Ir aš neraudosiu

Pirmojo argumentas – kad savivalda gali pati priimti sprendimus, kaip elgtis su istorinį faktą mininčiais dalykais. Antrojo – kad jei komisijos neliks, jis tikrai neraudos, o pati komisija nemažai politikavo ir gerokai mažiau ekspertavo.

Na ir puiku.

Nors šiomis dienomis savo burbule mačiau daug nepasitenkinimo minėta iniciatyva – ypač pabrėžiant kontekstą, kad idėja iškilo prieš pat Gedulo ir vilties dieną – man visa tai neatrodo rimta. Drįstu manyti, kad panaikinti desovietizacijos komisiją – visai nebloga idėja. Kodėl?

Pažvelkime į komisijos veiklos rezultatus. Sprendžiant iš LGGRTC interneto svetainėje paskelbtos informacijos, nuo 2023 m. birželio iki dabar komisija posėdžiavo 17 kartų. Kokie sprendimai Lietuvos viešųjų erdvių desovietizacijos klausimais buvo priimti?

Pakeisti Juozo Krikštaponio paminklą Ukmergėje (2023 m. birželio 29 d. sprendimas) – nepakeistas, nublokavo teismas. Panaikinti Petro Cvirkos gatves – tos pačios dienos posėdžio sprendimas. Irgi ne kažką: įsiveskite į Google Maps „Cvirkos gatvė“ – pamatysite, kad jų dar sėkmingai likę Rumšiškėse, Kaišiadoryse, Širvintose, Utenoje, Ariogaloje, Marijampolėje, Šakiuose ir Ukmergėje. Turbūt dar ir daugiau kur.

Toliau – kiti sprendimai dėl asmenybių. Julius Janonis – geras bičas, gali būti (2023-06-29). Liudas Gira, Antanas Venclova – fu, nuimam (2023-08-21). Vytautas Montvila – nuimam (2023-11-11). Salomėja Nėris – nuimam (2024-02-28). Tadas Ivanauskas – ok, paliekam (2024-06-20). Kostas Korsakas – nuimam (2024-08-07).

Tuomet prasidėjo abejonės. Tos pačios 2024 m. rugpjūčio 7-osios posėdyje komisija nesiryžo vienareikšmiškai įvertinti Vinco Krėvės-Mickevičiaus atminimo klausimo. Kitame posėdyje – 2024 m. rugsėjo 19 d. – komisijos ratus užkirto Kazys Škirpa („Manome, kad ši problema turi būti sprendžiama organizuojant visapusiškus tyrimus ir visuomenės švietimą“): žmonių kalba – bijom, nespręsim, tegul laikas išsprendžia.

Vėliau prisijungė ir Jonas Noreika – konstatuota, kad jo vardu pavadinta gatvė Šukionių kaime (Pakruojo r.) pažeidžia įstatymą, „tačiau Šukionių kaimas Pakruojo rajone yra J. Noreikos gimtinė, todėl rekomenduojama gatvės pavadinimą palikti, pridedant paaiškinamąją lentelę“ (2024-12-11).

O aš siūlyčiau Būblelių kaime (dabar – Šakių r.) kokią gatvę pavadinti Antano Sniečkaus vardu: įstatymą, žinoma, pažeis, bet Būblelių kaimas juk yra A. Sniečkaus gimtinė – galima juk ir kokią paaiškinamąją lentelę pridėti.

Būtų galima dar keletą atvejų paminėti, bet asmeniškai priekaištauju komisijai dėl vieno esminio dalyko – nenoro kabinti giliau ir matyti ne tiek asmeninius (kurie yra konkretūs ir akivaizdūs), kiek kolektyvinius (kurie yra abstraktūs ir išplaukę) Lietuvą okupavusių režimų pėdsakus. Pavyzdžiui, komisijai buvo viskas gerai dėl Kosmonautų gatvių (2023-06-29), nors Gagarinas (su kuriuo – blogai) – kaip ir „sovietų kariškis ir turi ideologinį šleifą“ (2024-01-08). Viskas komisijai gerai ir su Mičiurinu („pats asmuo aktyviai nedalyvavo okupacinėse politinėse struktūrose“), ir su Puškinu („pats rašytojas nedalyvavo propaguojant totalitarinius režimus, gyveno kitame laikmetyje“).

Remdamasis tokia logika, siūlyčiau kelias gatves pervadinti Marxo ir Engelso vardais, nes jie irgi „nedalyvavo okupacinėse politinėse struktūrose“, „nedalyvavo propaguojant totalitarinius režimus“ ir „gyveno kitame laikmetyje“.

Nekalbu jau apie tokias gilias sovietybes kaip Veteranų (2023-11-03) ar Pergalės gatvės („gatvės pavadinime nėra jokios nuorodos į ideologiją“, 2024-02-28), be to, Mechanizatorių ir Melioratorių gatvės (2024-06-20). Laimė, kad komisijai pavyko įžvelgti, jog Pionierių (2023-08-21) ir Kolūkiečių gatvės (2024-05-22) nėra gerai – ir už tai ačiū.

Jei trumpai – kognityvinis disonansas ir impotencija.

Jei kiek ilgiau, tai kitaip ir negalėjo būti. Gyvename laisvoje visuomenėje, kur egzistuoja nuomonių įvairovė. Man Taikos prospektas Visagine yra akivaizdi sovietčina, o kam nors kitam tai gali būti nuostabus, šiltas ir priimtinas gatvės pavadinimas. Ta pati nuomonių įvairovė užprogramuoja ir negalėjimą įgyvendinti komisijos sprendimus: jau minėtas atvejis, kai vienose vietovėse P. Cvirkos gatvės pavadinimas įvardintas netinkamu, o kitose jis toliau egzistuoja.

Žinoma, galėtų komisijos sprendimai būti visuotinai privalomi, o kitą dieną po jų patvirtinimo į atitinkamas vietoves nuvykę ginkluoti būriai galėtų pakeisti gatvių pavadinimus, nuversti paminklus, o visus prieštaraujančius su... imti. Bet mes, atrodo, jau keliasdešimt metų nebegyvename tokioje visuomenėje – ir tai pats didžiausias mūsų laimėjimas. Dar vaizdžiau tariant: man nepatinka didžioji dalis komisijos sprendimų, bet džiugu, kad jie byloja Lietuvoje esant ne vieną teisingą nuomonę.

Užbaigti norėtųsi pozityviai. Lietuvoje desovietizacija jau yra seniai įvykusi. Nebeliko leninų. Per LRT neberodo „Niekas nenorėjo mirti“. Vis rečiau viešose kalbose sakoma „Tarybų Sąjunga“ ir vis dažniau – „Sovietų“. Niekas nevaikšto su kūjais ir pjautuvais ant marškinėlių. Vienintelis paskirų asmenų argumentas, kodėl sovietmečiu galėjo būti geriau – jų pačių jaunystės metai. Desovietizacija Lietuvoje jau įvykusi – ir senokai. Taip, liko nuosėdų smulkių – bet jos tik smulkios nuosėdos.

Ir gal tikrai tos komisijos nereikia.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama