Apie tradicinių religinių bendruomenių peripetijas Lietuvoje: ar finansavimas vis dar nuo lubų?

Itin didelę visuomenės nuostabą sukėlė skirtingas abiejų Stačiatikių Bažnyčių finansavimas, nes pernai Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupija ir Konstantinopolio patriarchato egzarchatas gavo vienodo dydžio lėšas. Ši situacija sudomino dienraščio „Bernardinai.lt“ redakciją, tad nutarėme pasigilinti į tradicinių bendruomenių finansavimo valstybės biudžeto pinigais peripetijas, taip pat pasidomėti abiejų paraleliai veikiančių stačiatikių bendruomenių istorija Lietuvoje (apie tai – kitoje publikacijoje). Verta paminėti, kad Estijos parlamentas vos prieš tris dienas, birželio 17-ąją, patvirtino Bažnyčių ir bendruomenių įstatymo pataisą, kuri iš esmės įpareigoja nutraukti ryšius tarp Estijos Ortodoksų Bažnyčios ir Maskvos patriarchato. Šis sprendimas buvo priimtas po to, kai balandžio 24 d. prezidentas Alaras Karis atsisakė ratifikuoti pirminį įstatymą, motyvuodamas tuo, kad tam tikri apribojimai religijos ir asociacijų laisvei prieštarauja Konstitucijai. Prezidentas paprašė peržiūrėti įstatymą, kad būtų užtikrintas visiškas jo suderinamumas su Estijos Konstitucija. Pagal naująjį įstatymą Estijos Ortodoksų Bažnyčia (anksčiau žinoma kaip Estijos Ortodoksų Bažnyčia, priklausanti Maskvos patriarchatui) ir Pühtitsos vienuolynas, kurie administraciniu požiūriu tebėra Maskvos patriarchato jurisdikcijoje, per šešis mėnesius turės nutraukti ryšius su Maskva, pratęsiant pirminiame įstatymo projekte nustatytą dviejų mėnesių terminą. Seimo narys J. Sabatauskas: sistema turi trūkumų Grįžkime prie Lietuvos mokesčių mokėtojų finansų. Pinigus religinėms bendruomenėms skirsto Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasiteiravus, kokiais teisės aktais vadovaujantis tradicinėms religinėms bendruomenėms skirstomos Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšos, Finansų ministerija atsakė, kad finansų ministro 2025 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1K-35 buvo patvirtintas Lėšų tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų maldos namams atstatyti ir kitoms reikmėms paskirstymo tvarkos aprašas, kuriame numatyta, jog skirstant lėšas Lietuvos religinėms bendruomenėms vertinamas ne tik statistinis tikinčiųjų skaičius, bet ir pačių religinių bendruomenių pateikti duomenys apie joms priklausančių tikinčiųjų skaičių. „Šioje tvarkoje nustatyta, kad valstybės biudžete numatyta bendra tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų maldos namams atstatyti ir kitoms reikmėms skiriamų asignavimų suma pirmiausia skirstoma į 9 dalis, – rašoma ministerijos atsakyme. – Atskirai tradicinei tikybai skiriama 3 tūkst. eurų pastovioji lėšų dalis, o prie jos pridedama kintamoji lėšų dalis, atsižvelgiant į tradicinės tikybos tikinčiųjų skaičių (remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų ir būstų 2021 m. visuotinio surašymo duomenimis). Tradicinei tikybai, kuri neturi vienos aukščiausiosios vadovybės ir kurią sudaro kelios religinės organizacijos (bendrijos, bendruomenės), apskaičiuota suma paskirstoma tokiu būdu: kiekvienai iš tradicinę tikybą sudarančių religinių organizacijų skiriama 300 eurų bazinė paramos suma, prie jos pridedant kintamąją dalį, atsižvelgiant į religinei organizacijai priklausančių tikinčiųjų skaičių.“ Ministerijos teigimu, pastarieji duomenys gaunami iš religinių bendrijų vadovybių (vadovo parašu patvirtintas ir argumentuotai pagrįstas tikinčiųjų, kurie yra priskyrę save tam tikrai tradicinei Lietuvos religinei bendruomenei ir bendrijai, skaičius). Remiantis šiuo tvarkos aprašu, tradicinių Lietuvos bažnyčių ir religinių organizacijų vadovybėms buvo paskirstyta 2025 m. valstybės biudžete numatyta suma – 1,9 mln. eurų. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka Pasiskaičius minimos tvarkos aprašą vis dėlto kyla abejonių dėl tradicinių religinių bendruomenių vadovybių teikiamų tikinčiųjų skaičių patikimumo. Ar Lietuvos gyventojai, iš kurių mokamų mokesčių skiriamos lėšos tradicinėms religinėms bendruomenės, yra oficialiai išreiškę nuomonę, kad jų mokamais mokesčiais būtų finansuojama tam tikra religinė bendruomenė? Tokia tvarka egzistuoja, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur tikintieji, oficialiai registruoti kaip tam tikros religinės bendruomenės nariai, sutinka, kad mokestis Bažnyčiai automatiškai būtų išskaičiuojamas iš jų mokamo pajamų mokesčio. Norintieji atsisakyti mokėti bažnytinį mokestį privalo oficialiai išstoti iš Bažnyčios per teismą ar savivaldybės instituciją. Atsisakius remti konkrečią religinę bendruomenę kartu prarandamos ir kai kurios bažnytinės paslaugos. Pasiteiravus LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko JULIAUS SABATAUSKO, kodėl iki šiol Lietuvoje nėra nustatyta tvarka, kuria vadovaudamiesi gyventojai sutiktų savo mokamais mokesčiais finansuoti konkrečią tradicinę religinę bendruomenę, politikas mini praėjusioje kadencijoje pakeistą įstatymą dėl 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio skyrimo nevyriausybinėms organizacijoms, kurios aktyviai dirba teikdamos paslaugas gyventojams. Seimo narys, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas. Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka „Pastebėta, kad, vadovaujantis tokiu įstatymu, buvo pradėtos remti ir valstybinės įstaigos, taip pat ir ugdymo, o vėliau atsirado galimybė remti religines bendruomenes. Norint atsisakyti tokio rėmimo, įstatymas buvo grąžintas į pradinę būklę, numatant tik nevyriausybinių organizacijų rėmimą. Tačiau asmenims, priklausantiems religinėms bendruomenėms, niekas nedraudžia įsteigti asociacijas ir pasinaudoti tokia parama“, – tikina J. Sabatauskas. Jis pripažįsta, kad sistema, kai valstybė pasitiki pačių religinių bendruomenių teikiamais duomenimis, esančiais tik jų vidinėje apyvartoje, kurių niekas netikrina, o valstybės registre tokių duomenų nėra, turi trūkumų.

Kyla klausimas – kokiu teisiniu pagrindu Finansų ministerija skiria finansavimą religinėms bendruomenėms? Nėra tokio įstatymo. Šiuo atveju neaišku dėl stačiatikių bendruomenės, skilusios į dvi dalis. Viena jų pripažįsta Maskvos patriarchatą, kita – Konstantinopolio.

„Mūsų Konstitucijoje yra įrašyta, kad valstybė yra atskirta nuo religijos – valstybė negali kištis į religinių bendruomenių veiklą, o pastarosios negali nurodinėti valstybei. Kyla klausimas – kokiu teisiniu pagrindu Finansų ministerija skiria finansavimą religinėms bendruomenėms? Nėra tokio įstatymo. Šiuo atveju neaišku dėl stačiatikių bendruomenės, skilusios į dvi dalis. Viena jų pripažįsta Maskvos patriarchatą, kita – Konstantinopolio. Pernai šioms bendruomenės buvo skiriama vienoda lėšų suma, o šiemet buvo vadovautasi subjektyviais duomenimis, kurių ministerija negali patikrinti. Tačiau negalime patikrinti ir to, kiek yra katalikų bendruomenės narių, evangelikų, liuteronų, musulmonų ir t. t.“, – atkreipia dėmesį Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas. Paraleliai veikia dvi stačiatikių bendruomenės Lietuvoje šiuo metu veikia dvi tradicinės stačiatikių bendruomenės: Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupija, išlaikanti kanoninį ryšį su Maskvos patriarchatu, ir 2023-iaisiais įkurtas Konstantinopolio patriarchato egzarchatas, atsiradęs po to, kai šeši ortodoksų dvasininkai, 2022-ųjų pradžioje pasmerkę Maskvos patriarcho Kirilo paramą Rusijos karui prieš Ukrainą, dėl tokios pozicijos buvo apkaltinti Bažnyčios skaldymu ir pašalinti iš kunigų luomo. Pašalintieji dvasininkai pateikė apeliaciją Konstantinopolio patriarchui ir Sinodui, prašydami priimti juos į Konstantinopolio patriarchato jurisdikciją, jei apeliacija būtų patenkinta. 2023 m. vasario 17 d. jie gavo žinią apie apeliacijos patenkinimą – konstatuota, kad teismo sprendimas pašalinti kunigus iš jų luomo neturi galios ir yra niekinis. Gautame dokumente aiškiai pabrėžta, kad teismo sprendimai buvo priimti ne dėl bažnytinių nusikaltimų, o dėl politinės dvasininkų pozicijos. 2023 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės, ir Konstantinopolio visuotinis patriarchatas, atstovaujamas Jo Šventenybės Baltramiejaus I, Konstantinopolio–Naujosios Romos arkivyskupo ir visuotinio patriarcho, pasirašė bendradarbiavimo susitarimą. Visuotinis patriarchatas išreiškė valią ir pasirengimą atkurti savo veiklą Lietuvoje, remdamasis tuo, kad jau nuo XIV a. Lietuvos stačiatikiai buvo Kyjivo ir visos Rusios metropolijos sudėtyje ir priklausė Konstantinopolio visuotinio patriarchato jurisdikcijai. Tokiu būdu Lietuvoje buvo įkurtas Konstantinopolio patriarchato egzarchatas, kuriam vadovauja vienuolis kunigas iš Estijos – Justinas Kiviloo. Ingridos Šimonytės susitikimas su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi I. Vilnius, 2023 m. kovo 21 d. Laimos Penek / LRV nuotrauka Arkivyskupija nėra nutraukusi ryšių su Maskvos patriarchu Kirilu Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupija, save vadinanti Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia, tokio Konstantinopolio patriarchato sprendimo nepripažįsta ir pašalintųjų dvasininkų nelaiko kunigais. Tačiau Lietuvos valstybė abi bendruomenes oficialiai pripažįsta ir skiria joms finansavimą. Gilinantis į tradicinių religinių bendruomenių finansavimo peripetijas kilo klausimas: o kodėl Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšomis yra finansuojama Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupija, nenutraukusi ryšių su Maskvos patriarchatu? Pasiteiravus Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, koks yra oficialus kanoninį ryšį su Maskvos patriarchatu išlaikiusios Stačiatikių Bažnyčios pavadinimas, buvo gautas atsakymas, kad ši religinė bendrija į Juridinių asmenų registrą yra įtraukta pavadinimu „Lietuvos stačiatikių arkivyskupija“, o ne „Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia“. „Pažymėtina, kad į Juridinių asmenų registrą Jūsų paminėta religinė bendrija yra įtraukta pavadinimu „Lietuvos stačiatikių arkivyskupija“, o ne „Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia“. Kartu pažymėtina, kad sąvoka „Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia“ šios religinės bendrijos buvo vartojama save apibūdinti (ir atitinkamai vartojama visuomenėje šiai religinei bendrijai apibūdinti) bent jau nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 22 d. potvarkyje Nr. 476P yra įvardijama „Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių bažnyčios vyskupijos valdyba“)“, – rašoma ministerijos atsakyme. Tačiau šiuo metu Lietuvoje egzistuoja dvi Stačiatikių Bažnyčios, tad suprasti vienos jų pavaldumą konkrečiam patriarchatui nėra paprasta.

Konkretaus atsakymo negavus, išvada būtų ta, kad ir arkivyskupijos metropolitą iki šiol skiria Maskvos patriarchas Kirilas, su kuriuo Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupija nėra nutraukusi ryšių.

Į šį klausimą Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos atstovė spaudai MARIJA JAKUBOVSKAJA, išreiškusi abejonę straipsnio autorės objektyvumu ankstesnėse publikacijose, „kuriose buvo pateikti nepagrįsti kaltinimai Lietuvos Stačiatikių Bažnyčiai“, sutiko atsakyti į klausimus su sąlyga, kad atsakymai bus pateikti visa apimtimi. Į klausimą dėl pavadinimo ji atsakė taip: „Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia – tai istoriškai susiformavęs mūsų stačiatikių bendruomenės pavadinimas, kuris buvo vartojamas tiek iki Pirmojo pasaulinio karo, tiek vartojamas šiandien. Būtent šis pavadinimas vartojamas apibūdinant mūsų religinę bendruomenę ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“; ironiška tai, kad joje to straipsnio autorius yra Vitalijus Mockus. Būtent šis pavadinimas nurodytas ir Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos 1999 m. dokumente, kuriame patvirtinama, kad „pagal Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnį Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia yra tradicinė Lietuvos religinė bendrija. Šios bendrijos ir jos centro – Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos – vadovas yra Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Chrizostomas (Jegoras Martiškinas)“. Taigi, mūsų tradicinės religinės bendruomenės pavadinimas yra Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia, o jos centro, registruoto Juridinių asmenų registre, pavadinimas – Lietuvos stačiatikių arkivyskupija. Pavadinimas Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia taip pat įtvirtintas mūsų tradicinės Lietuvos bendruomenės statute, ji veikia vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymu.“ Stačiatikių pamaldos. Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos nuotrauka Į klausimą apie kanoninį stačiatikių arkivyskupijos ryšį su Maskvos patriarchatu buvo gautas atsakymas: „Stačiatikių Bažnyčios kanoninė sandara skiriasi nuo Katalikų Bažnyčios struktūros. Pagrindinis mūsų autokefalinės Stačiatikių Bažnyčios valdymo organas yra Visuotinis Visos Bažnyčios Susirinkimas, o ne patriarchas. Visuotiniame Visos Bažnyčios Susirinkime dalyvauja visi hierarchai ir dvasininkų, vienuolijos bei pasauliečių atstovai. Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia dar 2022 m. gegužę oficialiai kreipėsi į Rusijos Stačiatikių Bažnyčios Šventąjį Sinodą su prašymu suteikti jai savavaldės Bažnyčios statusą. Sinodas šį klausimą perdavė Hierarchų Susirinkimui svarstyti, o galutinį sprendimą priims aukščiausiasis Bažnyčios valdymo organas – Visuotinis Visos Bažnyčios Susirinkimas. Visa administracinė ir religinė valdžia Lietuvos Stačiatikių Bažnyčioje priklauso hierarchui ordinarui – šiuo metu tai Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus. Tiek teisiškai, tiek kanoniškai būtent jis yra teisėtas mūsų tradicinės religinės Lietuvos bendruomenės vadovas.“ Pasiteiravus, ar Visuotinis Visos Bažnyčios Susirinkimas jau yra įvykęs, M. Jakubovskaja atsakė, kad pagal Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 straipsnį „Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia, kaip Lietuvos tradicinė bendrija, turi teisę laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, vidaus gyvenimą tvarkyti savarankiškai pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas“. Konkretaus atsakymo negavus, išvada būtų ta, kad ir arkivyskupijos metropolitą iki šiol skiria Maskvos patriarchas Kirilas, su kuriuo Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupija nėra nutraukusi ryšių. Kun. G. J. Sungaila: savavaldės Bažnyčios statusas nepašalintų pavaldumo Maskvai Savo poziciją dėl Ortodoksų Bažnyčios kanoninio statuso Lietuvoje „Bernardinai.lt“ redakcijai pateikė ir teologijos daktaras, Visuotinio patriarchato egzarchatui priklausantis kunigas GINTARAS JURGIS SUNGAILA. Anot jo, kanonų teisės požiūriu „kiekviena tikinčiųjų bendrija yra didesnės, autokefalinės Bažnyčios dalis“, o „autokefalinė Bažnyčia – tai administraciškai nuo kitų nepriklausoma Bažnyčia, turinti savo vietinius papročius, kurią su kitomis Ortodoksų Bažnyčiomis jungia vienas tikėjimas, viena bažnytinė drausmė (kanonai) ir bendri sakramentai“. Lietuvoje šiuo metu veikia dviejų tokių autokefalinių Bažnyčių padaliniai – Visuotinio patriarchato egzarchatas ir Maskvos patriarchatui priklausanti Vilniaus-Lietuvos vyskupija. Konstantinopolio patriarchato egzarchato Lietuvoje Ortodoksų Bažnyčios kunigas Gintaras Jurgis Sungaila šventajame Atono kalne. Asmeninio archyvo nuotrauka Kunigas G. J. Sungaila pažymi: „Vyskupijos, autonominės Bažnyčios ir egzarchatai yra ne šiaip šalia autokefalinės Bažnyčios, jie yra autokefalinė Bažnyčia, jos dalys.“ Todėl, pasak jo, Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupija išlieka Maskvos patriarchato kanoninis padalinys, o viešas 2019 m. patriarcho Kirilo laiškas Lietuvos prezidentui tai tik patvirtina. Laiške Kirilas, tuomet dar nesusikompromitavęs dėl Rusijos karo prieš Ukrainą palaikymo, rašė apie viltį stiprinti „bendradarbiavimą tarp Lietuvos valstybės valdžios institucijų ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčios Vilniaus-Lietuvos vyskupijos“. Kunigas G. J. Sungaila pabrėžia, kad net ir prašomas savavaldės Bažnyčios statusas nepašalintų pavaldumo Maskvos patriarchatui. „Šis statusas nėra nei išėjimas iš autokefalinės Bažnyčios sudėties, nei pavaldumo nutraukimas“, – teigia jis ir priduria, kad ir tokiu atveju vadovą renka jos susirinkimas, tačiau tik iš kandidatų sąrašo, kurį pateikia Maskvos ir visos Rusios patriarchas. Komentuodamas plačiau vartojamą terminą „Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia“, kunigas G. J. Sungaila paaiškina, kad ortodoksų tradicijoje žodis „Bažnyčia“ paprastai vartojamas vadinti autokefalinėms arba tam tikrą didesnį administracinį savarankiškumą patriarchato viduje turinčioms Bažnyčioms. „Lietuvoje tokių Bažnyčių šiuo metu nėra“, – tvirtina kunigas. Galiausiai jis atkreipia dėmesį į istorinį kontekstą: „Visuotinis Konstantinopolio patriarchatas buvo istorinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ortodoksų Bažnyčia, kurios buvimas čia nutrauktas ne kanoniniais sprendimais, o politine Rusijos ekspansija.“

Mano atsakymas buvo toks – negalime kištis į religinių bendruomenių veiklą, bet visuomenės spaudimas gali viską.

Seimas turėtų užlopyti tradicinių religinių bendruomenių finansavimo tvarkos spragas Paklaustas, kodėl su Maskvos patriarchatu ryšio nenutraukusiai Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai skiriamas valstybės finansavimas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas J. Sabatauskas teigia, kad visuomenė savo spaudimu gali tai stabdyti. „2022-aisiais prasidėjus intensyvaus masto karui Ukrainoje kai kurie mano bičiuliai sakė, kad štai Ukraina priėmė sprendimą Ukrainos Stačiatikių Bažnyčią atskirti nuo Maskvos patriarchato, tad kodėl tokio sprendimo negalime priimti mes? Mano atsakymas buvo toks – negalime kištis į religinių bendruomenių veiklą, bet visuomenės spaudimas gali viską. Kaip pavyzdį pateiksiu Vokietiją ir jos paramą Ukrainai karinėmis priemonėmis. Pralaimėjus Antrajame pasauliniame kare demokratinėje Vokietijoje netgi įstatymu buvo nustatytas draudimas tiekti ginklus ir kitas karines priemones į karo veiklos zonas. Nepaisant didelės kritikos žiniasklaidoje buvusiam kancleriui Olafui Scholzui, kuris buvo suvaržytas įstatymų, turėjo įvykti tam tikri procesai, kad būtų galima tą padaryti. Ir tai buvo pasiekta visuomenės spaudimu. Visuomenės spaudimas turi didžiulę galią“, – siūlymą pateikia Seimo narys. Pabaigoje norėtųsi atkreipti dėmesį, kad LR Seimas yra Lietuvos visuomenės dalis, jo nariai renkami atstovauti Lietuvos piliečiams ir kurti įstatymus bei vykdyti parlamentinę kontrolę. Tad linkime Seimui užlopyti įstatymų spragas, leidžiančias nuo lubų finansuoti mokesčių mokėtojų pinigais tradicines religines bendruomenes, net ir tas, kurių lojalumas Lietuvos valstybei kelia abejonių.

Autorius: Rasa Baškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama