Gyvenimo nesėkmė? Vėl apie celibatą
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Žvilgsnis sustoja ties kiekviename sakinyje skambančiais žodžiais „aš“, „mano“, „man“, ir ateina suvokimas, koks iš tiesų vienišas yra šis žmogus, nors ir supamas dėmesio, žmonių, sėkmingų žingsnių. Gyvenimas tam tikrame kokone, burbule „aš pasiekiau“, „aš pasiėmiau“, „aš nusprendžiau“.
Gyventi sėkme
Ne kritikuoti noriu, bet atkreipti dėmesį, kad visa tai nurodo tam tikrą kryptį, kurią ypač mato jauni žmonės ir, matydami tokias istorijas, net ir menkiausią kokio nors įspūdingo talento neturėjimą ar nesėkmę gyvenime gali priimti kaip pasaulio pabaigą, pabaigą gyvenimo, kurio net neverta gyventi. „Imk gyvenimą pilnomis saujomis“, „nieko neduok“, „nieko neaukok, nes viską sugadinsi“.
Turbūt esu iš kitos planetos, nes manęs tokios istorijos visiškai nejaudina, bet mane supa daug žmonių, kurie asmeninę sėkmę suvokia visai kitaip, suvokia, kad gyvenimas randa savo pilnatvę tik tuomet, kai jis yra ne „aš pasiėmiau“, bet „aš dovanojau“. Turiu omenyje istorijas motinų, kurios dovanoja gyvenimą dėl savo vaikų, atmintyje iškyla veidai tėvų, kurie dirba nuo ryto iki vakaro, kad išmaitintų ir aprengtų savo šeimas, pavargusios akys karių, kurie savanoriškai eina ginti Tėvynės ir saugoti mūsų miegančių.
Jie turėjo daug ko atsisakyti, daug ką paaukoti, netgi išgyventi frustraciją, praradimą, kančią. Bet nejaugi tai yra nenusisekę gyvenimai? Taip, kai kuriems iš jų pavyksta pasiekti stulbinančias karjeros viršūnes – ir ačiū Dievui dėl to! Bet vis vien daugelis lieka tiesiog paprasti žmonės, gyvenimo eiliniai. Tokios istorijos mane kabina, nes jos parodo, dėl ko verta gyventi.
Vienuolių bei pašvęstojo ir evangelinio gyvenimo institutų narių simpoziumas Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje: antras iš dešinės – dominikonas br. Jokūbas Marija Goštautas OP, 2025 m. gegužės 1 d. Aušros Čebatoriūtės nuotrauka
Kunigas, vienuolis ar vienuolė kaip sėkmingas žmogus
Tai mane atveda prie mano ir mano brolių kunigystėje, brolių ir sesių vienuolystėje rūpesčio. Kaip dažnai kunigas ar vienuolis taip pat yra vertinamas pagal tai, kaip jam pasisekė gyvenime, kuo yra garsus, kokioje geroje vietoje tarnauja, kaip gerai atrodo, kokias pareigas eina bendruomenėje?
Tuomet pamatome, kad pasaulio tendencijos veikia ir mus. Tiesiog Dievą ir žmones mylintis, nuolankiai ir atsakingai tarnaujantis bei savo gyvenimą aukojantis kunigas ar pašvęstasis tampa nepopuliarus. Tačiau pasakysiu vieną dalyką – ieškančius ne žvaigždžių žmones patraukia ne sėkmės istorijos, o gyvenimo šventumas ir mokėjimas vertinti gyvenimo dovaną. Taip, kalbu apie pasiaukojimą dėl Dievo šeimos, dėl Bažnyčios, dėl brolių ir sesių, dėl sargybos, saugančios ir rodančios kelią į Dievo karalystę.
Bet mes vis dejuojame, kaip negerai būti kunigu ar vienuoliu, kaip negerai pasirinkti tokį gyvenimą ir save suvaržyti. Atsisakyti savo vyriškos ar moteriškos prigimties visavertiškumo, paaukoti jį, nes juk „nesąmonė“, „jie taip pat žmonės“. Taip, jie yra žmonės, turintys savo emocionalumą ir lytiškumą, bet, kaip ir kiekvienas žmogus, jie pasirenka šį gyvenimą, pasirenka ir turi suvokti, ką ir kaip pasirenka.
Jau matau, kaip po šių mano žodžių pasipils komentarų lavina, kad negalima lyginti kunigo ar vienuolio pašaukimo su motinyste ar tėvyste, nes šie žmonės gyvena visavertį gyvenimą neapribodami bent jau savo lytiškumo. Bet tokiu atveju mes žmogų sumenkiname tik iki jo kūniškumo, pamiršdami, kad žmogus yra pilnatvė tiek kūniškumo, tiek psichologinės, tiek dvasinės dalies. Viskas yra susieta ir lemia vienas kitą.
Cathopic.com nuotrauka
Tai taip pat neparodo pagarbos, kurios nusipelno jaunuolių, svarstančių apie galimą vienuolinį ar kunigišką pašaukimą, protai ir sielos. Dviejų tūkstančių metų šventųjų patirtis, teologų ir mistikų raštai moko priešingų dalykų, nei teigia ši patraukli teorija apie galimą emocinio ir seksualinio visavertiškumo ir pašvęstojo celibato suderinamumą.
Akivaizdu, kad celibatas lieka kaip rakštis, skandalas pasauliui, kančia tam, kas jį gyvena, bet taip pat ir kvietimas žvelgti aukščiau, į Dangaus karalystę. Tai patvirtina paties Kristaus žodžiai: „Nes yra eunuchų, kurie yra tokie nuo motinos įsčių; yra tokių, kuriuos žmonės padarė tokiais; ir yra tokių, kurie patys tapo tokiais dėl dangaus karalystės. Kas gali suprasti, te supranta“ (Mt 19, 12).
Tai labai įtaigiai primena jėzuitas Albertas Chapelle'as SJ savo nepakartojamoje knygoje „Lytiškumas ir šventumas“ (Sexualité et sainteté, Institut Etudes Théologiques, Bruxelles, 1977): „Kas nesutinka skaudžiai išgyventi celibato, tas nežino, kas yra celibatas. Celibatas nuskurdina instinktų lygmenį; celibatas yra atsisakymas žmogiškumo papildymo, kurį gali suteikti gyvenimo partneris. Eunuchizmas yra sutelktas į Velykų paslaptį – jame prisikelia tas, kuris mirė.“[1]
Savanoriškas atsisakymas žmogiškumo papildymo, pašvęstasis celibatas verčia norinčiuosius jį gyventi tikrai mirti tam, kas yra svarbu vyriškam seksualiniam potraukiui, ir mirti tam, ką, be abejo, labiau jaučia moterys atsisakydamos motinystės. Šioje srityje jokiu būdu nereikia stengtis sumenkinti gilaus trūkumo, kuris kyla dėl to. „Savanoriškame celibate (...) lytiškumas yra patiriamas kaip pilnatvė ir kaip frustracija. Skausminga frustracija, nes veltui (frustra) paliekamas jausmingumas yra užkluptas troškimo, įsimylėjęs vienatvę, nori įsitvirtinti šioje transcendencijoje, išėjime iš savęs“, – dar pažymi tėvas A. Chapelle'as SJ.
Cathopic.com nuotrauka
Tiesa apie kainą, kurią reikia sumokėti
Mūsų pareiga yra drąsiai pasakyti tiesą apie kainą, kurią turi sumokėti jauni žmonės, norintys Viešpaties pašaukimu įsipareigoti celibatui. Kitaip mes patys apgaudinėjame save... ir, dar blogiau – vedame sielas į nepakeliamą pasirinkimą. Savanoriškas šio trūkumo pasirinkimo priėmimas reikalauja, kad jis būtų suvoktas, įvardytas, ištirtas ir, svarbiausia – neignoruojamas ar nepaneigiamas. Taip išgyventa tiesa yra priešingybė susvetimėjimui; ji tampa sudėtingu paradoksu, kančios ir gyvenimo šaltiniu, nes tada žmogus yra raginamas siekti daugiau gyvybingumo impulsu kitur link.
Tai yra tiek kančios šaltinis, tiek gebėjimas ją įveikti ir gyvenime eiti pirmyn. Taip, pašvęstasis celibatas yra kryžius, dar daugiau – tai yra aistra ir mirtis, pasirinkta su Jėzumi, kad vieną dieną galėtume prisikelti su Juo. Taip, kasdieniame gyvenime tai, žinoma, yra frustracijos ir nepatenkintų troškimų šaltinis. Bet tai taip pat yra vaisingumo, gyvenimo ir veržlumo nešėjas. Jau čia, žemėje, Kristaus širdyje, pašvęstiesiems yra pažadėta tam tikra prisikėlimo forma; tačiau, kaip ir Lozoriaus atveju (Jn 11, 1–57), tai dar nėra galutinis prisikėlimas. Šiuo atgaivinimu Kristus kviečia pašvęstąjį išeiti iš savo aistrų kapo, nuimti savo geismo nuodėmių raiščius ir eiti Šviesos ir Gyvenimo link.
Jei toks yra Dievo pašaukimas į pašvęstąjį celibatą, tai Siracido knygos žodžiai skamba ypač reikšmingai: „Mano vaike, jei nori tarnauti VIEŠPAČIUI, būk pasiruošęs bandymui. Būk nuoširdus ir tvirtas, nesikarščiuok nelaimės ištiktas. Lik jam ištikimas ir nesigręžk nuo jo; tuomet tavo ateitis bus puiki. Priimk visa, kas tau nutiks, būk kantrus didelėje nelaimėje. Juk auksas išbandomas ugnyje, o žmonės, kuriuos Dievas laiko vertais, pažeminimo krosnyje“ (Sir 2, 1–5).
Nesveika celibato forma gali būti rizikos veiksnys
Daugelis jaunų vyrų klausia, ar jie vis dar bus laikomi tikrais vyrais. O kiek dar labiau – jaunos moterys, kurios neturės vaikų. Šiuo keliu einant gundymų bus daug… Pasaulyje, kur viešpatauja erotika, pornografija ir neįpareigojantis seksas, tai tapo norma. Nuopuolio situacijų tikrai bus. To reikia mokyti jaunas sielas.
Vienuolių bei pašvęstojo ir evangelinio gyvenimo institutų narių simpoziumas Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje: antras iš dešinės – dominikonas br. Jokūbas Marija Goštautas OP, 2025 m. gegužės 1 d. Aušros Čebatoriūtės nuotrauka
Kunigas, vienuolis ar vienuolė kaip sėkmingas žmogus
Tai mane atveda prie mano ir mano brolių kunigystėje, brolių ir sesių vienuolystėje rūpesčio. Kaip dažnai kunigas ar vienuolis taip pat yra vertinamas pagal tai, kaip jam pasisekė gyvenime, kuo yra garsus, kokioje geroje vietoje tarnauja, kaip gerai atrodo, kokias pareigas eina bendruomenėje?
Tuomet pamatome, kad pasaulio tendencijos veikia ir mus. Tiesiog Dievą ir žmones mylintis, nuolankiai ir atsakingai tarnaujantis bei savo gyvenimą aukojantis kunigas ar pašvęstasis tampa nepopuliarus. Tačiau pasakysiu vieną dalyką – ieškančius ne žvaigždžių žmones patraukia ne sėkmės istorijos, o gyvenimo šventumas ir mokėjimas vertinti gyvenimo dovaną. Taip, kalbu apie pasiaukojimą dėl Dievo šeimos, dėl Bažnyčios, dėl brolių ir sesių, dėl sargybos, saugančios ir rodančios kelią į Dievo karalystę.
Bet mes vis dejuojame, kaip negerai būti kunigu ar vienuoliu, kaip negerai pasirinkti tokį gyvenimą ir save suvaržyti. Atsisakyti savo vyriškos ar moteriškos prigimties visavertiškumo, paaukoti jį, nes juk „nesąmonė“, „jie taip pat žmonės“. Taip, jie yra žmonės, turintys savo emocionalumą ir lytiškumą, bet, kaip ir kiekvienas žmogus, jie pasirenka šį gyvenimą, pasirenka ir turi suvokti, ką ir kaip pasirenka.
Jau matau, kaip po šių mano žodžių pasipils komentarų lavina, kad negalima lyginti kunigo ar vienuolio pašaukimo su motinyste ar tėvyste, nes šie žmonės gyvena visavertį gyvenimą neapribodami bent jau savo lytiškumo. Bet tokiu atveju mes žmogų sumenkiname tik iki jo kūniškumo, pamiršdami, kad žmogus yra pilnatvė tiek kūniškumo, tiek psichologinės, tiek dvasinės dalies. Viskas yra susieta ir lemia vienas kitą.
Atsisakyti Bažnyčioje kalbėti apie emocinį ir seksualinį trūkumą, kurį sukelia pašvęstasis celibatas, yra tikras realybės neigimas.Lytiškumas Atsisakyti Bažnyčioje kalbėti apie emocinį ir seksualinį trūkumą, kurį sukelia pašvęstasis celibatas, yra tikras realybės neigimas. Tik pavadindami dalykus tikraisiais vardais ir laisvai priimdami šį – taip! – kryžių kunigai ir pašvęstieji galės padaryti šią auką vaisingą. Šių dienų aktualijos vėl iškėlė į pirmą planą Bažnyčios santykio su lytiškumu klausimą. Pirmiausia tai įvyko katastrofiškai, kai Bažnyčioje padaugėjo pedofilijos ir seksualinio išnaudojimo atvejų istorijų; vėliau, nors ir nežymiai, bet tai atsispindėjo diskusijose Sinode dėl jaunimo, tikėjimo ir pašaukimo. Taigi matome, kaip aštriai iškyla vienuolinių ir kunigų pašaukimų bei pašvęstojo celibato reikalingumo problema. Apie tai kalbama pasaulio kontekste, aišku, dažniausiai kritikuojant ir stigmatizuojant. Tačiau viduje, išskyrus kai kurias pagirtinas pastangas, diskursas dažniausiai tebėra pernelyg mistinis, miglotas, perdėm psichologinis ir neigia tikrovę, kurią sudaro raginimas gyventi visišku susilaikymu ir skaistumu. Rakštis kūne „Kaip kietai! Kai esi kunigas ar vienuolis, tu tikrai nesi užsisklendęs, o tuo labiau neišgyveni jokio trūkumo! Taip, susidursi su sunkumais, bet kuo labiau mylėsi Jėzų ir savo artimą, tuo labiau tave trauks celibatas. Tavo gyvenimas bus ilgas širdies pokalbis su Jėzumi...“ Šie gražūs, raminantys žodžiai skirti nebauginti galimų kandidatų. Tačiau jie neatitinka pedofilijos krizės, taip pat baisios uždangos, kuri slepia dalies dvasininkų palaidą moralę, kurią palengvina institucijos laisvamaniškumas, rimtumo.
Cathopic.com nuotrauka
Tai taip pat neparodo pagarbos, kurios nusipelno jaunuolių, svarstančių apie galimą vienuolinį ar kunigišką pašaukimą, protai ir sielos. Dviejų tūkstančių metų šventųjų patirtis, teologų ir mistikų raštai moko priešingų dalykų, nei teigia ši patraukli teorija apie galimą emocinio ir seksualinio visavertiškumo ir pašvęstojo celibato suderinamumą.
Akivaizdu, kad celibatas lieka kaip rakštis, skandalas pasauliui, kančia tam, kas jį gyvena, bet taip pat ir kvietimas žvelgti aukščiau, į Dangaus karalystę. Tai patvirtina paties Kristaus žodžiai: „Nes yra eunuchų, kurie yra tokie nuo motinos įsčių; yra tokių, kuriuos žmonės padarė tokiais; ir yra tokių, kurie patys tapo tokiais dėl dangaus karalystės. Kas gali suprasti, te supranta“ (Mt 19, 12).
Tai labai įtaigiai primena jėzuitas Albertas Chapelle'as SJ savo nepakartojamoje knygoje „Lytiškumas ir šventumas“ (Sexualité et sainteté, Institut Etudes Théologiques, Bruxelles, 1977): „Kas nesutinka skaudžiai išgyventi celibato, tas nežino, kas yra celibatas. Celibatas nuskurdina instinktų lygmenį; celibatas yra atsisakymas žmogiškumo papildymo, kurį gali suteikti gyvenimo partneris. Eunuchizmas yra sutelktas į Velykų paslaptį – jame prisikelia tas, kuris mirė.“[1]
Savanoriškas atsisakymas žmogiškumo papildymo, pašvęstasis celibatas verčia norinčiuosius jį gyventi tikrai mirti tam, kas yra svarbu vyriškam seksualiniam potraukiui, ir mirti tam, ką, be abejo, labiau jaučia moterys atsisakydamos motinystės. Šioje srityje jokiu būdu nereikia stengtis sumenkinti gilaus trūkumo, kuris kyla dėl to. „Savanoriškame celibate (...) lytiškumas yra patiriamas kaip pilnatvė ir kaip frustracija. Skausminga frustracija, nes veltui (frustra) paliekamas jausmingumas yra užkluptas troškimo, įsimylėjęs vienatvę, nori įsitvirtinti šioje transcendencijoje, išėjime iš savęs“, – dar pažymi tėvas A. Chapelle'as SJ.
Cathopic.com nuotrauka
Tiesa apie kainą, kurią reikia sumokėti
Mūsų pareiga yra drąsiai pasakyti tiesą apie kainą, kurią turi sumokėti jauni žmonės, norintys Viešpaties pašaukimu įsipareigoti celibatui. Kitaip mes patys apgaudinėjame save... ir, dar blogiau – vedame sielas į nepakeliamą pasirinkimą. Savanoriškas šio trūkumo pasirinkimo priėmimas reikalauja, kad jis būtų suvoktas, įvardytas, ištirtas ir, svarbiausia – neignoruojamas ar nepaneigiamas. Taip išgyventa tiesa yra priešingybė susvetimėjimui; ji tampa sudėtingu paradoksu, kančios ir gyvenimo šaltiniu, nes tada žmogus yra raginamas siekti daugiau gyvybingumo impulsu kitur link.
Tai yra tiek kančios šaltinis, tiek gebėjimas ją įveikti ir gyvenime eiti pirmyn. Taip, pašvęstasis celibatas yra kryžius, dar daugiau – tai yra aistra ir mirtis, pasirinkta su Jėzumi, kad vieną dieną galėtume prisikelti su Juo. Taip, kasdieniame gyvenime tai, žinoma, yra frustracijos ir nepatenkintų troškimų šaltinis. Bet tai taip pat yra vaisingumo, gyvenimo ir veržlumo nešėjas. Jau čia, žemėje, Kristaus širdyje, pašvęstiesiems yra pažadėta tam tikra prisikėlimo forma; tačiau, kaip ir Lozoriaus atveju (Jn 11, 1–57), tai dar nėra galutinis prisikėlimas. Šiuo atgaivinimu Kristus kviečia pašvęstąjį išeiti iš savo aistrų kapo, nuimti savo geismo nuodėmių raiščius ir eiti Šviesos ir Gyvenimo link.
Jei toks yra Dievo pašaukimas į pašvęstąjį celibatą, tai Siracido knygos žodžiai skamba ypač reikšmingai: „Mano vaike, jei nori tarnauti VIEŠPAČIUI, būk pasiruošęs bandymui. Būk nuoširdus ir tvirtas, nesikarščiuok nelaimės ištiktas. Lik jam ištikimas ir nesigręžk nuo jo; tuomet tavo ateitis bus puiki. Priimk visa, kas tau nutiks, būk kantrus didelėje nelaimėje. Juk auksas išbandomas ugnyje, o žmonės, kuriuos Dievas laiko vertais, pažeminimo krosnyje“ (Sir 2, 1–5).
Nesveika celibato forma gali būti rizikos veiksnys
Daugelis jaunų vyrų klausia, ar jie vis dar bus laikomi tikrais vyrais. O kiek dar labiau – jaunos moterys, kurios neturės vaikų. Šiuo keliu einant gundymų bus daug… Pasaulyje, kur viešpatauja erotika, pornografija ir neįpareigojantis seksas, tai tapo norma. Nuopuolio situacijų tikrai bus. To reikia mokyti jaunas sielas.
Celibatas tampa tvirtas ten, kur žmogus, nuolankus ir vargšas, atsiduoda Dievui, gerbdamas savo jėgas, psichinius ir dvasinius trūkumus. Tuo metu žmogus paliečia Dievą, nes Dievas paliečia jo kūną ir širdį – jis yra perkeičiamas.Galiausiai, kaip rašo A. Chapelle'as SJ, „nėra labai svarbu, ar celibatas gyvenamas ramiai, ar seksualiai neramiai. Svarbiausia, kad jis būtų gyvenamas Kristuje Jėzuje, dvasinėje tiesoje ir nuolankume, vienybėje su vilties ir gailestingumo Dievu. <…> Celibatas tampa tvirtas ten, kur žmogus, nuolankus ir vargšas, atsiduoda Dievui, gerbdamas savo jėgas, psichinius ir dvasinius trūkumus. Tuo metu žmogus paliečia Dievą, nes Dievas paliečia jo kūną ir širdį – jis yra perkeičiamas.“ Ypatingas pašaukimas Pašvęstasis celibatas negali būti redukuojamas į drausminę ar juridinę pašaukimo pasėkmę. Tai yra Dievo išreikštas specialus kvietimas gyventi pranašišką gyvenimą Bažnyčioje ir pasauliui. Tai yra sąlyga ir būtinybė kurti laisvus santykius su kitais. Dosniai atsakydamas į šį kvietimą, pašvęstasis perverto, išgyvento ir priimto Kryžiaus širdyje randa apaštališkojo vaisingumo šaltinį ir dar daugiau – tikrąjį džiaugsmą. Tai ne emocinis, sentimentalus, grynai žmogiškas džiaugsmas, bet tas džiaugsmas, kurį žada Viešpats Jėzus: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą! <…> Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“ (Mt 5, 8–12). Taigi, remdamasis teisinga ir drąsia pašvęstojo celibato antropologija, kupinu vilties eschatologiniu šauksmu, pasitikėdamas begaliniu Dievo gailestingumu, pašvęstasis, vedamas šios pranašiškos dimensijos, visiškai gyvens savo Mokytojo džiaugsmu, kaip ir Jis, pereidamas iš mirties į prisikėlimą. Kadangi pašvęstasis celibatas leidžia atsiduoti Dievui, Bažnyčiai, pasauliui ir kitiems, jis iš tiesų yra kryžius... bet jokiu būdu ne kančia, o pilnatvė ir atradimas. [1] Čia ir toliau tekste iš prancūzų kalbos vertė br. Jokūbas Marija Goštautas OP.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
