Vilties šventė minint Bažnyčios Jubiliejų: Dievas kalbės kiekvienam ne į ausis, bet tiesiai į širdį
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Birželio 28 dieną susitiksime drauge apmąstyti amžinosios vilties prasmę, ieškoti gyvenimo tikslo ir šlovinti Dievą tiek religine, tiek pasaulietine muzika.
Ko laukti Vilties šventėje?
Pagrindinė jubiliejinių metų tema yra „Vilties piligrimai“. Šis pavadinimas – prasmingas, bet dažnai gražūs žodžiai visuomenėje nublanksta ir praranda svorį. Įvardijimas leidžia krikščioniui iš naujo suvokti, ką reiškia kasdien kalboje minimos vertybės.
„Turime žodį „viltis“, bet sąvokos jau nebeturime. Viltis tampa noru, troškimu, svajone ir niekuo daugiau. Tačiau svajonės dažnai dūžta ir keičiasi, todėl šiandien ypač aktualus sarkastiškas posakis, kad viltis yra kvailių motina. Tai parodo, kaip žmogus reaguoja į viltį. Manau, kad formuluojant jubiliejinių metų temą buvo atsižvelgta į klausimą – kas aš esu? Ir į jį atsakyta – piligrimas. Galvojame, kas aktualiausia šiomis dienomis – gal taika ar meilė, bet greičiau tai viltis, nes jai esant visa kita sustoja į savo vietas“, – apie prarastą žodžių prasmę kalba dominikonas kunigas PIJUS EGLINAS OP.
Jubiliejiniai metai suteikia progą pažinti tiesą, paslėptą žodžiais. Leidžia į viską pažvelgti naujai. Švęsdami artimųjų jubiliejų, norime bendrystės, džiaugsmo, tikrumo, susitikimo su brangiais žmonėmis. Panašiai ir kuriant šią šventę.
Tikimasi, brolis Pijus sujudins sukietėjusias širdis, papurens dirvą, nes kartais atrodo, kad mes viską žinome, suprantame ir net neleidžiame Dievui mūsų nustebinti.
Kunigas Pijus Eglinas OP. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
„Taip pat šlovinsime Viešpatį su šlovinimo grupėmis ir būgnininku Terlu Bryanu, kuris jau yra lankęsis Lietuvoje, „Žalgirio“ arenoje, kai visi žmonės šaukė Jėzaus vardą pagal būgnų ritmą. Melsimės su Švenčiausiojo Sakramento adoracija ir galimybe atlikti išpažintį. Susitikimo su Kristumi kulminacija bus šv. Mišios, o po jų – Lino Adomaičio koncertas, kuris susijungs su instrumentine grupe ir trimis chorais.
Šventės sujudinta širdis turėtų būti atverta Dievui. Ir kuo plačiau mes ją atversime, tuo daugiau ji bus pripildyta. Manau, išgyvensime bendrystę, būsime pripildyti vilties ir atnaujinsime susitikimą su Kristumi, o galbūt pirmą kartą jam išdrįsime pasakyti: „Dieve, man Tavęs reikia“, – programą pristato Vilties šventės organizatorė VAIDA SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ.
Šventės žiūrovai galės prisidėti prie šlovinimo giedodami. Ekrane bus rodomi giesmių žodžiai, kad visi galėtų melstis drauge. Bus žmonių, kurie šlovins judesiu. Tai Lietuvoje gana neįprasta, bet šlovinimas per šokį, į kurį galės įsitraukti ir žmonės, yra neeilinė patirtis.
„Kiekvienas krikščionis, kuris išgirs kvietimą į Vilties šventę ir į jį atsilieps, jau taps piligrimu. Kai žmogus atsiliepia į kvietimą, tai visada būna laimėjimas. Visais laikais žmonės buvo linkę užsistovėti. Jei turi pasirinkimą kur nors eiti arba likti namie, visada geriau eiti, nes tai yra teisingesnis gyvo žmogaus kelias – nepasilikti, neužsibūti, neužsisklęsti. Popiežius Pranciškus taip pat ragino jaunimą keltis nuo sofos ir autis žygio batus, nes tai ir reiškia būti krikščionimi. Kiekvieną sekmadienį tikintieji atlieka piligrimystę į bažnyčią, tik to neįvardija“, – kalba Lietuvos vyskupų konferencijos nacionalinis delegatas 2025 m. Jubiliejui kunigas ARTŪRAS KAZLAUSKAS.
Atsitiktinumų nėra, yra Dievo veikimas
Atsitiktinumų nebūna. Į Vilties šventę einantiems žmonėms gali atrodyti, kad jie eina į paprastą renginį, bet, pasak brolio P. Eglino OP, Dievas kviečia, ir galbūt Jis turi pasakyti kelias mintis tau ne į ausį, o tiesiai į širdį: „Jeigu pamatei skelbimą ir mąstai, kad reikėtų eiti, vadinasi, Dievas tave kviečia, nes turi ką pasakyti. Aš taip pat galėčiau sėdėti namuose ir užsiimti savo reikalais, bet Dievas nori, kad kalbėčiau ir taip sukurčiau erdvę Jam veikti.
Kol aš scenoje šnekėsiu, Dievas kalbės kiekvienam žmogui į širdį, ir ne tuos žodžius, kuriuos aš sakysiu savo lūpomis, o tuos, kuriuos Viešpats nori perduoti kiekvienam atskirai.“
Kunigas Artūras Kazlauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Į šventę rengėjai norėjo pakviesti tiek tikinčius, tiek netikinčius žmones. Pasak V. Spangelevičiūtės-Kneižienės, dėl to pasirinkta plati programa nuo Eucharistijos, išpažinties ir adoracijos iki L. Adomaičio koncerto, į kurį gali ateiti visiškai netikintis žmogus ir gerai praleisti laiką.
„Rinkdamiesi svečius vis klausėme Dievo, ko Jis norėtų ir kas būtų tas svečias, dėl kurio žmonės norėtų vasaros šeštadienį praleisti kartu. Daug meldėmės, budėjome, ir mums pavyko pakviesti Marciną Zielińskį, lenkų katalikų evangelizuotoją, kuris liudija apie tikėjimą, Šventosios Dvasios veikimą ir išgydymo maldas. Jis renginius yra susiplanavęs kelerius metus priekį, todėl jį prisikviesti sunku.
Konferencijos apie pranašišką užtarimą metu vienas žmogus pasidalijo įdomia istorija, susijusia su šiuo lektoriumi. Iš pradžių Veiklių žmonių bendrijos pasaulinė konferencija turėjo vykti Kauno sporto halėje. Šis renginys numatytas tą pačią dieną kaip ir Vilties šventė. Organizuodami renginį žmonės meldėsi, ir kilo mintis, kad būtent šioje salėje galėtų kalbėti Marcinas Zielińskis. Tačiau vėliau renginį jie perkėlė į „Žalgirio“ areną ir nusprendė lektoriaus nekviesti, o mes Vilties šventę pradėjome organizuoti sporto halėje ir jį pakvietėme. Jis sutiko. Taigi, atrodo, kad šį šeštadienį Dievas tikrai norėjo Zielińskį matyti sporto halėje“, – organizaciniais užkulisiais dalijasi V. Spangelevičiūtė-Kneižienė.
Vilties šventės organizatorė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė. Bernardinai.lt nuotrauka
Šventė yra prasminga tada, kai žmonės gali pajusti bendrystę, Dievo buvimą ir dvasinį pakylėjimą. Pasak kunigo A. Kazlausko, reikia melstis, kad šventė būtų vaisinga: „Prisimenu vieną renginį, kurį organizuojant aktyviai prisidėjau. Tačiau jis buvo neišraiškingas ir neįsimintinas. Paskui svarsčiau, kodėl taip atsitiko. Ir prisiminiau – kažin ar mes meldėmės, kad renginys būtų vaisingas: „Viešpatie, padaryk, kad mūsų pastangos būtų Tavo palaimintos ir kad Tu veiktum šiame renginyje.“
Vilties šventėje, kaip ir bet kuriame kitame renginyje, Dievas tikrai veiks, bet viltis yra dovana. Ar ją priimsime – priklausys tik nuo mūsų. Dievas visada veikia ir yra šalia, bet ar mes Jį pastebime? Kiek visi atsiversime Dievo malonei, tiek jos galėsime priimti ir perduoti kitiems.“
Ar esame pasirengę priimti vilties dovaną?
Žmogus iš prigimties yra ieškotojas. Klausimas – ko jis ieško? Ši savybė nesikeičia jau nuo sukūrimo pradžios. Žmonės ieško prasmės ir tikslo, o atradę tampa motyvuoti jų siekti. „Jėzus sakė, kad eina į Dangiškojo Tėvo namus mums paruošti vietos (plg. Jn 14, 2–3). Mes esame piligrimai kelyje į Dangaus karalystę. Kai matai šį tikslą, turi prasmę. Suvoki, kad gyvenimas nėra tik klaidžiojimas po šį pasaulį.
Žmonės dažnai sako: mes nežinome, kas esame, iš kur atėjome ir kur einame. Tik Evangelijos niekada negirdėjęs arba visai nesupratęs žmogus gali šitaip kalbėti. Kai žmogus nežino, kas esąs, jis arba stovi ir trypčioja vietoje, arba blaškosi nuo vieno kraštutinumo prie kito, kol galiausiai išsenka ir nusivilia. Šiais laikais žmogus dažnai susiduria su įvairiomis ideologinėmis ar dvasinėmis kryptimis, kurios, nors ir žada tiesos pažinimą, neretai nukreipia nuo esmės. Po klaidžiojimų dvasiniuose arimuose jis ima jaustis pasiklydęs. Jėzus kiekvienam iš mūsų sakė, kad eina paruošti vietos Dangaus karalystėje. Kai priimi Kristų kaip Viešpatį savo gyvenime, gali Jo klausti, kaip patekti į Dangaus karalystę, ir Jėzus atsako, kad būtent Jis yra kelias. Tada prasideda kelionė“, – sako brolis P. Eglinas OP.
Vilties šventės plakatas
Geriau gatvėje nei vienatvėje, sako kunigas A. Kazlauskas ir priduria, kad likęs vienas su savo problemomis, mintimis ir dvasinėmis bei fizinėmis negaliomis žmogus praranda viltį. Tačiau jis gali ją atgauti susitikimuose, per kitų liudijimą ir patirtį.
„Asmuo, kuris nėra girdėjęs kito patirties, nežino, ką su vilties dovana daryti. Bet išgirdęs liudijimą jis gali susimąstyti, kad jau yra išgyvenęs tą patį ir tiesiog nesuprato, jog tai ir buvo inkaras, už kurio reikėjo kabintis. Todėl liudijimai yra labai svarbūs. Popiežius Pranciškus, kuris ir yra pirmasis Jubiliejaus herojus, ragino pasakoti istorijas, kurios žadina kitiems viltį. Vilties šventėje mes tai ir darysime“, – kalba kunigas A. Kazlauskas.
Anot dvasininko, nuostabu, kai kunigas gali kartu su savo bendruomene, parapija ar maldos grupe keliauti į šventę. Tai reiškia, kad jis neturi atsiskirti nuo grupės ir važiuoti savo mašina. Jis turi judėti kartu su piligrimais. Juk lengviausia draugišką ryšį užmegzti leidžiant laiką kartu. Taigi, dvasininkas su savo bendruomene gali suartėti besišnekučiuodamas, kartu užkandžiaudamas ir melsdamasis.
Kunigas A. Kazlauskas įsitikinęs: kunigo keliavimas sykiu su bendruomene gali kalnus nuversti, o parapija, turinti tokią galimybę, yra palaiminta.
Naujienos nereikalingos
Brolis P. Eglinas OP sako, kad šiais laikais problema yra nuolatinės ko nors naujo paieškos, tačiau svarbiau yra branginti, ką jau turime. Pasidavimas naujienų paieškai ir tendencijoms gali pakeisti amžinąsias vertybes. Tarsi deimantus išmainytume į stikliukus. Ir, anot brolio Pijaus, kartais žmonės blizgučius ima labiau vertinti nei deimantus, tačiau taip neturėtų būti.
„Turime branginti tikrąsias vertybes. Kelyje į Dangaus karalystę yra trys dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė.
Per visą Vilties šventę sieksiu įvardinti, kad tikėjimas suformuluoja gyvenimo kelionės tikslą – patekimą į Dangaus karalystę. Meilė, kaip dieviška dorybė, padeda įvardinti, dėl ko reikėtų siekti šio tikslo – dėl Dievo, meilės sau ir artimui. Viską sudėjus galiausiai gimsta viltis, kuri taip pat yra dieviška dorybė. Aš imu savo gyvenimo vėliavą ir einu į priekį. Viltis teikia veržlumą ir jėgą kelyje, ragina nesustoti pusiaukelėje. Viltis nėra vienkartinė. Kartais pozityvus mąstymas arba optimizmas yra klaidingai įvardijami kaip viltis, tačiau jie yra laikini, o viltis yra visą gyvenimą trunkanti gyvenimo pozicija su Dievo pagalba“, – kalba brolis Pijus.
Nacionalinė lietuvių piligrimystė Romoje Bažnyčios jubiliejaus proga. Rūtos Jasionienės nuotrauka
Vilties šventė yra proga kalbėti apie tikrąsias vertybes. Renginiai, vykstantys daugiau nei vieną kartą, gali perduoti gilesnę žinią, todėl V. Spangelevičiūtė-Kneižienė tikisi, kad ši šventė kartosis. Organizuojant renginį kasmet, vis atsiranda žmonių, kurie jo laukia, ir tai leidžia plisti renginio idėjai.
„Beveik dešimtmetį rengdavome šventę „Valentino diena kitaip“, bet ją sustabdė pandemija. Po jos supratome, kad laikas ieškoti naujos šventės, kuri galėtų tęstis.
Pažiūrėsime, kiek vilties atneš Vilties šventė. Galbūt ją rengsime ne tokiu nacionaliniu mastu, o mažesniuose miesteliuose. Juk vilties ir meilės mums visada reikia. Kai kurie sako, kad nereikia renginių, nes jie neveikia. Aš manau, kad ne renginiai, o Dievas veikia. Mes galime tik pakviesti žmones ir juos suburti į vietą, kur tikimės, kad Dievas veiks. Turiu viltį, kad Vilties šventė tęsis“, – sako V. Spangelevičiūtė-Kneižienė.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Kunigas Pijus Eglinas OP. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
„Taip pat šlovinsime Viešpatį su šlovinimo grupėmis ir būgnininku Terlu Bryanu, kuris jau yra lankęsis Lietuvoje, „Žalgirio“ arenoje, kai visi žmonės šaukė Jėzaus vardą pagal būgnų ritmą. Melsimės su Švenčiausiojo Sakramento adoracija ir galimybe atlikti išpažintį. Susitikimo su Kristumi kulminacija bus šv. Mišios, o po jų – Lino Adomaičio koncertas, kuris susijungs su instrumentine grupe ir trimis chorais.
Šventės sujudinta širdis turėtų būti atverta Dievui. Ir kuo plačiau mes ją atversime, tuo daugiau ji bus pripildyta. Manau, išgyvensime bendrystę, būsime pripildyti vilties ir atnaujinsime susitikimą su Kristumi, o galbūt pirmą kartą jam išdrįsime pasakyti: „Dieve, man Tavęs reikia“, – programą pristato Vilties šventės organizatorė VAIDA SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ.
Šventės žiūrovai galės prisidėti prie šlovinimo giedodami. Ekrane bus rodomi giesmių žodžiai, kad visi galėtų melstis drauge. Bus žmonių, kurie šlovins judesiu. Tai Lietuvoje gana neįprasta, bet šlovinimas per šokį, į kurį galės įsitraukti ir žmonės, yra neeilinė patirtis.
„Kiekvienas krikščionis, kuris išgirs kvietimą į Vilties šventę ir į jį atsilieps, jau taps piligrimu. Kai žmogus atsiliepia į kvietimą, tai visada būna laimėjimas. Visais laikais žmonės buvo linkę užsistovėti. Jei turi pasirinkimą kur nors eiti arba likti namie, visada geriau eiti, nes tai yra teisingesnis gyvo žmogaus kelias – nepasilikti, neužsibūti, neužsisklęsti. Popiežius Pranciškus taip pat ragino jaunimą keltis nuo sofos ir autis žygio batus, nes tai ir reiškia būti krikščionimi. Kiekvieną sekmadienį tikintieji atlieka piligrimystę į bažnyčią, tik to neįvardija“, – kalba Lietuvos vyskupų konferencijos nacionalinis delegatas 2025 m. Jubiliejui kunigas ARTŪRAS KAZLAUSKAS.
Atsitiktinumų nėra, yra Dievo veikimas
Atsitiktinumų nebūna. Į Vilties šventę einantiems žmonėms gali atrodyti, kad jie eina į paprastą renginį, bet, pasak brolio P. Eglino OP, Dievas kviečia, ir galbūt Jis turi pasakyti kelias mintis tau ne į ausį, o tiesiai į širdį: „Jeigu pamatei skelbimą ir mąstai, kad reikėtų eiti, vadinasi, Dievas tave kviečia, nes turi ką pasakyti. Aš taip pat galėčiau sėdėti namuose ir užsiimti savo reikalais, bet Dievas nori, kad kalbėčiau ir taip sukurčiau erdvę Jam veikti.
Kol aš scenoje šnekėsiu, Dievas kalbės kiekvienam žmogui į širdį, ir ne tuos žodžius, kuriuos aš sakysiu savo lūpomis, o tuos, kuriuos Viešpats nori perduoti kiekvienam atskirai.“
Kunigas Artūras Kazlauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Į šventę rengėjai norėjo pakviesti tiek tikinčius, tiek netikinčius žmones. Pasak V. Spangelevičiūtės-Kneižienės, dėl to pasirinkta plati programa nuo Eucharistijos, išpažinties ir adoracijos iki L. Adomaičio koncerto, į kurį gali ateiti visiškai netikintis žmogus ir gerai praleisti laiką.
„Rinkdamiesi svečius vis klausėme Dievo, ko Jis norėtų ir kas būtų tas svečias, dėl kurio žmonės norėtų vasaros šeštadienį praleisti kartu. Daug meldėmės, budėjome, ir mums pavyko pakviesti Marciną Zielińskį, lenkų katalikų evangelizuotoją, kuris liudija apie tikėjimą, Šventosios Dvasios veikimą ir išgydymo maldas. Jis renginius yra susiplanavęs kelerius metus priekį, todėl jį prisikviesti sunku.
Konferencijos apie pranašišką užtarimą metu vienas žmogus pasidalijo įdomia istorija, susijusia su šiuo lektoriumi. Iš pradžių Veiklių žmonių bendrijos pasaulinė konferencija turėjo vykti Kauno sporto halėje. Šis renginys numatytas tą pačią dieną kaip ir Vilties šventė. Organizuodami renginį žmonės meldėsi, ir kilo mintis, kad būtent šioje salėje galėtų kalbėti Marcinas Zielińskis. Tačiau vėliau renginį jie perkėlė į „Žalgirio“ areną ir nusprendė lektoriaus nekviesti, o mes Vilties šventę pradėjome organizuoti sporto halėje ir jį pakvietėme. Jis sutiko. Taigi, atrodo, kad šį šeštadienį Dievas tikrai norėjo Zielińskį matyti sporto halėje“, – organizaciniais užkulisiais dalijasi V. Spangelevičiūtė-Kneižienė.
Vilties šventės organizatorė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė. Bernardinai.lt nuotrauka
Šventė yra prasminga tada, kai žmonės gali pajusti bendrystę, Dievo buvimą ir dvasinį pakylėjimą. Pasak kunigo A. Kazlausko, reikia melstis, kad šventė būtų vaisinga: „Prisimenu vieną renginį, kurį organizuojant aktyviai prisidėjau. Tačiau jis buvo neišraiškingas ir neįsimintinas. Paskui svarsčiau, kodėl taip atsitiko. Ir prisiminiau – kažin ar mes meldėmės, kad renginys būtų vaisingas: „Viešpatie, padaryk, kad mūsų pastangos būtų Tavo palaimintos ir kad Tu veiktum šiame renginyje.“
Vilties šventėje, kaip ir bet kuriame kitame renginyje, Dievas tikrai veiks, bet viltis yra dovana. Ar ją priimsime – priklausys tik nuo mūsų. Dievas visada veikia ir yra šalia, bet ar mes Jį pastebime? Kiek visi atsiversime Dievo malonei, tiek jos galėsime priimti ir perduoti kitiems.“
Ar esame pasirengę priimti vilties dovaną?
Žmogus iš prigimties yra ieškotojas. Klausimas – ko jis ieško? Ši savybė nesikeičia jau nuo sukūrimo pradžios. Žmonės ieško prasmės ir tikslo, o atradę tampa motyvuoti jų siekti. „Jėzus sakė, kad eina į Dangiškojo Tėvo namus mums paruošti vietos (plg. Jn 14, 2–3). Mes esame piligrimai kelyje į Dangaus karalystę. Kai matai šį tikslą, turi prasmę. Suvoki, kad gyvenimas nėra tik klaidžiojimas po šį pasaulį.
Žmonės dažnai sako: mes nežinome, kas esame, iš kur atėjome ir kur einame. Tik Evangelijos niekada negirdėjęs arba visai nesupratęs žmogus gali šitaip kalbėti. Kai žmogus nežino, kas esąs, jis arba stovi ir trypčioja vietoje, arba blaškosi nuo vieno kraštutinumo prie kito, kol galiausiai išsenka ir nusivilia. Šiais laikais žmogus dažnai susiduria su įvairiomis ideologinėmis ar dvasinėmis kryptimis, kurios, nors ir žada tiesos pažinimą, neretai nukreipia nuo esmės. Po klaidžiojimų dvasiniuose arimuose jis ima jaustis pasiklydęs. Jėzus kiekvienam iš mūsų sakė, kad eina paruošti vietos Dangaus karalystėje. Kai priimi Kristų kaip Viešpatį savo gyvenime, gali Jo klausti, kaip patekti į Dangaus karalystę, ir Jėzus atsako, kad būtent Jis yra kelias. Tada prasideda kelionė“, – sako brolis P. Eglinas OP.
Bažnyčia turi būti vieninga, kad galėtų išgyventi Kristaus buvimą.Vilties dovaną gavę piligrimai keliauja ir ją dalija. Ši dovana gaunama ne sėdint ant sofos, bet susitikimuose. Vienas iš susitikimų yra Vilties šventė. Jėzus sako: „Kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš esu“ (Mt 18, 20). Kad Jėzus galėtų ateiti, tarpusavyje mes turime būti išties drauge. Juk galime susirinkti, bet būti pavieniui ir nesirūpinti žmogumi, kuris yra šalia. Anot kunigo A. Kazlausko, Bažnyčia turi būti vieninga, kad galėtų išgyventi Kristaus buvimą. Vienybę galima pažadinti susitikimais, kad krikščionys matytų vienas kitą tiek fiziškai, tiek dvasiškai – klausykimės Šventosios Dvasios, klausydamiesi vieni kitų. Būtent taip veikia Bažnyčia.
Vilties šventės plakatas
Geriau gatvėje nei vienatvėje, sako kunigas A. Kazlauskas ir priduria, kad likęs vienas su savo problemomis, mintimis ir dvasinėmis bei fizinėmis negaliomis žmogus praranda viltį. Tačiau jis gali ją atgauti susitikimuose, per kitų liudijimą ir patirtį.
„Asmuo, kuris nėra girdėjęs kito patirties, nežino, ką su vilties dovana daryti. Bet išgirdęs liudijimą jis gali susimąstyti, kad jau yra išgyvenęs tą patį ir tiesiog nesuprato, jog tai ir buvo inkaras, už kurio reikėjo kabintis. Todėl liudijimai yra labai svarbūs. Popiežius Pranciškus, kuris ir yra pirmasis Jubiliejaus herojus, ragino pasakoti istorijas, kurios žadina kitiems viltį. Vilties šventėje mes tai ir darysime“, – kalba kunigas A. Kazlauskas.
Anot dvasininko, nuostabu, kai kunigas gali kartu su savo bendruomene, parapija ar maldos grupe keliauti į šventę. Tai reiškia, kad jis neturi atsiskirti nuo grupės ir važiuoti savo mašina. Jis turi judėti kartu su piligrimais. Juk lengviausia draugišką ryšį užmegzti leidžiant laiką kartu. Taigi, dvasininkas su savo bendruomene gali suartėti besišnekučiuodamas, kartu užkandžiaudamas ir melsdamasis.
Kunigas A. Kazlauskas įsitikinęs: kunigo keliavimas sykiu su bendruomene gali kalnus nuversti, o parapija, turinti tokią galimybę, yra palaiminta.
Naujienos nereikalingos
Brolis P. Eglinas OP sako, kad šiais laikais problema yra nuolatinės ko nors naujo paieškos, tačiau svarbiau yra branginti, ką jau turime. Pasidavimas naujienų paieškai ir tendencijoms gali pakeisti amžinąsias vertybes. Tarsi deimantus išmainytume į stikliukus. Ir, anot brolio Pijaus, kartais žmonės blizgučius ima labiau vertinti nei deimantus, tačiau taip neturėtų būti.
„Turime branginti tikrąsias vertybes. Kelyje į Dangaus karalystę yra trys dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė.
Per visą Vilties šventę sieksiu įvardinti, kad tikėjimas suformuluoja gyvenimo kelionės tikslą – patekimą į Dangaus karalystę. Meilė, kaip dieviška dorybė, padeda įvardinti, dėl ko reikėtų siekti šio tikslo – dėl Dievo, meilės sau ir artimui. Viską sudėjus galiausiai gimsta viltis, kuri taip pat yra dieviška dorybė. Aš imu savo gyvenimo vėliavą ir einu į priekį. Viltis teikia veržlumą ir jėgą kelyje, ragina nesustoti pusiaukelėje. Viltis nėra vienkartinė. Kartais pozityvus mąstymas arba optimizmas yra klaidingai įvardijami kaip viltis, tačiau jie yra laikini, o viltis yra visą gyvenimą trunkanti gyvenimo pozicija su Dievo pagalba“, – kalba brolis Pijus.
Nacionalinė lietuvių piligrimystė Romoje Bažnyčios jubiliejaus proga. Rūtos Jasionienės nuotrauka
Vilties šventė yra proga kalbėti apie tikrąsias vertybes. Renginiai, vykstantys daugiau nei vieną kartą, gali perduoti gilesnę žinią, todėl V. Spangelevičiūtė-Kneižienė tikisi, kad ši šventė kartosis. Organizuojant renginį kasmet, vis atsiranda žmonių, kurie jo laukia, ir tai leidžia plisti renginio idėjai.
„Beveik dešimtmetį rengdavome šventę „Valentino diena kitaip“, bet ją sustabdė pandemija. Po jos supratome, kad laikas ieškoti naujos šventės, kuri galėtų tęstis.
Pažiūrėsime, kiek vilties atneš Vilties šventė. Galbūt ją rengsime ne tokiu nacionaliniu mastu, o mažesniuose miesteliuose. Juk vilties ir meilės mums visada reikia. Kai kurie sako, kad nereikia renginių, nes jie neveikia. Aš manau, kad ne renginiai, o Dievas veikia. Mes galime tik pakviesti žmones ir juos suburti į vietą, kur tikimės, kad Dievas veiks. Turiu viltį, kad Vilties šventė tęsis“, – sako V. Spangelevičiūtė-Kneižienė.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
