Tik afgancas afgancą supras, arba Vaikų su automatais tapatybės paieškos nepriklausomoje Lietuvoje
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šie vyrai tapo savotiškais svetimkūniais savo tėvynėje, buvo priversti kovoti ne tik su karo paliktomis traumomis, bet ir už teisę būti pripažinti kaip tragiško istorijos laikotarpio aukos.
youtube.com video
Priverstinė tarnyba svetimame kare
Garso dokumentikoje savo atsiminimais sutikę pasidalinti pašnekovai prisimena, kad tuo metu karinės tarnybos Afganistane išvengti nebuvo galimybių. Dauguma jaunuolių tolimą šalį pasiekdavo po tris mėnesius trukusių karinio parengimo mokymų.
„Tai buvo suvokiama kaip internacionalinė pareiga, kurią privalu atlikti“, – sako ARŪNAS KAČKAUSKAS, dabartinis Alytaus Afganistano karo veteranų klubo prezidentas.
Jis SSRS kare praleido daugiau nei pusantrų metų, dalyvavo paskutinėje konflikto stadijoje. Arūnas tikina, kad 1985–1987 m. buvo pagrindinis vadinamojo lietuvių šlavimo į Afganistaną laikotarpis. Jie išskirstyti po atskirus batalionus, o grupėse buvo nuo kelių žmonių iki kelių dešimčių. Pašnekovas prisimena, kad lietuvius sovietų karininkai itin vertino.
„Gal dėl kitokio mąstymo karo sąlygomis“, – svarsto Arūnas.
Visam gyvenimui liekančią patirtį išgyveno ir VIRGINIJUS VEČERKAUSKAS. Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po Afganistano karo jis prasitaria, kad tuo metu žinojo, jog karo tarnybos nepavyks išvengti.
„Aš supratau, kad bet kuriuo atveju teks atitarnauti, o tarnybos atidėjimas nieko gera neduoda“, – alytiškis prisimena, kodėl savanoriškai ėjo į karą.
VYTAUTAS LUKŠYS – vienas pirmųjų lietuvių, patekusių į Afganistano žiaurumus praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Prisimindamas Vytautas sako: „Pirmaisiais mano tarnybos metais tėvai nė nežinojo, kad aš Afganistane. Tuo metu vyravo požiūris, kad šie įvykiai greitai baigsis.“
Visi dokumentikos herojai yra gyvi istorijos liudytojai, kad karas taip paprastai nesibaigia. Jie skirtingomis aplinkybėmis dar mažiausiai kartą grįžo į Afganistaną.
Alytaus Afganistano karo veteranų klubo pirmininkas Arūnas Kačkauskas. Roko Simanavičiaus nuotrauka
Afgancas Virginijus Večerkauskas prie pirmųjų Afganistano karo veteranų klubo patalpų Alytaus Dainavos mikrorajone. Roko Simanavičiaus nuotrauka
Ilgametis Vilniaus karo Afganistane veteranų sąjungos pirmininkas Vytas Lukšys. Roko Simanavičiaus nuotrauka
Grįžo į naują šalį
Oficialiai Afganistano karas baigėsi 1989-aisiais. Daugelis sugrįžusiųjų į Lietuvą šį laiką vadina kultūriniu šoku. Kalbinti pašnekovai mena, kad tada jau aktyviai veikė Sąjūdis, formavosi iniciatyvinės grupės, ruošiančios dirvą šalies nepriklausomybei.
„Plevėsavo trispalvė, televizija kritikavo komunistų partiją“, – netikėtai pasikeitusią situaciją prisimena V. Večerkauskas. Po karo žiaurumų grįžę afgancai greitai pajuto laisvės dvasią ir tapo neatsiejama jos dalimi.
„Čia – Sąjūdis, Baltijos kelias. Iš kur čia tokie dalykai?“ – tuometę savo nuostabą prisimena A. Kačkauskas. Pašnekovas sako, kad, dar nespėję susivokti naujoje realybėje, bendražygiai dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose.
„Kai kurie afganai sulaukė Aukščiausiosios Tarybos atstovų prašymų padėti“, – tęsia Arūnas ir pirmiausia išskiria dabar jau velionio Rimanto Ruzo indėlį atliekant minavimo darbus.
Nesvetingas sutikimas
Pirmieji nepriklausomybės metai sugrįžusiesiems iš Afganistano buvo ypač sunkūs. V. Lukšio teigimu, karas ilgainiui buvo pasmerktas ir kritiškai vertinamas, o dar prieš nepriklausomybės atkūrimą garsiai kalbėta, kad jis buvo klaida.
„Neigiama nuomonė paveikė ir karo dalyvius, dėl to jie tapo tarsi svetimkūniai“, – kalba Vytautas.
Sovietinės valdžios žadėtos lengvatos – butas, pirmumas moksluose ar parduotuvėse deficitiniais laikais – tapo dar vienu nusivylimo šaltiniu. Šios lengvatos buvo numatytos tuometės ministrų tarybos nutarimu.
„Mes galbūt tik kiršinom liaudį, paprastą visuomenę“, – sako A. Kačkauskas. Jo teigimu, tuo metu vyravo nuostata, kad Lietuva į Afganistaną jaunuolių nesiuntė, taigi ir lengvatos jiems nepriklauso.
Vieną tokių epizodų prisimena ir V. Večerkauskas, lygindamas šią patirtį su pažeminimo krepšeliu, mat su karo veterano pažymėjimu buvo galima iki kelių kartų per metus gauti majonezo, žirnelių.
Bendrystė kaip išgyvenimo strategija
Devintojo dešimtmečio pabaigoje, sugrįžus paskutiniams lietuviams iš Afganistano, karo dalyviai pajuto poreikį vienytis. Dar 1988 m. Alytuje, kino teatre „Dainava“, įvyko pirmasis susirinkimas, kuriame dalyvavo daugiau nei šimtas vyrų.
„Buvo pakili atmosfera, sakėme, kad kursime, darysime“, – pirmuosius užmojus jungtis į klubus prisimena V. Večerkauskas. Visgi, jo teigimu, klubams patalpų teko palaukti, vyrai rinkdavosi garažuose. Galiausiai Alytaus miesto valdžia pirmoji suteikė patalpas Afganistano karo veteranų klubui.
„Patalpos buvo nei šiokios, ne tokios. Patys kalėme vinis, remontavome“, – stovėdamas prie pirmųjų klubo patalpų Dainavos mikrorajone pasakoja V. Večerkauskas.
Alytaus Afganistano karo veteranų klubas ne veltui laikomas vienu stipriausių Lietuvoje. Kaip sako dabartinis jo prezidentas, šio judėjimo ištakos gimė būtent Dzūkijos sostinėje, vėliau atsirado ir kituose Lietuvos miestuose. Pasak A. Kačkausko, apie 2005 m. nuspręsta klubo patalpose įkurdinti muziejų.
„Norėjome visuomenei papasakoti apie karą savo akimis, – sako A. Kačkauskas. Muziejuje eksponuojamos to laikmečio uniformos, kiti nuo Afganistano karo neatsiejami atributai. – Nenorėjome visko laikyti spintose.“
Ilgas kelias į pripažinimą
Afganistano karo dalyviai ilgai siekė teisinio pripažinimo. Dar būnant formaliai Sovietų Sąjungos sudėtyje (maždaug nuo 1987 m.) jie buvo pripažinti Afganistano karo veteranais.
Tačiau atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, kilo naujas siekis – būti pripažintiems nukentėjusiaisiais nuo okupacijų, kaip ir tremtiniai. Pasak A. Kačkausko, statusą nebuvo lengva gauti, bet galiausiai Afganistano karo dalyviai pripažinti kaip nukentėjusieji.
„Mums buvo to maža, – tęsia Arūnas ir prisimena, kad tada buvo sudaryta darbo grupė, o įstatymo pataisa dėl veteranų statuso registruota Seime. – Tuo metu Seimo nariai ir profesoriai paaiškino, kad veterano statusas suteikiamas tam, kuris gina savo tėvynę. O mes, tarnavę okupacinėje kariuomenėje, kuri okupavo Afganistaną, negalime būti pripažinti veteranais.“
Tyrimo apie Afganistano karo dalyvių patirtas traumas vadovė profesorė Danutė Gailienė. Roko Simanavičiaus nuotrauka
Traumų psichologija ir mokslinis pripažinimas
Ne ką paprasčiau Afganistano karą išgyvenusiesiems sekėsi gauti ir nukentėjusiųjų nuo karo statusą. Tai palengvino po 2000-ųjų pradėtas tyrimas represijų padariniams nustatyti, jo metu taip pat buvo tiriama politinių kalinių ir tremtinių psichologinė būklė.
„Afganų lyderiai, sužinoję apie tai, kreipėsi su prašymu prijungti ir juos prie tyrimo, nes jautėsi niekam nereikalingi“, – pasakoja psichologė, profesorė DANUTĖ GAILIENĖ, vadovavusi tyrimui apie Afganistano karo dalyvių patirtas traumas.
Ji prisimena, kad tuomet Lietuvoje vyravo afganams nepalankus fonas. „Karas ne Lietuvos ir atsakomybė už tuos žmones irgi ne Lietuvos“, – trumpai tuo metu vyravusį požiūrį prisimena mokslininkė. Jos teigimu, net aukšti krašto apsaugos pareigūnai nenorėjo spręsti Afganistano žiaurumus patyrusių vyrų problemų.
Psichologė sako, kad tyrimui prasidėjus jauni doktorantai keliavo į karių stovyklas pildyti klausimynus. D. Gailienės teigimu, ilgai laukti pirmųjų išvadų nereikėjo.
„Rezultatai atskleidė, kad net praėjus vidutiniškai 17 metų nuo tarnybos iki trečdalio afganų turėjo klinikinio lygio potrauminius simptomus: proveržius, košmarus, jiems buvo būdinga visa potrauminė simptomatika“, – apibendrina profesorė. Pirmaisiais nepriklausomybės metais terminas „potrauminis stresas“ Lietuvoje buvo menkai pažįstamas, be to, kalbėti apie psichinės sveikatos problemas anuomet buvo gėdinga.
Šioje dokumentikoje kalbėję pašnekovai pripažįsta, kad vidines problemas karo dalyviai sprendė savaip. Nepaisant to, profesorė sutinka – šis tyrimas buvo unikalus atvejis, reikšmingai prisidėjęs prie to, kad Afganistane kariavusiems lietuviams 2004 m. būtų suteiktas nukentėjusiųjų statusas.
Psichologinio skausmo išraiškos
Daugeliui Afganistane kariavę vyrai ir šiandien asocijuosi su smurto ar alkoholizmo temomis. Kalbėję pašnekovai sutinka, kad anaiptol ne visiems pavyko integruotis, rasti vietą naujoje visuomenėje.
Ne vienus metus Vilniaus Afganistano karo veteranų sąjungos pirmininko pareigas ėjęs V. Lukšys teigia sulaukęs pagalbos prašymų. „Kaip pirmininkas ne kartą sulaukiau žmonų ar draugių skambučių, prašančių paveikti vyrus, tačiau ne visada galėjau ką padaryti, nes tai – atskirų žmonių gyvenimai“, – pripažįsta pašnekovas.
Ne sykį ir Alytaus Afganistano karo veteranų klubo prezidentas A. Kačkauskas vyriškai kalbėjosi su karo bendražygiais. Pasak jo, kitaip nei fizinis, psichologinis skausmas išlieka. „Daugelis jaunų vaikinukų grįžę užsidarė savyje, pradėjo vartoti alkoholį“, – sunkią integracijos realybę liudija pašnekovas.
Ne herojai, bet istorijos dalis
Patys pašnekovai nemano esantys herojai. „Niekados nebuvom herojai... Koks kareivis, kariavęs svetimoje šalyje, yra herojus? Turbūt nė vienas“, – svarsto V. Večerkauskas.
Šių vyrų kelias sugrįžus po Afganistano žiaurumų nebuvo rožėmis klotas. Neigiama visuomenės nuomonė, kova dėl statuso ir siekis, kad jų istorija būtų neužmiršta ir pristatyta visuomenei.
A. Kačkauskas sako, kad pirmaisiais metais sugrįžus iš Afganistano buvo ypač skaudu išgirsti kadaise autoritetais laikytų žmonių klausimą: „Kiek žmonių nušovei?“ Šiandien vyras supranta, kad šie klausimai dar gali kartotis, bet, kitaip nei tada, dabar jis jau turi atsakymą.
„Tie, kas ten nebuvo, mūsų nesupras“, – teigia A. Kačkauskas.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Alytaus Afganistano karo veteranų klubo pirmininkas Arūnas Kačkauskas. Roko Simanavičiaus nuotrauka
Afgancas Virginijus Večerkauskas prie pirmųjų Afganistano karo veteranų klubo patalpų Alytaus Dainavos mikrorajone. Roko Simanavičiaus nuotrauka
Ilgametis Vilniaus karo Afganistane veteranų sąjungos pirmininkas Vytas Lukšys. Roko Simanavičiaus nuotrauka
Grįžo į naują šalį
Oficialiai Afganistano karas baigėsi 1989-aisiais. Daugelis sugrįžusiųjų į Lietuvą šį laiką vadina kultūriniu šoku. Kalbinti pašnekovai mena, kad tada jau aktyviai veikė Sąjūdis, formavosi iniciatyvinės grupės, ruošiančios dirvą šalies nepriklausomybei.
„Plevėsavo trispalvė, televizija kritikavo komunistų partiją“, – netikėtai pasikeitusią situaciją prisimena V. Večerkauskas. Po karo žiaurumų grįžę afgancai greitai pajuto laisvės dvasią ir tapo neatsiejama jos dalimi.
„Čia – Sąjūdis, Baltijos kelias. Iš kur čia tokie dalykai?“ – tuometę savo nuostabą prisimena A. Kačkauskas. Pašnekovas sako, kad, dar nespėję susivokti naujoje realybėje, bendražygiai dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose.
„Kai kurie afganai sulaukė Aukščiausiosios Tarybos atstovų prašymų padėti“, – tęsia Arūnas ir pirmiausia išskiria dabar jau velionio Rimanto Ruzo indėlį atliekant minavimo darbus.
Nesvetingas sutikimas
Pirmieji nepriklausomybės metai sugrįžusiesiems iš Afganistano buvo ypač sunkūs. V. Lukšio teigimu, karas ilgainiui buvo pasmerktas ir kritiškai vertinamas, o dar prieš nepriklausomybės atkūrimą garsiai kalbėta, kad jis buvo klaida.
„Neigiama nuomonė paveikė ir karo dalyvius, dėl to jie tapo tarsi svetimkūniai“, – kalba Vytautas.
Sovietinės valdžios žadėtos lengvatos – butas, pirmumas moksluose ar parduotuvėse deficitiniais laikais – tapo dar vienu nusivylimo šaltiniu. Šios lengvatos buvo numatytos tuometės ministrų tarybos nutarimu.
„Mes galbūt tik kiršinom liaudį, paprastą visuomenę“, – sako A. Kačkauskas. Jo teigimu, tuo metu vyravo nuostata, kad Lietuva į Afganistaną jaunuolių nesiuntė, taigi ir lengvatos jiems nepriklauso.
Vieną tokių epizodų prisimena ir V. Večerkauskas, lygindamas šią patirtį su pažeminimo krepšeliu, mat su karo veterano pažymėjimu buvo galima iki kelių kartų per metus gauti majonezo, žirnelių.
Bendrystė kaip išgyvenimo strategija
Devintojo dešimtmečio pabaigoje, sugrįžus paskutiniams lietuviams iš Afganistano, karo dalyviai pajuto poreikį vienytis. Dar 1988 m. Alytuje, kino teatre „Dainava“, įvyko pirmasis susirinkimas, kuriame dalyvavo daugiau nei šimtas vyrų.
„Buvo pakili atmosfera, sakėme, kad kursime, darysime“, – pirmuosius užmojus jungtis į klubus prisimena V. Večerkauskas. Visgi, jo teigimu, klubams patalpų teko palaukti, vyrai rinkdavosi garažuose. Galiausiai Alytaus miesto valdžia pirmoji suteikė patalpas Afganistano karo veteranų klubui.
„Patalpos buvo nei šiokios, ne tokios. Patys kalėme vinis, remontavome“, – stovėdamas prie pirmųjų klubo patalpų Dainavos mikrorajone pasakoja V. Večerkauskas.
Alytaus Afganistano karo veteranų klubas ne veltui laikomas vienu stipriausių Lietuvoje. Kaip sako dabartinis jo prezidentas, šio judėjimo ištakos gimė būtent Dzūkijos sostinėje, vėliau atsirado ir kituose Lietuvos miestuose. Pasak A. Kačkausko, apie 2005 m. nuspręsta klubo patalpose įkurdinti muziejų.
„Norėjome visuomenei papasakoti apie karą savo akimis, – sako A. Kačkauskas. Muziejuje eksponuojamos to laikmečio uniformos, kiti nuo Afganistano karo neatsiejami atributai. – Nenorėjome visko laikyti spintose.“
Ilgas kelias į pripažinimą
Afganistano karo dalyviai ilgai siekė teisinio pripažinimo. Dar būnant formaliai Sovietų Sąjungos sudėtyje (maždaug nuo 1987 m.) jie buvo pripažinti Afganistano karo veteranais.
Tačiau atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, kilo naujas siekis – būti pripažintiems nukentėjusiaisiais nuo okupacijų, kaip ir tremtiniai. Pasak A. Kačkausko, statusą nebuvo lengva gauti, bet galiausiai Afganistano karo dalyviai pripažinti kaip nukentėjusieji.
„Mums buvo to maža, – tęsia Arūnas ir prisimena, kad tada buvo sudaryta darbo grupė, o įstatymo pataisa dėl veteranų statuso registruota Seime. – Tuo metu Seimo nariai ir profesoriai paaiškino, kad veterano statusas suteikiamas tam, kuris gina savo tėvynę. O mes, tarnavę okupacinėje kariuomenėje, kuri okupavo Afganistaną, negalime būti pripažinti veteranais.“
Tyrimo apie Afganistano karo dalyvių patirtas traumas vadovė profesorė Danutė Gailienė. Roko Simanavičiaus nuotrauka
Traumų psichologija ir mokslinis pripažinimas
Ne ką paprasčiau Afganistano karą išgyvenusiesiems sekėsi gauti ir nukentėjusiųjų nuo karo statusą. Tai palengvino po 2000-ųjų pradėtas tyrimas represijų padariniams nustatyti, jo metu taip pat buvo tiriama politinių kalinių ir tremtinių psichologinė būklė.
„Afganų lyderiai, sužinoję apie tai, kreipėsi su prašymu prijungti ir juos prie tyrimo, nes jautėsi niekam nereikalingi“, – pasakoja psichologė, profesorė DANUTĖ GAILIENĖ, vadovavusi tyrimui apie Afganistano karo dalyvių patirtas traumas.
Ji prisimena, kad tuomet Lietuvoje vyravo afganams nepalankus fonas. „Karas ne Lietuvos ir atsakomybė už tuos žmones irgi ne Lietuvos“, – trumpai tuo metu vyravusį požiūrį prisimena mokslininkė. Jos teigimu, net aukšti krašto apsaugos pareigūnai nenorėjo spręsti Afganistano žiaurumus patyrusių vyrų problemų.
Psichologė sako, kad tyrimui prasidėjus jauni doktorantai keliavo į karių stovyklas pildyti klausimynus. D. Gailienės teigimu, ilgai laukti pirmųjų išvadų nereikėjo.
„Rezultatai atskleidė, kad net praėjus vidutiniškai 17 metų nuo tarnybos iki trečdalio afganų turėjo klinikinio lygio potrauminius simptomus: proveržius, košmarus, jiems buvo būdinga visa potrauminė simptomatika“, – apibendrina profesorė. Pirmaisiais nepriklausomybės metais terminas „potrauminis stresas“ Lietuvoje buvo menkai pažįstamas, be to, kalbėti apie psichinės sveikatos problemas anuomet buvo gėdinga.
Šioje dokumentikoje kalbėję pašnekovai pripažįsta, kad vidines problemas karo dalyviai sprendė savaip. Nepaisant to, profesorė sutinka – šis tyrimas buvo unikalus atvejis, reikšmingai prisidėjęs prie to, kad Afganistane kariavusiems lietuviams 2004 m. būtų suteiktas nukentėjusiųjų statusas.
Psichologinio skausmo išraiškos
Daugeliui Afganistane kariavę vyrai ir šiandien asocijuosi su smurto ar alkoholizmo temomis. Kalbėję pašnekovai sutinka, kad anaiptol ne visiems pavyko integruotis, rasti vietą naujoje visuomenėje.
Ne vienus metus Vilniaus Afganistano karo veteranų sąjungos pirmininko pareigas ėjęs V. Lukšys teigia sulaukęs pagalbos prašymų. „Kaip pirmininkas ne kartą sulaukiau žmonų ar draugių skambučių, prašančių paveikti vyrus, tačiau ne visada galėjau ką padaryti, nes tai – atskirų žmonių gyvenimai“, – pripažįsta pašnekovas.
Ne sykį ir Alytaus Afganistano karo veteranų klubo prezidentas A. Kačkauskas vyriškai kalbėjosi su karo bendražygiais. Pasak jo, kitaip nei fizinis, psichologinis skausmas išlieka. „Daugelis jaunų vaikinukų grįžę užsidarė savyje, pradėjo vartoti alkoholį“, – sunkią integracijos realybę liudija pašnekovas.
Ne herojai, bet istorijos dalis
Patys pašnekovai nemano esantys herojai. „Niekados nebuvom herojai... Koks kareivis, kariavęs svetimoje šalyje, yra herojus? Turbūt nė vienas“, – svarsto V. Večerkauskas.
Šių vyrų kelias sugrįžus po Afganistano žiaurumų nebuvo rožėmis klotas. Neigiama visuomenės nuomonė, kova dėl statuso ir siekis, kad jų istorija būtų neužmiršta ir pristatyta visuomenei.
A. Kačkauskas sako, kad pirmaisiais metais sugrįžus iš Afganistano buvo ypač skaudu išgirsti kadaise autoritetais laikytų žmonių klausimą: „Kiek žmonių nušovei?“ Šiandien vyras supranta, kad šie klausimai dar gali kartotis, bet, kitaip nei tada, dabar jis jau turi atsakymą.
„Tie, kas ten nebuvo, mūsų nesupras“, – teigia A. Kačkauskas.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
