Tremtį išgyvenusi B. Paulavičienė – pirmojo Lietuvoje tremtinių choro įkūrėja: daina yra viskas, ką turėjome sunkiais laikais

Ponia Bronė – buvusi tremtinė. Sunkų darbą ir nežmonišką elgesį kentėjusi moteris sako, kad tik daina ir tikėjimas padėjo išgyventi Sibire. Vėliau, šių dviejų vertybių vedama, ji kartu su savo vyru nusprendė suburti tremtinių chorą. Taip atsirado grupė žmonių, kurie iki šių dienų savo balsu ir buvimu liudija kruviną Lietuvos istorijos laikotarpį.

Dienraščiui „Bernardinai.lt“ B. Paulavičienė pasakoja savo išgyvenimus Sibire, tremtinių choro atsiradimo istoriją ir svarsto apie jo ateitį, kuri neatrodo labai šviesi – daugelis choristų iškeliauja amžinybėn, o jaunimo – nėra.

youtube.com video

Labai dažnai apie tremtį sukurtuose filmuose matome, kad viskas prasideda nuo to, jog šeimą anksti ryte pažadina į duris besibeldžiantys kareiviai, vėliau visi susodinami į traukinio vagoną ir kelias savaites nežinia kur vežami. Ar taip pat nutiko ir jums, kai buvote ištremta?

Taip, tai buvo baisu. Sunku atsakyti į tokį klausimą, nes negaliu nupasakoti viso tremties baisumo – esi pažadinamas rytui auštant, tau niekas nieko nepaaiškina ir iškart paverčia vergu.

Pamenu, buvome vienas ant kito sugrūsti į gyvulinį vagoną. Mūsų buvo daug, o oro nebuvo. Vagone tebuvo vienas langelis su grotomis, tad tekdavo iš eilės eiti prie jo pakvėpuoti. Vandens gavome tik dešimtą kelionės dieną. Traukiniui sustojus, gamtinius reikalus visi darėme toje pačioje vietoje. Pasijutome paversti į nieką.

Tačiau traukiniui tik pajudėjus, visi iš karto giedojome giesmę Marijai, visi kartu meldėmės, ir mūsų dvasia buvo gyva. Mes išsilaikėme, nes turėjome begalinę meilę Dievui.

Tokiuose gyvuliniuose vagonuose buvo tremiami Lietuvos gyventojai. Fotografuota Lietuvos etnografijos muziejuje. Karolinos Jurevičiūtės nuotrauka

Jūs buvote ištremta septyniolikos metų, jūsų jaunystė buvo sugriauta.

Turėjau savo svajonių, minčių, vilčių, bet iš manęs viską atėmė ir išplėšė. Per vieną mokykloje vykusį koncertą papasakojau savo išgyvenimus tremtyje. Vėliau vaikai praeidami lietė mane savo rankomis, nes norėjo įsitikinti, ar esu tikras žmogus. O aš jiems tik pasakiau, kad būdama jų amžiaus norėjau dainuoti ir šokti taip kaip jie. Deja, atėjo prakeikti okupantai – ir viskas.

Įdomu, kad būdama tremtyje rašėte dienoraštį. Kodėl?

Tiesiog natūraliai taip išėjo. Net nejutau, kaip pradėjau tai daryti. Į tremtį buvau išvežta iš Švėkšnos miestelio, o jame stovi labai graži bažnyčia su raudonų plytų bokštais. Pamenu, mamytė liepė atsisveikinti su miestu ir žiūrėti į bokštus, kol juos dar matome. Aš žiūrėjau ir po to nusprendžiau dienoraštyje parašyti apie tai. Jis prasideda žodžiais: „Šį rytą mus išvežė.“ Dienoraštyje taip pat galima perskaityti ir mano pagalbos kreipimąsi į Viešpatį.

O ar dabar jums suvirpa širdis, kai vartote knygas ir netikėtai užtinkate šį dienoraštį?

Man širdis ir be dienoraščio virpa. Nė vieną minutę nesu užmiršusi, kad buvau Sibire. Iškentėta kančia, begalinis skausmas, skriauda mane lydi visur ir visada. Aš jums negaliu papasakoti, kiek daug visko iškentėjau. Net ir dabar matau, kaip mane veža traukiniu, kokie alkani mes esame, matau, kaip vagone miršta mažas vaikutis... Mamytė jį slepia, nes nenori niekam rodyti jo mirusio. Vėliau įkalbėjome ją jį palaidoti. Sustojome Uralo kalnų šlaite, iškasėme nedidelę duobelę, įdėjome vaikelį ir užkasėme. Paskui girdėjau kitus žmones kalbančius, kad tuoj šunys tą kūnelį iškas ir suės...

Bronės Paulavičienės tremtyje rašytas dienoraštis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Dažnai kalbama, kad žmonės turi mokėti atleisti. Kaip jums atrodo, ar įmanoma dovanoti tokias skriaudas?

Žvelgiant iš krikščioniškos moralės, tai reikia atleisti. Gal ir galėčiau šiandien tai padaryti, bet pažiūrėkite, ką matome Lietuvoje ir pasaulyje – visa tai, kas vyksta blogo šiandien, kyla iš Rusijos šaknų.

Priešas alsuoja mums į nugarą. Kalbama apie gynybos finansavimo didinimą. Ką jūs, išgyvenusi tremtį ir savo oda pajutusi Rusijos grėsmę, pasakytumėte tiems, kurie tam prieštarauja?

Gėdos turėkit. Sibire nebuvote, nieko neišmanote arba esate dideli bedvasiai. Taip besielgiantys žmonės nieko nemyli. Gyvenime svarbiausia – meilė, ji – visko pagrindas. O jie nemyli nieko. Kaip galima nesiginti? Jeigu mus puola, privalome gintis. Į Sibirą daugiau tikrai nevažiuosiu. Ne – jau viskas.

O kokią reikšmę tremtyje jums turėjo daina?

Pačią pagrindinę reikšmę. Aš gimiau su daina. Mano mama turėjo labai gerą balsą, ir aš tai paveldėjau. Daina man yra vaistas nuo visų ligų. Jeigu neužmiegu – padainuoju.

Pamenu momentą, kai tremtyje sunkiai tampėme rąstus. Buvo duota pertraukėlė, o po jos vėl liepė eiti dirbti. Nors pertrauka buvo jau pasibaigusi, aš toliau sėdėjau ir dainavau lietuviškai. Mokėjau visą galybę dainų.

Nebuvau paklusni. Vienas brigadininkas išvadino mane vriednaja (rus. „nepaklusni“, „kenkianti“). Aš stengiausi šito žodžio neužmiršti, kad grįžusi galėčiau paklausti mamos, ką tai reiškia. Dainavau toliau – miške taip gera dainuoti garsiai ir lietuviškai! Po to karininkai man sakė, kad jeigu jau nedirbu, tai bent nustočiau dainuoti – matė, kad manęs nesustabdys.

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Padedama dainų, giesmių, draugų ir Dievo grįžote į Lietuvą ir 1988-aisiais subūrėte tremtinių chorą. Kaip tai nutiko?

Tremtinių choras gimė kartu su Sąjūdžiu. 1988-aisiais Kauno sporto halėje vyko pirmasis tremtinių suvažiavimas. Halė tiesiog lūžo, nes susirinko tūkstančiai tremtinių. Visi dainavome dainas. Savo vyrui Antanui pasakiau, kad galime iš susirinkusiųjų suburti chorą – juk viskas, ką žmonės turėjo tremtyje, lageriuose ar partizanų bunkeriuose, buvo daina. Vyras atsakė, kad šiuos žmones reikia kaip nors visus sukviesti, priėjo prie mikrofono ir garsiai paskelbė, kad norintieji dainuoti kviečiami į tremtinių chorą. Į sutartą susitikimo vietą atėjo 111 žmonių, visi labai norėjo dainuoti.

O kur jums tekdavo koncertuoti?

Esame apvažiavę visą Lietuvą. Vykdavome dviem autobusais, nes mūsų buvo labai daug. Ir, žinokit, menka sakyti „koncertavome“ – tai būdavo mūsų misterija. Kai vesdavau koncertus, skaitydavau poeto Bernardo Brazdžionio eiles. Visi klausydavo ir dažnai apsiverkdavo.

Kauno tremtinių choras „Ilgesys“ 2002 m. Bronės Paulavičienės asmeninio archyvo nuotrauka

Choro pavadinimas – „Ilgesys“. Kaip tokį sugalvojote?

Pavadinimą sugalvojome po dvejų ar trejų dainavimo metų. Mums staiga kilo mintis, kad reikia pavadinimo, nes visi sakydavo „Kauno tremtinių choras“ – ir viskas. Choristai siūlė daug variantų, bet galų gale nusprendėme, kad choras vadinsis „Ilgesys“. Pavadinimas simbolizuoja tėvynės ilgesį.

Beje, mūsų choras – pirmasis tremtinių choras Lietuvoje. Turbūt tai išgirdus greitai daugelyje Lietuvos miestų susibūrė kiti tremtinių chorai.

Chore dainuoja solidaus amžiaus žmonės. Ar esate svarsčiusi apie jo ateitį, kai dauguma choristų iškeliaus amžinybėn?

Jau dabar mūsų liko nebedaug. Pačioje pradžioje buvo 111 choristų, o dabar – tik dvidešimt: keturi vyrai ir šešiolika moterų. Mūsų, tremtinių, choro misija – išlaikyti tautos istoriją. Savo vaikams norime kuo gyviau pateikti kruvinojo penkiasdešimtmečio įvykius. Žinoma, norėtųsi, kad į chorą dainuoti ateitų mūsų anūkai, bet šiuo metu jų nėra.

Gedulo ir vilties dienos minėjimas 1989 m. Centre – choras „Ilgesys“. Bronės Paulavičienės asmeninio archyvo nuotrauka Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama