E. Vareikis apie Izraelio ir Irano konfliktą: jei Izraelis veiks drąsiai, nepaisydamas protesto notų, jis greičiausiai laimės

Penktadienį Lenkijos ginkluotųjų pajėgų operacijų vadovybė paskelbė, kad Rusijos žvalgybinis lėktuvas pažeidė Lenkijos oro erdvę virš Baltijos jūros. Penktadienį Rusija Ukrainai perdavė 1200 neatpažintų asmenų kūnų. 2026 m. Jungtinių Amerikos Valstijų gynybos biudžete bus sumažintas karinės pagalbos Ukrainai finansavimas, pareiškė Pete'as Hegsethas. Svarbiausius praėjusios savaitės užsienio politikos įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas EGIDIJUS VAREIKIS.

Tai yra karas, gal net ne konfliktas, o būtent karas, tik ne toks, prie kokio mes esame pripratę.

Izraelis penktadienį smogė Irano branduoliniams ir kariniams objektams ir pažadėjo tęsti karinius veiksmus, kad „pašalintų šią grėsmę“. Smūgiai buvo suduoti keliose Irano vietovėse, pranešama apie sprogimus sostinėje Teherane ir svarbiausioje urano sodrinimo vietoje. Iranas raketomis atakuoja ir Izraelį. Kaip vertinate Izraelio surengtas atakas prieš Iraną? Kokias strategines pasekmes šis konfliktas gali turėti tiek Izraeliui, tiek Iranui? Tai yra karas, gal net ne konfliktas, o būtent karas, tik ne toks, prie kokio mes esame pripratę. Mes vis dar įsivaizduojame praeito šimtmečio karus, kai kariauja kariuomenė prieš kariuomenę. Kai pats mokiausi karo saugumo klausimų prieš daugiau nei 30 metų, mums aiškino, kad XXI amžiuje karas tarp kariuomenių turbūt bus retas reiškinys.  Lietuvoje dažnai girdime, kad mūsų pagrindas yra gynyba. Turime Krašto apsaugos ministeriją, orientuotą į gynybą. Mes vis sakome, kad karo nesukelsime, tik ginsimės. Statome tvoras, užtvaras. Visa tai tam, kad, metaforiškai kalbant, numuštume į mus lekiančias priešo strėles. Tos strėlės šiandien yra raketos, dronai. Tačiau galima kelti kitokį klausimą: kadangi strėles kažkas leidžia, galbūt būtų efektyviau ne tik gintis nuo jų, bet ir pašalinti lankininką, kuris tas strėles leidžia? Tačiau pagal savo filosofiją mes nesiryžtame šauti į lankininką, nes jis yra kita valstybė, esanti toli nuo mūsų, ir mums dažnai atrodo neįtikėtina arba net baisu taip elgtis. Kai ukrainiečiai prieš dvi savaites sunaikino daug rusų lėktuvų jų pačių aerodromuose, jie jau ne nuo strėlių gynėsi, bet naikino lankininką – lėktuvus, leidžiančius raketas į Ukrainą. Izraelio operacija yra lygiai tokia pat. Užuot vien saugojęsis nuo Irano raketų, dronų ir kitų strėlių, Izraelis nori sunaikinti pačios valstybės karinį potencialą – pirmiausia branduolinį, o vėliau ir kitą karinę infrastruktūrą. Šiuo atveju Izraelis elgiasi kaip moderniai kariaujanti valstybė, nes tai nėra toks karas, prie kurio esame įpratę. Kai kam tai atrodo baisu, kai kam nesuprantama. Bet toks yra XXI amžius. Aišku, galima sakyti, kad 100 procentų niekas nepavyksta. Taip ir yra – dalis raketų pasiekia ir Izraelį, dalis lankininkų lieka. Tai sudėtingos operacijos. Tačiau tai yra naujo tipo karas – ir, kaip matote, jau ne kariuomenė prieš kariuomenę kariauja, kaip anksčiau būdavo, kai vyrai laukų ar miškų mūšiuose šaudydavo vieni į kitus. Čia viskas kitaip. Ir gali būti, kad XXI amžiuje tokio tipo karų bus daugiau. Geopolitinės pasekmės yra aiškios. Izraelis kaip valstybė gyvuoja beveik 80 metų, ir visą tą laiką pagrindinis jo uždavinys buvo išsilaikyti, išlaikyti savo egzistavimą, nes jis yra apsuptas – švelniai tariant – nedraugiškų valstybių. Izraelio išlikimo karai dažnai būdavo netikėti, nestandartiniai – tokie, kokių nei priešininkai, nei pasaulio bendruomenė nesitikėdavo. Ir tokius karus Izraelis laimėdavo. Kai bandydavo kariauti standartinėmis taisyklėmis, Izraeliui baigdavosi blogai. Štai dabar jam prastai su Gaza, nes Izraelis įsivėlė į konfliktą, kurį reguliuoja visas pasaulis, ir reguliuoja blogai. Su Iranu – kita situacija. Karas vyksta neatsiklausus nieko, kaip ir ukrainiečių operacijos prieš rusų aerodromus. Kodėl? Todėl, kad, kai atsiklausi, vėl įsiveli į pasenusią XX amžiaus taikos palaikymo sistemą – Jungtinių Tautų rezoliucijas, įvairių organizacijų pareiškimus, kurie dažniausiai baigiasi niekuo. Neprisimenu, kad per pastaruosius 30 ar 40 metų Jungtinės Tautos būtų išsprendusios kokią nors rimtą problemą. Tai tiesiog ne tas mechanizmas.

Jei Izraelis nesivels į tarptautinių organizacijų taikos palaikymo misijas ir aiškinimąsi, manau, šį etapą laimės. Kaip sakė buvusi Izraelio premjerė Golda Meir – geriau gauti protesto notą nei užuojautos telegramą.

Izraelis kovoja dėl savo išlikimo ir daro tai įvairiais metodais – netikėtais, bet iki šiol gana sėkmingais. Iranas dėjo viltis į gerus santykius su Rusija. Taip pat yra žinių apie Irano ryšius su Šiaurės Korėja, Kinija. Iranas – didelė, potencialiai pavojinga valstybė, turinti apie 70 mln. gyventojų. Jei Iranas ar jo režimas pralaimės, tai gali sukelti geopolitinių pokyčių regione. Sunaikinti Irano branduolinį potencialą yra ir JAV interesas. Jei Izraelis nesivels į tarptautinių organizacijų taikos palaikymo misijas ir aiškinimąsi, manau, šį etapą laimės. Kaip sakė buvusi Izraelio premjerė Golda Meir – geriau gauti protesto notą nei užuojautos telegramą. Jei Izraelis veiks drąsiai, nepaisydamas protesto notų, jis greičiausiai laimės. Jei pradės teisintis, aiškintis – bus blogai. Kalbu ciniškai, bet karas ir yra ciniškas reikalas. Iranas birželio 15 d. paleido dar vieną raketų seriją į taikinius Izraelyje. EPA-ELTA nuotrauka Iranas birželio 15 d. paleido dar vieną raketų seriją į taikinius Izraelyje. EPA-ELTA nuotrauka Kokį vaidmenį šioje situacijoje turėtų arba galėtų atlikti tarptautinė bendruomenė? Nemanau, kad tarptautinė bendruomenė kažką galėtų padaryti. Problema ta, kad jos veikimo mechanizmas yra labai formalus: susirenka Jungtinių Tautų Saugumo Taryba ir sako: „Nereikia karo, sėskime ir pasikalbėkime.“ Na ir kas? Niekas nesisės, niekas neklausys. Nepamenu, kad per pastaruosius 40 metų Jungtinių Tautų rezoliucijos būtų bent ką nors išsprendusios. Ta bendruomenė pasakys savo nuomonę, bet nuomonės bus skirtingos – ir tiek. Sakote, kad, jei Izraelis veiks drąsiai, nepaisydamas protesto notų, greičiausiai laimės. Kas yra pergalė šiame kare? Šiuo atveju laimėjimas yra aiškus – atimti iš Irano galimybę pasigaminti branduolinį ginklą. Tą galima padaryti keliais būdais: sunaikinti gamybos įrangą, susitarti politiškai, pasiūlant Iranui kokį nors ekonominį sandorį, kuris būtų naudingesnis nei branduolinis ginklas. Ar tai realu šiandien? Mažai tikėtina. Dar vienas būdas – užkirsti kelią žaliavoms ir technologijoms patekti, bet praktiškai tai padaryti labai sudėtinga. Jei po kelių dienų ar savaičių galėsime konstatuoti, kad Iranas artimiausiu metu branduolinio ginklo neturės, tai ir bus laimėjimas. Iranas raketomis atakavo Izraelį. EPA-ELTA nuotrauka Penktadienį Lenkijos ginkluotųjų pajėgų operacijų vadovybė (DORSZ) pranešė, kad maždaug 10.50 val. Rusijos žvalgybinis lėktuvas „Il-20“ pažeidė Lenkijos oro erdvę virš Baltijos jūros, į ją įskridęs maždaug per porą kilometrų. Kaip vertinate šį įsibrovimą? Tai nėra pirmas kartas. Tokių pažeidimų įvyksta. Klausimas – kaip mes tai interpretuojame. Dabar Rusija ir NATO yra tokioje santykių fazėje, kai Rusija testuoja, ar NATO yra pasiruošusi aktyvinti 5-ąjį straipsnį ir ką tas aktyvinimas reikštų. Pats 5-asis straipsnis per istoriją buvo interpretuojamas įvairiai. Kadaise vyravo totalinio atsako doktrina: jei tik kas nors paleidžia strėlę į mūsų pusę – atsakome visa jėga. Vėliau atsirado lankstaus atsako koncepcija. Gali būti, kad Rusija dabar bando testuoti NATO reakciją. Bet nei rusai labai kvaili, nei mes labai naivūs. NATO irgi supranta, kur provokacija, o kur – rimta grėsmė. Šiuo atveju neatrodo, kad šis veiksmas būtų karo pranašas – tai labiau pasibadymas, provokacija, mėginimas pasižiūrėti, kaip reaguosime. Arba tiesiog žioplumas. Ukraina penktadienį pareiškė, kad vykdant Stambule vykusiose taikos derybose pasiektus susitarimus iš Rusijos gavo 1200 neatpažintų asmenų kūnų. Susitarimai dėl žuvusių karių palaikų perdavimo ir apsikeitimo karo belaisviais yra vieninteliai susitarimai, pasiekti per du Stambule surengtus taikos derybų raundus. Ar tai teigiamas ženklas derybose Rusijos kare su Ukraina? Tai tikrai teigiamas ženklas – visų pirma tiems, kurie grįžta iš nelaisvės. Matome džiaugsmingas ukrainiečių reakcijas, kai jie grįžta į laisvę. Matome ir grįžtančius rusus, tik jie vėl dažnai iškart siunčiami į frontą, kartais net nespėję susitikti su savo artimaisiais. Kitaip sakant, belaisviai sutinkami skirtingai. Tačiau tai, kad apsikeitimas jais vyksta – yra gerai. Kaip ir tai, kad vyksta tam tikra komunikacija tarp kariaujančių šalių.

Nereikėtų manyti, kad šie apsikeitimai reiškia rimtas derybas dėl karo pabaigos. Net jei būtų tūkstančiai tokių apsikeitimų, jėgų santykio kare tai nepakeičia.

Tačiau nereikėtų manyti, kad šie apsikeitimai reiškia rimtas derybas dėl karo pabaigos. Net jei būtų tūkstančiai tokių apsikeitimų, jėgų santykio kare tai nepakeičia. Karas vyksta. Rusija savo agresyvios politikos nekeičia. Netgi sakyčiau – ši politika tapo labai ciniška. Anksčiau rusai dar bandydavo kalbėti apie kažkokią gynybą, vadavimą, o dabar rėžia tiesiai šviesiai: „Dėl ko nesusitarsim – tą užkariausim.“ Tai tapo oficialia Rusijos retorika. Juolab kad šiuose apsikeitimuose dalyvauja trečiųjų šalių atstovai. Dabar daug kas kalba, kad šis karas gali baigtis panašiai kaip Pirmasis pasaulinis Rytų fronte. Vakaruose Pirmasis pasaulinis karas baigėsi aiškiai – kapituliacija, buvo pasirašyti dokumentai, viskas užfiksuota. O Rytų fronte viskas buvo chaotiška: susikūrė naujos valstybės, Rusijos vietoje atsirado Sovietų Rusija, ji toliau kariavo tai prieš mus, tai prieš Lenkiją, tai savo pilietinį karą. Todėl yra ir baimės, ir nežinios, kad galbūt ir šis karas neturės aiškios pabaigos. EPA-ELTA nuotrauka 2026-aisiais Jungtinių Amerikos Valstijų gynybos biudžete bus sumažintas karinės pagalbos Ukrainai finansavimas. Apie tai pareiškė Pentagono vadovas Pete'as Hegsethas. Tai gali reikšti, kad Ukraina ateityje gaus mažiau svarbių oro gynybos sistemų. Kaip tai pakomentuotumėte? Iki 2026 metų šie sprendimai gali keistis tris, keturis, penkis kartus. Per pastarąjį pusmetį Jungtinių Valstijų administracijos pareiškimai dėl Ukrainos buvo tokie skirtingi, kad dar visko gali būti. Būtų labai neatsargu sakyti, kad tai, kas Jungtinių Valstijų pasakyta šiandien, galios ir 2026-aisiais. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama