Ekologiniai koridoriai: ar Vilnius palieka vietos gyvūnų migracijai?
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Gyvūnų migracija yra visiškai natūralus reiškinys, tačiau ją apsunkina žmogaus veiklos padariniai: keliai, miestai, tvoros. Tokie barjerai fragmentuoja natūralias buveines ir nutraukia ekologinius koridorius, jungiančius atskirus gamtos objektus.
Apie gyvūnų migraciją ir galimą žmogaus pagalbą laukinei gamtai dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su zoologu ALIUMI ULEVIČIUMI ir gamtininku, Baltijos aplinkos forumo vadovu ŽYMANTU MORKVĖNU.
Kaip migruoja gyvūnai?
Gyvūnų migracija yra labai svarbi laukinio gyvenimo ritmo dalis. Norėdami patekti į kitą mišką žvėrys dažniausiai keliauja ekologiniais koridoriais. Tai gali būti miško juosta, pieva ar upės slėnis, kuriais galima saugiai judėti tarp dviejų gamtos teritorijų.
Jei tik galėtų, gyvūnai visuomet vaikščiotų miškuose arba pievose ir nelįstų į miestus. Tačiau neretai jų kelionę nutraukia iškilęs pastatas ar nutiestas kelias. „Beveik visi gyvi organizmai juda iš taško A į tašką B. Tai daro net augalai barstydami sėklas. Judėdami žvėrys susisiekia su savo gentainiais ir poruodamiesi užtikrina stabilią rūšies genetinę įvairovę, todėl ekologiniai koridoriai yra gyvybiškai svarbūs rūšies egzistencijai.
Gyvūnai taip pat migruoja sezoniškai. Sezoninės migracijos yra susijusios su maisto pokyčiais. Vasarą žolėdžiai ėda daug šviežios žolės, o žiemą minta šakelėmis. Todėl jie keliauja į kirtavietes arba jaunus miškus, kur šakelės yra šviežesnės.
Afrikos savanose gyvūnų migracija matosi labai aiškiai – štai antilopės migruoja formuodamos unikalią buveinę. Kažkada tokios migracijos vyko ir pas mus, kai turėjome taurų bandas“, – judėjimo reikšmę laukinėje gamtoje apibūdina Ž. Morkvėnas.
Gyvūnų migracija savanoje. Pexels.com nuotrauka
Teritorijos dalybos – irgi svarbi gamtos dalis. Tačiau kartais vietovės paieškos būna apgaulingos dėl žmonių veiklos.
„Kai migruojantys stambesni žinduoliai gyvena tam tikrose ekosistemose, jų populiacija didėja, ir prieaugiui nebebūna kur gyventi. Būtent šie gyvūnai ieško naujų vietų. Tokie žvėrys kaip meškos turi labai dideles teritorijas. Lokiai neprisiriša prie vienos vietos ir plačiai vaikščiodami ieško maisto išteklių. Ypač jauni patinai. Jeigu populiacija būna per tanki, gyvūnai priversti ieškoti vietos, kur nebūtų vidurūšinės konkurencijos.
Dalis Lietuvos teritorijos, pavyzdžiui, pietryčių, yra labai miškinga. Ir meškos čia mielai apsilanko. Tačiau iškyla ekologinės migracijos barjeras – Lietuvos ir Baltarusijos sieną juosiančios tvoros iš koncertinos vielos (aštrių briaunų pjaunanti viela – aut. past.). Kadangi tokia viela nejuosia upių, meškos gali jas perplaukti. Tačiau kai nori grįžti atgal, neberanda vietų, kuriomis galėtų saugiai pasišalinti.
Automagistralėje „Via Baltica“ pastatytas žaliasis tiltas, kuriuo gyvūnai jau naudojasi. „Via Lietuva“ nuotrauka
Vilnius yra žaliasis miestas ir turi ekologinių koridorių, tačiau jie tam tikrose vietose nutrūksta. „Pavyzdžiui, netoli Šeškinės Sodų gatvės yra neblogas migracinis koridorius stirnoms, bet iš vienos pusės jis atsiremia į Geležinio Vilko, o iš kitos – į Ozo gatvę. Tai dideli keturių juostų keliai. Aš ne kartą šiose gatvėse esu matęs partrenktas stirnas. Kad žvėrys galėtų per Šeškinės ozą patekti į Vingio parką ir toliau keliauti palei Nerį, reikėtų statyti žaliąjį tiltą. Tačiau tokios statybos brangiai kainuoja ir ilgai užtrunka, nes reikėtų ne mažiau kaip 50 metrų pločio tilto. Tai jau teritorijų planavimas“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ dėsto zoologas A. Ulevičius.
Lietuva turi vieną žaliąjį tiltą automagistralėje „Via Baltica“, pastatytą 2023-iųjų pabaigoje. Ant tilto esančios kameros fiksuoja, kad lapės ir stirnos juo jau naudojasi. Pasak zoologo, kai tiltas apaugs krūmais ir medžiais, per jį judės ir stambieji žinduoliai. Lietuvoje ekologinius koridorius dažniau bandoma sujungti tuneliais, tačiau jie nėra tokie funkcionalūs kaip žalieji tiltai.
„Gyvūnai bijo eiti tuneliais, kadangi jie yra gana ilgi. Kai žvėris nežino, kas jo laukia kitoje pusėje, ten ir neis. Tuneliu naudojasi lapės, usūriniai šunys, barsukai, bet briedžiai – ne. Žmonės stengiasi daryti praplėtimus tunelių galuose, kad būtų geresnė apžvalga ir gyvūnas nesibaidytų, bet tai irgi atsieina lėšų. Sprendimų yra, bet viskas susiveda į politinę valią ir finansus“, – reziumuoja A. Ulevičius.
Vilniaus savivaldybė ketina imtis veiksmų
Pasak Vilniaus miesto savivaldybės atstovų, mieste yra įrengta viena reikšminga gamtinė perėja – Gudelių žalioji estakada per vakarinį aplinkkelį Lazdynuose, kuri išsaugo žaliąją jungtį tarp Pasakų parko miško masyvo ir miškų kitoje vakarinio aplinkkelio pusėje.
Savivaldybės atstovai teigia, kad Vilniaus bendrajame plane yra nurodytos pertrauktos žaliosios jungtys, kurias reikia kompensuoti. Pasak jų, numatomas ekologinio koridoriaus tvarkymas tarp Augustų bei Vanaginės miškų ir Karoliniškių erozinio kalvyno šlaitų. Tai planuojama daryti atkuriant mažai fragmentuotą miškingų teritorijų ruožą, nusidriekusį per Visorių ir Bajorų miškus, Cedrono aukštupio draustinį, Šeškinės ozą ir Šeškinės šlaitus.
Iki 2030-ųjų Vilniaus planuose numatoma išlaikyti subalansuotą Neries, Vilnios ir Vokės slėnių kraštovaizdį ribojant statybas ir paliekant daugiau gamtos, urbanizuotose miesto vietose, kur statomi tankūs kvartalai, įrengti žaliąsias juostas – medžių alėjas, sujungiančias vietinius ir rajoninius želdynus. Pasak savivaldybės, sostinė turi planų sukurti vientisą želdynų tinklą mieste, kuris padėtų saugoti gamtą, didinti ekologinį potencialą ir prisitaikyti prie klimato kaitos.
Paukščių migracija
Vieną didžiausių pavojų rūšims išnykti kelia populiacijų izoliacija. Dėl jos skurdėja genetinė įvairovė, ir gyvūnai tampa ne tokie atsparūs. Pasak Ž. Morkvėno, rūšies nykimą taip pat lemia nepalankios gamtinės sąlygos, pavyzdžiui, šiemet Lietuvos pelkėse yra labai sausa, todėl nykstančioms meldinėms nendrinukėms, kaip ir kitiems pelkių gyventojams, nepalanku perėti.
Paukščių migraciją trikdo šviesos šaltiniai ir nepalanki ūkinė veikla. Ž. Morkvėno tikinimu, Nemuno delta yra egzistenciškai svarbi daugeliui migruojančių paukščių, nes jie čia sustoja atgauti jėgas ir tik pailsėję gali skristi toliau.
Meldinė nendrinukė. Žymanto Morkvėno nuotrauka
„Nesukaupę reikalingo maisto medžiagų kiekio ir nesuformavę riebalų sluoksnio atsiganymo vietose paukščiai tiesiog gali nepasiekti savo perimviečių tundroje. Meldinė nendrinukė sveria 10 gramų ir pavasarį migruoja per Sacharos dykumą. Ji skrenda maždaug 50 valandų be sustojimo ir nusileidžia tik Maroko pelkėse bei šlapynėse. Mūsų mokslininkai tyrinėdami atrado, kad viena svarbiausių poilsio vietų paukščiams tampa nebe pelkė, o braškių laukai, ir tokios situacijos jiems yra pražūtingos. Nusileidęs paukštis nebeturi kur atgauti jėgų ir toliau skrisdamas jau gali nebepasiekti savo perimviečių. Tai sutrauko migracijos koridorius“, – aiškina Ž. Morkvėnas.
Pavasarį Lietuvoje aktyviai migruoja ne tik paukščiai, bet ir varliagyviai. Judėdami į nerštavietes jie neretai kerta kelią, o važiuojančios mašinos dažnai jų nepastebi, nepristabdo – taip žūva tūkstančiai varliagyvių. Pasak Ž. Morkvėno, atkarpos, kuriose vyksta migracija, nėra atsitiktinės, jas atsekus būtų galima įvesti greičio ribojimus ar pastatyti įspėjamuosius ženklus ir išsaugoti šaltakraujams gyvybę.
Mindaugo Lapelės nuotrauka
„Didėjant Vilniaus miesto gyventojų sąmoningumui, taip pat kasmet daugėja prašymų įrengti migruojančių varliagyvių apsaugos sistemas įvairiose Vilniaus miesto dalyse. Šios vietos yra registruojamos, vertinamos galimybės įrengti stacionarias sistemas. Visgi dažnu atveju galimybės yra ribotos dėl jau įrengtos infrastruktūros, todėl kartu su bendruomenėmis statomos laikinos tvorelės migracijų metu“, – teigia savivaldybės atstovai.
Pasak jų, Pavilnių regioniniame parke yra įrengtos trys migruojančių varliagyvių, o kartu ir roplių bei smulkiųjų žinduolių apsaugos sistemos. Jos yra gatvių atkarpose, kuriose vyksta intensyvi varliagyvių migracija į nerštavietes ir žiemavietes.
Tiek A. Ulevičius, tiek Ž. Morkvėnas dienraščiui „Bernardinai.lt“ vienbalsiai tvirtina – visuomenės įsitraukimas ir švietimas yra be galo svarbus. Žmonės turi žinoti, ką daryti pamačius į keblią situaciją patekusį laukinį gyvūną.
A. Ulevičius primena – svarbu jam netrukdyti ir apie padėtį informuoti atsakingas institucijas. Pasak Ž. Morkvėno, žmonės visada turi galimybę pareikšti nuomonę, kad miesto sugyvenimas su gyvūnais jiems yra svarbus, ir reikalauti iš valdančiųjų sudaryti sąlygas žvėrims saugiai migruoti per miestą arba iš jo pasišalinti.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Gyvūnų migracija savanoje. Pexels.com nuotrauka
Teritorijos dalybos – irgi svarbi gamtos dalis. Tačiau kartais vietovės paieškos būna apgaulingos dėl žmonių veiklos.
„Kai migruojantys stambesni žinduoliai gyvena tam tikrose ekosistemose, jų populiacija didėja, ir prieaugiui nebebūna kur gyventi. Būtent šie gyvūnai ieško naujų vietų. Tokie žvėrys kaip meškos turi labai dideles teritorijas. Lokiai neprisiriša prie vienos vietos ir plačiai vaikščiodami ieško maisto išteklių. Ypač jauni patinai. Jeigu populiacija būna per tanki, gyvūnai priversti ieškoti vietos, kur nebūtų vidurūšinės konkurencijos.
Dalis Lietuvos teritorijos, pavyzdžiui, pietryčių, yra labai miškinga. Ir meškos čia mielai apsilanko. Tačiau iškyla ekologinės migracijos barjeras – Lietuvos ir Baltarusijos sieną juosiančios tvoros iš koncertinos vielos (aštrių briaunų pjaunanti viela – aut. past.). Kadangi tokia viela nejuosia upių, meškos gali jas perplaukti. Tačiau kai nori grįžti atgal, neberanda vietų, kuriomis galėtų saugiai pasišalinti.
Vienintelė žalioji gamtos juosta, nusidriekusi per Vilnių, yra Neries slėnis, tačiau gyvūnams čia iššūkį kelia išbetonuoti šlaitai.Gyvūnas sutrinka, pradeda blaškytis, nes viena dalis jo teritorijos yra Baltarusijoje, o kita – Lietuvoje. Taip negalėdama grįžti meška yra priversta blaškytis po Lietuvą ir neretai atsiduria aktyviose miesto teritorijose, kur patiria dar didesnį stresą, nes žmonės gyvūnus baido ir persekioja“, – problemą dienraščiui „Bernardinai.lt“ įvardija zoologas A. Ulevičius. Neries slėnis – ekologinis koridorius Skirtingų gyvūnų migracijai kelią gali užstoti įvairūs barjerai. Pavyzdžiui, objektas, trukdantis praeiti lapei, gali visai nekelti problemų paukščiui. Pasak Ž. Morkvėno, iliustratyvus pavyzdys, kaip miesto plėtra pažeidžia natūralius migracinius koridorius, yra po Vilnių klaidžiojęs briedis ir neseniai čia apsilankiusi meška. Kad gyvūnai galėtų keliauti iš vienos vietos į kitą, jie turi turėti saugius gamtos koridorius neurbanizuotose vietose. Vienintelė žalioji gamtos juosta, nusidriekusi per Vilnių, yra Neries slėnis, tačiau gyvūnams čia iššūkį kelia išbetonuoti šlaitai. Kito gamtos kelio per miestą nėra, todėl vienintelė viltis žvėrims – apeiti sostinę. „Jeigu Neris tekėtų ne Vilniaus teritorijoje, jos slėnis būtų natūralus migracinis koridorius daugumai rūšių, taip pat ir stambiesiems žinduoliams. Tačiau dabar upė teka per miestą, ir jos krantų išbetonavimas trikdo gyvūnus. Plaukti galinčioms ūdroms ar bebrams betonas nėra problema, bet stambiems sausumos žinduoliams tai kelia stresą, nes nėra natūrali buveinė. Norėdami apeiti betonuotą dalį, gyvūnai turėtų išlipti į gatvę, o tai būtų dar blogiau. Taigi, Neries krantinių išbetonavimas yra migracinio ekologinio koridoriaus pertraukimas. Norėdami migruoti, žvėrys turi apeiti miestą, o tai padaryti ne taip paprasta. Vilnius nėra maža apeinama gyvenvietė – gyvūnams reikia padaryti didelį lanką, ir dėl to jie neretai patenka į miesto spąstus“, – kalba A. Ulevičius. Pasak Ž. Morkvėno, nors Vilnius turi gamtinį karkasą, jis nebūtinai yra funkcionalus skirtingoms gyvūnų rūšims. Gamtininkas siūlo ištirti, kiek ekologiniai koridoriai sostinėje atitinka paskirtį. Tokia analizė atskleistų, kaip mieste ir aplink jį juda žuvys, sausumos gyvūnai bei paukščiai. Nors didelė dalis pasaulio miestų tokių analizių neturi, Ž. Morkvėno teigimu, Vilnius kaip žalioji sostinė galėtų parodyti pavyzdį. Vilniaus savivaldybės atstovai teigė, kad žaliosios sostinės titulas skatina priimti gamtos puoselėjimu grįstus urbanistinius ir inžinerinius sprendimus, kurie gelbsti žmogui darniai sąveikauti su gamtos reiškiniais. Sujungti gamtos takus žaliaisiais tiltais Analizuojant meškos Vilniuje atvejį, reikėtų tirti ne tik miesto teritoriją. Pasak Ž. Morkvėno, žvėris į miestą atklysti galėjo dėl to, kad nerado ramybės už jo ribų. „Galbūt kažkur yra kertami miškai – tai blaško gyvūnus. Dar dabar ūkiniuose miškuose vykdomi kirtimai net ir paukščių perėjimo sezono metu. Tai tragedija gyvajam pasauliui. Miškas Lietuvoje jau yra labai sufragmentuotas, didelio vientiso miško masyvo nebeliko daug. Miškų kirtimai stimuliuoja gyvūnų judėjimą ieškant saugesnės vietos, dėl to jiems susidūrus su keliu dažnai būna sunku įveikti tokią kliūtį. Važiuojant autostrada Lenkijoje, galima matyti pastatytus didelius žaliuosius tiltus, skirtus laukiniams gyvūnams. Per šiuos tiltus, apželdintus žole, krūmais, medžiais, gyvūnai gali saugiai patekti į kitą kelio pusę“, – apie galimą atskirų gamtinių teritorijų sujungimą kalba Ž. Morkvėnas.
Automagistralėje „Via Baltica“ pastatytas žaliasis tiltas, kuriuo gyvūnai jau naudojasi. „Via Lietuva“ nuotrauka
Vilnius yra žaliasis miestas ir turi ekologinių koridorių, tačiau jie tam tikrose vietose nutrūksta. „Pavyzdžiui, netoli Šeškinės Sodų gatvės yra neblogas migracinis koridorius stirnoms, bet iš vienos pusės jis atsiremia į Geležinio Vilko, o iš kitos – į Ozo gatvę. Tai dideli keturių juostų keliai. Aš ne kartą šiose gatvėse esu matęs partrenktas stirnas. Kad žvėrys galėtų per Šeškinės ozą patekti į Vingio parką ir toliau keliauti palei Nerį, reikėtų statyti žaliąjį tiltą. Tačiau tokios statybos brangiai kainuoja ir ilgai užtrunka, nes reikėtų ne mažiau kaip 50 metrų pločio tilto. Tai jau teritorijų planavimas“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ dėsto zoologas A. Ulevičius.
Lietuva turi vieną žaliąjį tiltą automagistralėje „Via Baltica“, pastatytą 2023-iųjų pabaigoje. Ant tilto esančios kameros fiksuoja, kad lapės ir stirnos juo jau naudojasi. Pasak zoologo, kai tiltas apaugs krūmais ir medžiais, per jį judės ir stambieji žinduoliai. Lietuvoje ekologinius koridorius dažniau bandoma sujungti tuneliais, tačiau jie nėra tokie funkcionalūs kaip žalieji tiltai.
„Gyvūnai bijo eiti tuneliais, kadangi jie yra gana ilgi. Kai žvėris nežino, kas jo laukia kitoje pusėje, ten ir neis. Tuneliu naudojasi lapės, usūriniai šunys, barsukai, bet briedžiai – ne. Žmonės stengiasi daryti praplėtimus tunelių galuose, kad būtų geresnė apžvalga ir gyvūnas nesibaidytų, bet tai irgi atsieina lėšų. Sprendimų yra, bet viskas susiveda į politinę valią ir finansus“, – reziumuoja A. Ulevičius.
Vilniaus savivaldybė ketina imtis veiksmų
Pasak Vilniaus miesto savivaldybės atstovų, mieste yra įrengta viena reikšminga gamtinė perėja – Gudelių žalioji estakada per vakarinį aplinkkelį Lazdynuose, kuri išsaugo žaliąją jungtį tarp Pasakų parko miško masyvo ir miškų kitoje vakarinio aplinkkelio pusėje.
Savivaldybės atstovai teigia, kad Vilniaus bendrajame plane yra nurodytos pertrauktos žaliosios jungtys, kurias reikia kompensuoti. Pasak jų, numatomas ekologinio koridoriaus tvarkymas tarp Augustų bei Vanaginės miškų ir Karoliniškių erozinio kalvyno šlaitų. Tai planuojama daryti atkuriant mažai fragmentuotą miškingų teritorijų ruožą, nusidriekusį per Visorių ir Bajorų miškus, Cedrono aukštupio draustinį, Šeškinės ozą ir Šeškinės šlaitus.
Iki 2030-ųjų Vilniaus planuose numatoma išlaikyti subalansuotą Neries, Vilnios ir Vokės slėnių kraštovaizdį ribojant statybas ir paliekant daugiau gamtos, urbanizuotose miesto vietose, kur statomi tankūs kvartalai, įrengti žaliąsias juostas – medžių alėjas, sujungiančias vietinius ir rajoninius želdynus. Pasak savivaldybės, sostinė turi planų sukurti vientisą želdynų tinklą mieste, kuris padėtų saugoti gamtą, didinti ekologinį potencialą ir prisitaikyti prie klimato kaitos.
Paukščių migracija
Vieną didžiausių pavojų rūšims išnykti kelia populiacijų izoliacija. Dėl jos skurdėja genetinė įvairovė, ir gyvūnai tampa ne tokie atsparūs. Pasak Ž. Morkvėno, rūšies nykimą taip pat lemia nepalankios gamtinės sąlygos, pavyzdžiui, šiemet Lietuvos pelkėse yra labai sausa, todėl nykstančioms meldinėms nendrinukėms, kaip ir kitiems pelkių gyventojams, nepalanku perėti.
Paukščių migraciją trikdo šviesos šaltiniai ir nepalanki ūkinė veikla. Ž. Morkvėno tikinimu, Nemuno delta yra egzistenciškai svarbi daugeliui migruojančių paukščių, nes jie čia sustoja atgauti jėgas ir tik pailsėję gali skristi toliau.
Meldinė nendrinukė. Žymanto Morkvėno nuotrauka
„Nesukaupę reikalingo maisto medžiagų kiekio ir nesuformavę riebalų sluoksnio atsiganymo vietose paukščiai tiesiog gali nepasiekti savo perimviečių tundroje. Meldinė nendrinukė sveria 10 gramų ir pavasarį migruoja per Sacharos dykumą. Ji skrenda maždaug 50 valandų be sustojimo ir nusileidžia tik Maroko pelkėse bei šlapynėse. Mūsų mokslininkai tyrinėdami atrado, kad viena svarbiausių poilsio vietų paukščiams tampa nebe pelkė, o braškių laukai, ir tokios situacijos jiems yra pražūtingos. Nusileidęs paukštis nebeturi kur atgauti jėgų ir toliau skrisdamas jau gali nebepasiekti savo perimviečių. Tai sutrauko migracijos koridorius“, – aiškina Ž. Morkvėnas.
Pavasarį Lietuvoje aktyviai migruoja ne tik paukščiai, bet ir varliagyviai. Judėdami į nerštavietes jie neretai kerta kelią, o važiuojančios mašinos dažnai jų nepastebi, nepristabdo – taip žūva tūkstančiai varliagyvių. Pasak Ž. Morkvėno, atkarpos, kuriose vyksta migracija, nėra atsitiktinės, jas atsekus būtų galima įvesti greičio ribojimus ar pastatyti įspėjamuosius ženklus ir išsaugoti šaltakraujams gyvybę.
Mindaugo Lapelės nuotrauka
„Didėjant Vilniaus miesto gyventojų sąmoningumui, taip pat kasmet daugėja prašymų įrengti migruojančių varliagyvių apsaugos sistemas įvairiose Vilniaus miesto dalyse. Šios vietos yra registruojamos, vertinamos galimybės įrengti stacionarias sistemas. Visgi dažnu atveju galimybės yra ribotos dėl jau įrengtos infrastruktūros, todėl kartu su bendruomenėmis statomos laikinos tvorelės migracijų metu“, – teigia savivaldybės atstovai.
Pasak jų, Pavilnių regioniniame parke yra įrengtos trys migruojančių varliagyvių, o kartu ir roplių bei smulkiųjų žinduolių apsaugos sistemos. Jos yra gatvių atkarpose, kuriose vyksta intensyvi varliagyvių migracija į nerštavietes ir žiemavietes.
Tiek A. Ulevičius, tiek Ž. Morkvėnas dienraščiui „Bernardinai.lt“ vienbalsiai tvirtina – visuomenės įsitraukimas ir švietimas yra be galo svarbus. Žmonės turi žinoti, ką daryti pamačius į keblią situaciją patekusį laukinį gyvūną.
A. Ulevičius primena – svarbu jam netrukdyti ir apie padėtį informuoti atsakingas institucijas. Pasak Ž. Morkvėno, žmonės visada turi galimybę pareikšti nuomonę, kad miesto sugyvenimas su gyvūnais jiems yra svarbus, ir reikalauti iš valdančiųjų sudaryti sąlygas žvėrims saugiai migruoti per miestą arba iš jo pasišalinti.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
