Trėmimų ir represijų randai: kaip traumos perrašė Lietuvos istoriją ir formavo ateities kartas?

Pasak istoriko dr. ZIGMO VITKAUS, trėmimai palietė įvairius Lietuvos visuomenės sluoksnius, tačiau labiausiai – politiškai aktyvią ir pasiturinčią gyventojų dalį: politinį elitą ir inteligentiją, vidutinius ir stambius ūkininkus, verslininkus, tarp kurių buvo daug žydų, partizanų, jų rėmėjų šeimas.

Tarp tremtinių buvo 40 tūkst. vaikų. Kad įsivaizduotume, kokią dalį mūsų visuomenės palietė trėmimai, Z. Vitkus siūlo pasitelkti statistiką – antisovietiniame partizaniniame kare žuvo apie 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų, 1940–1952 m. buvo ištremta apie 132 tūkst. Lietuvos gyventojų (mirė apie 28 tūkst.), gulage kalinta apie 150 tūkst. (mirė 16–20 tūkst.).

„Taigi iš trijų milijonų Lietuvos gyventojų tremtyje ir gulago akmenskaldėje atsidūrė daugiau kaip 280 tūkst. Pridėkime lietuvių emigraciją 1944 metais, lenkų emigraciją, klaipėdiškių išvykimą, beveik visišką mūsų žydų bendruomenės sunaikinimą nacistinės okupacijos metais ir suprasime, kaip nukentėjo ir pasikeitė Lietuva. 1970-aisiais tai jau buvo visai kita visuomenė: be politinio elito, be laisvos inteligentijos, be savarankiškų ūkininkų ir verslininkų, be laisvų asociacijų ir su giliu neteisybės jausmu bei atmintimi“, – teigia Z. Vitkus. Istorikas Zigmas Vitkus. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Lietuvos istorijos instituto mokslininkės dr. RASOS ČEPAITIENĖS tikinimu, stalinistinės represijos neapsiribojo vien tremtimis, deportacijas patyrė tik dalis represuotųjų. Kiti buvo sušaudyti vietoje ar lageriuose arba pakliuvo į gulagą, ten dauguma mirė nuo išsekimo, kankinimų, sunkaus darbo ir bado.

„Ribos tarp lagerių (kur dažniausiai patekdavo nuo šeimų atskirti vyrai) ir tremties (kur didžiąją tremtinių dalį sudarė moterys, vaikai ir senoliai) niekad nebuvo stabilios: išleisti iš lagerių žmonės negalėjo grįžti į Lietuvą, turėjo iškart važiuoti į tremtį pas savo artimuosius, o kuo nors nusikaltę tremtiniai būdavo įkalinami“, – dėsto R. Čepaitienė.

Pasak jos, represijos buvo ne tik pasipriešinimo ir jo rėmėjų (ypač pokariu) palaužimo priemonė, bet ir visuomenės įbauginimo būdas. Tai ugdė nepasitikėjimą visais dėl išdavysčių savisaugos, turto grobstymo ar karjeros.

Lietuvos istorijos instituto mokslininkė dr. Rasa Čepaitienė. Lietuvos istorijos instituto nuotrauka

Skaudūs buvo ne tik trėmimai, bet ir grįžimas į gimtinę

„Traumos buvo fizinės, psichologinės, moralinės. Tremtiniams teko išgyventi sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis, ypač kalbant apie 1940 metų trėmimus, kai žmonės buvo išvežti visiškai nepasiruošę į itin atšiaurias platumas. Kūnas kentėjo nuo sunkaus priverčiamojo darbo, maisto ir medikamentų trūkumo. Na ir pats kultūrinis kontekstas buvo svetimas, atšiaurus, šiurkštus“, – teigia Z. Vitkus.

Istorikas prideda, kad ne mažesnis smūgis tremtiniams buvo grįžimas į okupuotą Lietuvą, kur jie buvo sutikti šaltai ir priešiškai – ne tik valdžios, bet ir prisitaikiusių tautiečių, net giminaičių.

„Tokiu būdu tremtyje patirta trauma dar labiau pagilėjo: nukentėjai, išgyvenai, grįžai, pamatei, kad tavo namų nelikę ar juose gyvena svetimi, ir dar tau leidžiama suprasti, o ir neretai tiesiai pasakoma, kad esi politiškai nešvarus. Visgi žmogaus kūnas ir psichika yra atsparūs. Gebėjimas dirbti, parama vienas kitam ir gyvenimo laisvoje šalyje prisiminimai – visa tai padėjo žmonėms išlikti. Beje, traumą, taip pat gilią, patyrė ir likusieji Lietuvoje“, – atkreipia dėmesį Z. Vitkus.

Istorikė R. Čepaitienė sako, kad tremčių traumų pasekmės jaučiamos ir šiandien.

„Visuomenė buvo giliai suskaldyta. Nukentėjusieji gėdos dėmę – socialinę stigmą – turėjo nešioti ir grįžę. Jų pilietinės teisės buvo apribotos ir nuolat pažeidžiamos. Todėl pasekmės patiriamos iki šiol: susvetimėjimas, abejingumas viešiesiems reikalams, solidarumo stoka, nuolankumas stipresniojo teisei“, – vardija ji.

Geležinkelis Buriatijoje. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro nuotrauka

Filosofė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto (VU TSPMI) docentė NERIJA PUTINAITĖ teigia – nors tuo metu Lietuvoje Stalino kultas buvo pasmerktas, požiūris į tremtinius vis tiek liko gana stalinistiškas, tam tikra prasme kaip į nusikaltėlius, nes visiška šių žmonių reabilitacija neįvyko.

„Pavyzdžiui, prie Ministrų Tarybos, prie Aukščiausiosios Tarybos buvo sudaryta komisija, vadovaujama Paleckio, kuri tremtinių atvejus nagrinėdavo individualiai. Tremtys kaip reiškinys nebuvo pasmerktos – buvo palikta galimybė manyti, kad kai kurie asmenys galbūt buvo ištremti neteisėtai. Tai rodo, kad tremtiniai buvo laikomi nusikaltėliais arba tiesiog ištremtais dėl to, jog juos reikėjo ištremti“, – dėsto N. Putinaitė.

Anot jos, grįžę iš tremties žmonės dažnai negaudavo darbo, negalėdavo prisiregistruoti, be to, apie savo patirtis bijodavo kalbėti net šeimoje.

„Tarp tremtinių daug disidentų nebuvo, šie žmonės kaip tik elgdavosi priešingai nei pastarieji: stengdavosi laikytis taisyklių, įstatymų, neišsišokti, nes žinojo, kad yra pažeidžiami. Toks buvo bendras elgesio modelis, ir tai rodo ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių tremtinių tyrimai – šie žmonės stengdavosi gyventi taip, kad nekeltų jokių įtarimų“, – aiškina N. Putinaitė.

Filosofė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Nerija Putinaitė. VU TSPMI nuotrauka

Skaudžios patirtys liko tyloje

„Iš fragmentiškų atsiminimų žinau, kad vienose šeimose buvo pasakojama apie tremtį ir lagerius, bet tik griežtai tarp savųjų, o kitose vaikai ir anūkai apie tai girdėjo labai mažai arba išvis nieko nežinojo iki pat Sąjūdžio laikų, kai apie tai pradėta kalbėti viešai, – taip žmones stengtasi apsaugoti. Žinoma, atgavus nepriklausomybę kilo tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų bumas“, – teigia istorikė R. Čepaitienė.

Istorikas Z. Vitkus prideda, kad viešumoje tremtys buvo tabu tema, tremtinių ir politinių kalinių patirtys buvo išgirstos, kančios pripažintos ir pagerbtos tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

„Tikras pokalbis su savimi ir kitais padeda užgydyti praeityje patirtas psichologines žaizdas. Tai žinome iš draugiškų pokalbių ir psichoterapijos seansų. Kai sakau „tikras“, turiu galvoje susitikimus, kai pasijunti išgirstas, pamatytas, kai tavo išgyvenimai būna pagerbti. Represuoto, bet išlikusio asmens vaikas ar anūkas, kuriantis laisvą Lietuvą, – tai turėtų gydyti“, – įsitikinęs jis.

Pasak R. Čepaitienės, nepaisant to, ar tremtinių šeimos sovietmečiu pasirinko savo trauminę patirtį nutylėti, ar apie ją prabilti, vis tiek tai stengtasi perduoti nesąmoningai, neverbaliai, formuojant vaikams tam tikras išgyvenimo strategijas, įgytas Sibire ir galbūt jiems praversiančias.

Igarkos prieplauka 1950 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro nuotrauka

Traumos perduotos ateities kartoms

„Žinoma, kad tokios baisios ir ilgalaikės traumos perduodamos ne tik psichologiškai, bet net ir genetiškai, pavyzdžiui, didesniu jautrumu stresui. Kalbant apie antrąją ir kitas kartas, esama vadinamojo postatminties reiškinio, kai meninėmis priemonėmis ar literatūra mėginamas reflektuoti tėvų ir senelių trauminių išgyvenimų patyrimas, stengiamasi jį perteikti dabartinėms kartoms geriau suvokiama vizualine kalba – filmais, komiksais.

Nors, regis, būti auka morališkai, politiškai ar net finansiškai yra gana patogu, ypač šiais laikais, tačiau toks vaidmuo žmogui nėra natūralus, net ir pavojingas psichologiškai, ypač kai įprantama naudotis kitų empatija, drįstama jos arba kitų išskirtinių privilegijų reikalauti. Priešingai, reikėtų stengtis įsisąmoninti, kas įvyko, tačiau nekelti savęs aukščiau už kitus, to nepatyrusius“, – aiškina istorikė R. Čepaitienė.

Filosofė N. Putinaitė atkreipia dėmesį, kad apie trėmimus ir anksčiau buvo rašomos knygos, kuriami filmai, tačiau viskas buvo aiškinama per sovietinį filtrą – kaltinamas stalinizmas, bet ne pati sistema.

„Pavyzdžiui, Aleksandro Solženicyno knyga „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ lietuviškai išleista atšilimo metais. Tai prisiminimai apie gulagą, patirtį lageryje, tiesa, ne apie tremtį. Latvių serialas „Ilga kelionė per kopas“, kuriame pasakojama apie tremtis, rodytas ir Lietuvoje. Buvo panašių lietuviškų filmų, pavyzdžiui, „Svetimi“, kuriuose kalbama apie tremtis, bet vis tiek laikantis linijos, kad jeigu kas ir buvo ištremtas nekaltai, tai tik pavieniais atvejais.

Sovietmečiu buvo įprasta rodyti individualius tremties atvejus, bet to nesieti su sistema“, – teigia N. Putinaitė.

Nežinomas autorius, vaikai tremtyje Permės srityje 1958 m. Kauno IX forto muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Anot jos, tai paveikė ir ateities kartas. „Dažnai kalbama, kad tremtinių ar kitų nukentėjusiųjų patirtos traumos antrajai kartai persiduodavo nerimu, neurozėmis, nuolatiniu jausmu, kad kažkas yra ne taip. Tie nutylėjimai, visa kultūrinė, socialinė aplinka stipriai veikė antrąją kartą.

O trečioji karta jau gyvendama nepriklausomoje Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, dažniausiai imasi atverti ir mėginti suprasti savo senelių patirtis. Lietuvoje turbūt garsiausia tokios trečiosios kartos akcija yra „Misija Sibiras“. Tipinė iniciatyva, kai stengiamasi nuvykti į tas vietas, kur buvo ištremti seneliai, ir atkurti ryšį su praeitimi. Žmonės taip pat renka su tuo susijusius pasakojimus, jei dar yra gyvų žmonių, galinčių papasakoti. Tada jau atsiranda visai kitoks santykis su praeitimi“, – aiškina N. Putinaitė.

Atminties išsaugojimas

Istorikės R. Čepaitienės teigimu, svarbu suprasti, kas yra totalitarizmas, kaip giliai jis persmelkė ir transformavo kolektyvinę savimonę, nežarstant selektyvių ir manipuliatyvių kaltinimų, kaip kad vyksta dabar. Reikia viešai, sąžiningai, atvirai kalbėti apie tai, įtraukiant ir įvairias menines akcijas bei formas.

„Ypač norėtųsi atviro reflektavimo tų, kurie buvo susitapatinę su sistema, sėmė iš jos vienokią ar kitokią naudą. Turiu tokią utopinę viziją, kad negalėdami atlyginti tiems, kuriuos persekiojo ar skundė, tokie žmonės galėtų dabar padėti kitiems, pavyzdžiui, ypač gabiems, bet lėšų stokojantiems jaunuoliams siekti mokslo. Sąžiningas kalbėjimas, atgaila ir susitaikymas yra tas idealas, kuris padėtų visuomenei sveikti nuo šių traumų. Deja, nieko panašaus nematyti, veikiau priešingai: parankiai išsivalę savo biografijas žmonės mielai bado pirštais į kitus, kaltindami patriotizmo stoka, lyg būtų kokie teisėjai“, – apgailestauja pašnekovė.

Ko trūktų? Gal vertėtų pagalvoti apie tremčių muziejų, kuris jungtų dokumentavimo, reprezentavimo, tyrimų ir edukacijos funkcijas.

Tremčių, kaip ir partizaninio karo, atmintis yra viena svarbiausių Lietuvos atminimo kultūros figūrų, tikina istorikas Z. Vitkus, ir šioje srityje per 35 metus jau nuveikta labai daug.

„Yra išleista daugybė mokslinių ir grožinių knygų, suorganizuota renginių, parodų, edukacijų, pastatyta paminklų. Šiais metais Laukuvoje buvo atidarytas Dalios Grinkevičiūtės muziejus – tai labai reikšmingas įvykis. Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ turi perskaityti visi. Didžiausią įtaką istorinės sąmonės brendimui daro istorinių vietų lankymas, liudininkų pasakojimai, dienoraščiai, atsiminimai ir meno kūriniai. Turime apsčiai visko, tik reikia imti ir skaityti, žiūrėti, lankyti.

Ko trūktų? Gal vertėtų pagalvoti apie tremčių muziejų, kuris jungtų dokumentavimo, reprezentavimo, tyrimų ir edukacijos funkcijas“, – dėsto jis.

Akimirka iš „Misija Sibiras“ ekspedicijos. Projekto „Misija Sibiras“ nuotrauka

Anot N. Putinaitės, Lietuvoje tremčių atmintis yra gana stipri. Sovietmečio pabaigoje įvyko tikras prisiminimų proveržis, netgi pusiau spontaniškai, palyginti su kitomis šalimis, kur tai daryta labiau organizuotai.

„Pavyzdžiui, estai turi projektą, kurio metu kaupiami pasakojimai apie tremtis. Gal ir mums verta turėti instituciją, kuri sistemingai rinktų interviu, kad autentiška patirtis būtų išsaugota, kol dar įmanoma ją užfiksuoti. Būtų naudinga surinkti ir prisiminimus apie kitus istorinius įvykius – pavyzdžiui, žydų tragediją Lietuvoje. Plačiau pažvelgę į šį lauką, galėtume geriau suvokti tiek totalitarinių režimų padarytą žalą, tiek jų poveikį mūsų visuomenei“, – tikina filosofė.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama