Fotografas P. Lileikis apie tai, kodėl jaučiame nostalgiją devyniasdešimtiesiems

Jis fotografijos pasaulyje sukasi jau beveik 40 metų. Sausio 13-osios įvykiai, Kovo 11-oji Aukščiausiojoje Taryboje, Atgimimo kronikos – visa tai įamžino P. Lileikio objektyvas.

Fotografijos ateitis grėsmių akivaizdoje

P. Lileikis, save vadinantis fotomagistru, aštriai kritikuoja šiuolaikinės fotografijos padėtį. Jo nuomone, dirbtinio intelekto plėtra kelia rimtą grėsmę.

„Dirbtinio intelekto atėjimas sunaikina fotografiją kaip tokią, nes tai fotovaizdai, neturintys nieko bendro su fotožurnalistika“, – įsitikinęs pašnekovas.

Fotografas atkreipia dėmesį į savo profesijos standartų smukimą. „Dabar daug žmonių ateina iš gatvės ir tiesiog pasiima fotožurnalisto etiketę“, – sako P. Lileikis ir priduria, kad tikrasis fotožurnalistas turi būti ne tik fotografuojantis, bet ir gebantis rašyti tekstus žmogus.

Medijų erdvės transformacija

P. Lileikis pasakoja, kaip kardinaliai pasikeitė žiniasklaidos veikimo principai: naujas turinys portaluose išsilaiko vos valandą ar dvi, tekstai sutrumpėję, o pavadinimai tapę intriguojantys net jei turinys tuščias.

Ypač fotografui skaudu, kad jo kolegų darbai dažnai nebegerbiami – net neparašoma fotografo pavardė po nuotrauka. Lietuvoje, anot P. Lileikio, trūksta tikrų fotoredaktorių, turinčių kompetenciją spręsti, kokia nuotrauka verta publikavimo.

Devyniasdešimtųjų fenomenas ir nostalgija

Ypač dėmesio vertas praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmečio fenomenas. Fotografas vardija, kodėl tie metai tapo tokie išskirtiniai. „Po 50 metų priespaudos prasidėjo aukso amžius – žmonės atsivėrė, pradėjo šypsotis, nors buvo sunku, trūko elementarių dalykų“, – tęsia pašnekovas.

Jis akcentuoja, kad tų laikų nuotraukos yra aukso vertės, nes tų akimirkų nebegrąžinsi ir nepakeisi. Daugelis šio laikotarpio nuotraukų – nespalvotos, o tai stiprina emocinį krūvį.

Darbo specifika ir vertybės

Dabar P. Lileikis dirba LRT fotoarchyvo specialistu – tvarko, skenuoja ir aprašo nuotraukas. Pašnekovas teigia, kad, nors fiziškai nebegali atlaikyti intensyvaus fotoreporterio tempo, fotografija jam lieka užsiėmimu šalia tiesioginio darbo.

Gerai nuotraukai, anot fotografo, reikia nuotaikos, kokybės, bet svarbiausia – ji turi įsiminti, turi būti ypatinga, padaryta su meile.

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama