Prof. D. Jakniūnaitė: Irano kovoje su JAV karine galia labiau tikėtini netiesioginiai veiksmai

Dauguma pasaulio šalių reiškia susirūpinimą dėl JAV atakų Iranui ir ragina deeskaluoti konfliktą.

Nors Trumpas penktadienį minėjo, kad sprendimas bus priimtas per dvi savaites, matome, jog jis priimtas daug greičiau. Tai gali pasirodyti netikėta, tačiau iš tiesų buvo tik du būdai: arba Jungtinės Valstijos bombarduos, arba ne. Trumpo užuomina, kad visos galimybės svarstomos, reiškė, kad karinis veiksmas buvo labai rimtai svarstomas.

Dvi savaitės buvo numatytos ne tam, kad būtų atvirai paskelbtas veiksmų planas, – taip beveik niekada nebūna. Tai buvo strateginis laiko rezervas, padedantis sukurti tam tikrą laisvės iliuziją. Man atrodo, kad sprendimas jau buvo priimtas anksčiau – tik įgyvendinimas taktiškai nukeltas. Akivaizdu, pasirinkta veikti dabar, nes Iranas šiuo metu atrodo itin silpnas, o tai palanki proga sustiprinti Izraelio saugumą.

Ar buvo apsvarstytos galimos pasekmės? Ar įvertinti Irano atsakas, jo tikimybė, mastas? Kol kas to nežinome, bet artimiausiu metu turėtų paaiškėti, kiek į šiuos veiksnius atsižvelgta priimant sprendimus. Turiu galvoje tiek išorės, tiek vidaus politiką.

Kaip Jungtinių Valstijų įsitraukimas keičia konflikto eigą?

Tai reikšmingas įvykis. JAV tiesiogiai įsitraukė į konfliktą, kurio etapą pradėjo Izraelis. Tokiu būdu Amerikos veiksmai tarsi legitimizuoja Izraelio veiksmus. Plačiąja prasme tai silpnina Irano ne tik branduolinius ar karinius pajėgumus, bet ir režimo stabilumą.

Tai gali sukelti regioninio nestabilumo bangą arba ne – priklausomai nuo to, kaip Iranas reaguos artimiausiu metu ir kaip ilgainiui režimas tvarkysis su išryškėjusiu pažeidžiamumu.

Jei žiūrėsime plačiau, į pasaulio tvarką, šis JAV veiksmas dar labiau išryškina savisaugos sąvokos interpretacijos plėtrą. Jungtinės Valstijos vis labiau remiasi idėja, kad gynyba gali būti interpretuojama itin plačiai – net kaip prevencinis veiksmas. Tai buvo matoma dar per Irako karą, kai George’as W. Bushas grindė invaziją prevencinio karo samprata. Tada vyko didelės teorinės ir teisinės diskusijos, ar tokie veiksmai gali būti laikomi teisėtais tarptautinėje teisėje. Priimta nuostata rodo, kad tokia samprata yra lanksti ir sunkiai pagrindžiama.

Kai taip elgiasi JAV, niekas negali to sustabdyti. Bet ši logika gali būti užkrato pavyzdys ir kitoms galingoms valstybėms, pavyzdžiui, Rusijai ar Kinijai. Jei JAV sau leidžia taip plačiai interpretuoti savigyną, kitos šalys gali pasinaudoti šiuo precedentu.

Teheranas pirmadienį perspėjo Jungtines Valstijas dėl, jo teigimu, rimtų pasekmių, kurių gali kilti po JAV smūgių Irano branduoliniams objektams. Kokio galime tikėtis Irano atsako?

Dabar daugelis nerimauja dėl galimų veiksmų Hormūzo sąsiauryje. Iranas neturi tiesioginių galimybių kovoti su JAV karine galia. Tiesioginiai atsakymai galimi nebent prieš JAV karines bazes regione – Katare ir kitose Persijos įlankos valstybėse. Tačiau net ir čia kyla klausimas, kiek Iranas ryšis imtis tokių veiksmų ir kiek jam tai bus įmanoma.

Daug labiau tikėtinas netiesioginis, asimetrinis atsakas: galimas sąsiaurio blokavimas, apšaudymai, jūrų minavimas – visa tai galėtų sutrikdyti prekybą, ypač naftos, ir tai paveiktų globalią ekonomiką. Ketvirtadalis naftos eina per šį regioną, todėl tikėtinas naftos kainų šuolis. Žinoma, tai turėtų ekonominių pasekmių ir pačiam Iranui.

Dar vienas galimas atsakas – kibernetinės atakos. Iranas yra gana stiprus šioje srityje, jo pajėgumai panašūs į Rusijos. Kibernetiniai veiksmai gali būti labai įvairūs.

Kitas komponentas – vadinamieji proxy pajėgumai. Tačiau čia padėtis sudėtingesnė: „Hezbollah“ ir „Hamas“ susilpnintos, todėl Iranas neturi tiek daug galimybių veikti šiais kanalais. Gali būti pasitelkti kiti regioniniai veikėjai, tačiau pagrindinis taikinys tikriausiai būtų JAV karinės bazės.

Toks destabilizavimas gali išplisti per laiką – galbūt ne šiandien ar rytoj, bet ateityje. Iranui vis tiek reikės kaip nors reaguoti.

Arabų šalyse didėja nerimas dėl tolesnės eskalacijos. Kataras paragino nedelsiant deeskaluoti padėtį, taip pat vėl atverti diplomatinius kanalus. Susirūpinimą dėl įvykių pareiškė ir kitos šalys, tarp jų Saudo Arabija, Omanas, Irakas ir Libanas. Ar galime tikėtis Artimųjų Rytų šalių veiksmo?

Čia svarbu kalbėti apie Saudo Arabiją, kuri yra pagrindinė Irano konkurentė dėl dominavimo regione. Šįkart ji užėmė neutralią poziciją. Tikėtina, kad Iranas nesiims jokių veiksmų prieš Saudo Arabiją, o ši savo ruožtu taip pat nesiruošia atvirai remti JAV – nors prieš kelerius metus galbūt būtų taip pasielgusi.

Šalims šiuo metu svarbiau išlaikyti pusiausvyrą: Iranas, net ir silpnesnis, yra priešprieša stiprėjančiam Izraeliui ir vis aktyvesnei Turkijai. Tad Saudo Arabijai labiau apsimoka matyti Irano egzistavimą kaip tam tikrą galios balansą regione, o ne padėti jį visiškai susilpninti.

Kinija pirmadienį paragino Iraną ir Izraelį deeskaluoti konfliktą, kad šis karas, vykstantis jau vienuoliktą dieną, neišplistų. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen kviečia siekti diplomatinio sprendimo. Rusija pareiškė griežtai smerkianti Jungtinių Valstijų smūgius ir teigė, kad šiomis atakomis šiurkščiai pažeista tarptautinė teisė. Kaip vertinate pasaulio reakciją į smūgius Iranui?

Europa reagavo santūriai. Pagrindinė jos pozicija – išlaikyti ramybę ir raginti vengti eskalacijos. Galima sakyti, kad tokios jos reakcijos ir buvo galima tikėtis.

Rusijos pozicija – įdomesnė, ji gali būti laikoma Irano sąjungininke. Šiandien Irano užsienio reikalų ministras lankosi Maskvoje, susitiks su Vladimiru Putinu. Nors Rusija iš Irano gavo naudos, ypač prasidėjus karui Ukrainoje, šiuo metu Maskvai neapsimoka būti besąlygiška Teherano rėmėja. Ji bando išlaikyti poziciją kaip tarpininkė, kad galėtų kalbėtis ir su viena, ir su kita puse.

Rusijai aktualu išnaudoti šią padėtį parodant savo svarbą, nes JAV dėmesio nukrypimas nuo Ukrainos karo jai naudingas. Jei Trumpui (ar apskritai JAV) Ukraina tapo mažiau svarbi, Rusijai tai yra strateginė galimybė.

Intensyvėjant Ukrainos miestų bombardavimui, politinis bei karinis JAV ir kitų valstybių dėmesys skiriamas labiau Irano ir Izraelio konfliktui. Ką rodo mažėjantis Vakarų dėmesys Ukrainai?

Apklausos rodo, kad dėmesys Ukrainai ir jos palaikymas šiek tiek sumažėjo, bet ne kritiškai. Ypač Europoje politiniu lygmeniu parama išlieka gana stipri.

Natūralu, kad po daugiau nei trejų metų karo žiniasklaidos dėmesys kiek susilpnėja – taip nutinka su visais ilgai trunkančiais konfliktais. Tačiau tai nereiškia, kad politiniu lygmeniu Ukraina tapo mažiau svarbi.

Laukiame NATO viršūnių susitikimo, kuriame ši tema tikrai bus aptariama – gal ne taip plačiai, kaip norėtųsi, bet vis tiek bus. Europos šalys, ypač šiais metais, padidino karinę paramą Ukrainai. Nors viešas dėmesys kiek susilpnėjęs, politinis palaikymas išlieka. Dėmesio pasidalijimas tarp Ukrainos ir Artimųjų Rytų šiuo metu yra natūralus procesas geopolitinių sukrėtimų fone.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama