų savasties dalis. Pas mus tokią medžiagą išleidžia tik moksliniai institutai, bet gal mums tokį pasakojimą reikėtų paversti kultūros reiškiniu? O gal taip įvyko dėl to, kad neturėjome savos kalbos rašto? Mes turime lietuviškus metraščius, bet jie palikti tik moksliniu lygmeniu ir jais nesivadovaujama, kalbant apie nepriklausomos valstybės kilmę. Horodlės unijos metu vykęs herbų perėmimas rodo subordinaciją. Pavyzdžiui, lietuviai prikaišiojo lenkams: „Kokie jūs bajorai, kad paėmėte vengrų herbus, o mes – tikri bajorai, turime herbus iš Palemono...“ Turime keturis likusius mūsų heraldikoje herbus, juose pavaizduota rožė, meška, stulpai ir hipokentauras. Šių herbų nėra Lenkijoje, tad juos reikia tirti ir apie tai kalbėti. Prie Nemuno esantys piliakalniai yra ne iš kryžiuočių laikų – jie atsirado I–II a. po Kristaus. Matome kultūrinį pokytį, vadinamą romėniškuoju laikotarpiu, bet sakome: „Ne, čia negalima kalbėti...“ Kodėl negalima? O koks atsakymas į dabar populiarų klausimą istorijos mokytojui: „Kas yra Lietuvos pirmoji sostinė pagal rašytinius šaltinius?“ Taigi Seredžius. Ankstyvasis valstybės branduolys yra susijęs su Nemuno baseinu, kurį sudaro ne tik Nemunas, bet ir kitos upės, įtekančios į Nemuną. Čia matome Palemono laikų Lietuvą ir jos centrą Seredžių. Lietuvos Didžioji Kunigaikštytė tapo baltarusių ir ukrainiečių valstybių lopšiu. Ukrainiečiai plėtoja savąjį istorijos naratyvą, o kai kurie baltarusių istorikai įsitikinę, kad LDK sukūrė baltarusių, o ne lietuvių kunigaikščiai. Ar ši teorija, vadinama litvinizmu, kelia mums grėsmę? Iš kai kurių istorikų esu girdėjusi, kad istorijos iš mūsų niekas negali atimti. Kokia Jūsų nuomonė? Istorijos niekas negali atimti, nes tai yra praeitis, kuri buvo. Bet galima smarkiai koreguoti suvokimą. Žmogaus sampratą keičia žinojimas apie kilmę. Vienoks ar kitoks tos kilmės traktavimas gali turėti įtakos žmogaus elgesiui. Litvinizmas gali būti sėkmingas vien dėl to, kad jis būtų naudingas Maskvai, jei ji planuotų mus užimti. Pavojingesnis dalykas – kad lietuviai išvis nemato rytinės LDK dalies. Man, XVIII a. istorikui, ta valstybė yra aiški: ji – tokio dydžio kaip Baltarusija ir Lietuva, o iki Liublino unijos – dar ir Ukraina. Mums turėtų rūpėti, kas vyko ne tik Kaune ar Vilniuje, bet ir Vitebske ar Mogiliove. Esu tyrinėjęs XVIII a. kareivių sąrašus – nurodydami tautybę jie užsirašo kaip lietuviai. Atvykę iš Lenkijos nurodo „koronež“. Neradau nė vieno baltarusio, nes Baltarusija yra geografinė sąvoka, rodanti Minsko apylinkes. Visų žmonių, save laikančių lietuviais, sostinė yra Vilnius. Toje valstybėje buvo kalbama baltų ir slavų kalbomis. Pirmoji valstybės siena tarp baltarusių ir lietuvių atsirado tik 1939-aisiais. Vakarų Baltarusijoje gyvenantis katalikas save sieja su Vilniumi, o ne su Minsku. Toks lietuviškumas (kalbu ne kaip istorikas, o kaip žmogus, žvelgiantis iš strateginės komunikacijos perspektyvos) mums yra naudingas, tik svarbu, kad jis būtų tinkamai traktuojamas, ir svarbu turėti stiprų pasakojimą. O tam tektų pakoreguoti ir mūsų, lietuvių, ir baltarusių nuostatas, nes jie mato tik rytinę dalį ir nemato vakarinės. Tai paranku Maskvai, kuri svajoja supjudyti baltarusius su lietuviais. Norint užbėgti tam už akių, reikia išmanyti tos valstybės istoriją. Deja, žmonės nežino nei jos ribų, nei masto, nei sudėties, nei kasdienybės. Neturime tos populiarios istorijos, neturime filmų. Ačiū Dievui, atsiranda keli romanai, bet tą visuomenę įsivaizduojame tik XX a. žmogaus akimis, o ji buvo kitokia. Protestas „Lukašenką – į smulkintuvą“. Vinco Kudirkos aikštė, Vilnius, 2025 m. sausio 26 d. Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka Kokiais argumentais turėtume atremti mums nedraugiškų valstybių pareiškimus, kad ne lietuviai kūrė ir plėtė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę? Dažnai vadovaujamasi argumentu, kad LDK rašto kalba buvo rusėnų. Šia kalba parašyti Lietuvos statutai, tuo remiantis tvirtinama, kad rusėnai ir buvo tikrieji LDK valdovai. Rašto kalba buvo rusėnų, ja buvo parašyti metraščiai. Jei tuomet savęs nelaikėme svarbiais, taip ir elgėmės. Vadinasi, tai tautos bruožas. Kartu tai ir praktiškas dalykas: visi įsivaizduoja, kad Lenkijoje buvo rašoma lenkiškai. Ne, joje buvo rašoma lotyniškai. Turime suprasti, kad kalbos buvo vartojamos praktiniais sumetimais. Mūsų valdovų pagoniška kilmė aiškiai parodo, kad jie nebuvo stačiatikiai – nei Algirdas, nei Kęstutis. O ir Kryžiaus žygiai vyko prieš mus. Šie melai dekonstruojami paprastais būdais.

Toks imperializmas, koks skamba lietuvių kalboje, yra labai neigiamas reiškinys. Manau, tai yra nevisavertiškumo komplekso pasireiškimas. Tačiau reikia pagarbos savajai istorijai – ją reikia žinoti. Kai turi argumentų, gali priversti ir kaimynus tave gerbti.

Bet krikščionybė nebuvo svetima. Kartais manoma, kad pagonybė buvo aiški hierarchizuota sistema. Pagonybės terminas buvo sugalvotas norint krikščionis atskirti nuo nekrikščionių. Senuosiuose tikėjimuose yra daug siužetinių linijų, į kurias galima įterpti papildomų linijų, ir sistema nesugrius. Mūsų valdovai buvo linkę krikštytis, bet, pamatę pasekmes, pradėjo priešintis. Yra toks kažkodėl mums mažai žinomas dokumentas apie Christburgo taiką, įvykusią 1239-aisiais. Vadovaujantis šia sutartimi, prie Kryžiuočių ordino buvo prijungti prūsai. Perskaitęs šią sutartį supranti, kad krikščioniu būti nenori, nes patenki į priklausomybę. Prūsų pavyzdys visiems parodė, kodėl nereikia eiti su kryžiuočiais, nors lyviai priėmė krikštą ir atsirado Livonijos ordinas. Matome dalykus, rodančius mūsų valstybės kilmę, kaip buvo aprašyta Brunono ir Vaidevučio pasakojimuose. Kai Kyjivo Rusia ieškojo pagrindo, kuo tikėti, pirmiausia rinkosi ne stačiatikybę, o vietinius dievus. Buvo parašyta apie stabus, sustatytus Kyjive, tarp kurių buvo ir mūsų Perkūnas. Paieškojęs gali visokių faktų surasti, bet reikia atkreipti dėmesį, kad valstybės branduolys buvo Palemono Lietuvoje ir vėliau plito į rytus. Kaip vertinate mus, dabartinius lietuvius? Ar turime savyje imperializmo? O gal laikome save nevisaverčiais? Gal kosmopolitais? Toks imperializmas, koks skamba lietuvių kalboje, yra labai neigiamas reiškinys. Manau, tai yra nevisavertiškumo komplekso pasireiškimas. Tačiau reikia pagarbos savajai istorijai – ją reikia žinoti. Kai turi argumentų, gali priversti ir kaimynus tave gerbti, tai svarbu valstybės vadovams, ministrams, ambasadoriams. Tam reikalingas mokslas, kuris turi rinkti argumentus, ieškoti siužetinių linijų, o ne perimti kitų istoriografijų nuostatas. Jei mūsų žmonės tą pasakojimą laikė svarbiu – jis ir yra svarbus. Negalime lengva ranka jo išmesti. Reikia dirbti ieškant rimtų šaltinių – galime rasti įdomių dalykų. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Rasa Baškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama