Politologė I. Koreivaitė: „Izraelio tikslas nėra tik pristabdyti Irano branduolinės programos progresą“

Tuo tarpu Iranas vykdo atsakomąsias atakas, nukreiptas į karinius ir civilinius taikinius Izraelio teritorijoje. Pasak Irano sveikatos ministerijos, iki šiol šalyje žuvo mažiausiai 224 žmonės, dar daugiau nei 1200 sužeista. Izraelyje, kurį pasiekė dalis Irano raketų, žuvo apie 24 civilius. Tęsiantis karo veiksmams, abiejose šalyse plečiami evakuacijos planai, ribojamas ryšys ir stiprinama civilinė gynyba. Tarptautinė bendruomenė stebi įvykių raidą – kol kas ženklų, kad konfliktas galėtų būti greitu metu suvaldytas diplomatinėmis priemonėmis, nėra. „Manau, Izraelį tenkinanti situacija niekaip negali būti pasiekta diplomatiniu keliu. Izraelis nori, kad Iranas visiškai atsisakytų branduolinės programos, net ir civilinės branduolinės programos, kuri yra Irano teisė ir kurios neriboja Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis. Iranas negali su tuo sutikti“, – teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytoja, politikos mokslų daktarė IEVA KOREIVAITĖ. Dienraščiui „Bernardinai.lt“ politologė komentuoja konfliktą tarp Izraelio ir Irano, kokia politinė sistema veikia Irane, arabų šalių susiskaldymą ir tai, ar Izraelis yra suinteresuotas pasiekti diplomatinį susitarimą. Kaip veikia Irano politinė sistema – kas realiai valdo šalį? Kaip Irano režimas sugeba išlaikyti valdžią, nepaisant daugybės metų trukusių protestų ir ekonominių krizių? Tai islamistinė demokratija su daug galios centrų. Irane veikia procedūrinė demokratija, yra renkamas prezidentas, parlamentas, aukščiausiasis lyderis, Sargų taryba. Vis dėlto politinis diskursas yra islamistinis, tai reiškia, kad tarpusavyje varžosi radikalūs, konservatyvieji ir nuosaikieji islamistai. Žodis „islamistai“ turi ypač neigiamas konotacijas dėl šio termino vartojimo greta tokių žodžių kaip „terorizmas“, „islamistinis terorizmas“ ar kitų su saugumo dilemomis susijusių reiškinių. Vis dėlto nuosaikusis, ar reformistinis, islamizmas yra politinis mąstymas, kuris implikuotų stiprią socialinę politiką, paramą demokratijai, lygioms galimybėms. Užsienio politikoje būtų skatinamas bendradarbiavimas ir diplomatija – tai iš esmės darė toks nuosaikusis Irano prezidentas kaip Mohammadas Khatami. Taip pat tokio tipo politikai Irane susilaukė didžiulio palaikymo 2009 m. ir 2015 m., valdant nuosaikiesiems buvo pasiektas branduolinis susitarimas. Kitokia nei nuosaikiųjų islamistų opozicija konservatyviems ir radikaliems Irano politikams neegzistuoja, nes ji tiesiog neleistina ir persekiojama. Po 1979 m. Islamo revoliucijos Ayatulah Khumayni, pirmasis Irano aukščiausiasis lyderis, Irano politinę sistemą surentė, kaip jis sakė, remdamasis Platono idėjomis – stiprus saugumo aparatas ir islamo religijos mokovai (suprask, Platono karaliai filosofai) užėmė svarbiausią visuomenės sluoksnį, o saugumo aparatas turėjo būti daugiasluoksnis ir išpūstas.  Pirmųjų penktadieninių Izraelio smūgių metu buvo taikomasi į Irano karinę vadovybę. Tuomet buvo galima atkreipti dėmesį, kad Irane yra keli vienodai svarbūs kariniai vadai: Revoliucijos sargų gvardijos, al-Kuds pajėgų, reguliariosios kariuomenės vadai.  Po Irano raketų smūgių Izraelyje. EPA-ELTA nuotrauka Po Irano raketų smūgių Izraelyje. EPA-ELTA nuotrauka Nors minėta karinės vadovybės dekapitacija tikrai sutrikdė karinių pajėgų veiklą, o šios asmenybės buvo gerai žinomi Irano visuomenės veikėjai, Irano ir Irako karo veteranai, vis dėlto tai – tik funkcinės asmenybės, ir jos gali būti pakeičiamos. Net ir aukščiausiojo lyderio pašalinimas neturėtų nuversti režimo, nes jis yra renkamas iš Ekspertų tarybos kandidatų. Būtent tokiu principu ir suformuotas šis režimas – kad visi aukščiausi sistemos pareigūnai galėtų būti pakeisti. Tai nėra tokio tipo autokratija, koks buvo Saddamo Husseino Irakas ar Muammaro Gaddafi Libija, kur vieno asmens pašalinimas galėjo pakeisti visą politinę sistemą. Tačiau neabejotinai aukščiausiojo lyderio Ali Khamenei figūra yra simbolinė, ir pasikėsinimas į jį sukrėstų Irano visuomenę. Manau, net ir ta visuomenės dalis, kuri norėtų matyti Iraną laisvą nuo šio režimo, tikrai neigiamai sureaguotų į lyderio pašalinimą. Tikėtina, dėl to JAV ir Izraelis iki šiol į jį nepasikėsino, nes tai nederėtų su jų komunikacija, kad jiems svarbus Irano žmonių pritarimas ar net parama tam, kas vyksta. Irano režimo nuvertimu yra grasinama nuo pat jo susikūrimo. Kai 1979 m. Iranas iš monarchinio transformavosi į Islamo Respubliką, tuometinis JAV prezidentas Jimmy Carteris išreiškė patirtą šoką dėl kertinio partnerio regione praradimo. Naujasis Irano vadovas aiškiai pasakė, kad strateginė partnerystė su JAV bus nutraukta, ir tai kėlė didžiulį nepasitenkinimą Šaltojo karo akivaizdoje. Nors Iranas tvirtino, kad nemegs strateginės partnerystės su Sovietų Sąjunga ir laikysis neprisijungimo politikos, tačiau JAV tai buvo didžiulis praradimas, ypač energetinėje srityje, nes iki tol jos naudojosi Irano naftos ir dujų koncesijomis. Tad nuo pat naujojo islamistinio Irano įkūrimo ir įvykus JAV ambasados įkaitų krizei, JAV aiškiai deklaravo, kad jų tikslas yra Irano režimo nuvertimas. Nuo tada Iranas gyvena itin varžančių sankcijų, vadinamų žudančiomis, režime. JAV prognozavo, kad taip spaudžiamas Iranas gali išsilaikyti kelis mėnesius, tačiau šis režimas gyvuoja jau daugiau nei keturis dešimtmečius.

Režimo atsparumo priežastys yra kelios: pirma, Iranas itin susikoncentravo į pramonės ir technologijų sritis, siekė pats pagaminti tai, ko reikia vidinei rinkai, ir mezgė naujus prekybos ryšius su Rytais. Antra, represinėmis priemonėmis užgniauždavo bet kokius protestus.

Režimo atsparumo priežastys yra kelios: pirma, Iranas itin susikoncentravo į pramonės ir technologijų sritis, siekė pats pagaminti tai, ko reikia vidinei rinkai, ir mezgė naujus prekybos ryšius su Rytais. Antra, represinėmis priemonėmis užgniauždavo bet kokius protestus. Irano represinis aparatas itin stiprus, jame dalyvauja ne tik įprasti saugumiečiai, bet ir masyvios savanorių basidž pajėgos. Tai įvairiausių visuomenės sluoksnių žmonės, kurie mainais į socialines paslaugas imasi kontroliuoti Irano viešąją erdvę, raportuoja apie bet kokias įtartinas veiklas. Masinių protestų metu iš regiono yra grąžinamos Revoliucijos sargų pajėgos, ir protestus malšina tie, kuriems realiai priklauso Irano ekonomika, tad jų motyvacija susidoroti su režimo priešininkais yra itin didelė. Iranas naudoja tokias taktikas kaip interneto išjungimas – tai buvo daroma ir šį kartą, parduotuvių uždarymas, kad žmonės, pritrūkę maisto ar vandens, paliktų protestus ir grįžtų į namus; taip pat fiziškai, barjerais yra skaidomos minios. Irane masiniai protestai, kuriuose dalyvauja įvairios visuomenės grupės, tęsiasi jau labai seniai, o stipriausiai – nuo 2009-ųjų. Tuomet Iranas turėjo realų šansą išsilaisvinti, nes buvo susiformavusi politinė opozicija, vadovybė ir opozicinis diskursas. Dabar, deja, to nėra. Anksti trečiadienį Iranas pareiškė paleidęs į Izraelį hipergarsines raketas. EPA-ELTA nuotrauka Kaip vertinate Irano visuomenės nusiteikimą – ar iš tiesų šios atakos gali paskatinti režimo griūtį iš vidaus? Šiuo metu nematau net ir fizinių galimybių režimą nuversti iš vidaus. Disonansinis yra Benjamino Netanyahu kreipimasis į Irano žmones: jis kviečia sukilti prieš režimą, bet kartu bombarduoja sostinės, kurioje turėtų vykti protestai, civilinį sektorių, Teheranas evakuojasi.  Kitas klausimas – kiek Netanyahu komunikacija daugiau erzina nei įkvepia iraniečius. Šios operacijos pavadinimas yra „Bundantis liūtas“ – tai Irano istorinis simbolis, kurį naudojo Irano monarchijos prieš 1979 m. Irano Islamo revoliuciją. Mintis, kad iraniečiai po daugiau nei keturių dešimtmečių norės susigrąžinti buvusią monarchiją, skamba avangardiškai. Galima prisiminti 1953 m. Ajax operaciją, kai JAV ir britų žvalgybos pajėgos pašalino iraniečių premjeru išsirinktą nacionalistą, respublikoniškų pažiūrų Mohammadą Mosaddegh ir grąžino monarchą Rezą Pahlevi į sostą. Nuo to laiko monarchinis valdymas buvo įtemptas, šachas naudojo stiprius represinius mechanizmus išlaikyti savo valdžią iki pat 1979 m. revoliucijos.

Būtų neįtikėtina matyti iraniečius sukylančius dabar, kai ne tik jų režimui, bet ir jų tautai grasinama. Kiek esu susipažinusi su šiuo aspektu, iraniečiai itin solidariai apmąsto save kaip tautą.

Galbūt po keturių dešimtmečių islamistinio režimo kontrolės žmonės gali turėti nostalgijos monarchiniam laikotarpiui ir Pahlevi šeimai, bet tai specifinis pasiūlymas, kurį pasirinko Netanyahu. Taip pat Netanyahu savo kalboje paminėjo didžiausių Irano protestų šūkį „Moterys, gyvybė, laisvė“ ir tai pasakė persų kalba. Vis dėlto daugelis tai vertina kaip propagandą, kuria bandoma humanizuoti masyvius išpuolius prieš Irano sostinės civilius ir mokslininkus. Būtų neįtikėtina matyti iraniečius sukylančius dabar, kai ne tik jų režimui, bet ir jų tautai grasinama. Kiek esu susipažinusi su šiuo aspektu, iraniečiai itin solidariai apmąsto save kaip tautą.  Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu. EPA-ELTA nuotrauka Svarbus momentas tas, kad režimo pakeitimui reikia suformuotos politinės vadovybės – viso to nėra. Tad daugelis analitikų atkreipia dėmesį, kad režimo pakeitimas turi būti Irano žmonių reikalas, kai viduje sustiprės nuosaikiojo islamizmo stovykla. Po to, kai 2018 m. Donaldas Trumpas pasitraukė iš branduolinio susitarimo, rinkimus laimėjo konservatyvieji islamistai, nes būtent jie skatino nepasitikėti JAV. Irano politinio spektro dinamika tokia, kad JAV sušvelninus savo pozicijas Irano atžvilgiu (tai, pavyzdžiui, nutiko valdant Barackui Obamai), Irano politinėje sistemoje ima dominuoti nuosaikiosios jėgos. Aišku, tokio laikotarpio galima laukti gan ilgai. Netanyahu siūlo greitą sprendimą, tačiau neaišku, kiek jis įmanomas arba kiek tai nebus itin skausmingas sprendimas Irano žmonėms. Žinoma, negalima sakyti, kad Izraelio ataka negali turėti jokio poveikio režimo pakeitimui. Jei Iranas turės kapituliuoti, o tai labai tikėtina dėl JAV spaudimo, jis gali nesulaukti sankcijų sušvelninimo mainais į branduolinės programos atsisakymą. Tai reikštų, kad režimas išgyventų didžiulę ekonominę krizę. Žinome, kad Izraelis atakuoja ne tik karinius ir branduolinius objektus, bet ir civilinį energetinį sektorių. Tai gali stipriai paveikti ir taip labai silpną Irano ekonomiką. Irano žmonės, manau, supranta, kad šio režimo ambicingumas, tarptautinę bendruomenę gąsdinanti atgrasymo strategija, nuolatinis Palestinos klausimo kėlimas privedė šalį prie tokios situacijos ir tolesni protestai tikėtini. Kyla klausimas – kiek efektyviai veiks represiniai protestų malšinimo mechanizmai? Ar Revoliucijos sargai išlaikys savo susidomėjimą Irano kuriama ar, tiksliau, nebekuriama ekonomine nauda? Kita vertus, jie supranta, kad kartu su režimo kritimu jie praranda visą įtaką. Po Irano raketų smūgių Izraelyje. EPA-ELTA nuotrauka Po Irano raketų smūgių Izraelyje. EPA-ELTA nuotrauka Turkija tradiciškai siekia būti tarpininkė tarp konfliktuojančių šalių – kaip vertinate Recepo Tayyipo Erdogano vaidmenį šioje krizėje? Kokia tarpininkavimo nauda Turkijai? Turkija vis dažniau demonstruoja regionines ambicijas, be to, vykstant reislamizacijai Turkija jungiasi prie Irano ir Saudo Arabijos varžytuvių dėl musulmonų pasaulio lyderystės, siūlydama nuosaikaus islamizmo modelį. Turkija remia Musulmonų brolijos veiklą, kitaip nei Vakarų pasaulis vertina „Hamas“, laiko juos laisvės kovotojais. Aktyviai dalyvavo balansuodama tarp Rytų ir Vakarų Vidurio Rytų konfliktuose. Neabejotinai tarpininko vaidmuo padeda įgyti galios. Kartu Turkija įžvelgia ir šio konflikto grėsmes. Dar vienas masinis konfliktas Vidurio Rytuose reiškia naujas pabėgėlių krizes. Tiesa, apie tai kalbėti dar anksti, nes tokio tipo konfliktas, koks jis yra dabar, negali sukurti minėtų pasekmių. Vis dėlto jei bus priimtas sprendimas nuversti Irano režimą, karas tęsis ar pereis į antžemines formas – tai mažai tikėtina, pasekmės bus sunkios Turkijai, o ir Europos Sąjungai, kuri jau išreiškė nuogąstavimus šia tema. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. Karolinos Gudžiūnienės / ELTA nuotrauka Kodėl dauguma arabų šalių nesiryžta palaikyti Irano šiame konflikte? Kas lemia arabų šalių susipriešinimą? Arabų šalių tarpusavio solidarumas buvo stipriai pažeistas pralaimėjus karus Izraeliui. Panarabistinės, arba arabų nacionalizmo, idėjos imtos sieti su pažeidžiamumu, ir pereita prie individualaus nacionalizmo. Be to, Iranas nėra arabiška valstybė, ji persiška. Taip pat Iranas yra ne sunitinė, o šiitinė valstybė, tad jis yra tarsi balta varna regione. Tik problema glūdi kitur – Irano režimas yra ambicingas. Saudo Arabija, būdama ne mažiau ambicinga regiono žaidėja, yra metusi iššūkį Iranui dėl regioninės lyderystės. Persijos įlankos šalys yra priklausomos nuo Saudo Arabijos, tad jos nedrįs, o, manau, ir nenori Iranui padėti. Kataras yra bandęs megzti ryšius su Iranu, tačiau stipriai nukentėjo dėl Saudo Arabijos blokados.  Iranas, plėtodamas savo ideologinę liniją ir siekdamas įgyti daugiau įtakos, yra susigadinęs santykius su daugeliu regiono šalių. Po Islamo revoliucijos Iranas, apeidamas regiono valstybių vyriausybes, kreipėsi į šių šalių žmones ir šiitų bendruomenes skatindamas sukilti. Natūralu, kad tikėtis pagalbos iš regiono valstybių Iranas negali. Kartu šios šalys nėra patenkintos Izraelio politika. Jų netenkina nei Gazos Ruožo situacija, nei galimai kilsianti energetikos krizė, jei karas tęsis ar plėsis, ir netgi apsvarstomas galimas branduolinės spinduliuotės pavojus, apie kurį perspėja TATENA, jei bus bombarduojami branduoliniai objektai. Po Irano raketų smūgių Izraelyje. EPA-ELTA nuotrauka Po Irano raketų smūgių Izraelyje. EPA-ELTA nuotrauka Ar Izraelis iš tikrųjų yra suinteresuotas pasiekti diplomatinį susitarimą su Iranu, ar jo tikslas – visiškas Irano atgrasymo pajėgumų sunaikinimas? Manau, Izraelį tenkinanti situacija niekaip negali būti pasiekta diplomatiniu keliu. Izraelis nori, kad Iranas visiškai atsisakytų branduolinės programos, net ir civilinės branduolinės programos, kuri yra Irano teisė ir kurios neriboja Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis. Iranas negali su tuo sutikti. Tiek 2015 m., kai Iranas pasiekė branduolinį susitarimą su JAV ir ES, tiek šiuo metu, kai derėjosi su Trumpu, Izraelis iškart deklaravo, kad jo netenkina rezultatai. Ir taip pat, kaip ir šį kartą, Izraelis 2015 m. buvo pasiryžęs pulti Iraną, tačiau JAV tuomet jį sustabdė. Iranas turėjo atgrasomąją galią per proxy veiklą regione, ir JAV nenorėjo, kad jų karių saugumas ar interesai būtų pažeisti.  Branduolinio ginklo turėjimas yra stipriausia atgrasymo priemonė, ir jo įgijimas iš esmės reikštų, kad su Irano režimu, jo reikalavimais, ypač dėl Palestinos klausimo, reikėtų sutikti. Netanyahu jau 33 metus (nuo 1992-ųjų) perspėja, kad Iranas yra nuo kelerių metų iki kelių mėnesių atstumu iki branduolinio užtaiso pasigaminimo. Tad Izraeliui šis klausimas itin svarbus. Manau, Izraelio tikslas nėra tik pristabdyti Irano branduolinės programos progresą, tikriausiai norima, kad JAV įsitrauktų į konfliktą ir padėtų fiziškai sunaikinti Irano Natanzo ir Fordo urano sodrinimo bazes. Izraelis netgi to nemato kaip pakankamų priemonių, nes Irano režimu nepasitiki ir nori jį pašalinti. Vis dėlto dar nėra aišku, kaip įvykiai klostysis toliau, ar ir kada Iranas kapituliuos.  Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama