Kaip galėjo būti?

N. Černiauskas pasakoja apie 1968-ųjų Lietuvą – nepriklausomą, nepaliestą Antrojo pasaulinio karo – ir apie tai, kaip joje klostosi gyvenimas, ką jame veikia architektas Juozas Lukša. Partizanas Juozas Lukša-Daumantas, kaip žinoma, prieš Antrąjį pasaulinį karą studijavo architektūrą Kauno universitete. Studijas nutraukė sovietų okupacija, o grįžtant sovietinei armijai J. Lukša pasitraukė į mišką. N. Černiauskas knygoje kalba apie daugybę gyvenimų, visuomenės gyvenimo sričių ir apie tai, kaip visa tai galėjo atrodyti, jeigu Lietuva nebūtų buvusi okupuota ir paliesta karo.

Istorijos rašyme ir viešame kalbėjime apie praeitį Vakaruose vis dažniau iškyla klausimas: „Kaip galėjo būti?“ Tokiai prieigai apibūdinti kartais vartojamos alternatyvios arba kontrafaktinės istorijos sąvokos (nors jos, griežtai žiūrint, turi reikšmingų skirtumų).

Ilgą laiką tokie svarstymai buvo laikomi neprofesionaliais, mėgėjiškais. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau pripažįstama, kad tokie klausimai padeda geriau įsivaizduoti praeitį.

Aiškindamiesi, kaip buvo iš tikrųjų, neišvengiamai mąstome apie alternatyvas – kodėl nebuvo kitaip, kaip kitaip viskas galėjo susiklostyti? Tokie klausimai artimi paprastam žmogiškam mąstymui: kai padarome klaidą, patiriame netikėtumą ar nelaimę, natūraliai svarstome, kas būtų buvę, jei viskas būtų klostęsi kitaip.

Unsplash.com nuotrauka

Juozo Lukšos gyvenimas galėjo pasisukti kitu keliu – kaip ir šimtai tūkstančių kitų gyvenimų. Nesunkiai galime įsivaizduoti alternatyvius likimus. Pavyzdžiui: gydytojas, chirurgas Lionginas Baliukevičius; į kairiąją mintį linkusio žurnalo redaktorė, poetė Salomėja Nėris; Klaipėdos uosto vadovas Simas Kudirka; jautrių žmogiškus santykius atskleidžiančių romanų autorė Birutė Pūkelevičiūtė; Vilniaus dailės akademijos rektorius, grafikas Vytautas Kazimieras Jonynas; Icchokas Rudaševskis – Vilniaus teatro scenaristas.

Tai žmonės, kurių gyvenimai dėl karo, okupacijų, represijų ir žudynių baigėsi arba pakrypo kita linkme. Birutė Pūkelevičiūtė 1944 m. per Rytprūsius traukėsi į Vakarus, matė šio regiono siaubą – žmonių žudymus, moterų prievartavimus – visa tai vėliau aprašė. Vytautas Kazimieras Jonynas taip pat pasitraukė į Vakarus ir grįžo į Lietuvą tik po nepriklausomybės atkūrimo. Jūreivis, sovietų politinis kalinys Simas Kudirka 1974 m. pasitraukė į JAV. Icchokas Rudaševskis – Vilniaus geto paauglys, ten rašęs dienoraštį, 1943 m. spalį nužudytas Paneriuose. Liongino Baliukevičiaus-Dzūko ir Salomėjos Nėries gyvenimų, ko gero, pristatinėti nereikia.

Galime mąstyti ne tik apie žmones, bet ir apie konkrečių vietų likimus. Iki Antrojo pasaulinio karo Alantos miestelyje, netoli Molėtų, gyveno apie pusę tūkstančio žydų. Veikė sinagoga, du žydų restoranai (vienas jų – prestižinis, priešais dabartinę Alantos gimnaziją), žydų valgykla, kelios užeigos Didžiojoje karčemoje miestelio centre, hebrajų pradinė mokykla, biblioteka su knygomis hebrajų ir jidiš kalbomis. Viso to po 1941 m. vasaros nebeliko. Verta įsivaizduoti, kaip kitaip, spalvingiau ir visapusiškai turtingiau galėjo atrodyti mūsų miestai ir miesteliai.

Niekas nedraudžia žvelgti plačiau – ir už Lietuvos ribų. XIX–XX a. sandūroje Argentina buvo viena iš perspektyviausių pasaulio valstybių: politiškai stabili, ekonomiškai ir kultūriškai turtinga, atvira europiečių imigrantams. Tai buvo svarbiausia Britų imperijos investicijų kryptis. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Argentinos ir JAV ekonomikos pagal BVP vienam gyventojui buvo beveik tolygios. Tačiau dėl karo, sustojusios tarptautinės prekybos, vėlesnės ekonominės recesijos ir dar vieno pasaulinio karo Argentina niekuomet nebesugrįžo į buvusią gerovę.

Žinoma, bet kokie tokie įsivaizdavimai yra ir klaidinantys – negalime žinoti, kas būtų nutikę tarp to istorinio momento, apie kurį kalbame, ir dabarties. Ceteris paribus principas – kad visos kitos sąlygos išliktų tokios pačios, kokias jas žinome dabar – tokiame istoriniame mąstyme neįmanomas.

Tačiau laisvas ir neįpareigojantis svarstymas „Kaip galėjo būti?“ duoda kai ką daugiau. Jis leidžia žvelgti į istoriją empatiškiau – kalbėti ne taip užtikrintai, suprasti, kad dabartinė padėtis nėra savaime duota. Tai padeda jautriau suvokti mūsų dabartį, ją labiau vertinti, suprantant, kad klaidų ar nesėkmingų posūkių galėjo būti daugiau ir jie galėjo būti gerokai dramatiškesni.

Klausimas „Kaip galėjo būti?“ leidžia matyti istoriją kaip atvirą gyvenimą, kuriame veikia žmonės – o ne kaip nenugalimų jėgų nulemtą procesą.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama